2016-04-26 Nr. AB-9408-3-61-3-04179-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-950-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04179-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, N. L., M. K. (M. K.), V. R. (V. R.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. L. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–8), kurį patikslino (I t., b. l. 49–57, 145–158; II t., b. l. 66–67), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. (10.10) I-7105 „Dėl skundo“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2014 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (7.2)3-80387 „Dėl 1-SD pranešimo apie savininko L. L. priėmimą į darbą“; 3) įpareigoti bendraatsakovį įtraukti į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą (toliau – ir Registras) duomenis apie L. L. (L. L.) valstybinio socialinio draudimo pradžią nuo 2014 m. gegužės 1 d. pagal įmonės 1-SD formos 2014 m. balandžio 29 d. pranešimą Nr. SD-19; 4) įpareigoti bendraatsakovį įtraukti į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą įmonės darbuotojų: N. L., M. K., V. R. ir įmonės savininko L. L. duomenis už ataskaitinius laikotarpius pagal įmonės pateiktus SAM formos pranešimus Nr. SD-27, Nr. SD-31, Nr. SD-35, Nr. SD-38, Nr. SD-43, Nr. SD-49, Nr. SD-52, Nr. SD-2, Nr. SD-5, Nr. SD-9, Nr. SD-14; 5) įpareigoti atsakovą grąžinti Įmonei neteisėtai išieškotą privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) mokestį – 169,92 Eur (586,68 Lt), iš kurių – 12,65 Eur (43,68 Lt) delspinigiai; 6) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 28,96 Eur žyminio mokesčio.

Pareiškėjas nurodė, kad Įmonė, atstovaujama savininko L. L., 2014 m. balandžio 29 d. pasirašė darbo sutartį Nr. 14 dėl L. L. priėmimo į darbą tiekėjo-vadybininko pareigoms nuo 2014 m. gegužės 1 d. ir pateikė registruotu paštu VSDFV Vilniaus skyriui 1-SD formos 2014 m. balandžio 29 d. pranešimą Nr. SD-19 apie L. L. priėmimą į darbą. Kadangi Įmonės savininkas nuo 2014 m. gegužės 1 d. buvo įdarbintas Įmonėje dirbti pagal darbo sutartį, todėl pareiškėjas nustojo už jį mokėti PSD įmokas, kurias kiekvieną mėnesį mokėjo iki įsidarbinimo, ir pradėjo mokėti už jį viso dydžio valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokas (39,98 proc.), įskaitant PSD bei kitas įmokas.

Už kitus Įmonės darbuotojus visi nurodyti mokesčiai taip pat buvo mokami laiku ir viso dydžio. Pažymėjo, jog 2014 m. birželio 10 d. VSDFV areštavo Įmonės sąskaitą ir priverstinai išieškojo iš Įmonės už gegužės mėn. PSD įmoką – 90,00 Lt ir delspinigius – 43,68 Lt, iš viso: 133,68 Lt. Ginčijamame VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 27 d. sprendime Nr. (7.2)3-80387 buvo nurodyta, jog 1-SD formos pranešimo Nr. SD-19 duomenys neįrašyti į Registro duomenų bazę dėl to, kad individualios įmonės savininkas negali pats su savimi sudaryti darbo sutarties.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu ir VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtais veiksmais, apskundė juos VSDFV, tačiau ši, išnagrinėjusi skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nesutiko su priimtais sprendimais ir teigė, jog jie yra nepagrįsti ir neteisėti, nes iš Įmonės atsiskaitomosios sąskaitos yra priverstinai išieškomos PSD įmokos, dvigubai apmokestinant Įmonės savininko pajamas, susijusias su darbo santykiais. Pažymėjo, jog 2014 m. rugsėjo 5 d.

VSDFV dar kartą priverstinai iš Įmonės sąskaitos išieškojo PSD įmoką už Įmonės savininką – 270 Lt už birželio, liepos ir rugpjūčio mėn., 2014 m. lapkričio 7 d. – 183 Lt PSD įmoką už rugsėjo ir spalio mėn. Pareiškėjas paaiškino, kad kas mėnesį per Elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą (toliau – ir EDAS) laiku teikia VSDFV SAM pranešimus apie įmonės darbuotojų: N. L., M. K., V. R. ir L. L. gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius, tačiau EDAS nuolat praneša, kad nepateiktas 1-SD formos pranešimas asmeniui, nurodytam SAM3SD priedo 4 eilutėje, t. y. pranešimas dėl L.

L. įdarbinimo. Taip pat kas mėnesį tvarkingai teikia Valstybinei mokesčių inspekcijai FR0572 formos mėnesinę L. L. ir kitų Įmonės darbuotojų pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaraciją. Pareiškėjas nurodė, jog 2015 m. kovo 18 d. gavo VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. kovo 9 d. raginimą Nr. 17.51R-3957 sumokėti 265,67 Eur skolą, susidariusią dėl Įmonės savininko L. L. Nesutikdamas su paminėtu raginimu, pareiškėjas pateikė skundą. Pareiškėjo teigimu, individualių įmonių steigėjai turi teisę pasirašyti darbo sutartis patys su savimi ir priimti save į darbą.

Tokia praktika yra paplitusi, ilgametė, o VSDFV teritoriniai skyriai sėkmingai registruoja iš tokių įmonių gautus 1-SD formos pranešimus apie valstybinio socialinio draudimo pradžią bei duomenis apie tokių įmonių darbuotojus įtraukia į Registrą. Pareiškėjas savo teiginius grindė pavyzdžiais su konkrečiomis uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis ir viešosiomis įstaigomis, todėl nesuprato, kodėl jo, kaip individualios įmonės, siųstą 1-SD formos pranešimą Nr. SD-19 atsakovas atsisako įregistruoti. Teigė, jog VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, papildomai priverstinai apmokestindami PSD ir VSD sumažintomis įmokomis L.

L. pajamas, susijusias su darbo santykiais, atmesdami Įmonės teikiamas mėnesines SAM ataskaitas už ataskaitinius laikotarpius, neįtraukdami į Registrą duomenų apie L. L., įskaitant ir kitus įmonės darbuotojus, pajamas ir nuo jų sumokėtus mokesčius, pažeidžia Mokesčių administravimo įstatymo 6, 7 straipsniuose, 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus mokesčių mokėtojų lygybės, taip pat teisingumo bei protingumo principus. Pareiškėjo teigimu, Įmonės savininkas L. L., kaip vienasmenis valdymo organas, priėmęs pats save į darbą, veikė sąžiningai ir teisėtai, nepažeisdamas Darbo kodekso (toliau – ir DK) 99 straipsnio 6 dalies, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies ir kitų teisės aktų nuostatų.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 105–107; II t., b. l. 57–59) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas per EDAS teikė šiuos pasirašytus saugiu elektroniniu parašu SAM pranešimus: Nr. SD-27, Nr. SD-31, Nr. SD-35, Nr. SD-38, Nr. SD-43, Nr. SD-49, Nr. SD-52, Nr. SD-2, Nr. SD-5, Nr. SD-9, Nr. SD-14, tačiau jie buvo atmesti dėl klaidos, kadangi juose nurodytas apdraustasis asmuo L. L. Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valstybinė darbo inspekcija) darbo įstatymų aiškinimu, pagal kurį fizinis asmuo (individualios įmonės savininkas) pats su savimi sudaryti darbo sutarties ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus (sutartį įforminti, užregistruoti ir pan.) teisės požiūriu objektyviai negali, o tokios tariamai sudarytos sutarties įforminimas, užregistravimas ir pan. jokių teisinių santykių bei teisinių pasekmių nesukuria, nes tai prieštarauja teisės logikai, teisės pradmenims ir principams, įstatymo esmei ir prasmei.

Atsižvelgęs į tai, atsakovas nurodė, jog neturėjo ir dabar neturi teisinio pagrindo įrašyti į Registrą pareiškėjo 2014 m. balandžio 29 d. pateikto 1-SD formos pranešimo Nr. SD-19 apie apdraustojo L. L., kuris yra kartu ir Įmonės savininkas, valstybinio socialinio draudimo pradžią nuo 2014 m. gegužės 1 d., su nurodyta draudimo priežastimi – priėmimas į darbą. Atsakovas pažymėjo, jog turimais duomenimis Įmonės savininkas nepriklauso asmenims, nurodytiems Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1, 5, 7 dalyse ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose, iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Valstybinė ligonių kasa) nėra gauta informacija apie savininko sveikatos draudimą valstybės lėšomis, todėl kiekvieną mėnesį, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos, įmonė privalo mokėti ne mažesnes kaip 9 procentų dydžio PSD įmokas nuo minimalios mėnesinės algos.

Kadangi pareiškėjas nustatyta tvarka nemokėjo VSD ir PSD įmokų už individualios įmonės savininką, VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 ir 20 punktų nuostatomis, priėmė sprendimus: 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (7.5) 7-10-36726, 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (7.5) 7-10-60124, 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 7-10-76977 dėl PSD įmokų ir PSD įmokų delspinigių skolos išieškojimo priverstine tvarka ir pateikė kredito įstaigai mokėjimo nurodymus nurašyti nustatytą įsiskolinimą iš Įmonės sąskaitos, kuriuos kredito įstaiga įvykdė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 68–71; II t., b. l. 64–65) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV iš esmės nurodė analogiškus argumentus, kaip ir atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius savo atsiliepime.

Trečiasis suinteresuotas asmuo N. L. atsiliepime į skundą (I t., b. l. 64) nurodė, jog su juo sutinka ir palaiko skundo reikalavimų dalį dėl jos duomenų įtraukimo į Registrą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. K. atsiliepime į skundą (I t., b. l. 122) nurodė, jog su juo sutinka ir palaiko skundo reikalavimų dalį dėl jo duomenų įtraukimo į Registrą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. atsiliepime į skundą (I t., b. l. 119) nurodė, jog su juo sutinka ir palaiko skundo reikalavimų dalį dėl jo duomenų įtraukimo į Registrą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 1 d. sprendimu (II t., b. l. 74–80) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VSDFV 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. (10.10) I-7105 dalį, kuria atsisakyta įtraukti į Registrą draudėjo Įmonės per EDAS pateiktus 2014 m. birželio 16 d. ir 2014 m. liepos 15 d. SAM pranešimus Nr. SD-27 ir Nr. SD-31; įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių įtraukti į Registrą Įmonės darbuotojų N. L., M. K., V. R. duomenis už ataskaitinius laikotarpius pagal įmonės pateiktus SAM formos pranešimus: Nr. SD-27, Nr. SD-31, Nr. SD-35, Nr. SD-38, Nr. SD-43, Nr. SD-49, Nr. SD-52, Nr. SD-2, Nr. SD-5, Nr. SD-9, Nr. SD-14; įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pagal pranešimus Nr. SD-27, Nr. SD-31, Nr. SD-35, Nr. SD-38, Nr. SD-43, Nr. SD-49, Nr. SD-52, Nr. SD-2, Nr. SD-5, Nr. SD-9, Nr. SD-14 pareiškėjui mokėtinas PSD mokesčio sumas; priteisė pareiškėjui iš atsakovo 14,48 Eur sumokėto žyminio mokesčio; atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. (7.2)3-80387 ir VSDFV 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. (10.10) I-7105 teisėtumo bei pagrįstumo. Byloje taip pat keliamas klausimas dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus (įtraukti į Registrą pareiškėjo darbuotojų duomenis ir grąžinti neteisėtai išieškotą PSD įmoką) pagrįstumo.

Teismas, remdamasis ginčijamu VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. (7.2)3-80387, kuriuo atsisakyta įrašyti į Registrą pareiškėjo pateikto 1-SD formos pranešimo Nr. SD-19 duomenis apie apdraustojo L. L. valstybinio socialinio draudimo pradžią nuo 2015 m. gegužės 1 d., nustatė, jog jis grindžiamas tuo, kad L. L. negalėjo sudaryti darbo sutarties pats su savimi. Taigi, teismo nuomone, iš esmės byloje ginčas kyla dėl fizinio asmens, kaip individualios įmonės savininko, galimybės sudaryti darbo sutartį su pačiu savimi ir įdarbinti save savo individualioje įmonėje. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2014 m. balandžio 29 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 14 tarp L. L. ir Įmonės, kuriai atstovavo jos savininkas L. L. Pagal šią sutartį L. L. buvo priimtas į darbą tiekėjo-vadybininko pareigoms nuo 2014 m. gegužės 1 d. Nuo darbo sutarties sudarymo pareiškėjas nustojo mokėti PSD įmokas „Sodrai“ už L. L. bei pradėjo mokėti VSD įmokas, kaip asmenims, gaunantiems pajamas, susijusias su darbo santykiais.

Teismas pažymėjo, jog pagrindinis dokumentas, kuriuo nustatomi darbdavių ir darbuotojų santykiai, yra DK (93, 95 str.). Darbo sutartis yra dvišalis sandoris, mažiausiai dviejų atskirų šalių susitarimas, kuriuo ir viena, ir kita šalis įgyja tam tikras teises viena kitos atžvilgiu bei prisiima sau tam tikras pareigas kitos šalies atžvilgiu: vienos šalies pareigai tenka tam tikra kitos šalies teisė, ir atvirkščiai. Todėl, teismo nuomone, sudarant bet kokią sutartį (o ne tik darbo sutartį), dalyvauja ne tik mažiausiai dvi skirtingos šalys, bet ir šioms skirtingoms šalims turi atstovauti mažiausiai du skirtingi fiziniai asmenys. Vienas ir tas pats fizinis asmuo negali tuo pačiu metu būti abejomis šalimis iš karto, tai jau būtų vienašalis sandoris. Todėl teismas sutiko su atsakovo atsiliepime pateiktu Valstybinės darbo inspekcijos išaiškinimu, jog individualios įmonės savininkas negali pats su savimi sudaryti darbo sutarties ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus (sutartį įforminti, užregistruoti ir pan.), o tokios tariamai sudarytos sutarties įforminimas, užregistravimas ir pan. jokių teisinių santykių bei teisinių pasekmių nesukuria, nes tai prieštarauja teisės logikai, teisės pradmenims ir principams, įstatymo esmei ir prasmei.

Teismas vadovavosi Individualių įmonių įstatymo 7 straipsnio 1, 2 dalimis ir padarė išvadą, jog individualios įmonės savininkas dirbti savo įmonėje direktoriumi gali, tačiau tam tikslui jokia darbo sutartis savininko paties su savimi kaip direktoriumi nesudaroma ir negali būti sudaroma, kaip ir negali būti sudaroma darbo sutartis dėl kitų pareigų įmonėje. Teismas taip pat vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi ginčo teisiniam santykiui aktualiu laikotarpiu) 2 straipsnio 8 dalimi.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytą teisinį reglamentavimą ir išdėstytus motyvus, padarė išvadą, jog atsakovas pagrįstai ginčijamu 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. (7.2)3-80387 atsisakė įrašyti į Registrą Įmonės 2014 m. balandžio 29 d. pateikto 1-SD pranešimo Nr. SD-19 duomenis apie Įmonės savininko L. L. valstybinio socialinio draudimo pradžią nuo 2014 m. gegužės 1 d. Todėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą teismas laikė teisėtu ir pagrįstu, atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, ir panaikinti jo nebuvo teisinio pagrindo. Todėl, remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atsisakė patenkinti ir pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo įtraukti į Registrą duomenis apie L. L. valstybinio socialinio draudimo pradžią nuo 2014 m. gegužės 1 d. pagal įmonės 1-SD formos 2014 m. balandžio 29 d. pranešimą Nr. SD-19.

Teismas tais pačiais motyvais paliko galioti ir VSDFV 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. (10.10) I-7105 dalį, kuria buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl paminėto 1-SD pranešimo Nr. SD-19 duomenų neįtraukimo į Registrą. Tačiau, teismo vertinimu, ginčijamo VSDFV sprendimo dalis, kuria atsisakyta į Registrą įtraukti draudėjo Įmonės per EDAS pateiktus 2014 m. birželio 16 d. ir 2014 m. liepos 15 d. SAM pranešimus Nr. SD-27 ir Nr. SD-31, naikintina kaip nepagrįsta. Bylos duomenimis nustatyta, kad paminėtais pranešimais Nr. SD-27 ir Nr. SD-31, kaip ir vėlesniais pranešimais, t. y. Nr. SD-35, Nr. SD-38, Nr. SD-43, Nr. SD-49, Nr. SD-52, Nr. SD-2, Nr. SD-5, Nr. SD-9, Nr. SD-14, pareiškėjas teikė duomenis „Sodrai“ apie Įmonėje dirbančius apdraustus asmenis, t. y. N. L., M. K., V. R., įskaitant ir L. L. Teismo nuomone, atsakovo argumentas, kad EDAS priimti pareiškėjo teiktų pranešimų Nr. SD-27, Nr. SD-31, Nr. SD-35, Nr. SD-38, Nr. SD-43, Nr. SD-49, Nr. SD-52, Nr. SD-2, Nr. SD-5, Nr. SD-9, Nr. SD-14 negali dėl klaidos, nes juose nurodytas apdraustasis asmuo L. L., dėl kurio negalėjo būti pateiktas 1-SD formos pranešimas, vertintinas kaip nepagrįstas. Tai, kad informacija apie visus vienoje įmonėje dirbančius asmenis turi būti pateikta viename tokios formos pranešime, tai patvirtino ir atsakovo atstovė teismo posėdyje, ir dėl vieno iš asmenų netinkamumo atmetamas visas pranešimas – laikytina EDAS netobulumu. Tačiau, teismo vertinimu, tai negali neigiamai atsiliepti ir lemti kitų asmenų negalėjimą būti apdraustais valstybinio socialinio draudimu. VSDFV turi rasti priemonių ir galimybių sutvarkyti sistemą taip, kad būtų įmanoma pateikti duomenis dėl kiekvieno asmens atskirai, t. y. nagrinėjamu atveju atskirai duomenis apie L. L. ir kitus Įmonėje dirbančius asmenis, t. y. N. L., M. K., V. R.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas įtraukti į Registrą įmonės darbuotojų N. L., M. K., V. R. duomenis už ataskaitinius laikotarpius pagal įmonės pateiktus SAM formos pranešimus Nr. SD-27, Nr. SD-31, Nr. SD-35, Nr. SD-38, Nr. SD-43, Nr. SD-49, Nr. SD-52, Nr. SD-2, Nr. SD-5, Nr. SD-9, Nr. SD-14. Nustačius, kad duomenis apie Įmonėje dirbančius asmenis buvo atsisakyta priimti nepagrįstai, teismo vertinimu, neteisėti ir nepagrįsti laikytini ir atsakovo veiksmai, kuriais iš Įmonės priverstinai buvo išieškotas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą PSD mokestis. Kadangi VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimuose, kuriais nuspręsta tai atlikti, nenurodytos konkrečios sumos dėl kiekvieno Įmonėje dirbančio asmens, tarp jų ir L. L., teismas, neturėdamas tikslių duomenų, negalėjo patenkinti pareiškėjo reikalavimo visiškai ir įpareigoti atsakovą grąžinti Įmonei neteisėtai išieškotą PSD mokestį – 169,92 Eur (586,68 Lt), iš kurių – 12,65 Eur (43,68 Lt) delspinigiai. VSDFV Vilniaus skyrius buvo įpareigotas perskaičiuoti pagal pranešimus Nr. SD-27, Nr. SD-31, Nr. SD-35, Nr. SD-38, Nr. SD-43, Nr. SD-49, Nr. SD-52, Nr. SD-2, Nr. SD-5, Nr. SD-9, Nr. SD-14 pareiškėjui mokėtinas PSD mokesčio sumas.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis išdėstytais motyvais bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, konstatavo, kad pareiškėjo patikslintas skundas tenkintinas iš dalies (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 2 p.).

Teismas, be to, konstatavo, kad, patenkinus pareiškėjo skundą iš dalies, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas taip pat iš dalies (ABTĮ 44 str.). Pareiškėjui nagrinėjamoje byloje patyrus 100 Lt (tai atitinka 28,96 Eur) dydžio žyminio mokesčio išlaidas, iš atsakovo pareiškėjo naudai teismas priteisė pusė šios sumos, t. y. 50 Lt, arba 14,48 Eur.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 88–99) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą – patenkinti skundą visiškai, be kita ko, įpareigojant grąžinti visą neteisėtai išieškotą VSD, kartu su PSD, mokestį – 726,36 Eur, iš kurių – 12,65 Eur (43,68 Lt) delspinigiai, taip pat priteisti 14 Eur išlaidų už apeliacinį skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neįvertino DK 86 straipsnio nuostatos, kurioje nurodyta, jog darbo teisės santykiai atsiranda ir darbo įstatymai taikomi tik tuomet, kai atsiranda tam būtina sąlyga – sudaroma darbo sutartis. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, jog įmokų bazę sudaro lėšų suma, kuri deklaruojama kaip su darbo santykiais susijusios pajamos, tačiau įmonė už savininką, realiai gavusį tokias pajamas, susijusias su darbo santykiais, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu, turėtų mokėti sumažintus (35,3 proc.) VSD mokestį, įskaitant PSD mokestį, ir jam būtų apribota teisė į socialinę apsaugą nedarbo atveju, numatyta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje ir 52 straipsnyje, kuria naudojasi asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis bei gaunantys realias pajamas, susijusias su darbo santykiais.

Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, individualių įmonių savininkai privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, gavę su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias pajamas, tačiau be ligos ir kitų socialinio draudimo rūšių, numatytų darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis. Be to, nors šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama pagrindinė ir papildoma pensijos dalys, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnyje reglamentuojamas valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos papildomos dalies apskaičiavimas tik asmenims, turintiems valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, t. y. jei individualios įmonės savininkas nedirba pagal darbo sutartį, jis negalės gauti papildomos pensijos dalies, minimos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, nors VSDFV skundžiamame 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendime Nr. (10.10) I-7105 interpretuoja kitaip.

Buvo atkreiptas dėmesys, kad yra uždarųjų akcinių bendrovių ir viešųjų įstaigų, kuriose jų steigėjai patys save priėmė į darbą pagal darbo sutartis bei pateikė 1-SD formos pranešimus apie valstybinio socialinio draudimo pradžią atsakovui, kuris šių pranešimų neatmetė. Pažeisti Mokesčių administravimo įstatymo 6, 7 straipsniuose, 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti mokesčių mokėtojų lygybės, taip pat protingumo bei teisingumo principai. Tikslinga būtų pareikalauti paminėtos informacijos iš Juridinių asmenų registro ir atsakovo.

Teismas neįvertino Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-405/2010. Įmonės savininkas, kaip vienasmenis valdymo organas, priėmęs pats save į darbą, veikė sąžiningai ir teisėtai. Teismas taip pat neįvertino Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalies, 2015 m. įsigaliojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 123–125) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad byloje ginčas iš esmės kilęs dėl fizinio asmens, kaip individualios įmonės savininko, galimybės sudaryti darbo sutartį su pačiu savimi ir įdarbinti save savo individualioje įmonėje. Sutinka su teismo išvada, kad individualios įmonės savininkas dirbti savo įmonėje direktoriumi gali, tačiau tam tikslui jokia darbo sutartis savininko paties su savimi kaip direktoriumi nesudaroma ir negali būti sudaroma, kaip ir negali būti sudaroma darbo sutartis dėl kitų pareigų įmonėje. Uždarųjų akcinių bendrovių ir viešųjų įstaigų veiklą reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas ir Viešųjų įstaigų įstatymas, kurie individualių įmonių steigimo, valdymo, veiklos ir kt. nenustato. Pripažinus, kad fizinis asmuo – individualios įmonės savininkas – negali pats su savimi sudaryti darbo sutarties, netenkintini ir pareiškėjo reikalavimai. Teismo sprendimas yra priimtas visapusiškai bei objektyviai ištyrus faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikius teisės normas, yra pagrįstas, teisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 121–122) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad pirmosios instancijos teismui yra pateikusi atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame išdėstė motyvus ir argumentus, dėl kurių nesutinka su pareiškėjo skundu. Teismas teisingai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pasisakydama dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo reikalavimai yra nukreipti į jo, kaip individualios įmonės savininko, su pačiu savimi, kaip šios įmonės samdomu darbuotoju, sudarytos 2014 m. balandžio 29 d. darbo sutarties Nr. 14 teisėtumo patvirtinimą ir šios sutarties teisinių pasekmių įtvirtinimą, t. y. į tai, kad, remiantis šia darbo sutartimi, būtų nustotos mokėti už jį, kaip paminėtos individualios įmonės savininką, privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokos, kaip už savarankiškai dirbantį asmenį, ir būtų pradėtas mokėti už jį, kaip samdomą darbuotoją, viso dydžio socialinio draudimo (39,98 proc.) mokestis, į kurį įskaičiuotinos ir PSD įmokos. Atsakovas, ginčydamas paminėtos darbo sutarties teisėtumą, tokių jos pasekmių nepripažįsta, tai konstatuodamas pareiškėjo skundžiamame 2014 m. birželio 27 sprendime Nr. (7.2)3-80387. Pažymėtina, kad pačios paminėtos darbo sutarties teisinės pasekmės ginčo šalių nekvestionuojamos ta prasme, jog, pripažinus paminėtos darbo sutarties teisėtumą, būtų atsiradusios būtent pareiškėjo nurodytos pasekmės, kurios galėtų būti įtvirtintos pareiškėjo siūlomu būdu, t. y. patenkinus visus pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo reikalavimus. Šiame kontekste kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui paduotas 2016 m. balandžio 7 d. patikslintas apeliacinis skundas negali būti pripažintas reikšmingu nagrinėjamai apeliacinei bylai, nes jau paduoto apeliacinio skundo patikslinimo institutas nėra numatytas ABTĮ. Kalbant apie šiame (patikslintame) apeliaciniame skunde pareikštus reikalavimus dėl ginčo esmės pažymėtina ir tai, kad, pagal ABTĮ 130 straipsnio 6 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl pareiškėjo patikslintame apeliaciniame skunde nurodyti reikalavimai negali būti nagrinėjami apeliacinės instancijos teismo ir dėl šios priežasties.

Taigi pagrindinis ir nagrinėjamai administracinei bylai išspręsti reikšmingas klausimas yra paminėtos pareiškėjo 2014 m. balandžio 29 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 14 teisėtumo klausimas.

Atsakydama į šį klausimą, kolegija pirmiausia pažymi, kad individualių įmonių veiklą reglamentuoja specialusis įstatymas – Individualių įmonių įstatymas. Todėl ginčo teisiniai santykiai pirmiausia turi būti aptarti (įvertinti) šio įstatymo taikymo prasme. Individualių įmonių įstatyme yra įtvirtinta principinė nuostata, kad tokios įmonės savininkas (vienas fizinis asmuo) kartu yra ir šios įmonės vadovas tuo atveju, kai jis (įmonės savininkas) šios įmonės nuostatų pagrindu ir tvarka nėra paskyręs įmonės vadovu kito asmens (4 str., 6 str. 1, 4-6 d., 7 str. 1-5 d.). Kalbant apie nagrinėjamos bylos situaciją, pažymėtina, kad (kaip matyti iš bylos) pareiškėjo savininkas L. L. (L. L.) nebuvo (nėra) paskyręs įmonės vadovu kito asmens, todėl Individualių įmonių įstatymo taikymo požiūriu būtent jis yra pareiškėjo vadovas, kuris, tarp kitų įmonės vadovo teisių, turi teisę sudaryti darbo sutartis su įmonėje įdarbintais asmenimis. Individualių įmonių įstatyme nėra nustatytas tiesioginis draudimas įmonės vadovui sudaryti darbo sutartį (dėl tam tikrų darbų įmonėje atlikimo) su pačiu savimi. Tačiau nei vienoje iš šio įstatymo nuostatų tokia galimybė nėra tiesiogiai arba netiesiogiai aptarta arba įžvelgtina. Todėl, sprendžiant tokios galimybės buvimo (ar nebuvimo) klausimą, t. y. išsklaidant visas šiuo klausimu kylančias abejones, kolegijos manymu, yra būtina aptarti kitų su darbo santykių reguliavimu sietinų teisės aktų normų taikymą bei pateikti jų aiškinimą sisteminiu teisės aiškinimo būdu.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad darbo santykius reglamentuoja specialusis įstatymas – Darbo kodeksas, kuriame, be kita ko, yra apibrėžta darbo sutarties sąvoka, pagal kurią, darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (93 str.). Iš šio apibūdinimo vienareikšmiškai matyti, kad darbo sutarties subjektais yra darbdavys ir darbuotojas, kurie vienas kito atžvilgiu turi tam tikras teises ir pareigas, t. y. tokios sutarties subjektai yra du atskiri (atskirus statusus turintys) subjektai. Aiškinant nurodytą DK normą lingvistiniu ir loginiu teisės aiškinimo metodais, darytina išvada, kad darbdavio ir darbuotojo statusai negali sutapti viename fiziniame asmenyje, t. y. pagal vieną darbo sutartį fizinis asmuo, kuris pagal įstatymą yra darbdavys, negali būti vienu metu ir darbuotoju.

Kolegija pažymi, kad DK yra apibūdinta darbo sutarties sąvoka, tačiau nėra specialiai aptartas pačios sutarties apibūdinimas DK taikymo prasme. Todėl, sprendžiant dėl darbo sutarties sampratos teisės taikymo prasme, taip pat yra būtina vadovautis šios sampratos atskleidimui reikšmingomis CK nuostatomis. Toks būtinumas yra suponuojamas Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.1 straipsnio 3 dalies, kurioje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai; šio (civilinio) kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.

Pagal CK 1.63 straipsnio 2 dalį, sandoriai (jų prigimčiai priklauso ir darbo sutartis) gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Pagal šio straipsnio 4 dalį, iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui; kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka. O pagal jo 5 dalį, vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei. Aiškindama išvardytas straipsnio nuostatas loginiu teisės aiškinimo būdu, kolegija daro išvadą, kad esant situacijai, kai tas pats fizinis asmuo vienu metu suderina du iš prigimties skirtingus statusus (darbdavio ir šio darbdavio samdomo darbuotojo statusus), yra įžvelgtinas vienašalis sandoris. Tačiau toks sandoris prieštarautų vienašalio sandorio esmei, todėl jau vien dėl to negali būti pripažintas teisėtu.

Aiškindama darbo sutarties sampratą sisteminiu teisės aiškinimo būdu, t. y. apibendrindama pirmiau pateiktas skirtingų teisės aktų (normų) aiškinimo išvadas, kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo sudaryta 2014 m. balandžio 29 d. darbo sutartis Nr. 14 teisės taikymo požiūriu negali būti pripažinta teisėta.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo aptariamu klausimu nurodytiems argumentams, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo L. L. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė