2018-11-28 Nr. AB-21654-3-61-3-03796-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1802-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03796-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. S. su skundu kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 1SS-2587-(8.5.) (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus skyrius) 2016 m. birželio 22 d. raštą Nr. 49SFN-1092-(14.49.104.) (toliau – ir Raštas); 3) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrių tęsti pradėtą 252 kv. m valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo procedūrą; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjos patirtas išlaidas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo bei atstovavimo išlaidas. Skundas grindžiamas iš esmės šiais argumentais:

1.1. Nurodė, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius Raštu informavo pareiškėją, kad 252 kv. m valstybinės žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas) 2.15 papunktyje įtvirtintos įsiterpusio sklypo sąvokos ir sustabdė 252 kv. m valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje pardavimo procedūrą.

1.2. Apskundus šį sprendimą, NŽT 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. 1SS-2587-(8.5.) (toliau – ir Sprendimas) netenkino pareiškėjos skundo, nurodė, kad nors detaliuoju planu suformuoti kaip įsiterpę 148 kv. m ir 252 kv. m ploto valstybinės žemės sklypai yra išsidėstę gana stačiame šlaite, tačiau nesudaro siauros juostos, nes ribojasi su atskirais žemės sklypais nesuformuotais laisvos valstybinės žemės plotais, kuriose galima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypus.

1.3. Paaiškino, kad, remiantis Nutarimu, žemės plotas įsiterpusio sklypo statusą atitinka, kai yra visuma šių sąlygų: 1) žemės plotas turi būti ne didesnis kaip 0,04 ha arba 0,5 ha dydžio, priklausomai nuo teritorijos, kurioje jis yra; 2) jame turi būti negalima nustatyta tvarka suformuoti atskiro žemės sklypo; 3) žemės plotas turi nesiriboti su kitu, atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Tačiau ši sąlyga dėl nesiribojimo su kitu žemės sklypu netaikoma tokiam įsiterpusiam žemės sklypo plotui, kurį sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos.

1.4. Atkreipė dėmesį į tai, jog Sprendime be pagrindo „įsiterpusio sklypo“ sąvoka aiškinama taip, kad įsiterpęs žemės sklypas, besiribojantis su nesuformuotu valstybinės žemės plotu, turi ne vien būti išsidėstęs šlaite, bet ir sudaryti siaurą juostą. Sklypo buvimas šlaite jau yra pakankama sąlyga laikyti jį įsiterpusiu, nepaisant to, kad jis galbūt ir negalėtų būti laikomas siaura juosta. NŽT argumentai, kad siaura juosta negali būti laikomas sklypas, kuris ribojasi su atskirais žemės sklypais nesuformuotais laisvos valstybinės žemės plotais, kuriuose galima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypus, prieštarauja Nutarimo tekstui, nes tada „siaura juosta“ kaip aukščiau nurodytos sąlygos išimtis apskritai negalėtų būti taikoma.

1.5. Nurodė, jog NŽT neginčijo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 1-1113 patvirtinto teritorijos, esančios prie žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), detaliojo plano bei jo sprendinių, kuriais numatyta prie pareiškėjai priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir Žemės sklypas), prijungti sklypą. Pareiškėja teigė, kad jei šis pirminis dokumentas, priskiriantis sklypą prie įsiterpusių sklypų nėra panaikintas, nėra paneigta pareiškėjos teisė įgyti sklypą ne aukciono būdu.

1.6. Pareiškėja tvirtino, kad NŽT sprendime visiškai neatsižvelgė į pareiškėjos skunde pateiktus argumentus dėl teisėtų lūkesčių. Pareiškėja sumokėjo į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sąskaitą pradinę 6 027,28 Eur (20 811 Lt) dydžio įmoką.

2. NŽT pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, jog nesutinka su pareiškėjos skundu, prašė jį atmesti. Atsiliepimą iš esmės grindžia tokiais motyvais:

2.1. Tam, kad asmuo lengvatinėmis sąlygomis galėtų įsigyti valstybinės žemės, turi egzistuoti šios teisės atsiradimo teisiniai ir faktiniai pagrindai ir šių pagrindų buvimas negali būti vertinamas ir aiškinamas plečiamai. Laisvas valstybinės žemės sklypas turi atitikti teisės aktų numatytas sąlygas, neatitinkantis tokių sąlygų žemės sklypas negali būti formuojamas ir vėliau parduodamas kaip įsiterpęs žemės sklypas. Nustatant, ar valstybinės žemės plotas yra įsiterpęs ir gali būti parduodamas be aukciono, kiekvienu konkrečiu atveju yra vertinama kaip žemės plotas yra išsidėstęs, ar jis atitinka sąlygas, numatytas Nutarimo 2.15 papunktyje.

2.2. Tai, kad NŽT bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija vertindami ginčo sklypo ypatumus, laikė jį atitinkančiu įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto kriterijus, leido rengti detalųjį planą bei tokį planą patvirtino, atsakovo vertinimu, nesuteikia teisės pareiškėjai nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir įsigyti ginčo sklypą be aukciono. Vien detaliojo plano parengimas bei jo patvirtinimas nesukuria pareiškėjai jokių subjektinių teisių į ginčo sklypą, o tik sudaro procesines prielaidas žemės sklypui įsigyti. Atsakovas paaiškino, jog tokios subjektinės teisės atsirastų, jei pareiškėja būtų sudariusi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį bei tokios sutarties pagrindu įgytas daiktines teises įregistruotų viešajame registre.

2.3. Nurodė, jog žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis šalia žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš šiaurės pusės ribojasi su valstybinės žemės plotu; žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš pietinės pusės ribojasi su valstybinės žemės plotu. Abu žemės sklypai išsidėstę gana stačiame šlaite. Iš Žemės sklypo archyvinėje byloje esančio detaliojo plano, Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio ir kitų dokumentų matyti, kad detaliuoju planu suformuoti kaip įsiterpę 148 kv. m ir 252 kv. m ploto valstybinės žemės sklypai nors ir yra išsidėstę šlaite, tačiau nesudaro siauros juostos, nes ribojasi su atskirais žemės sklypais nesuformuotais laisvos valstybinės žemės plotais, kuriuose galima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypus.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės sujungti įsiterpusį 252 kv. m ploto laisvos žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypą su besiribojančiu, pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu, Žemės sklypu.

5. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad:

5.1. Pagal Nekilnojamojo turto registrų centro išrašus 600 kv. m ploto Žemės sklypas 1999 m. gruodžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu Nr. VB7-17062 priklauso pareiškėjai.

5.2. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2013 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 1-1113 patvirtino teritorijos prie Žemės sklypo, detalųjį planą ir jo sprendinius.

5.3. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109)-1412 „Dėl žemės sklypo, esančio greta žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) bei NŽT patikėjimo teisės įregistravimo į šį žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre“ suformavo 252 kv. m ploto žemės sklypą ir patvirtino šio žemės sklypo kadastro duomenis, nustatytus pagal matininko N. M. 2013 m. rugpjūčio 7 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą.

5.4. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1032 nusprendė pareiškėjai parduoti 252 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus m. sav., Vilniaus m. Taip pat NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1033 nusprendė pareiškėjai parduoti 148 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus m. sav., Vilniaus m.

5.5. Pareiškėja 2015 m. sausio 29 d. pateikė NŽT Vilniaus miesto skyriui prašymą išnagrinėti įsiterpusio valstybinio žemės sklypo kainos perskaičiavimą. Skyrius su perskaičiavimu nesutiko ir apie tai informavo pareiškėją 2015 m. kovo 12 d. raštu Nr. 49SFN-266-(14.49.104).

5.6. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. birželio 22 d. raštu Nr. 49SFN-1092-(14.49.104) informavo pareiškėją, kad stabdoma 252 kv. m valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), pardavimo procedūra.

6. Teismas, įvertinęs bylos duomenis ir teisinį reglamentavimą, nurodė, kad išskirtinė (lengvatinė) valstybinės žemės pardavimo tvarka negali būti vertinama ir aiškinama plečiamai. Tam, kad asmuo galėtų lengvatinėmis sąlygomis įsigyti valstybinės žemės, turi egzistuoti tokios teisės atsiradimo teisiniai ir faktiniai pagrindai, aiškiai apibrėžti Nutarimo 2.15 punkte.

7. Teismas, įvertinęs pageidaujamo įsigyti įsiterpusio žemės sklypo plotą, jo išsidėstymą, žemės sklypo detalųjį planą ir jo sprendinius, Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapį bei kitus dokumentus nustatė, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis šalia žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš šiaurės pusės ribojasi su valstybinės žemės plotu, žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš pietinės pusės ribojasi su valstybinės žemės plotu, abu žemės sklypai išsidėstę gana stačiame šlaite, tačiau nesudaro siauros juostos, nes ribojasi su atskirais žemės sklypais nesuformuotais laisvos valstybinės žemės plotais, kuriuose galima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypus. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad ginčo sklypas 252 kv. m (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) neatitinka vienos iš įsiterpusio sklypo sąvokai keliamų sąlygų, remiantis Nutarimo 2.15 nuostatomis – jis ribojasi su atskiru nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, taigi, negali būti laikomas įsiterpusiu žemės plotu ir jo perleidimas lengvatinėmis sąlygomis nėra galimas, remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatomis. Teismas pasisakė, kad šių išvadų nepaneigia ir pareiškėjos pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. gegužės 10 d. raštas dėl detaliojo plano rengimo, kuriuo Vilniaus miesto plėtros klausimais darbiniame pasitarime nuspręsta neformuoti naujų sklypų dėl reljefo sudėtingumo.

8. Teismas, atsakydamas į pareiškėjos skundo argumentus, kad NŽT neginčija Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 1-1113 patvirtinto teritorijos prie Žemės sklypo, detaliojo plano bei jo sprendinių, pasisakė, jog detaliojo plano parengimas bei jo patvirtinimas nesuteikia teisės pareiškėjai nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir įsigyti ginčo sklypą be aukciono. Nesukuria jokių subjektinių teisių pareiškėjai į ginčo sklypą, o tik sudaro procesines prielaidas žemės sklypui įsigyti. Tokios subjektinės teisės atsirastų, jei pareiškėja būtų sudariusi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, tokios sutarties pagrindu įgytas daiktines teises įregistruotų viešajame registre, tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl teismas konstatavo, kad administraciniai sprendimai, kuriais buvo suformuotas ginčo žemės sklypas, vėliau įregistruota Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisė į šį sklypą ir priimtas sprendimas šį sklypą parduoti pažeidžia imperatyvius aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus, nustatančius, kad kaip įsiterpę valstybinės žemės plotai lengvatine tvarka, t. y. be aukciono, gali būti parduodami tik tais atvejais, kai tokie plotai atitinka įsiterpusios laisvos valstybinės žemės sąvoką. Teismas nustatęs, kad suformuotas 252 kv. m ploto žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), neatitinka įsiterpusios laisvos valstybinės žemės sąvokos, sprendė, kad administraciniai aktai, kaip teisėti ir pagrįsti, negali būti naikinami, o valstybinės žemės pardavimo sandoris, kai suformuotas žemės sklypas neatitinka reikalavimų, taikomų įsiterpusiam žemės sklypui parduoti, nustatytų Nutarimu, negali būti sudarytas.

9. Dėl pareiškėjos prašymo įpareigoti NŽT tęsti pradėtą 252 kv. m valstybinio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo procedūrą teismas pasisakė, kad NŽT bet kurioje administracinės procedūros stadijoje, veikdama savo kompetencijos ribose, turi teisę spręsti dėl žemės sklypo atitikimo įsiterpusio žemės sklypo sąvokai.

10. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, sprendė, kad pareiškėjos teisė lengvatinėmis sąlygomis (be aukciono) įsigyti iš valstybės laisvos valstybinės žemės plotą pagal Nutarimo 2.15 punkte nurodytą įsiterpusio žemės sklypo apibrėžimą negali būti tenkinama, nes „įsiterpęs“ 252 kv. m valstybinės žemės sklypas prieštarauja Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktui, Nutarimo 2.15 punktui. Pareiškėjos ginčijami NŽT 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. 1SS-2587-(8.5.) ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. birželio 22 d. raštas Nr. 49SFN-1092-(14.49.104.) yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais.

11. Teismui netenkinus pareiškėjos skundo, nebuvo priteistos pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

III. 12. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti, priteisti pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo faktines ginčo aplinkybes. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, jog:

13.1. Žemės plotas įsiterpusio sklypo statusą atitinka, kai yra visuma šių sąlygų: 1) žemės plotas turi būti ne didesnis kaip 0,04 ha arba 0,5 ha dydžio, priklausomai nuo teritorijos, kurioje jis yra; 2) jame turi būti negalima nustatyta tvarka suformuoti atskiro žemės sklypo; 3) žemės plotas turi nesiriboti su kitu, atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Tačiau ši sąlyga dėl nesiribojimo su kitu žemės sklypu netaikoma tokiam įsiterpusiam žemės sklypo plotui, kurį sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Ginčo dėl sklypo atitikimo pirmiems dviems įsiterpusio sklypo sąvokos elementams nėra. Tačiau tiek NŽT Sprendime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime be pagrindo „įsiterpusio sklypo“ sąvoka aiškinama taip, kad įsiterpęs žemės sklypas, besiribojantis su nesuformuotu valstybinės žemės plotu, turi būti ne tik išsidėstęs šlaite, bet ir sudaryti siaurą juostą. Su tokiu aiškinimu pareiškėja nesutinka.

13.2. Nutarimo 2.15 punkto pirmoje pastraipoje sąlyga dėl ribojimosi su valstybinės žemės sklypais pateikiama taip: „Įsiterpusiu nelaikomas žemės sklypas, kuris ribojasi su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miškų sklypų (plotų) įsiterpusį žemės sklypą sudaro siaura juosta, šlaitai ar grioviai“. Pareiškėjos vertinimu, yra akivaizdu, kad yra išskiriami trys atvejai, kurių kiekvienas yra pakankamas pripažinti sklypą įsiterpusiu, tai yra sklypo buvimas arba siaura juosta, arba šlaitais, arba grioviais. Vien tai, kad sklypas sudarytas iš šlaitų jau yra pakankama sąlyga laikyti jį įsiterpusiu nepaisant to, kad jis galbūt ir negalėtų būti laikomas siaura juosta. Tiek NŽT, tiek teismas be pagrindo laikėsi kategoriškos ir niekuo neparemtos pozicijos, kad įsiterpęs žemės sklypas turi būti siaura juosta ir šlaitai arba grioviai.

13.3. Nutarimo 2.15 punkto nei lingvistinis, nei teleologinis aiškinimas neleidžia daryti išvados, kad įstatymų leidėjas šiuo nutarimo punktu būtų siekęs įtvirtinti ne tris alternatyvias sąlygas, o vienos privalomos sąlygos taikymą kartu su viena iš dviejų alternatyvių sąlygų. Laikydamasis priešingos pozicijos, NŽT, atitinkamai ir pirmosios instancijos teismas, be pagrindo siaurinamai aiškino Nutarimo 2.15 punkte įtvirtintą išimtį ir taip neteisėtai apribojo pareiškėjos teises. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas privalo paisyti įstatymų leidėjo valios, todėl sprendžiant dėl sklypo atitikties įsiterpusio sklypo sąvokai, pirmenybė turi būti teikiama ne išvestiniam atsakovo pateikiamam išaiškinimui, o Nutarime įtvirtintam teisiniam reguliavimui ir juo perteiktai įstatymų leidėjo valiai.

13.4. NŽT aiškinimas, kad siaura juosta negali būti laikomas sklypas, kuris ribojasi su atskirais žemės sklypais nesuformuotais laisvos valstybinės žemės plotais, kuriuose galima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypus, prieštarauja Nutarimo tekstui, nes tada siaura juosta kaip sąlygos išimtis apskritai negalėtų būti taikoma. Kaip nurodyta Nutarimo 2.15 punkto pirmoje pastraipoje, sklypas gali ribotis su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas ir vis tiek būti laikomas siaura juosta, nes būtent tokiu atveju suveikia nurodytame Nutarimo punkte nustatyta išimtis, leidžianti laikyti tokį sklypą įsiterpusiu. Kitoks aiškinimas prieštarautų įstatymų leidėjo tikslams ir lemtų situaciją, kai su atskirais žemės sklypais nesuformuotais laisvos valstybinės žemės plotais, kuriuose galima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypus, besiribojantys sklypai jokiomis aplinkybėmis negalėtų būti laikomi įsiterpusiais.

13.5. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1005-438/2016, teigia, kad atsakovas neturėjo teisės sustabdyti sklypo pardavimo procedūros, nes tokia teisė atsakovui nėra numatyta teisės aktuose. Priimdamas administracinį sprendimą, kurį priimti neturi teisės, atsakovas pažeidė esminius įstatymo viršenybės (teisėtumo) ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Tai sudaro pagrindą sprendimą naikinti kaip neteisėtą dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas ir toks Sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

14. NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su juo nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktas reglamentuoja, jog valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, be kita ko, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams. Parduodamų valstybinės žemės sklypų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus. Maksimalius parduodamų valstybinių žemės sklypų dydžius nustato Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas (toliau – Žemės reformos įstatymas) ir kiti įstatymai (Žemės įstatymo 10 str. 6 d.). Valstybinės žemės sklypų pardavimo aukcione arba be aukciono tvarkas nustato Vyriausybė (Žemės įstatymo 10 str. 7 d.). Todėl iš išdėstyto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad nauji valstybinės žemės sklypai parduodami aukciono būdu, o ne aukciono būdu – tik išimtiniais atvejais. Ši išskirtinė (lengvatinė) valstybinės žemės pardavimo tvarka negali būti vertinama ir aiškinama plečiamai. Tam, kad asmuo galėtų lengvatinėmis sąlygomis įsigyti valstybinės žemės sklypą, turi egzistuoti tokios teisės atsiradimo teisiniai ir faktiniai pagrindai, aiškiai apibrėžti Nutarimo 2.15 papunktyje.

14.2. NŽT nuomone, pirmosios instancijos teismas, teisingai ir pagrįstai įvertino pageidaujamo įsigyti įsiterpusio žemės sklypo plotą, jo išsidėstymą, žemės sklypo detalųjį planą ir jo sprendinius, Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapį bei kitus dokumentus. Žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis šalia žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš šiaurės pusės ribojasi su valstybinės žemės plotu, žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš pietinės pusės ribojasi su valstybinės žemės plotu, be to, abu žemės sklypai išsidėstę stačiame šlaite, tačiau nesudaro siauros juostos, nes ribojasi su atskirais žemės sklypais nesuformuotais laisvos valstybinės žemės plotais, kuriuose galima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypus. Dėl šios priežasties, ginčo žemės sklypas, kurio dydis 252 kv. m, neatitinka vienos iš įsiterpusio žemės sklypo sąvokai keliamų sąlygų, pagal Nutarimo 2.15 papunkčio nuostatas – jis ribojasi su atskiru nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, taigi, negali būti laikomas įsiterpusiu žemės plotu ir jo perleidimas lengvatinėmis sąlygomis nėra galimas vadovaujantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatomis. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjos pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. gegužės 10 d. raštas dėl detaliojo plano rengimo, kuriuo Vilniaus miesto plėtros klausimais darbiniame pasitarime buvo nuspręsta neformuoti naujų žemės sklypų dėl reljefo sudėtingumo, šių aplinkybių nepaneigė.

14.3. Nutarimo 2.15 punkte yra detalizuojama įsiterpusio žemės sklypo samprata. Atsakovo vertinimu, yra būtina konstatuoti Nutarimo 2.15 punkte nustatytų sąlygų visumą, vienos iš sąlygų nebuvimas lemia, kad valstybinės žemės plotas negali būti pripažintas įsiterpusiu ir atitinkamai negali būti perleistas gretimo žemės sklypo savininkui.

14.4. Atkreipė dėmesį į tai, jog administracinėje byloje, kuria pareiškėja remiasi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1005-438/2016), nurodyta, kad „kai administracinė procedūra yra tęstinio pobūdžio, o jos metu yra priimamas ne vienas administracinis aktas, kurie tik sudaro prielaidas bei sąlygas priimti baigiamąjį aktą, kuriuo ir yra užbaigiama pati procedūra bei sukuriamos asmeniui atitinkamos subjektinės teisės, tai ši administracinė procedūra gali būti nutraukiama bet kurioje proceso stadijoje iki priimant baigiamąjį administracinį aktą, jei paaiškėja, kad šis baigiamasis bus neteisėtas, nepaisant to kokio pobūdžio administraciniai aktai buvo priimti iki tol šioje procedūroje“. Atitinkamai, atsakovas pabrėžia, kad jis, veikdamas savo kompetencijos ribose, turi teisę spręsti, koks žemės sklypas atitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvoką.

14.5. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-616/2014, kurioje teismas pažymėjo: „<...> tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija padarė klaidą, vertindami ginčo žemės sklypo ypatumus ir laikė jį atitinkančiu įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto kriterijus, leido rengti detalųjį planą bei tokį planą patvirtino, nesuteikia teisės pareiškėjai nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir įsigyti ginčo žemės sklypą be aukciono. Vien detaliojo plano parengimas bei jo patvirtinimas nesukuria pareiškėjai jokių subjektinių teisių į ginčo žemės sklypą, o tik sudaro procesines prielaidas žemės sklypui įsigyti. Tokios subjektinės teisės atsirastų, jeigu pareiškėja būtų sudariusi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį bei tokios sutarties pagrindu įgytas teisės įregistruotų viešajame registre“. Taigi, nagrinėjamu atveju, jokia žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

14.6. Pabrėžė, kad 252 kv. m valstybinės žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) neatitinka Nutarimo 2.15 punkte išdėstytų įsiterpusio žemės sklypo požymių, taip pat neatitinka minėtame punkte nurodytų išimčių, suteikiančių galimybę įsiterpusiu sklypu laikyti minėtų požymių neatitinkantį žemės sklypą, todėl NŽT pagrįstai konstatavo, kad 252 kv. m valstybinis žemės sklypas (kadastro (duomenys neskelbtini)) nelaikytinas įsiterpusiu sklypu.

14.7. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl valstybės turto – valstybinės žemės pardavimo procedūrų vykdymo. Valstybinės žemės pardavimas turi būti vykdomas tam tikra teisės aktais nustatyta formalizuota tvarka, tam tikrais įstatymuose nustatytais atvejais valstybinės žemės pardavimo sandorio sudarymas draudžiamas, todėl tokiais atvejais valstybinės žemės pardavimo procedūros apskritai negalimos. Valstybės institucijos, disponuojančios valstybine žeme, privalo griežtai laikytis teisės aktų reikalavimų. Atsakovas akcentuoja, kad teisiniai santykiai, susiję su disponavimu valstybiniu turtu, inter alia (be kita ko) ir valstybine žeme, reglamentuojami viešosios teisės normomis, kurios pasižymi teisiniu apibrėžtumu ir imperatyviu reglamentavimu. Todėl tuo atveju, kai yra nustatoma, kad valstybinė žemė negali būti parduodama, nes neatitinka tam tikrų teisės aktuose nustatytų sąlygų, valstybinės žemės patikėtinis negali sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės lengvatinėmis sąlygomis (be aukciono) įsigyti iš valstybės 148 kv. m. ir 252 kv. m ploto laisvos valstybinės žemės plotus, besiribojančius su jai nuosavybės teise priklausančiu žemės ūkio paskirties sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

18. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

20. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl skunde ir atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar ginčo sprendimuose pagrįstai buvo padaryta išvada, kad pareiškėjos siekiamas prisijungti laisvos valstybinės žemės plotas neatitinka įsiterpusiam žemės plotui nustatytų sąlygų.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją (žr., pvz., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus) žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis (žr., pvz., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (žr., pvz., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimus).

23. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybinės žemės sklypai, išskyrus šio straipsnio 5dalyje nustatytus atvejus, parduodami aukciono būdu asmeniui, kuris už parduodamą žemės sklypą pasiūlo didžiausią kainą. To paties straipsnio 5 dalis įtvirtina, jog valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, be kita ko, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams (4 p.). Parduodamų valstybinės žemės sklypų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus. Maksimalius parduodamų valstybinės žemės sklypų dydžius nustato Žemės reformos ir kiti įstatymai (Žemės įstatymo 10 str. 6 d.). Valstybinės žemės sklypų pardavimo aukcione ir be aukciono tvarkas nustato Vyriausybė (Žemės įstatymo 10 str. 7 d.). Nurodytas teisinis reguliavimas leidžia teigti, jog pagal bendrąją taisyklę nauji žemės sklypai yra parduodami aukciono būdu, o ne aukciono būdu – tik išimtiniais atvejais, kurie turi būti vertinami ir aiškinami atsižvelgiant į jų numatymo tikslus.

24. Nutarimo 2.15 punkte įtvirtinta, kad įsiterpusiais laikomi laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų), ne didesnių kaip 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus suplanuotos gyvenamosios teritorijos, ir 0,5 ha – kitose teritorijose, jeigu šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų; įsiterpę sklypai Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams; įsiterpusiu nelaikomas žemės plotas, kuris ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, išskyrus tuos atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų) įsiterpusį plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos.

25. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad byloje nagrinėjamo teisinio santykio objektu yra valstybinis žemės sklypas, kuris turi būti įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų ir neviršyti Vyriausybės nustatyto dydžio. Subjektais yra privačių žemės sklypų savininkai ir valstybė. Asmens subjektinė teisė – įgyti nuosavybėn be aukciono tokį valstybinį žemės sklypą, gali būti įgyvendinta kai, yra įvykdomos atitinkamos sąlygos: 1) žemės sklypas laikomas įsiterpusiu; 2) žemės sklypas neviršija 0,04 ha gyvenamosiose teritorijose arba 0,5 ha kitose teritorijose ir 3) šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų. Be to, žemės įsigijimo nuosavybėn atveju (ne nuomos atveju), šis žemės plotas turi būti įsiterpęs: 1) arba tarp privačių žemės sklypų; 2) arba tarp privačių ir išnuomotų valstybinės žemės sklypų; 3) arba tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų).

26. Įvertinusi administracinėje byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių nustatymu bei vertinimu, t. y., jog žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis šalia žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš šiaurės pusės ribojasi su valstybinės žemės plotu; žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš pietinės pusės ribojasi su valstybinės žemės plotu, abu žemės sklypai išsidėstę gana stačiame šlaite, tačiau nesudaro siauros juostos, nes ribojasi su atskirais žemės sklypais nesuformuotais laisvos valstybinės žemės plotais, kuriuose galima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypus, todėl neatitinka įsiterpusių sklypų sąvokos ir jiems keliamų reikalavimų pagal Nutarimo 2.15 punktą, kuriuos turi atitikti valstybinės žemės plotas, kad jį būtų galima parduoti ne aukciono būdu, kaip įsiterpusį žemės sklypą. Taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai ir remdamasis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1063/2014; 2015 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1480-662/2015; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-943-492/2018) aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias Nutarties 22-24 punktuose nurodytas teisės aktų nuostatas.

27. Pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, jog atsakovas neturėjo teisės sustabdyti sklypo pardavimo procedūros, nes tokia teisė atsakovui nėra numatyta teisės aktuose ir tokiu būdu atsakovas pažeidė esminius įstatymo viršenybės (teisėtumo) ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika nagrinėtoje byloje esant panašioms faktinėms aplinkybėms, teisingai konstatavo, kad, nors teisės aktai ir nenustato NŽT teisės stabdyti ar naikinti savo pačios priimtus sprendimus, tačiau įvertinus, kad su ginčo dalyku siejamos procedūros yra tęstinio pobūdžio, o jų metu yra priimamas ne vienas, o keli administraciniai aktai, kurie tik sudaro prielaidas bei sąlygas priimti galutinį aktą, kuriuo iš esmės ir užbaigiama pati procedūra ir sukuriamos asmeniui teisės ir pareigos, tai ši procedūra gali būti nutraukiama bet kurioje jos stadijoje iki priimant galutinį (baigiamąjį) administracinį aktą, jei paaiškėja aplinkybės, dėl kurių negalima tenkinti pareiškėjo procedūroje prašymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1005-438/2016). Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos argumentus dėl įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų, papildomai teikia paaiškinimus dėl minėtų principų taikymo esmės ir tikslo. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2018 m. birželio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4-662/2018).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų diskrecijos teisė įvardijama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinant jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias. Vadovaujamasi principu, kad diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, neturi būti aiškinama kaip nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas. Diskrecijos teise besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų. Teisėtumo principas reiškia, kad visi teisės subjektai, iš jų – ir valstybės institucijos, jų pareigūnai, turi vienodai laikytis įstatymo reikalavimų, nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų, o savo sprendimus, priimamus vadovaujantis diskrecijos teise, turi pagrįsti objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012, 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014).

30. Aptartas teisinis reguliavimas, bendrieji teisės principai bei formuojama vienoda teismų praktika nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad atsakovai ginčijamais aktais nepažeidė pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų. Priešingas teisės normų aiškinimas iškreiptų visuomeninių teisinių santykių pusiausvyrą ir pažeistų šių santykių dalyvių lygiateisiškumo principą.

31. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

32. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, t. y. skundas atmestas, ji neturi teisės gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimo, todėl pareiškėjos apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė