2021-01-13 Nr. AB-843-3-62-3-03091-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-40-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03091-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis, atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. vasario 3 d. atliekant bausmę, jam teko mažesnis plotas, nei teisės aktuose nustatyta minimali norma, be to, didžiąją dalį ploto užėmė baldai. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose žiemą buvo šalta, o vasarą karšta, drėgna, veisėsi pelėsis, grybelis, nebuvo vėdinimo sistemos, tinkamo dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, patalpose tvyrojo nemalonūs kvapai. Sanitariniuose mazguose trūko įrengimų, todėl tekdavo stovėti eilėse. Gyvenamosiose patalpose buvo vorų, blakių ir tarakonų. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami. Pareiškėjas akcentavo, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, todėl jame neužteko vietos sportuoti, nerūkantieji ir rūkantieji naudojosi tuo pačiu kiemu, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. A. V. nurodė, kad pastatas, kuriame jis atliko bausmę, buvo avarinės būklės. Teigė, kad kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl nurodytų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią sveikatos sutrikimais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, dideliu stresu ir garbės bei orumo pažeminimu.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad A. V. pataisos įstaigoje atliekant bausmę, minimali vienam kalinamam bendrabučio tipo bei kamerų tipo patalpose tenkanti gyvenamųjų patalpų norma nebuvo pažeista. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pravieniškių PN-AK atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būdavo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko ir daugiau.

5. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyveno bendrabučio tipo patalpose. Teigė, kad nuo kėlimosi iki gulimosi laiko nebuvo ribojama A. V. galimybė judėti po visą lokalinį sektorių. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistieji patys turėjo rūpintis gyvenamųjų patalpų švara ir tvarka, tai nustatė teisės aktai. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad patalpos buvo vėdinamos per langus, Pravieniškių PN-AK 12 būryje buvo įrengta rekuperacinė patalpų vėdinimo sistema, joje buvo įrengta centrinė šildymo sistema, o 12 ir 16 būriuose – elektrinis patalpų šildymas, užtikrinantys tinkamą gyvenamųjų patalpų temperatūrą šaltuoju metų laiku. Gyvenamosiose patalpose buvo įrengtas dieninis elektros apšvietimas, perdegusios lemputės nedelsiant buvo keičiamos naujomis. Pravieniškių PN-AK teigimu, visas minkštasis inventorius buvo dezinfekuojamas. Pataisos įstaigoje buvo nuolat naikinami buitiniai parazitai, įstaigoje buvo evakuaciniai išėjimai.

6. Atsakovo atstovo nuomone, A. V. nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, bei neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais nuteistajam padarė žalos. Atsakovo atstovas teigė, kad laikėsi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems buvo užtikrinamos teisės aktuose nustatytos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai yra nekonkretūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti. Atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. buvo pažeista, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos, kurią jis patyrė nuo 2011 m. vasario 3 d. iki skundo padavimo dienos atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, atlyginimas. Teismas atsižvelgęs į tai, kad A. V. dėl kalinimo sąlygų jautė nurodytus išgyvenimus, kančias ir depresiją, sprendė, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. gruodžio 21 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą taikyti ieškinio senatį, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d., teismas įvertino, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d. buvo atmesta kaip nepagrįsta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

9. Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, teismas padarė išvadą, kad sprendžiant A. V. skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir turi būti analizuojami pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai, buvę nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d.

10. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas (teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Atsižvelgęs į tai, kad teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, teismas padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas turi būti dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgęs į tai, kad objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikta, teismas vienam asmeniui tekusį plotą skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalindamas iš miegamųjų vietų skaičiaus.

11. Teismas nustatė, kad A. V. ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 21 d. (paskirtas 2014 m. gruodžio 10 d.) iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. buvo paskirtas į 1 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 28,48 kv. m, joje buvo įrengtos 9 gyvenamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,16 kv. m (28,48/9) ploto; nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. – į 2 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 13,82 kv. m, joje buvo įrengtos 4 gyvenamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,45 kv. m (13,82/4) ploto; nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. spalio 26 d. – į 12 būrio 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 12,89 kv. m, joje buvo įrengtos 2 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 6,44 kv. m (12,89/2) ploto; nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. – į 16 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 16,78 kv. m, joje buvo įrengtos 5 gyvenamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,35 kv. m (16,78/5) ploto. Teismas nenustatė pagrindo netikėti atsakovo atstovo į bylą pateiktomis oficialiomis pažymomis, todėl jomis rėmėsi ir konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

12. Pateikdamas argumentus dėl A. V. prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, teismas atkreipė dėmesį, kad nebuvo nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas, todėl nebuvo pagrindo iš kameros ploto atimti joje esančių baldų užimamo ploto, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; jam nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, pareiškėjas nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl A. V. skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

13. Teismas akcentavo, kad reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui yra nurodyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau –Eksploatavimo taisyklės) 18–21 punktuose. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelio ploto nereguliavo, todėl pareiškėjo nurodytą argumentą, jog pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas, vertino kaip deklaratyvų.

14. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015) aktualias nuostatas, padarė išvadą, kad teisės aktai įtvirtino draudimą rūkyti patalpose, kuriose nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, tačiau rūkymo ne patalpose nereguliavo. Įstaigos įpareigojamos rūkymui įrengti specialias patalpas (vietas) ir iškabinti jas nurodančius užrašus ar ženklus. Teismo nuomone, nei Tabako kontrolės įstatymas, nei Eksploatavimo taisyklės rūkymo vietų įrengimo nereguliavo.

15. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie rūkymo vietų įrengimą, tačiau pareiškėjas skunde nurodė, jog rūkomasis buvo įrengtas kieme. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK administracija tinkamai veikė, siekdama užtikrinti, jog būtų rūkoma specialioje tam skirtoje vietoje. Byloje nebuvo jokių duomenų patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją ir prašė užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas bei nenurodė, ar dėl rūkymo fakto jis kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas institucijas. A. V. nepateikė teismui jokių duomenų, kad būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į atsakovo atstovą ir informavęs apie gyvenamosiose patalpose rūkančius asmenis ir apie jam keliamus nepatogumus, o atsakovo atstovas į tokius prašymus nebūtų reagavęs; nesant tokių duomenų, teismas sprendė, kad atsakovo atstovas negalėjo būti laikomas pažeidusiu pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

16. A. V. nurodė, kad patalpose nebuvo jokio vėdinimo, buvo drėgna, veisėsi pelėsis, žiemą buvo šalta, o vasarą – karšta. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, 12 būryje yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, o tai atitiko Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas gyvenamosios patalpos negalėjo išvėdinti per atveriamą langą, ir taip, be kita ko, iš dalies išvengti drėgmės patalpose. Teismas taip pat pažymėjo, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginys, jog gyvenamosios patalpos buvo netvarkingos ir apipelijusios, patvirtino aplinkybę, jog už patalpos tvarkymą atsakingas asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo nuomone, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo ir tvarkė savo patalpas, problemų dėl drėgmės, pelėsio ir grybelio patalpose neturėjo. Nebuvo nustatyta, kad A. V. dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Byloje nėra ir jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higienos būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgęs į išdėstytas argumentus, teismas pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ir pelėsio atmetė.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvusią temperatūrą, tačiau nurodė, kad šiose patalpose yra įrengta centrinė šildymo sistema, taip užtikrinant tinkamą gyvenamųjų patalpų temperatūrą šaltuoju metų laiku. Byloje nebuvo duomenų, kad A. V. ginčo laikotarpiu dėl netinkamos temperatūros, šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus ar administraciją ar dėl netinkamos temperatūros būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamosiose patalpose buvusios netinkamos temperatūros buvo deklaratyvūs, ir juos atmetė.

18. Teismas pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Natūralaus apšvietimo Higienos norma HN 134:2015 nenustato. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą bei 2019 m. sausio 29 d. pažymoje nurodė, kad įstaiga užtikrino gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, atitinkančią Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais rėmėsi. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o šios į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nebuvo duomenų, kad A. V., būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie netinkamas sąlygas būtų informavęs pataisos įstaigos administraciją, o patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo iš esmės buvo grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl jie buvo laikomi nepagrįstais ir atmesti.

19. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) bei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. 2004 m. Aprūpinimo normose nustatyta, kad viena praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, vienas klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos), 2017 m. Aprūpinimo normose atitinkamai nustatyta, kad viena praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, vienas klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų. Atsakovo atstovas atsiliepime nepateikė duomenų nei apie sanitarinių įrengimų, nei apie nuteistųjų būriuose skaičių. Teismas vertino, kad atsakovo atstovas pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl sanitarinių įrenginių trūkumo nepaneigė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad visą ginčo laikotarpį sanitarinių įrenginių skaičius Pravieniškių PN-AK neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose bei 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, todėl prie sanitarinių įrenginių galėjo susidaryti eilės.

20. Teismas akcentavo, kad byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie nedezinfekuotą minkštąjį inventorių būtų informavęs įstaigos administraciją ar kad nebūtų galėjęs pasinaudoti minkštojo inventoriaus dezinfekavimo paslauga, o šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias nurodytas aplinkybes nėra objektyvios galimybės. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai dėl nedezinfekuoto minkštojo inventoriaus buvo laikomi nepagrįstais ir atmesti.

21. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas pateikė 2014 m. sutartį Nr. KN-P2014/392/76-145, sudarytą su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Dezinfa“ ir 2016 m. lapkričio 23 d. sutartį Nr. 76-203, sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“. Iš teismui pateiktų darbų atlikimo aktų bei Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo teismas nustatė, kad kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Atsižvelgęs į tai, teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kita) buvimo galėjo patirti papildomų nepatogumų. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas nenustatė, kad A. V. dėl galbūt netinkamų bausmės atlikimo sąlygų kreipėsi į atitinkamas tarnybas, o šios į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie parazitų buvimą būtų informavęs pataisos įstaigos administraciją, o patikrinti anksčiau buvusių gyvenimo sąlygų teismui nebuvo objektyvios galimybės. Atsižvelgus į tai, A. V. teiginiai dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kita) buvimo teismo buvo laikomi nepagrįstais ir atmesti.

22. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie statinio, kuriame A. V. atliko bausmę, būklę, jos stebėjimus, kasmetines statinio, atskirų jo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūras (statinio techninės priežiūros žurnalo kopijų), t. y. duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius apie avarinę statinio būklę, tačiau ir A. V. skunde konkrečių atvejų, kai statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, šio pažeidimo nesiejo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nebuvo jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui reiškė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės nulemtų jo teisių ar interesų pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad nesant tokių duomenų, vien tik remiantis A. V. nurodytomis abstrakčiomis aplinkybėmis atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negalėjo būti konstatuoti.

23. Įvertinęs išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad visą ginčo laikotarpį jis buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose (sanitarinių įrenginių trūkumas).

24. Teismas akcentavo, kad nors A. V. skunde pažymėjo, jog kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ir kankinančios, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė neigiamus dvasinius išgyvenimus, didelį stresą, garbės bei orumo pažeminimą, tačiau teismui nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes galėjo patvirtinti, ir tokių įrodymų į bylą nepateikė, atsakovo atstovas nurodė, jog nusiskundimų dėl blogų sąlygų lėmusių sveikatos būklę pareiškėjas neišsakė, Pataisos įstaigos psichologinės tarnybos pažymoje yra nurodyta, kad A. V. į Psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo išvadai, jog kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygos galėtų būti vertinamos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų (sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas padarė išvadą, kad A. V. galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

25. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reguliuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas padarė išvadą, kad nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti A. V. orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, buvo pagrindas šioje byloje pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už A. V. teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 26. Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, iš esmės išnagrinėti jo skundą ir jame nurodytus pažeidimus bei pareiškėjui iš atsakovo atstovo Pravieniškių PN-AK priteisti 30 000 Eur kompensaciją už padarytą neturtinę žalą. A. V. taip pat prašo iš atsakovo atstovo išreikalauti papildomus įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodoma:

26.1. Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose nebuvo įrengtas tinkamas prausyklų bei unitazų kiekis, todėl jis, norėdamas nusiprausti ir atlikti gamtinius reikalus, turėdavo kentėti ir laukti nesibaigiančiose eilėse. Akcentuoja, kad gyvenamųjų patalpų koridoriuje nuolat lakstydavo keturkojai (katinai ir žiurkės), katinai šlapindavosi tiesiai ant sienų (žymėdavo teritoriją) bei ant grindų, todėl nuolat buvo jaučiamas šlapimo kvapas, taip pat buvo matyti besidraikantys kailio plaukai, koridoriaus sienos vietomis buvo apipelijusios. Virtuvėje nuolat veisėsi įvairūs kenkėjai – tarakonai, blakės, pelės ir žiurkės, patalpų sienos vietomis buvo padengtos pelėsiu, todėl A. V., užėjęs į virtuvę, jautė šleikštulį ir pykinimą. Stogas virš jo gyvenamųjų patalpų buvo kiauras ir kai lydavo, imdavo lašėti vanduo. Kadangi vienintelė gyvenamųjų patalpų vėdinimo sistema buvo langas, jis dėl vėdinimo turėdavo nuolat būti praviras. Kadangi langas nuolat būdavo praviras, gyvenamosiose patalpose žiemą būdavo labai šalta ir drėgna. Pareiškėjas teigia, kad pastatas, kuriame buvo gyvenamosios ūkio dalies patalpos, jo kalinimo laikotarpiu buvo avarinės būklės, nuo pastato lauko sienų trupėjo tinkas, kuris krito tiesiai ant galvų. Pareiškėjas akcentuoja, kad už visus šiame prašyme išvardintus atsakovo atstovo pažeidimus jo asmeninėms neturtinėms teisėms (sveikatai ir orumui) vertina 30 000 Eur suma ir mano, kad ši neturtinė žala turi būti priteista iš Pravieniškių PN-AK. A. V. atkreipia dėmesį, kad į jo žodžiu teikiamus skundus nebuvo reaguojama.

26.2. Kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. A. V. buvo kalinamas ūkio dalies gyvenamajame buvusio 1 būrio pastate, kuris akivaizdžiai buvo avarinės būklės. Kaip įrodymą, kad minėtas pastatas buvo avarinės būklės, pareiškėjas pateikia nuotrauką, kuri oficialiai buvo padaryta su kitomis nuotraukomis galiūnų renginio su galiūnu V. B. metu 2017 m. balandžio 28 d. Kadangi atsakovo atstovas pareiškėją kalino avarinės būklės pastate bei vertė jausti nuolatinį stresą ir diskomfortą, jis tokiu savo neteisėtu veiksmu padarė didelę neturtinę žalą A. V. asmeninėms neturtinėms teisėms (orumui ir sveikatai), kuri pareiškėjui privalo būti atlyginta.

26.3. Pravieniškių PN-AK 1 būrio patalpose nebuvo įrengtas pakankamas kiekis prausyklų ir unitazų. Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu kalėjo vidutiniškai ne mažiau kaip 80 nuteistųjų, kuriems teko trys prausyklos ir trys unitazai. Kadangi atsakovo atstovas neįrengė reikiamo prausyklų bei unitazų skaičiaus, versdamas jausti nuolatinį stresą ir diskomfortą, jis tokiu savo neteisėtu veiksmu padarė didelę neturtinę žalą pareiškėjo asmeninėms neturtinėms teisėms (orumui ir sveikatai).

26.4. Gyvenamosiose buvusio 1 būrio patalpose buvo netinkamai naikinami arba dažnai iš viso nenaikinami įvairūs kenkėjai bei parazitai, nebuvo vaikomi įvairūs keturkojai, kurie galėjo tiek pareiškėją, tiek ir kitus kalinčius nuteistuosius užkrėsti įvairiomis pavojingomis ligomis. Nors atsakovo atstovas ir pateikia bent porą pažymų apie neva atskirų firmų atliekamus naikinimo darbus, tačiau akivaizdu, kad atliekami veiksmai nebuvo efektyvūs. Kaip įrodymą pareiškėjas pateikia kitą nuotrauką iš to paties galiūnų renginio, kurioje galiūnas V. B. nusifotografavo buvusio Pravieniškių PN-AK 1 būrio virtuvėje. Minėtoje nuotraukoje matosi prie lubų ant spintelės vaikštanti žiurkė, o virš gartraukio matyti pelėsiai. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atstovas nesiėmė tinkamų veiksmų, siekiant tinkamai viešosiose erdvėse išnaikinti pelėsį ir graužikus, nesilaikė pagrindinių higienos normų ir tokiu savo neteisėtu veiksmu A. V. padarė didelę neturtinę žalą.

26.5. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad atsakovo atstovas neįrengė normalios vėdinimo sistemos kaip šiuo metu yra įrengtos naujuose renovuotuose pastatuose.

26.6. A. V. pažymi, kad dėl nuolatinio pasyvaus rūkymo jam nuolat skaudėdavo galvą, imdavo kosulys, silpnumas, buvo sunku užmigti ir pailsėti, kankino nemiga, pareiškėjas tapo išsekęs ir irzlus, jam buvo sunku susikoncentruoti ir bendrauti su žmonėmis, kilo nerimas ir depresinės nuotaikos, kurios tolimoje perspektyvoje gali išsivystyti į daug rimtesnius psichologinius darinius ar net psichikos ligą. Siekdamas nusiraminti, A. V. dėl šios žalos kreipėsi į pataisos įstaigos Psichologinę tarnybą, kuri savo profesionalia pagalba jam padėdavo nors trumpam nurimti ir pamiršti patiriamą tiek psichologinį, tiek fizinį diskomfortą. Teigia, kad šį faktą nesunkiai galima patikrinti, nes asmeninės konsultacijos yra registruojamos. Be to, dėl atsakovo atstovo nuolatinio teisių pažeidinėjimo pareiškėjas nurodo patyręs nuolatinį stresą, dėl to jį kankino nemiga, A. V. jautėsi irzlus ir išsekęs (tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai).

26.7. A. V. pateikia papildomus prašymus iš Pravieniškių PN-AK išreikalauti: 1) duomenis, kiek iš viso nuteistųjų nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d vienu metu kalėjo buvusio 1 būrio (Ūkio dalies) patalpose; 2) kiek kartų nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas lankėsi pataisos įstaigos Psichologinėje tarnyboje.

27. Atsakovo atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo:

27.1. Kenkėjai patalpose yra naikinami du kartus per mėnesį visoje įstaigoje, atsižvelgiant pagal poreikį ar gavus nusiskundimų, o ne kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje – po du kartus kiekvieną kartą atvykus atlikti numatytus darbus. Pažymi, kad ginčo patalpose ginčo laikotarpiu kenkėjų kontrolė buvo atliekama. Tai patvirtina pateiktos Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnalo kopijos.

27.2. Pravieniškių PN-AK avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad pastatai buvo avarinės būklės, jis nepateikia jokių objektyvių įrodymų. A. V. pateiktos nuotraukos negali būti vertinamos kaip objektyvus įrodymas, kadangi nėra įmanoma nustatyti, kokiu laikotarpiu jos buvo darytos bei kokie statiniai yra matomi nuotraukose. Teismas pareiškėjo pateiktomis nuotraukomis negali vadovautis, kadangi nėra galimybės nustatyti jų autentiškumo. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priede yra pateikiamas sąrašas daiktų ir reikmenų, kuriuos laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti, tarp jų 10 punkte yra nurodyti spausdinimo, dauginimo ir kopijavimo aparatai. Teigia, kad A. V. pateiktos nuotraukos buvo padarytos pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką ir negali būti pripažintos įrodymais šioje byloje. Pravieniškių PN-AK pažymi, kad nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąraše nėra numatyta turėti fotoaparatų ir kopijavimo priemonių, todėl atsakovo atstovui kyla klausimas, iš kur pareiškėjas galėjo gauti teismui pateiktus įrodymus. Pravieniškių PN-AK nuomone, A. V. pateiktų įrodymų negalima laikyti oficialiais rašytiniais įrodymais, gautais teisėtais būdais.

27.3. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamose patalpose. Esant būtinybei, atsižvelgiant į nuteistųjų prašymus, jiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pravieniškių PN-AK pažymi, kad skundų dėl per žemos temperatūros ar šildytuvo išdavimo pataisos namų Turto valdymo skyrius negavo.

27.4. Kamerų tipo patalpose laikomų asmenų tabako gaminiams laikyti yra įrengtos tam skirtos dėžutės. Nuteistieji rūko pasivaikščiojimų kiemeliuose metu. Bendrabučio tipo gyvenamosiose nuteistųjų patalpose rūkyti draudžiama. Bendrabučių teritorijose yra įrengtos rūkymo vietos, kurios yra pažymėtos informaciniais lipdukais „Rūkymo vieta“. Teigia, kad pareiškėjas nebuvo priverstas nuolat būti šalia rūkančių asmenų, kadangi rūkymo vietos yra lauke ir nėra įmanoma, jog kiti rūkantys nuteistieji užterštų visą orą.

27.5. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala buvo patirta, tenka pareiškėjui, jis tai pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp nurodomos žalos bei neteisėtų veiksmų. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas faktines reikšmingas aplinkybes, atliko išsamią teisės normų, reguliuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose, analizę bei konstatavo, kad nagrinėjamu atveju įvertinus A. V. argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos, turi būti pripažinta, jog A. V. neįrodė, kad jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę. Apeliaciniame skunde A. V. nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, būtų nepateikęs argumentų dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos pareiškėjas buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu teisme, A. V. taip pat nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo A. V. prašymo priteisti jam 30 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygų, atlyginti.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. buvo pažeista A. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK, nes sanitariniuose mazguose trūko prausyklų ir unitazų, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, prašo iš esmės išnagrinėti jo skundą ir jam iš atsakovo atstovo priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos A. V. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

31. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė naują aplinkybę, kurios nebuvo pateikęs skunde pirmosios instancijos teismui – katinų buvimą Pravieniškių PN-AK ir visas su tuo susijusias pasekmes. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti A. V. tik apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su katinų buvimu Pravieniškių PN-AK ir dėl to galbūt kilusių ar galėjusių kilti neigiamų pasekmių.

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas nurodė, kad jo su apeliaciniu skundu pateiktos nuotraukos buvo darytos 2017 m. balandžio 28 d., todėl šios nuotraukos galėjo būti pateiktos pirmosios instancijos teismui ir A. V. nepagrindė, kodėl tai nebuvo padaryta. Bet kuriuo atveju pareiškėjo pateiktos nuotraukos negalėtų būti laikomos netinkamas kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas patvirtinančiu įrodymu, kadangi nėra aiški jų padarymo data, taip pat nėra aišku, kokie konkretūs statiniai ir patalpos yra matomi pateiktuose nuotraukose. Įvertinusi aplinkybę, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo iš atsakovo atstovo išreikalauti papildomus rašytinius įrodymus netenkina.

33. A. V. apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad jis iš esmės nesutinka su tuo, jog jam nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais ir abstrakčiai nurodo, kad su pirmosios instancijos atliktu kalinimo sąlygų įvertinimu nesutinka. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina tik nurodyta apimtimi.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. V. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Pravieniškių PN-AK – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde A. V. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: Pravieniškių PN-AK vienam asmeniui tekusio patalpos ploto trūkumą, tinkamų vėdinimo, temperatūros, apšvietimo bei drėgmės neužtikrinimą, buitinių parazitų buvimą Pravieniškių PN-AK patalpose, sanitarinių įrengimų trūkumą, pelėsio bei nemalonių kvapų patalpose buvimą, čiužinių nedezinfekavimą, netinkamą pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą bei rūkymą juose ir avarinę patalpų, kuriose jis buvo laikomas, būklę. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną A. V. nurodytą galbūt padarytą pažeidimą, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginio dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, sprendė, kad visą ginčo laikotarpį sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl prie sanitarinių įrenginių galėjo susidaryti eilės. Kitų A. V. skunde nurodytų pažeidimų teismas nenustatė.

36. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas nepaaiškino, kodėl su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka. Apeliaciniame skunde A. V. pateikia argumentus dėl sanitarinių įrengimų trūkumo, tačiau ši kalinimo sąlyga teismo buvo pripažinta jo teisių pažeidimu. Pareiškėjas taip pat akcentuoja buitinių parazitų buvimą Pravieniškių PN-AK patalpose, avarinę pastato, kuriame buvo kalinimas, būklę, pelėsio buvimą patalpose, tinkamų temperatūros, drėgmės ir vėdinimo neužtikrinimą, sąlygų kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru nesudarymo, tačiau jis nepagrindžia, kuo šios kalinimo sąlygos pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuotos netinkamai.

Apeliantui konkrečiai nenurodžius, kodėl su pirmosios instancijos teismo nenustatytų pažeidimų vertinimu jis nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas pareiškėjo nurodytas ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartas kalinimo sąlygas. Byloje esantys darbų atlikimo aktai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK buvo atliekami buitinių parazitų naikinimo darbai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodytų aplinkybių dėl avarinės pastato būklės bei sąlygų kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru nesudarymo tinkamai nepagrindė ir įtikinančių argumentų nepateikė, o tik apsiribojo deklaratyviais argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais.

Administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie netinkamą šių kalinimo sąlygų užtikrinimą, taip pat duomenų apie netinkamą Pravieniškių PN-AK patalpų ginčo laikotarpiu vėdinimą, tinkamų temperatūros ir drėgmės neužtikrinimą bei pelėsio buvimą pareiškėjo argumentai dėl šių kalinimo sąlygų neužtikrinimo buvo pagrįstai atmesti. Taip pat nebuvo nustatyta, kad A. V. dėl jo netenkinusių kalinimo sąlygų teikė skundus Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo tarpo nuo ginčo laikotarpio tuo metu buvusių kalinimo sąlygų objektyviai negalima nustatyti.

Nors pareiškėjas pažymėjo, kad dėl jį netenkinusių kalinimo sąlygų teikė žodinius skundus, tačiau jis konkrečiai nenurodė nei į ką, nei kada kreipėsi. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. V. argumentai laikytini per daug abstrakčiais ir deklaratyviais; darant išvadą, kad Pravieniškių PN-AK privalo tokius nekonkrečius teiginius paneigti, atsakovo atstovui būtų nustatoma neproporcinga pareiga įrodyti savo veiksmų teisėtumą; vien pareiškėjo abstrakčių aplinkybių nurodymo atsakovo atstovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti nepakanka.

Apeliaciniame skunde A. V. nenurodė jokių įrodymais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

37. Atsižvelgusi į konstatuotą Pravieniškių PN-AK veiksmų neteisėtumą dėl tinkamo sanitarinių įrengimų kiekio neužtikrinimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o A. V. teisės galėjo būti pažeistos. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN-AK veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

38. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad A. V. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas atsakovo atstovo padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodyto atsakovo atstovo pažeidimo ir A. V. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

40. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020).

41. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog A. V. pagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs Pravieniškių PN-AK padarytą pažeidimą, pagrįstai A. V. nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimą manė esant pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Šis neturtinės žalos atlyginimo būdas nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išaiškino ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius