2013-11-26 Nr. AB-9002-3-61-3-02004-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2870/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02004-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. birželio 13 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 1D-5413(11); 2) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., t. y. 17 751,63 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad paskirtoji pensija buvo perskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) ir mažinta du kartus. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu buvo dirbantis pensininkas ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl paskirta pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, bet ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Tvirtino, kad Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 1D-5413(11), kuriuo atsakovas atsisakė pareiškėjo prašymą nagrinėti, iš esmės atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą dėl nepriemokos išmokėjimo. Nesutiko su priimtu sprendimu ir pažymėjo, jog Vidaus reikalų ministerija neginčija nepriemokos fakto, tačiau remdamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis administracines procedūras, atsisakė nagrinėti ir tenkinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas pažymėjo, kad vien tik įstatymų nuostatų pripažinimas netekusiomis galios pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalino. Nurodė, kad dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi pensijos nepriemoka liko neišmokėta, todėl laikė, jog šis turtinis praradimas turi būti pripažintas pareiškėjo teisių pažeidimu ir deramai pašalintas. Priešingu atveju būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai. Pabrėžė, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta, siekiant suteikti didesnę valstybės paramą už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei. Vidaus reikalų ministerijai netenkinus pareiškėjo prašymo išmokėti pensijos nepriemoką, teisės prašyti, kad teisme būtų apgintos pažeistos jo konstitucinės teisės, nėra praleidęs.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 31–33) prašė atmesti pareiškėjo skundą arba bylą nutraukti.

Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjas praleido VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję 6 mėnesiai. Tvirtino, kad pareiškėjo prašymas paliktas nenagrinėtu pagrįstai. Pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjui pensiją mokėjo ir moka pagal galiojančias teisės aktų nuostatas. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pensijų kompensavimui nėra numatytos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą, todėl prašė teismo atidėti valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (b. l. 55–60) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė S. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 17 761,53 Lt (septyniolika tūkstančių septynis šimtus šešiasdešimt vieną litą ir 53 ct) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., išmokant per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 1D-5413(11).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2012 metais. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2001 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 17407 nuspręsta skirti 865,51 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 23 d. su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Vidaus reikalų ministerija 2013 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 1D-5413(11), vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo pateikto prašymo nenagrinėjo, nurodydama, kad praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus, padarė išvadą, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas nagrinėjamo ginčo atveju atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktus išaiškinimus, kad asmuo dėl pažeistų teisių visų pirma privalo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, gali skųsti nepalankų sprendimą teismui, jog pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą ir tinkamu atsakovu yra Lietuvos valstybė.

Teismas priėjo išvadą, kad Vidaus reikalų ministerijos teismui pateiktame atsiliepime nurodyti motyvai, kuriais nurodoma, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai, grindžiami netinkamu teisės aiškinimu, todėl atmestini. Tokia teismo išvada grindžiama tuo, kad, vadovaujantis LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, ginčo atveju taikytinos ne Viešojo administravimo įstatymo, o pensijos mokėjimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijos nuostatos, pagal kurias suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejus metus nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Iš Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 29 d. sprendimo matyti, kad jis nėra grindžiamas jokiomis aplinkybėmis ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, jog buvo praleisti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio skundo padavimo terminai. Be to, teismų praktikoje taip ne kartą pažymėta, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs įstatyme nustatyto kreipimosi su skundu (prašymu) termino, o taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl šio termino atnaujinimo klausimą, būtina nustatyti termino eigos pradžią (LVAT 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010 ir kt.).

Tuo tarpu ginčijamame Vidaus reikalų ministerijos sprendime jokios aplinkybės, kuriomis galėtų būti grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytų terminų praleidimas, nebuvo nagrinėtos bei vertintos. Teismas neišmokėtos pensijos dalį – 17 761,53 Lt, pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Teismas, remdamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais argumentais dėl valstybinės pensijos kompensavimo atidėjimo, ir, atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo principus bei į priteistinos valstybinės pensijos dydį, įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui 17 761,53 Lt pensijos nepriemoką per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 62–63) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Atsakovas nurodo, kad teismas turėjo bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkto pagrindu. Teigia, kad Vidaus reikalų ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama atitinkamus sprendimus privalo vadovautis ir VAĮ nuostatomis. Šiuo atveju, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi 2013 m. gegužės 23 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, pareiškėjo prašymas, vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, buvo paliktas nenagrinėtas. Vidaus reikalų ministerija aiškiai nurodė teisinį pagrindą ir termino eigos pradžią. Teismo sprendime nurodytoje LVAT nutartyje pateiktas išaiškinimas dėl skundo padavimo termino šiuo atveju nebuvo vertinamas ir atitinkamai taikytas visų pirma dėl to, kad prašymas apskritai buvo paliktas nenagrinėtas; antra – pareiškėjo nurodytoje LVAT nutartyje ir pareiškėjo šioje byloje kreipimosi į pensiją mokančią instituciją laikotarpis skiriasi, kaip ir skiriasi šiais laikotarpiais galiojęs teisinis reglamentavimas dėl skundo padavimo termino. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu ir dėl to, kad panaikindamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimą teismas ne įpareigojo ministeriją išnagrinėti pareiškėjo skundą, bet priteisė jam neišmokėtos pensijos dalį, nors, kaip nustatyta byloje, į ministeriją pareiškėjas kreipėsi praėjus paties teismo nurodytam trejų metų skundo padavimo terminui.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68–72) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir pritaikė materialinės teisės normas. Pažymi, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė, jei yra terminai praleisti, juos atnaujinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimu (b. l. 73) prisideda prie apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad toks pensijos sumažinimas buvo pareiškėjui taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu: taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai) ir – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (šio straipsnio nuostatos paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai). Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu.

Atsižvelgiant į tai, kad tikrinamoje administracinėje byloje atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo pateiktu terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimu, yra reikšminga ir aktualu atsakyti į pagrindinį klausimą, ar pareiškėjas, siekdamas savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniame teisme, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.). Išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus turėjo tapti žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. birželio 13 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Atsižvelgus į paminėtus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo terminų skaičiavimo tvarką, be to, neįvykdė jam tenkančių pareigų, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą.

Šioje byloje, kaip ir LVAT administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą, ir tokia padėtis susiklostė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos.

Paminėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje šiuo aspektu pažymėta, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste taip pat akcentuota ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus argumentus teismų praktikos kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjui turi išaiškinti jo teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui priimant nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius