2017-09-12 Nr. AB-16380-3-61-3-00778-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4724-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00778-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas, darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja Ž. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Ministras) 2017 m. vasario 9 d. įsakymą Nr. 1P-18 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorės Ž. M. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1P-18); 2) grąžinti pareiškėją į eitas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktorės pareigas; 3) išmokėti pareiškėjai darbo užmokestį ir delspinigius už laikotarpį, kai pareiškėja buvo neteisėtai nušalinta nuo pareigų; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodė, kad įsakymas Nr. 1P-18, kuriuo ji nuo 2017 m. vasario 9 d. nušalinta nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikotarpiui, yra nemotyvuotas, nekonkretus, nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Pareiškėjos teigimu, įsakymas Nr. 1P-18 neatitinka Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 34 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo pagrįsti sprendimą dėl pareigūno (tarnautojo) nušalinimo, t. y. nurodyti faktinį priimto sprendimo dėl nušalinimo pagrindą, kadangi jame nurodyti du alternatyvūs nušalinimo nuo pareigų teisiniai pagrindai, tačiau nei vienas iš VTĮ 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisinių / įstatyminių pagrindų įsakyme Nr. 1P-18 nepagrįstas konkrečiais faktais (nenurodytos konkrečios nušalinimo priežastys). Šiuo aspektu pareiškėja akcentavo, kad jai nėra žinoma, o įsakyme Nr. 1P-18 nenurodyta, kokiu būdu ji, eidama valstybės tarnautojo pareigas, trukdė ar siekė paveikti tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus (VTĮ 34 str. 2 d. 1 p.), taip pat iš įsakymo Nr. 1P-18 turinio neaišku, dėl kokios konkrečios veikos (veikų) vykdomas tarnybinio nusižengimo tyrimas, už kurią valstybės tarnautojas galėtų būti atleistas iš pareigų, be to, minėtame įsakyme nenurodyti faktiniai pagrindai (priežastys), kurie galėtų būti pagrindas taikyti VTĮ 29 straipsnio nuostatas dėl atleidimo iš pareigų už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (VTĮ 34 str. 2 d. 2 p.). Remdamasi šiomis aplinkybėmis, pareiškėja tvirtino, kad įsakymas Nr. 1P-18, kaip individualus administracinis aktas, taip pat pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tuo tarpu pareiškėja turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios faktinės priežasties / priežasčių ir kuo remiantis (kokia konkrečia teisės norma) buvo priimtas skundžiamas įsakymas. Remdamasi VTĮ 341 straipsnio 2 dalimi, pareiškėja taip pat nurodė, kad pripažinus įsakymą Nr. 1P-18 neteisėtu, turi būti išspęstas jos grąžinimo į pareigas ir darbo užmokesčio išmokėjimo klausimas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 15–20) prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. sausio 11 d. Ministerijoje buvo gautas Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) 2017 m. sausio 11 d. raštas Nr. 4-01-317, kuriame nurodyta, jog STT atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galbūt padarytų nusikalstamų veikų Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) bei Departamente, su šiuo raštu Ministerijai persiųsti STT 2016 m. gruodžio 21 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteismini tyrimą, R. K. 2016 m. gruodžio 5 d. skundas ir jos 2017 m. sausio 6 d. pateikta papildoma informacija.

Ministerijoje 2017 m. sausio 30 d. taip pat gautas R. K. 2017 m. sausio 29 d. raštas dėl papildomos informacijos pateikimo. Atsižvelgiant į tai, kad šiuose dokumentuose buvo laikinai einančio Kauno TI direktoriaus E. K. ir Departamento direktorės Ž. M. (pareiškėjos) tarnybinių nusižengimų (taip pat ir šiurkščių tarnybinių nusižengimų) požymių, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 1P-14 (toliau – ir įsakymas Nr. 1P-14) buvo sudaryta komisija tarnybiniam patikrinimui atlikti ir ginčijamu įsakymu Nr. 1P-18 pareiškėja nušalinta nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikui.

Atsakovas pabrėžė, kad, remiantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl VAĮ 8 straipsnio, individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, jame turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą, individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas.

Atitinkamai, atsakovo manymu, skundžiamas įsakymas Nr. 1P-18 atitinka visus minėtus reikalavimus, be to, šioje byloje ginčijamas individualus administracinis aktas turėtų būti vertinamas ne kaip pavienis dokumentas, bet kaip sudėtinio proceso (tarnybinio patikrinimo) dalis. Tuo tarpu, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1R-59 patvirtintų Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 62 punktu, tarnybinį patikrinimą atlikti įgaliotas asmuo arba komisija per 5 darbo dienas nuo įpareigojimo atlikti tarnybinį patikrinimą gavimo dienos arba nuo komisijos sudarymo dienos surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, juo pasirašytinai informuojamas pataisos pareigūnas, galimai padaręs tarnybinį nusižengimą, kad pradėtas tarnybinis patikrinimas, ir jam pateikiama turima informacija apie galimą tarnybinį nusižengimą.

Taigi, dokumentas, kuriame išsamiai išdėstomos visos su galimu nusižengimu susijusios faktinės aplinkybės, nagrinėjamu atveju yra ne įsakymas Nr. 1P-18, o tarnybinio patikrinimo komisijos surašytas 2017 m. vasario 13 d. pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. (1.39.)7R-1349 (toliau – ir Pranešimas). Pranešime pareiškėja per teisės aktuose nustatytą terminą ir reikiama informacijos apimtimi informuota, jog yra įtariama iš viso 24 skirtingų tarnybinių nusižengimų (atskirų epizodų) padarymu: neteisėto poveikio darymu, piktnaudžiavimu tarnyba, viešųjų ir privačių interesų derinimo pažeidimais, viešųjų pirkimų pažeidimais ir kt.

Išsamesnės aplinkybės nurodytos pačiame dokumente. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, atsakovas teigė, kad įsakyme Nr. 1P-18 detaliai išdėstyti visus įtarimus nėra privaloma. Pareiškėjai buvo nurodyta, jog ji nušalinama nuo pareigų dėl pradėto tarnybinio patikrinimo, kurio apimtis (galbūt padaryti tarnybiniai nusižengimai) buvo nurodyta Pranešime. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A-553-756/2016 nurodęs, jog pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo laikytinas sudėtine įsakymo dėl nušalinimo dalimi, kadangi jame yra išsamiai išdėstytos faktinės pažeidimų, kurių padarymu pareiškėjas kaltinamas, aplinkybės bei teisės aktų normos.

Atsakovas taip pat akcentavo, kad pareiškėjai per paskutinius 12 mėnesių nebuvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, todėl šioje byloje nagrinėtina, ar buvo pakankamas pagrindas manyti, jog pareiškėja gali paveikti tarnybinio patikrinimo eigą ar rezultatus, taip pat ar veikos, dėl kurių buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, gali būti vertinamos kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas. Šiame kontekste atsakovas pabrėžė, kad nušalinimas nuo pareigų taikomas tarnybinio patikrinimo atlikimo metu (įprastai pačioje jo pradžioje), t. y. iki galutinio sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo priėmimo, todėl šios priemonės taikymas negali būti siejamas su galutiniu tyrimo rezultatu.

Taigi, teisėtas asmens nušalinimo nuo pareigų pagrindas yra ne tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, o pagrįstas įtarimas, paremtas paaiškėjusiais faktais ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali paveikti tarnybinį patikrinimą ar gali būti padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Be to, atsakovas nurodė, kad Ministerijos gautus faktus apie galimą tarnybinį nusižengimą būtina vertinti atsižvelgiant į Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 14 straipsnį bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jog priesaika nėra formalus aktas, ja pabrėžiama, jog statutiniams valstybės tarnautojams keliami itin aukšti nepriekaištingos reputacijos, pavyzdinio elgesio ir tarnybinės drausmės standartai.

Pasisakydamas dėl pirmojo pareiškėjos nušalinimo nuo pareigų pagrindo (VTĮ 34 str. 2 d. 1 p.), atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja iki nušalinimo ėjo pagal pareigas aukščiausio pataisos pareigūno – Departamento direktoriaus – pareigas. Tuo tarpu apie galbūt padarytus tarnybinius nusižengimus pranešusi R. K. eina Kauno TI (Departamentui pavaldžios įstaigos) Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkės pareigas, taigi, pataisos pareigūnų hierarchinėje struktūroje ji buvo netiesiogiai pavaldi pareiškėjai. Be to, visuose R.

K. raštuose nuosekliai (nurodant konkrečius faktus ir būdus) teigiama, kad pareiškėja jai ilgą laiką darė psichologinį spaudimą ir poveikį. Todėl, nenušalinus pareiškėjos nuo pareigų, nebūtų užtikrintas tarnybinio patikrinimo eigos ir rezultatų objektyvumas, nes, vadovaudama visai Departamento ir jai pavaldžių įstaigų sistemai, pareiškėja galėjo daryti neteisėtą poveikį R. K. ir kitiems pataisos pareigūnams, susijusiems su galbūt padarytų tarnybinių nusižengimų padarymu, slėpti ar naikinti tarnybiniam patikrinimui reikšmės turinčius dokumentus, duoti kitokio pobūdžio neteisėtus nurodymus pavaldiems pareigūnams ir pan.

Atsakovo manymu, vadovo nušalinimas nuo pareigų, kai tarnybinis patikrinimas pradedamas pataisos sistemos vadovui, kuris galbūt darė neteisėtą poveikį tos pačios sistemos darbuotojui, yra racionali, proporcinga ir pateisinama priemonė, užtikrinanti tyrimo eigos ir rezultatų objektyvumą. Atsakovas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nušalinimas nuo pareigų pareiškėjai taikytas ir pagal VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t. y. dėl galbūt padaryto šiurkštaus tarnybinio nusižengimo. Šiuo aspektu atkreipė dėmesį į tai, jog konstatavus bent vieno iš pareiškėjai pateiktame Pranešime išvardintų pareiškėjos galbūt padarytų tarnybinių nusižengimų padarymą, jie kvalifikuotini kaip šiurkštūs tarnybiniai nusižengimai, todėl už juos pareiškėjai gali būti taikoma ir pati sunkiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų.

Todėl, priešingai, nei teigia pareiškėja, skundžiamas įsakymas Nr. 1P-18 yra pagrįstas konkrečiais faktiniais duomenimis, įrodančiais, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog pareiškėja gali paveikti tarnybinio patikrinimo eigą ar rezultatus ir (ar) jos galbūt padarytos veikos gali būti vertinamos kaip šiurkštūs tarnybiniai nusižengimai, t. y. šiuo atveju pareiškėjos nušalinimas nuo pareigų buvo taikytas egzistuojant dviem skirtingo pobūdžio faktiniams pagrindams. Atitinkamai Ministerija, laikydamasi VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, privalėjo nurodyti visus su faktinėmis aplinkybėmis susijusius teisinius pagrindus.

Atsakovas kartu pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju STT nesurinkus pakankamai duomenų taikyti pareiškėjai baudžiamąją atsakomybę, klausimas dėl kitokios atsakomybės formos taikymo buvo perduotas nagrinėti kompetentingoms institucijoms: Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei, Viešųjų pirkimų tarnybai ir Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai. Be to, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2017 m. vasario 21 d. rašte Nr. 17.2.-1582 informavo, jog 2017 m. vasario 7 d. nutarimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu bus patikrintos ir įvertintos R.

K. nurodytos aplinkybės, o iš viešai žiniasklaidoje paskelbtos informacijos žinoma, jog pareiškėja šiame tyrime apklausta kaip specialioji liudytoja. Taigi, faktas, kad STT, nutraukusi ikiteismini tyrimą, nusprendė perduoti gautą informaciją ne tik Ministerijai, bet ir kitoms kompetentingoms institucijoms, o Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą, patvirtina, jog surinkti duomenys objektyviam stebėtojui leidžia susidaryti pagrįstą nuomonę apie galimą tarnybinių nusižengimų padarymą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas tvirtino, kad įsakyme Nr. 1P-18 aiškiai nurodytas teisinis ir faktinis pagrindai, suformuluota konkreti teisinio poveikio priemonė – nušalinimas nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikui.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Nors pareiškėja teigia, kad jai nesuprantamos skundžiamo įsakymo priėmimo aplinkybės ir pagrindai, pareiškėjos skundas (pagal jame nurodytą datą) teismui pateiktas 2017 m. kovo 8 d., t. y. jau po to, kai pareiškėjai buvo įteiktas Pranešimas ir ji 2017 m. vasario 27 d. pateikė pasiaiškinimą. Taigi, skundo pateikimo teismui metu pareiškėjai jau buvo žinomos visos faktinės aplinkybės ir teisės aktų normos, lėmusios nušalinimą nuo pareigų, tačiau skundas susideda tik iš tariamų formalių pažeidimų, kurie negali būti pakankamu pagrindu panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą įsakymą Nr. 1P-18.

Atsakovas kartu akcentavo, kad Ministro 2017 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 1P-49 pareiškėja jos noru buvo atleista iš Departamento direktorės pareigų. Vėliau atsakovas 2017 m. gegužės 23 d. rašte Nr. (1.15)7R-4268 papildomai nurodė, kad tarnybiniam patikrinimui atlikti sudaryta komisija 2017 m. balandžio 7 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 40P-304, kurioje konstatuota, jog pareiškėja padarė iš viso 15 tarnybinių nusižengimų, iš kurių 5 kvalifikuoti kaip tyčiniai, atsižvelgus į šią išvadą, pareiškėjai Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. balandžio 12 d.

įsakymu Nr. 1P-60 paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Atsakovo manymu, ši aplinkybė įrodo, jog pareiškėjai pareikšti įtarimai buvo pagrįsti, todėl nušalinimas nuo pareigų taikytas teisėtai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu (II t., b. l. 106–120) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Įvertinęs byloje nustatytas ir skundžiamame sprendime išsamiai nurodytas aplinkybes, teismas nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. vasario 9 d. įsakymas Nr. 1P-18 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorės Ž. M. nušalinimo nuo pareigų“ yra nemotyvuotas, negrįstas teisės aktų normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, todėl, esą, pažeidžiantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, taip pat VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas. Teismas pažymėjo, kad skundžiamame įsakyme Nr. 1P-18 aiškiai nurodoma, jog vadovaujamasi Statuto 32 straipsniu, VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, 341 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d.

įsakymu Nr. 1R-58, 16 punktu, atsižvelgiama į tai, kad dėl Departamento direktorės Ž. M. galimų tarnybinių nusižengimų padarymo yra pradėtas tarnybinis patikrinimas. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad nušalinimas nuo pareigų taikomas tarnybinio patikrinimo atlikimo metu (įprastai pačioje jo pradžioje), t. y. iki galutinio sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo priėmimo, todėl šios priemonės taikymas negali būti siejamas su galutiniu tyrimo rezultatu. Taigi, teisėtas asmens nušalinimo nuo pareigų pagrindas yra ne tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, o pagrįstas įtarimas, paremtas paaiškėjusiais faktais ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali paveikti tarnybinį patikrinimą ar gali būti padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą.

Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad pareiškėja buvo nušalinta dviem pagrindais (ir tai pagal VTĮ yra pagrįsta), t. y. dėl galimo poveikio pavaldiniams ir dėl to, kad galbūt padarė šiurkščius tarnybinius pažeidimus. Nagrinėdamas pirmąjį nušalinimo pagrindą, teismas nurodė, pareiškėja iki nušalinimo ėjo pagal pareigas aukščiausio pataisos pareigūno – Departamento direktoriaus – pareigas. Apie galbūt padarytus tarnybinius nusižengimus pranešusi R. K. eina Kauno TI (Departamentui pavaldžios įstaigos) Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkės pareigas, taigi, pataisos pareigūnų hierarchinėje struktūroje ji buvo netiesiogiai pavaldi pareiškėjai.

Tuo tarpu visuose R. K. raštuose nuosekliai (nurodant konkrečius faktus ir būdus) teigiama, kad pareiškėja jai ilgą laiką darė psichologinį spaudimą ir poveikį. Todėl, nenušalinus pareiškėjos nuo pareigų, nebūtų užtikrintas tarnybinio patikrinimo eigos ir rezultatų objektyvumas, nes, vadovaudama visai Departamento ir jai pavaldžių įstaigų sistemai, pareiškėja galėjo daryti neteisėtą poveikį R. K. ir kitiems pataisos pareigūnams, susijusiems su galimų tarnybinių nusižengimų padarymu, slėpti ar naikinti tarnybiniam patikrinimui reikšmės turinčius dokumentus, duoti kitokio pobūdžio neteisėtus nurodymus pavaldiems pareigūnams ir pan.

Teismas sprendė, kad vadovo nušalinimas nuo pareigų, kai tarnybinis patikrinimas pradedamas pataisos sistemos vadovui, kuris galbūt darė neteisėtą poveikį tos pačios sistemos darbuotojui, yra racionali, proporcinga ir pateisinama priemonė, užtikrinanti tyrimo eigos ir rezultatų objektyvumą, ir ši priemonė buvo pritaikyta nepažeidžiant administracinės diskrecijos ribų. Teismas taip pat sutiko su pareiškėjos nušalinimu nuo pareigų pagal VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t. y. dėl galbūt padaryto šiurkštaus tarnybinio nusižengimo, kadangi pareiškėjai Pranešime buvo pranešta, kokius pažeidimus ji yra įtariama padariusi, Komisija tarnybiniam patikrinimui atlikti pateikė 2017 m. balandžio 7 d. išvadą Nr. 40P-304 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorės Ž.

M. ir Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus E. K. galimų tarnybinių nusižengimų“, kurioje pasiūlė pripažinti, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, vadovaudamasi Statuto 29 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 30 straipsnio 1, 9, 13 dalimis ir 7 dalies 2 punktu, Taisyklių 81.2 ir 82 punktais, atsižvelgdama į Išvadą ir į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 1P-49 „Dėl Ž. M. atleidimo iš pareigų“ 1 punktą, 2017 m. balandžio 12 d. įsakyme Nr. 1P-60 pripažinta, jog pareiškėja, iki 2017 m. kovo 27 d.

ėjusi Departamento direktorės pareigas (nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. kovo 27 d. buvo nušalinta nuo pareigų), padarė tarnybinį nusižengimą, bei nustatyta, kad pareiškėjai, 2017 m. kovo 27 d. atleistai iš Departamento direktorės pareigų, turėtų būti skiriama tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja pagrįstai buvo nušalinta ir šiuo pagrindu. Teismas papildomai akcentavo, kad iš esmės identiškoje savo aplinkybėmis administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat vertino Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo nušalinti asmenį nuo pareigų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą (rėmėsi LVAT 2017 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3045-520/2017).

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamą įsakymą Nr. 1P-18.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ją į eitas Departamento direktorės pareigas, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. vasario 9 d. įsakymas Nr. 1P-18 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorės Ž. M. nušalinimo nuo pareigų“ paliktas nepakeistas, o Ministro 2017 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 1P-49 „Dėl Ž. M. atleidimo iš statutinio valstybės tarnautojo pareigų“, atsižvelgiant į pačios pareiškėjos 2017 m. kovo 27 d. prašymą Nr. 6R-4254, pareiškėja 2017 m. kovo 27 d. buvo atleista iš Departamento direktoriaus pareigų. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti minėtą pareiškėjos reikalavimą. Teismas taip pat nurodė, kad netenkinus pareiškėjos reikalavimo panaikinti įsakymą Nr. 1P-18, negali būti tenkinamas ir pareiškėjos reikalavimas išmokėti jai darbo užmokestį bei delspinigius už laikotarpį, kai ji buvo neteisėtai nušalinta nuo pareigų. Be to, netenkinus pareiškėjos skundo, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjos prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja Ž. M. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 124–131), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. vasario 9 d. įsakymą Nr. 1P-18 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorės Ž. M. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1P-18) ir pripažinti pareiškėjos nušalinimą nuo pareigų neteisėtu bei išmokėti pareiškėjai darbo užmokestį ir delspinigius už laikotarpį, kurį ji buvo neteisėtai nušalinta nuo pareigų, taip pat priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas bei neteisėtas, prieštarauja teisės aktų reikalavimams, buvo priimtas pažeidžiant materialiosios bei procesinės teisės normas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog skundžiamas įsakymas Nr. 1P-18 yra pagrįstas teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, taip pat nepagrįstai rėmėsi dokumentais, kurie buvo priimti vėliau, negu ginčijamas įsakymas. Šiuo aspektu pareiškėja kartu akcentuoja, kad papildomos dokumentacijos buvimas viešojo administravimo subjekto žinioje per se nereiškia, jog jo priimtas individualus administracinis aktas yra pagrįstas. Svarbu, kad ši papildoma dokumentacija būtų pateikta pareiškėjui ir į šią dokumentaciją būtų pateikta aiški nuoroda individualiame administraciniame akte. Priešingu atveju tokia dokumentacija negali būti laikoma individualaus administracinio akto sudedamąja (motyvuojamąja) dalimi. Be to, pareiškėjos manymu, vienos darbuotojos skundas (skundai) negali būti vertinamas kaip įstatymų reikalavimus atitinkantis faktinis pagrindas, kuris gali būti pagrindas nušalinti kitą darbuotoją (tarnautoją) nuo pareigų, o teismo išvada, jog pareiškėja neva galėjo paveikti R. K., yra nepagrįsta jokiais administracinėje byloje esančiais įrodymais, visiškai neobjektyvi ir nemotyvuota. Pareiškėja taip pat mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-3045-520/2017, kadangi šios ir nagrinėjamos bylų ratio decidendi nesutampa.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 137–141) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą nepakeistą.

Visų pirma, atsakovas nesutinka su apeliantės teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad skundžiamas įsakymas Nr. 1P-18 nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, ir mano, jog nagrinėjamu atveju būtina remtis pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3045-520/2017 suformuota praktika. Konkrečių aplinkybių detalus nenurodymas individualiame teisės akte nėra pakankamas pagrindas šį teisės aktą pripažinti neteisėtu – asmuo tokiu atveju privalo įrodyti, kad teisės akto turinio trūkumai (jei tokie egzistuoja) sukliudė jam suprasti taikomo teisinio poveikio priežastis ir apimtis.

Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo žinoma, kad jos atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas, kad tai yra susiję su jos tarnybine veikla (eitomis pareigomis). Atsakovo manymu, skundžiamame įsakyme Nr. 1P-18 nurodytos aplinkybės yra pakankamai aiškios ir suprantamos bet kuriam protingo asmens standartą atitinkančiam asmeniui, tuo labiau – aukščiausias pataisos pareigūno pareigas ėjusiam statutiniam valstybės tarnautojui. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas ne R.

K. skundo, o Ministerijoje gauto STT 2017 m. sausio 11 d. rašto Nr. 4-01-317 pagrindo, kurio tik vienas iš priedų buvo R. K. pateikta informacija. Taigi, atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog šioje byloje neturėtų būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-3045-520/2017, kadangi tiek šioje, tiek nurodytoje byloje esminės faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos: pataisos pareigūnai – įstaigų vadovai – buvo nušalinti nuo pareigų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymais pradėjus tarnybinį patikrinimą dėl galbūt padarytų šiurkščių tarnybinių nusižengimų.

Abiem atvejais tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas gavus informaciją iš kompetentingų institucijų (šioje byloje informacija gauta iš STT, o minėtoje byloje – iš Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus). Atsakovas kartu pabrėžia, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas Ministerijoje iš STT gautos informacijos teisėtumo klausimas, taigi, aplinkybė, kad ši informacija, lyginant su cituojama byla, buvo gauta iš skirtingų šaltinių, nedarė jokios įtakos tarnybinio patikrinimo eigai. Atsakovo manymu, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat yra išvardinti byloje esantys įrodymai, kurių pagrindu buvo galima daryti pagrįstą prielaidą, jog pareiškėja darė R.

K. psichologinį spaudimą ir poveikį. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo Departamento ir jam pavaldžių įstaigų struktūros bei pavaldumo santykių, atsakovas pabrėžia, jog neginčytina, kad aukščiausias pareigas sistemoje užimantis asmuo turi galimybę tiesiogiai arba per sau pavaldžius asmenis (pvz., per Kauno TI vadovybę) daryti poveikį toje pačioje sistemoje tarnaujantiems pareigūnams. Šiuo aspektu atsakovas kartu pažymi, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas ne tik dėl tarnybinių pažeidimų, padarytų pareiškėjos vadovavimo Kauno TI laikotarpiu, Pranešime buvo nurodyta, kad pareiškėja, be kita ko, galbūt neracionaliai ir pažeidžiant teisės aktų reikalavimus naudojo Kalėjimų departamentui skiriamas valstybės biudžeto lėšas reprezentacijai, nurodė pavaldžioms įstaigoms apmokėti tiekėjui už specialiosios paskirties tarnybinius automobilius 100 proc. avansu be atitinkamo garanto, nesukūrė vidaus kontrolės sistemos, piktnaudžiaudama tarnyba demonstravo nepotizmą, rodė nepagarbą Kalėjimų departamento darbuotojams ir kt.

Visi šie veiksmai buvo susiję su eitomis Kalėjimų departamento direktorės pareigomis, todėl atsakovas nurodo, jog pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nenušalinus pareiškėjos nuo pareigų nebūtų užtikrintas tarnybinio patikrinimo eigos ir rezultatų objektyvumas, o vadovo nušalinimas nuo pareigų yra racionali, proporcinga ir pateisinama priemonė, pritaikyta nepažeidžiant diskrecijos ribų. Atsakovas taip pat akcentuoja, kad tiek STT sprendimas perduoti surinktą informaciją Ministerijai ir kitoms kompetentingoms institucijoms patikrinimams atlikti, tiek Generalinės prokuratūros sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame pareiškėja buvo apklausta specialiąja liudytoja, buvo pakankamas pagrindas manyti, kad pareiškėjos padarytos veikos gali būti vertinamos kaip šiurkštūs tarnybiniai nusižengimai, todėl, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, ginčijamas įsakymas Nr. 1P-18 yra pagrįstas konkrečiais faktiniais duomenimis.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginio, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi komisijos tarnybiniam patikrinimui atlikti 2017 m. balandžio 7 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40P-304 ir Ministro 2017 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 1P-60, kuriuo buvo pripažinta, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, atsakovas pabrėžė, jog šie dokumentai teismo buvo įvertinti tik kaip papildomi įrodymai, patvirtinantys, kad tarnybinio patikrinimo pradžioje padarytos prielaidos apie galimus šiurkščius tarnybinius nusižengimus pasitvirtino.

Apibendrindamas, atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas nuodugniai ištyrė visus byloje esančius įrodymus bei išanalizavo ginčijamus santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įsakymo, kuriuo valstybės tarnautojas tarnybinio patikrinimo laikotarpiui nušalintas nuo pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Visų pirma teismas pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat, Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 31 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-3045-520/2017, yra konstatavęs, kad veikos, už kurią pareiškėjas gali būti atleistas iš pareigų, neįvardijimas įsakyme dėl nušalinimo laikytinas individualaus administracinio akto trūkumu. Bet, taip pat, teismas nurodė, kad taikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį vadovaujamasi nuostata, kad kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2347/2014). Šios teisę išaiškinančios nuostatos yra aktualios ir šioje byloje, todėl teismas atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi.

Iš apeliantės argumentų seka, kad ji siekia, kad Įsakymas Nr. 1P-18 būtų vertinamas atsiejant jį konteksto, kuriame jis parengtas. Bet valstybės tarnautojo tarnybinė atsakomybė – tęstinis procesas, o įsakymas dėl nušalinimo yra tarpinis dokumentas, todėl sprendžiant apie nušalinto valstybės tarnautojo teisių pažeidimą gali ir turi būti vertinama dokumentų visuma.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad sprendime nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų turi būti nurodytas laikotarpis, kuriam valstybės tarnautojas nušalinamas nuo pareigų, nušalinimo priežastys, teisinis pagrindas, sprendimo apskundimo tvarka ir terminai. Įsakyme Nr. 1P-18 yra nurodyti nušalinimo pagrindai, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 1 ir punktai – t. y. dėl valstybės tarnautojo yra pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinimas ir valstybės tarnautojas toliau eidamas pareigas trukdo ar siekia paveikti tarnybinio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo eigą ar rezultatus, taip pat tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų. Nors įsakyme šie pagrindai nėra plačiau aprašyti, tik nurodoma, kad pradėtas tarnybinis patikrinimas, bet sekančiame darbdavio dokumente – 2017 m. vasario 13 d. pranešime pareiškėjai apie tarnybinį nusižengimą Nr. (1.39.)7R-1349 – pareiškėja buvo informuota, jog yra įtariama iš viso 24 skirtingų tarnybinių nusižengimų (atskirų epizodų) padarymu: neteisėto poveikio darymu, piktnaudžiavimu tarnyba, viešųjų ir privačių interesų derinimo pažeidimais, viešųjų pirkimų pažeidimais ir kt. Byloje neabejotinai įrodyta, kad buvo pagrindas nušalinti pareiškėją dėl to, kad tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų.

Apeliantės argumentas, kad vienos darbuotojos skundas (skundai) negali būti vertinamas kaip įstatymų reikalavimus atitinkantis faktinis pagrindas, kuris gali būti pagrindas nušalinti kitą darbuotoją (tarnautoją) nuo pareigų, yra nepagrįstas teise ir todėl yra atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadai, kad visuose R. K. raštuose nuosekliai (nurodant konkrečius faktus ir būdus) teigiama, kad pareiškėja jai ilgą laiką darė psichologinį spaudimą ir poveikį; kad nenušalinus pareiškėjos nuo pareigų, nebūtų užtikrintas tarnybinio patikrinimo eigos ir rezultatų objektyvumas, nes, vadovaudama visai Departamento ir jai pavaldžių įstaigų sistemai, pareiškėja galėjo daryti neteisėtą poveikį R. K. ir kitiems pataisos pareigūnams, susijusiems su galimų tarnybinių nusižengimų padarymu, slėpti ar naikinti tarnybiniam patikrinimui reikšmės turinčius dokumentus, duoti kitokio pobūdžio neteisėtus nurodymus pavaldiems pareigūnams ir pan.; vadovo nušalinimas nuo pareigų, kai tarnybinis patikrinimas pradedamas pataisos sistemos vadovui, kuris galimai darė neteisėtą poveikį tos pačios sistemos darbuotojui, yra racionali, proporcinga ir pateisinama priemonė, užtikrinanti tyrimo eigos ir rezultatų objektyvumą, ir kuri buvo pritaikyta nepažeidžiant administracinės diskrecijos ribų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo žinoma, kad pradėtas tarnybinis patikrinimas ir kad tai yra susiję su jos tarnybine veikla, įsakyme aiškiai nurodytas esminis faktinis pagrindas – pradėtas tarnybinis patikrinimas, nušalinimo teisiniai pagrindai. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai buvo užkirstas kelias ginčyti įsakymą. Pareiškėjai buvo žinomos ir suprantamos įsakymo pasekmės, t. y. kad ji yra nušalinta nuo tarnybos tarnybinio patikrinimo laikui ir jai nebus mokamas atlyginimas atliekamo patikrinimo metu.

Papildomai teismas pažymi, kad sutinkamai su ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisės norma, be kita ko reiškia ir tai, kad asmuo turi įrodyti, kad jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomi interesai pažeisti. Iš pareiškėjos suformuluotų reikalavimų seka, ji gina teisę žinoti nušalinimo detalius faktinius pagrindus. Ji juos sužinojo dar nepasibaigus ginčo įsakymo apskundimo terminui. Taigi, byloje nėra įrodyta, kad pareiškėjos teisės pažeistos.

Kadangi šioje byloje nustatyta, kad atsakovas neabejotinai turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą nušalinti pareiškėją nuo tarnybos tarnybinio patikrinimo laikui, todėl nepakankamas įsakymo motyvavimas nėra pagrindas panaikinti ginčijamą įsakymą ir konstatuoti, kad pareiškėja negalėjo būti nušalinta nuo pareigų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos Ž. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius