P-602-163-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P602-163/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00277-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 80.8; 80.9; 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Cleanex“ paduotą prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-141/2012 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Cleanex“ dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. S-4 (7-332/2010) ir palikti galioti VMI prie FM 2010 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 69-281 dalį, kuria pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Cleanex“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Cleanex“) nurodyta sumokėti 428 219 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 42 038 Lt PVM delspinigių, 237 323 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 23 692 Lt GPM delspinigių, 382 491 Lt socialinio draudimo įmokų, 7 804 Lt socialinio draudimo įmokų delspinigių, 472 Lt aplinkos teršimo mokesčio, 47 Lt aplinkos teršimo mokesčio delspinigių, 631 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 62 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigių.

Atsakovas paaiškino, kad Mokestinių ginčų komisija panaikindama sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 428 219 Lt PVM, 42 038 Lt PVM delspinigių, 237 323 Lt GPM, 23 692 Lt GPM delspinigių, 382 491 Lt socialinio draudimo įmokų, 7 804 Lt socialinio draudimo įmokų delspinigių, 472 Lt aplinkos teršimo mokestį, 47 Lt šio mokesčio delspinigių, 631 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir 62 Lt šių įmokų delspinigių, konstatavo, jog mokesčių administratorius nepagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 straipsnio nuostatas.

Nurodė, jog mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas vykdo analogišką veiklą, kokią vykdė bankrutuojanti įmonė UAB „Lichemus“. Pažymėjo, jog UAB „Lichemus“ 2009 m. lapkričio 12 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) iniciatyva buvo iškelta bankroto byla (Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėjo 2009 m. lapkričio 24 d.), kadangi įmonė VSDFV Vilniaus skyriui buvo skolinga 462 653,07 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 19 d. patvirtino UAB „Lichemus“ kreditorinius reikalavimus, iš kurių 824 136,33 Lt sudarė nepriemoka mokesčių administratoriui: 504 048 Lt PVM ir 42 424,29 Lt delspinigių, apskaičiuotų dėl šio mokesčio nesumokėjimo, 251 478,87 Lt GPM nuo gyventojo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų ir 23 176,76 Lt delspinigių, apskaičiuotų dėl šio mokesčio nesumokėjimo, 472 Lt mokesčio už aplinkos teršimą ir 20,06 Lt delspinigių, apskaičiuotų dėl šio mokesčio nesumokėjimo, 753 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir 80,59 Lt delspinigių.

UAB „Lichemus“ valstybinio socialinio draudimo įmokų nepriemoka sudarė 427 204 Lt ir 28 572 Lt delspinigių, apskaičiuotų dėl šio mokesčio nesumokėjimo. Mokestinio patikrinimo metu, įmonėje atlikus sutarčių analizę, kurios metu analizuotos sutarčių pasirašymo aplinkybės, sutarčių turinys, šalių teisės ir pareigos, atsiskaitymo sąlygos ir tvarka, šalių pareiškimai ir garantijos, paslaugos teikimo sustabdymas, šalių atsakomybė, sutarties galiojimo, pakeitimo ir nutraukimo sąlygos, taip pat apklausiant sutartis pasirašiusių bendrovių atstovus bei pareiškėjo vadovą buvo nustatyta, kad pareiškėjas perėmė ir vykdo bankrutuojančios UAB „Lichemus“ veiklą, t. y. teikia tokias pat valymo paslaugas, dirba beveik su visais tais pačiais paslaugų pirkėjais, tomis pačiomis sąlygomis ir kainomis, paslaugas teikia UAB „Personame“, UAB „Personado“ darbuotojai, kurie perėjo iš UAB „Lichemus“.

Iš įmonės pasirašytų paslaugų teikimo sutarčių tekstų matyti, kad su kai kuriais paslaugų pirkėjais pareiškėjas tik pakeitė įmonės pavadinimą, o sutarčių tekstai liko tie patys. Taip pat nustatyta, kad UAB „Lichemus“ turtas (atsargos ir valymo įrengimai už 357 000 Lt) už susidariusias skolas pagal turto perdavimo priėmimo aktus buvo atiduoti kreditoriams, tarp jų UAB „Lease“, UAB „Plovex“, t. y. su UAB „Lichemus“ tiesiogiai susijusiems asmenims. Tokiu būdu UAB „Lichemus“, įforminusi turto (prekių) pardavimą įmonėms, kurioms pati turėjo įsiskolinimų, sumažino galimybes kitiems įmonėms kreditoriams atgauti skolas.

Taip pat pažymėjo, jog susidarius didelei mokestinei nepriemokai įmonė nesikreipė į inspekciją dėl nepriemokos išdėstymo, atidėjimo, neišnaudojo galimybių sąžiningai dalimis atsiskaityti su valstybės biudžetu. Nurodė, jog nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos išvada, jog mokestiniame ginče nepagrįstai buvo taikytos MAĮ 10 straipsnio nuostatos. Pažymėjo, jog Mokestinių ginčų komisija neteisingai interpretuoja MAĮ 10 straipsnio taikymą, nes jos nuomone, norint pritaikyti MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą būtina taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Tačiau, ši nuostata taikoma tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo sandorio tikslas yra vienintelis, t. y. gauti mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio atitinkamą mokestinę naudą. Šiuo atveju yra nagrinėjama pareiškėjo vykdoma veikla, t. y. jo aktyvumas mokestiniuose teisiniuose santykiuose, o ne sudaromos ūkinės operacijos ar sandoriai, todėl nebuvo pareigos vertinti pareiškėjo sudarytų sandorių.

Taip pat pažymėjo, jog atsižvelgiant į faktines ūkio subjekto veiklos aplinkybes būtina vadovautis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodė, kad sprendimo ir patikrinimo akto motyvai dėl tyčinio bankroto, turto perleidimo tretiesiems asmenims, BUAB „Lichemus“ ir jos vadovų nesąžiningumas nėra reikšmingi sprendžiant įmonės mokestinių prievolių klausimą. Pažymėjo, jog atsakovas turi teisę visomis teisinėmis priemonėmis ginti pažeistus interesus ir nesumokėtus mokesčius išieškoti iš atsakingų asmenų, jei jie iš tiesų yra nesumokėti dėl neteisėtų veiksmų. Tačiau atsakovas to nedarė, todėl nurodomi faktai ne tik nėra teisiškai reikšmingi, bet jie nepagrindžia tariamo kreditoriaus interesų pažeidimo.

Nesutinka su atsakovo nuomone, jog įmonės nesąžiningumas yra mokesčių įstatymų nustatytas, taip pat su atsakovo teiginiu, kad nesąžiningumo principas turėtų būti taikomas ir tada, kai faktinės situacijos nereglamentuoja teisės aktai. Atsakovas nepateikia jokių motyvų, kodėl šios situacijos teisės aktai nereglamentuoja. Atsakovo minimi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai reikalauja, kad mokesčių administratorius vadovautųsi minėtais įstatymais gindamas savo (valstybės) interesus ir nenustatinėtų mokestinių prievolių savo nuožiūra.

Sąžiningumo principas kaip tik būtų pažeistas, jei nepaisant pareiškėjo, jo kreditorių ir akcininkų interesų BUAB „Lichemus“ nesumokėti mokesčiai būtų išieškoti iš pareiškėjo, tuo išvengiant atsakomybės tiems, kuriuos atsakovas įrodinėja piktnaudžiavimu ir pažeidus kreditoriaus interesus. Atsakovas, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, nepateikė jokių motyvų, kaip šis principas yra susijęs su sprendime minimomis faktinėmis aplinkybėmis, iš ko padaroma išvada dėl perimtos veiklos. Savarankiškų dalyvių įsteigtas juridinis asmuo UAB „Cleanex“ pradėjo savo verslą, sudaręs sutartis su dalimi bankrutuojančios bendrovės klientų, ir dėl to mokesčių administratorius savo nuožiūra negalėjo nuspręsti, kuriam asmeniui administraciniu aktu turi būti nustatyta mokestinė prievolė.

Taip pat aplinkybė, kad kuriant naują verslą buvo įdarbinta dalis bankrutuojančios bendrovės darbuotojų ir sudarytos sutartys su dalimi šios bendrovės klientų, nereiškia, kad įmonė perėmė veiklą. Tarp įmonės, UAB „Lichemus“ ir jos klientų nebuvo jokių susitarimų dėl turto, teisių ir pareigų perėmimo. Todėl atsakovas neįrodė, kad įmonė perėmė ir vykdo UAB „Lichemus“ veiklą, o UAB „Lichemus“ perkėlė pajamas į įmonę. Nurodė, jog Mokestinių ginčų komisija teisingai aiškino MAĮ 10 straipsnio nuostatas.

Turinio viršenybės prieš formą principas neįtvirtina solidarios atsakomybės už mokestines prievoles, taip pat neatleidžia mokesčių administratoriaus nuo pareigos vadovautis įstatymais apskaičiuojant mokesčius ar ginti pažeistas kreditoriaus teises tik įstatymų nustatytomis priemonėmis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atsiliepimu į atsakovo skundą (b. l. 25) sutiko su atsakovo skundu ir atsižvelgiant į jame išdėstytus motyvus prašė jį patenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu patenkino atsakovo VMI prie FM skundą.

Teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. S-4 (7-332/2010) ir paliko galioti VMI prie FM 2010 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 69-281 dalį, kuria UAB „Cleanex“ nurodyta sumokėti 428 219 Lt PVM, 42 038 Lt PVM delspinigių, 237 323 Lt GPM, 23 692 Lt GPM delspinigių, 382 491 Lt socialinio draudimo įmokų, 7 804 Lt socialinio draudimo įmokų delspinigių, 472 Lt aplinkos teršimo mokesčio, 47 Lt aplinkos teršimo mokesčio delspinigių, 631 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 62 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigių.

Teismas nustatė, kad ginčas yra kilęs dėl UAB „Lichemus“ mokestinės nepriemokos perkėlimo (mokesčių administratoriaus nustatytų mokesčių) pareiškėjui UAB „Cleanex“ MAĮ 10 straipsnio pagrindu. Kilusio ginčo faktinės aplinkybės nustatytos operatyvaus patikrinimo metu pagal buhalterinės apskaitos ir kitus, susijusius su nagrinėjamu klausimu, dokumentus. Atsižvelgiant į UAB „Cleanex“ operatyvaus patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, atlikti operatyvūs patikrinimai: UAB „Lichemus“, UAB „Personame“, UAB „Personado“, UAB „Anicum“, UAB „Lease“.

Papildomai surinkta informacija apie UAB „Lease“, UAB „Anicum“ akcininkus, darbuotojus, vykdomą veiklą. Mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo paminėtų dokumentų ir bendrovių veiklos lyginamoji analizė, išvados yra išdėstytos jų priimtuose dokumentuose: Inspekcijos 2010 m. birželio 30 d. patikrinimo akte Nr. (21.26)-07-77-26; Inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendime Nr. (21.26)-256-216; VMI prie FM 2010 m. spalio 28 d. sprendime Nr. 69-281. Apskaičiuotų mokesčių dydžiai, nustatytos faktinės aplinkybės neginčijami.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus iniciatyva UAB „Lichemus“ iškelta bankroto byla (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis (įsiteisėjo 2009 m. lapkričio 24 d.; bendrovės skola VSDFV Vilniaus skyriui – 462 653,07 Lt; nutartyje akcentuota, jog bendrovės atsiskaitymas su VSDFV biudžetu sutriko nuo 2009 m. kovo 1 d., įmokos buvo mokamos nereguliariai ir 2009 m. kovo 1 d. datai įsiskolinimas fondo biudžetui buvo 462 653,07 Lt). UAB „Lichemus“ įformino turto (prekių) pardavimą įmonėms, kurioms pati turėjo įsiskolinimų, sumažino galimybes kitiems bendrovės kreditoriams atgauti skolas (357 000 Lt – valymo įrenginiai ir kt., t. y. už susidariusias skolas pagal 2009 m. liepos 1 d. turto perdavimo priėmimo aktus buvo atiduoti kreditoriams, tarp jų UAB „Lease“, UAB „Plovex“, t. y. su UAB „Lichemus“ tiesiogiai susijusiems asmenims (t. y. kai atsiskaitymo terminai numatyti sutartyse tik 2009 m. liepos 3 d.

– 2009 m. liepos 19 d.). Mokesčių administratorius atliko UAB „Lichemus“ ir UAB „Cleanex“ su tais pačiais paslaugų pirkėjais, t. y. UAB „SMI Lietuva“, UAB „Douglas LT“, UAB „Taikos turtas“, UAB „Šilėja“ pasirašytų sutarčių analizę, kurios metu analizuotos sutarčių pasirašymo aplinkybės, sutarčių turinys, šalių teisės ir pareigos, atsiskaitymo sąlygos ir tvarka, šalių pareiškimai ir garantijos, paslaugos teikimo sustabdymas, šalių atsakomybė, sutarties galiojimo, pakeitimo ir nutraukimo sąlygos.

Patikrinimo metu taip pat apklausti sutartis pasirašę bendrovių atstovai bei UAB „Cleanex“ vadovas L. K.. Iš UAB „Cleanex“ vadovo paaiškinimo matyti, kad naujai įsteigta įmonė perėmė ir vykdo bankrutuojančios UAB „Lichemus“ veiklą – teikia tokias pat valymo paslaugas, dirba beveik su visais tais pačiais paslaugų pirkėjais, tomis pačiomis sąlygomis ir kainomis, paslaugas teikia UAB „Personame“, UAB „Personado“ darbuotojai, kurie perėjo iš UAB „Lichemus“. Mokesčių administratoriaus nurodytos UAB „Cleanex“, UAB „Lichemus“ sąžiningumo/nesąžiningumo aplinkybės yra pagrįstos.

Bendrovių vardu veikę asmenys elgėsi nesąžiningai: neinformavo kitų kreditorių apie tai, kad įmonei gresia bankrotas; suprasdami, kad dėl UAB „Lichemus“ nemokumo nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, bendrovės atstovai, pažeisdami teisės aktų nuostatas, likusių kreditorių nenaudai įformino turto pardavimą, pardavė įrangą bei sumokėjo baudą susijusiai įmonei už paslaugų sutarties nutraukimą (dalis į UAB „Lease“ pervestų bendrovės debitorių lėšų liko UAB „Lease“, nes UAB „Lease“ išsireikalavo baudą iš UAB „Lichemus“ už paslaugų teikimo sutarties nutraukimą – 170 733,54 Lt.

UAB „Lease“, 2009 m. balandžio 30 d. keisdama su UAB „Lichemus“ 2008 m. gruodžio 31 d. sutartyje numatytas sutarties nutraukimo sąlygas, bei numačiusi griežtas sankcijas už paslaugų teikimo sutarties nutraukimą, sudarė sąlygas apskaičiuoti 170 733,54 Lt baudą). Tokie įmonių sprendimai pažeidžia kitų kreditorių, tame tarpe valstybės teises ir teisėtus interesus, nes šie sandoriai padarė įtakos įmonės mokumui ir galimybei atsiskaityti su kreditoriais. Mokesčių administratoriaus ginčijamų sprendimų argumentacija, įrodymai konstatuoja, jog UAB „Cleanex“ perėmė ir vykdo UAB „Lichemus“ analogišką veiklą ir patikrinimo metu nustatytais būdais perkėlė lėšas.

Sprendimuose aptartos bendrovės įkurtos tam, jog, perkėlus verslą į minėtas įmones, UAB „Lichemus“ nebegauna pajamų ir lieka nesumokėti mokesčiai bei tuo patvirtinamas mokesčių išieškojimo apsunkinimas. Pagrįsta mokesčių administratoriaus pozicija ir argumentacija dėl MAĮ 10 straipsnio taikymo. MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintas bendras turinio viršenybės prieš formą mokesčių teisėje principas, reiškiantis, kad mokestiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne formaliai jos išraiškai.

Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo veiklos išraiška mokestinių santykių atžvilgiu neatitinka jos realaus turinio, mokesčių administratorius, realizuodamas valdingus įgalinimus mokesčių apskaičiavimo, jų sumokėjimo kontrolės ir išieškojimo srityje, turi teisę vadovautis MAĮ 10 straipsnio nuostatomis ir atkurti realias mokesčių mokėtojo vykdomos veiklos aplinkybes. Teismas, aiškindamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-478/2010; 2010 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-685/2010.

Šiuo atveju yra nagrinėjama pareiškėjo vykdoma veikla, o ne sudaromos ūkinės operacijos ar sandoriai, todėl mokesčių administratoriui nėra būtinybės vertinti pareiškėjo sudarytų sandorių. Patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, įrodymų įvertinimas patvirtina, jog mokesčių administratorius pagrįstai pritaikė MAĮ 10 straipsnio nuostatas, nes tarpusavio UAB „Cleanex“ ir UAB „Lichemus“ teisinių santykių ir veiksmų turinys vertintinas kaip mokestinių teisių ir pareigų perėmimas. Pareiškėjas pagrįstai įpareigotas sumokėti UAB „Lichemus“ apskaičiuotus ir mokesčių administratoriaus sprendimuose nustatytus mokesčius, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (MAĮ 8 str.), MAĮ 10 straipsnio nuostatomis.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, paliekant galioti Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. S-4 (7-332/2010).

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė tuo, kad teismas pažeidė MAĮ 94 straipsnyje įtvirtintą normą. Teismas pareiškėjui nustatė pareigą įvykdyti kitos bankrutuojančios įmonės (UAB „Lichemus“) mokestines prievoles. Nei Įmonių bankroto įstatymas, nei jo pagrindu priimti teisės aktai, nei MAĮ nenustato tokios bankrutuojančio asmens prievolių vykdymo tvarkos (būdo). Teismas netinkamai taikė MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintą teisės normą. Ši norma yra principas, kuris vienas pats nenustato teisių ir pareigų ar jų perėjimo (perleidimo) pagrindų (atvejų), bet pažymi kokiu būdu turi būti interpretuojamos ir taikomos teisinių santykių dalyvių veiklai kitos mokesčių teisės normos, tiesiogiai reglamentuojančios mokestinės prievoles (paties mokesčių administratoriaus parengtame MAĮ 10 str. komentare nurodoma, kad šio principo taikymą apskaičiuojant mokesčius reglamentuoja MAĮ 69 str.).

Teismas netaikė jokios teisės normos, tiesiogiai nustatančios pareiškėjos mokestines prievoles. Teismo sprendimo motyvai dėl teisių ir pareigų perėmimo mokestine prasme galėtų būti siejami su MAĮ numatytais juridinio asmens mokestinių prievolių perėmimo atvejais reorganizuojant ir pertvarkant juridinį asmenį (MAĮ 91 str.), tačiau nėra faktinio pagrindo šių normų taikymui. Kita vertus tai yra universalus teisių perėmimas, todėl nesuprantamas apribojimas „mokestine prasme“. MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintos normos turinys suponuoja pareigą ją taikančiam subjektui nustatyti, kad ūkio subjekto veiklos turinys skiriasi nuo formalios išraiškos.

Nei teismas, nei mokesčių administratorius nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjo veiklos turinys ir išraiška skirtųsi. Pareiškėjas vykdo viešai deklaruojamą veiklą, jos realus turinys yra atskleistas mokesčių administratoriui įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nenustatė naujų pareiškėjo veiklos (turinio) aplinkybių. Pareiškėjas nėra sudaręs sandorių su UAB „Lichemus“ dėl pastarosios verslo, kaip teisių ir pareigų komplekso perleidimo. Teismo sprendimo motyvai dėl vykdomos analogiškos veiklos nepagrindžia teismo išvados apie UAB „Lichemus“ mokestinių teisių ir pareigų perėmimą.

Pastaroji teismo išvada nepagrindžiama jokiomis teisės normomis ir faktais, be to, tai tiesiogiai prieštarauja faktui, kad tos pačios mokestinės prievolės įvykdymo reikalaujama ir iš pareiškėjo ir iš BUAB „Lichemus“. Pareiškėjo pajamos yra verslo – paslaugų teikimo – rezultatas. Šias pajamas pareiškėjas ne „perkėlė“ iš UAB „Lichemus“ (tam pareiškėjas neturi priemonių, nevaldo UAB „Lichemus“ ir nėra sudariusi jokių sandorių dėl UAB „Lichemus“ turtinių teisių perėmimo), bet uždirba savo rizika teikdama savo paslaugas.

UAB „Lichemus“ ir jos akcininkai nėra pareiškėjo steigėjai ar akcininkai, todėl nesutampa net ir asmenys, kurių kapitalas ir interesai apjungti, steigiant šiuos juridinius asmenis. Trečiųjų asmenų (UAB „Lichemus“ ar UAB „Lease“) tikri ar tariami kreditorių teisių pažeidimai nėra pareiškėjo veiklos dalis, todėl negali sudaryti nei jos veiklos turinio, nei formos. Teismas netinkamai taikė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Skundžiamame sprendime nėra aiškiai nurodoma, kuris iš trijų nurodytų principų yra taikomas ginčo atveju ir kodėl jis sudaro sąlygas taikyti atsakomybę už kitų asmenų prievoles.

Skundžiamame sprendime teismas nurodo trečiųjų asmenų kreditoriaus teisių pažeidimus, lemiančius šių asmenų atsakomybę valstybei, kaip kreditoriui, kurio interesus įgyvendina mokesčių administratorius, tačiau konstatuoja pareiškėjo atsakomybę. Sąžiningumo principas tiesiogiai pažeidžiamas, kai nustačius trečiųjų asmenų pažeidimus atsakomybė taikoma pareiškėjui. Protingumo principas suponuoja, kad įstatymų leidėjas tikslingai Civiliniame kodekse ir Įmonių bankroto įstatyme nustatė visų juridinio asmens kreditorių (įskaitant valstybę) interesų gynimo būdus ir tvarką, bankroto atveju nustatydamas ir jų reikalavimų tenkinimo eiliškumą (įskaitant reikalavimus dėl mokesčių).

Skundžiamu sprendimu mokesčių administratorius, kaip valstybės biudžeto interesų gynėjas, gauna išskirtinius įgalinimus ginti šiuos interesus nesinaudodamas įstatymų leidėjo sukurtais teisės institutais ir nesivadovaudamas jų normomis. Mokesčių administratorius, skunde ir sprendime nurodydamas taikomų principų vaidmenį pildant teisės spragas, nenurodė kokios reglamentavimo spragos nustatytos ir kaip jos šalinamos ginčo atveju. Teismas apskritai nenurodo, kaip konkrečiai ir kuris iš minėtų principų yra taikomas. Teismo išvada dėl „sprendimuose minimų bendrovių“ įkūrimo neteisėtų tikslų (perkėlus verslą į minėtas įmones, UAB „Lichemus“ nebegauna pajamų ir lieka nesumokėti mokesčiai bei tuo patvirtinamas mokesčių išieškojimo apsunkinimas) yra neapibrėžta – neįvardijamos konkrečios bendrovės. Kita vertus, jei ji susijusi su visomis skundžiamame sprendime minimomis bendrovėmis, ji yra nepagrįsta: teismas nenagrinėjo visų jų įsteigimo aplinkybių, į bylą nebuvo įtrauktos jos pačios ir jų steigėjai (akcininkai), šių bendrovių steigimo teisėtumas nebuvo nuginčytas (kiek tai susiję su steigimo tikslais).

Teismas pažeidė Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 1 ir 3 dalis. Teismo motyvai dėl to, kad UAB „Lichemus“ atstovai (sudarinėdami turto perleidimo sandorius ir mokėdami netesybas) pažeidė kreditorių interesus ir todėl liko nesumokėti UAB „Lichemus“ mokesčiai, akivaizdžiai patvirtina, kad teismas pareiškėjui faktiškai perkėlė atsakomybę už kitų asmenų (UAB „Lichemus“, jos atstovų, dalyvių ir kontrahentų) prievoles. Teismas nenustatė pareiškėjo delikto ar sandorio, kurio pagrindu pareiškėjui galėjo kilti (pereiti) šios prievolės. Teismo nustatyti kitų asmenų sandoriai ir tikri ar tik tariami kreditorių teisių pažeidimai yra šių asmenų civilinių teisinių prievolių pagrindas (t. y. pagrindas prievolėms valstybės, kaip kreditoriaus atžvilgiu).

Skundžiamame sprendime nėra aptarti esminiai pareiškėjo argumentai, dėl to buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucijos 30 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 1 d.). Teismas neaptarė bendrovės atsiliepimo teismui ir skundo Mokestinių ginčų komisijai motyvų dėl solidarios mokestinės atsakomybės instituto nebuvimo, dėl juridinio asmens atsakomybės ribojimo, dėl sąžiningumo principo pažeidimų ir jų teisinių pasekmių. Pareiškėjui kito asmens mokestinė prievolė nustatyta ne mokesčio įstatymo pagrindu, bet valstybės institucijų sprendimais.

Tokiu būdu yra pažeidžiamos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos ginamos pareiškėjo nuosavybės teisės.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją ir priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, tinkamai taikant ir aiškinant teismų praktiką. Atsakovas, įvertinęs visas nustatytas faktines bylos aplinkybes bei teisinį reguliavimą, konstatuoja, jog inspekcija pagrįstai padarė išvadą, jog UAB „Lichemus“ vardu veikę asmenys elgėsi nesąžiningai – neinformavo kitų kreditorių apie tai, kad įmonei gresia bankrotas, ir žinodami bei suvokdami, jog bendrovė yra nemoki, kad dėl bendrovės nemokumo nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, bendrovės atstovai sąmoningai, pažeisdami teisės aktų nuostatas, likusių kreditorių nenaudai įformino turto pardavimą, pardavė įrangą bei sumokėjo baudą susijusiai įmonei už paslaugų sutarties nutraukimą. Inspekcija pagrįstai pritaikė MAĮ 10 straipsnio nuostatas, kadangi savo turiniu teisiniai santykiai susiklostę tarp pareiškėjo ir UAB „Lichemus“ vertintini, kaip teisių bei pareigų perėmimu mokestine prasme, todėl vadovaujantis tiek MAĮ 10 straipsnio nuostatomis, tiek bendruoju sąžiningumo principu, Inspekcija pagrįstai pareiškėjui nurodė sumokėti UAB „Lichemus“ nesumokėtus mokesčius ir su jais susijusias sumas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

Inspekcija nurodė, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas rėmėsi MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartimi. Akcentavo, jog aiškinant MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę buvo padaryta išvada, jog ji taikytina tais atvejais, kai įvyksta ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė, taip pat mokesčio mokėtojo sandoris. Apie kitus galimus veiksmus, kuriais siekiama gauti mokestinę naudą, įstatymų leidėjas neužsimena. Pažymėjo, jog tiriamu atveju, mokesčių administratorius, tvirtindamas mokesčius kitam mokesčių mokėtojui, remiasi ta faktine aplinkybe, kad buvo įsteigtas visiškai kitas teisinis vienetas, kuris vykdo analogišką bankrutavusios įmonės veiklą, ir, kadangi yra sąsajų tarp šių bendrovių (sutarčių sudarymas su beveik tais pačiais klientais, partneriais, naudojimasis tomis pačiomis paslaugoms teikti reikalingomis priemonėmis, kuriomis naudojosi bankrutavusi bendrovė), priima sprendimą dėl mokesčių bei su jais susijusių sumų peradresavimo nuo bankrutavusios bendrovės naujai įsteigtos bendrovės atžvilgiu.

Nurodė, jog konkrečiu atveju nėra pagrindo teiginiui, jog įsteigimas naujos bendrovės, kad ir vykdančios visiškai identišką veiklą su bankrutavusia bendrove, patenka į sandorio sąvoką ar ūkinės operacijos sąvoką MAĮ 10 straipsnio bei 69 straipsnio 1 dalies plotmėje, pagal formuojamą administracinių teismų jurisprudenciją. Pažymėjo ir tai, jog mokesčių administratorius, patvirtindamas mokesčius pareiškėjui, tai grindė ir sąžiningumo principo pažeidimu. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise, todėl teigtina, kad būtent draudimo piktnaudžiauti teise principo aiškinimas bei jo taikymas patvirtinant mokesčius kitam mokesčių mokėtojui, t. y. pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Cleanex“, ir yra aktualus šioje administracinėje byloje.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėmis bylomis Nr. A1-794/2006, Nr. A1-355/2004 ir Nr. A556-3447/2011, kuriose atskleistas piktnaudžiavimo teise principo turinys bei pažymėjo, jog teisine prasme, mokesčiai pareiškėjui galėjo būti patvirtinti, nustačius piktnaudžiavimo teise aplinkybę, kas iš principo ir buvo padaryta, tačiau kyla kitas byloje aktualus aspektas – ar tai padaryta pagrįstai. Nurodė, jog piktnaudžiavimo teise aplinkybė turi būti pagrįsta į administracinę bylą pateiktų faktinių duomenų visuma, kurie leistų neabejotinai teigti esant šią aplinkybę.

Priešingu atveju bendrojo teisės principo taikymas būtų paneigtas. Tikrinamoje administracinėje byloje mokesčių administratorius turėjo įrodinėti, kad naujai įsteigtas teisinis vienetas iš esmės yra tas pats buvęs savarankiškas teisinis vienetas, vėl aktyviai veikiantis rinkoje tik kitu vardu, bet iš principo teikiantis tas pačias paslaugas, bendradarbiaujantis su tais pačiais partneriais, dirbantis su tais pačiais klientais (arba beveik), o naujai įsteigta įmonė administruojama buvusios bankrutavusios įmonės savininkų ar su tais asmenimis giminystės ar kitais artimais ryšiais susijusių asmenų.

Konstatavo, jog tiriamoje administracinėje byloje piktnaudžiavimo teise aplinkybė, teigtina, yra įrodyta surinktų faktinių duomenų visuma pateikta mokesčių administratoriaus ir nepaneigta pareiškėjo bendrovės „Cleanex“ (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.). Išdėstė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad:

1) Pareiškėjas perėmė ir vykdo bankrutuojančios UAB „Lichemus“ veiklą, t. y. teikia tokias pat valymo paslaugas, dirba beveik su visais tais pačiais paslaugų pirkėjais, tomis pačiomis sąlygomis ir kainomis, paslaugas teikia UAB „Personame“, UAB „Personado“ darbuotojai, kurie perėjo iš UAB „Lichemus“;

2) Iš pareiškėjo pasirašytų paslaugų teikimo sutarčių tekstų matyti, kad su kai kuriais paslaugų pirkėjais pareiškėjas tik pakeitė įmonės pavadinimą, o sutarčių tekstai liko tie patys;

3) UAB „Lichemus“ turtas (atsargos ir valymo įrengimai už 357 000 Lt) už susidariusias skolas pagal turto perdavimo priėmimo aktus buvo atiduoti kreditoriams, tarp jų UAB „Lease“, UAB „Plovex“, t. y. su UAB „Lichemus“ tiesiogiai susijusiems asmenims;

4) L. K., valdantis 50 procentų pareiškėjo akcijų, nuo 2007 m. liepos 17 d. iki 2009 m. birželio 30 d. dirbo UAB „Lichemus“ vykdančiuoju direktoriumi;

5) S. J., valdanti 50 procentų pareiškėjo akcijų – bankrutavusios bendrovės „Lichemus“ buvusio generalinio direktoriaus G. J. duktė. Apibendrino, jog išvardintos aplinkybės pakankamas pagrindas pagrįsti piktnaudžiavimo teise aplinkybę. Tokio mechanizmo pagalba (kai vykdyta įmonės veikla nutraukiama ir toliau vykdoma kitos įmonės vardu) iškraipoma konkurencija atitinkamos paslaugos rinkoje, išvengiama privalomų mokėjimų, faktiškai paneigiama galimybė kreditoriams atgauti skolas, todėl, atsižvelgiant į išdėstytą argumentaciją, laikytinasi tos pozicijos, kad mokesčių administratorius teisėtai bei pagrįstai nurodė sumokėti uždarajai akcinei bendrovei „Cleanex“ atitinkamus mokesčius bei su jais susijusias sumas, iš principo, kaip uždarosios akcinės bendrovės „Lichemus“ teisių ir pareigų perėmėjui.

V. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 29 d. (pagal gavimo datą) pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556-141/2012, kuriuo prašo: 1) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-141/2012; 2) panaikinti 2012 m. kovo 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kuria apeliacinis skundas atmestas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimas paliktas nepakeistas; 3) patenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą – panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, paliekant galioti Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. S-4 (7-332/2010).

Prašyme išdėsto faktines bylos aplinkybes bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarties motyvus. Nurodo, jog procesas byloje turi būti atnaujintas, nes minėta teismo nutartis yra priimta be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.). Pažymi, jog iš skundžiamos nutarties turinio nėra aišku (nesuprantama) kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu teismas nusprendė, kad UAB „Cleanex“ pagrįstai įpareigota sumokėti UAB „Lichemus“ mokestines nepriemokas. Nurodo, jog sprendimo motyvai akivaizdžiai pažeidžia pareiškėjo teisę į tinkamą procesą: skundžiamoje nutartyje nurodomi prieštaringi motyvai, kurių teisinė reikšmė ir įtaka sprendimui neatskleidžiama ir nesuprantama.

Teigia, jog motyvuojamoje dalyje pateikti bendro pobūdžio svarstymai apie piktnaudžiavimą teise (neįvardijant kas ir kokia teise piktnaudžiavo) ir teisių perėmimą (nenurodant nei tokio teisių perėmimo teisinio ar faktinio pagrindo, nei momento ar kitų aplinkybių) neleidžia spręsti, kuo šiems svarstymams reikšmingos nurodomos faktinės aplinkybės ir kaip tai susiję su skundžiamos nutarties rezoliucine dalimi. Pažymi, jog mokestiniame ginče nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėja nepiktnaudžiavo teise, siekdama išvengti ginčo mokestinių prievolių ir tai buvo apeliacinio skundo dalykas, ką patvirtina pirmosios instancijos teismo ir Komisijos sprendimų turinys.

Akcentuoja, jog skundžiama nutartimi paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo, inter alia, nustatyta, kad konkrečiais sandoriais (turto perleidimu, sankcijų nustatymu ir pan.) kreditorių interesus pažeidė į bylą neįtraukti tretieji asmenys. Nurodo, jog teismas ne tik nepasisakė, ar pareiškėja yra atsakinga už trečiųjų asmenų neteisėtus veiksmus, bet, konstatavęs neįvardinamą piktnaudžiavimo teise faktą, apskritai nenurodė, kas ir kokia teise piktnaudžiavo. Mano, jog vien dėl šios priežasties nutartyje dėstomų motyvų dėl UAB „Cleanex“ klientų ir dalyvių, UAB „Lichemus“ turto perleidimo reikšmė ir įtaka sprendimui yra nesuprantama, tačiau nepaisant to, kad skundžiamoje nutartyje nėra aptariama (nustatoma) atsakomybė už neįvardinamą piktnaudžiavimą, bet konstatuojamas teisių perėmimas tarp UAB „Lichemus“ ir UAB „Cleanex“.

Pažymi, jog teismas kaip neįrodinėtiną aplinkybę nurodo ir tai, jog „naujai įsteigtas vienetas yra tas pats buvęs savarankiškas vienetas“, tačiau nedaro jokios išvados, ar ji įrodyta (niekaip nevertinant byloje nustatyto fakto, kad UAB „Lichemus“ ir jos akcininkai nėra pareiškėjo steigėjai ar akcininkai, todėl nesutampa net ir asmenys, kurių kapitalas ir interesai apjungti, steigiant šiuos juridinius asmenis), tuo tarpu toliau daroma jai prieštaraujanti išvada dėl teisių ir pareigų perėmimo tarp šių subjektų, tačiau nenurodoma nei kokiu teisiniu (Civilinio kodekso, Mokesčių administravimo įstatymo ar kito teisės akto), nei faktiniu pagrindu konstatuojamas toks teisių perėmimas, nei kada jis yra įvykęs (tuo tarpu kiti šio prašymo argumentai patvirtina, kad tokia išvada akivaizdžiai pažeidžia materialinės teisės normas).

Pažymi ir tai, jog skundžiamos nutarties išvada dėl pažeidžiamos konkurencijos ir pažeidžiamų kreditorių interesų dėl neatgaunamų skolų, kai vykdyta įmonės veikla nutraukiama ir toliau vykdoma kitos įmonės vardu, ne tik neatskleidžia teismo nustatytų aplinkybių reikšmės pareiškėjo mokestinėms prievolėms, nepaaiškina kas ir kokia teise piktnaudžiavo arba koks tariamo teisių perėmimo teisinis/faktinis pagrindas, bet ir apskritai prieštarauja teismo ir mokesčių administratoriaus nustatytiems faktams. Detalizuoja, jog teismo nutartyje nėra jokių motyvų, kad byloje nedalyvavusios bankrutuojančios UAB „Lichemus“ veikla būtų buvusi nutraukta neteisėtai, kad buvo pagrindas tęsti nemokios įmonės veiklą, ar kad mokesčių administratorius kaip kreditorius būtų kreipęsis dėl tyčinio bankroto į teismą.

Todėl abstraktus svarstymas apie įmonės veiklos nutraukimo įtaką kreditorių reikalavimų tenkinimui ne tik ignoruoja bet kokias faktines bylos aplinkybes, bet ir faktiškai neigia teismų praktikoje plačiai pripažįstamą viešąjį (o kartu ir kreditorių) interesą operatyviai eliminuoti iš rinkos bankrutuojančią (nemokią) įmonę. Be to, nebuvo tiriamas klausimas, ar tarp UAB „Cleanex“ įsteigimo ir UAB „Lichemus“ veiklos nutraukimo ir neatsiskaitymo su valstybine mokesčių inspekcija yra priežastinis ryšys ir šalys šiuo klausimu jokių motyvų (įrodymų) nepateikė, o skundžiamoje nutartyje ši aplinkybė nėra konstatuota.

Priešingai – bylos medžiaga patvirtina, kad jau prieš metus iki UAB „Cleanex“ steigimo UAB „Lichemus“ patyrė finansinių sunkumų: ginčijamame Vilniaus AVMI 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nustatyta, kad UAB „Lichemus“ jau nuo 2008 m. rugsėjo mėn. turėjo 313 764 PVM nepriemoką; bankai nuo 2008 m. mokesčių administratoriaus sprendimu išieškodavo mokesčių nepriemoką. Dar daugiau – skundžiama nutartimi paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo, inter alia, nustatyta visiškai priešinga aplinkybė, t. y. kad būtent ginče minimo turto pardavimas ir sankcijų nustatymas (UAB „Lease“ ir UAB „Lichemus“ veiksmai) įtakojo įmonės mokumą ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais (t. y. trečiųjų, į bylą neįtrauktų asmenų sandoriai, kurių mokesčių administratorius neginčijo teisme ir negynė savo tariamai pažeistų interesų).

Todėl, teigia, jog visiškai nesuprantama, kokią įtaką skundžiamos nutarties rezoliucinei daliai turi neapibrėžti ir su konkrečiomis bylos aplinkybėmis nesiejami svarstymai dėl „įmonės veiklos nutraukimo“ ir tuo „paneigiamos galimybės kreditoriams atgauti skolas“. Priduria, jog iš skundžiamos nutarties turinio nėra aišku, ar pareiškėjo dalyviai negalėjo steigti įmonės dėl to, kad bankrutavo UAB „Lichemus“, ar tiesiog pareiškėjas neturėjo teisės sudaryti sutarčių su UAB „Lichemus“ klientais ar pirkti paslaugas, kurias fiziškai teikia jos buvę darbuotojai, ar prieš sudarydama tas sutartis tiesiog privalėjo užtikrinti, kad UAB „Lichemus“ turtą įsigiję tretieji asmenys kompensuotų dėl tariamai nesąžiningų veiksmų prarastą UAB „Lichemus“ mokumą.

Pažymi, jog savarankišką pagrindą atnaujinti procesą sudaro ir tai, jog nutartyje teismas pasisakė dėl į bylos nagrinėjimą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų (ABTĮ 153 str. 2 d. 7 p.). Nurodo, jog skundžiamos nutarties 7 puslapio nuoroda, kad naujos bendrovės įsteigimas nepatenka į sandorio ar ūkinės operacijos sąvoką MAĮ 10 ir 69 straipsnių prasme, leidžia numanyti teismą piktnaudžiavimu laikant patį UAB „Cleanex“ steigimą, tačiau tokiu atveju piktnaudžiaujantis subjektas nėra UAB „Cleanex“ (t. y. negali piktnaudžiauti teise tas, kas jos neturi ir neįgyvendina).

Pažymi, jog tiek S. J. ir L. K. veiksmų (steigiant UAB „Cleanex“) numanomas kvalifikavimas piktnaudžiavimu skundžiamoje nutartyje, tiek UAB „Lease“ veiksmų apskaičiuojant baudą ir bendrovių (UAB „Cleanex“ bei UAB „Lichemus“) vadovų veiksmų kvalifikavimas kaip nesąžiningų ir pažeidžiančių kreditorių interesus nepanaikintame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime iš esmės yra pasisakymas dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų, o tai sudaro savarankišką proceso atnaujinimo pagrindą.

Taip pat nurodo manantis, jog procesą atnaujinti reikia remiantis ir tuo pagrindu, jog teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, turėjusį įtakos priimant neteisėtą nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Pažymi, jog nors skundžiamoje nutartyje nurodomų faktų įtaka rezoliucinei nutarties daliai ir pareiškėjo mokestinėms prievolėms nėra atskleista, tačiau akivaizdu, kad įpareigojimas įvykdyti UAB „Lichemus“ prievoles pareiškėjui vien dėl tokių faktų pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją, asmeninės atsakomybės principą, CK 2.50 straipsnio 1 dalį ir 6.263 straipsnį bei Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalį.

Remiasi Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalimi bei 48 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog UAB „Cleanex“ turi teisę teikti tokias pat paslaugas kaip ir bankrutavusi UAB „Lichemus“, dirbti su tais pačiais paslaugų pirkėjais naudotis buvusių UAB „Lichemus“ darbuotojų darbu. Teigia, jog skundžiamoje nutartyje minima S. J. giminystė ir L. K. pareigos UAB „Lichemus“ neriboja jų teisės steigti įmonę, kadangi S. J. ir L. K. neprivalo atsakyti už tėvų ir/ar dardavių deliktines prievoles (jų piktnaudžiavimą teise). Pažymi ir tai, jog jei sprendimas grindžiamas nutylima prielaida, kad kokie nors šių asmenų veiksmai buvo neteisėti ir/arba jie nulėmė UAB „Lichemus“ neatsiskaitymą su valstybe, tai skundžiama nutartis pažeidžia ne tik ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą, bet ir asmeninės atsakomybės principą bei CK 6.263 straipsnį, nustatantį, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo, o taip pat ir CK 2.50 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus.

Pažymi ir tai, jog skundžiamos nutarties išvada, kad UAB „Lichemus“ mokesčius UAB „Cleanex“ turi sumokėti, kaip jos teisių perėmėja, pažeidžia CK 6.2 straipsnį ir MAĮ 2 straipsnio 18 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį, nes skundžiamoje nutartyje nėra nustatytas tariamo UAB „Lichemus“ teisių perėmimo faktinis ir teisinis pagrindas, juo labiau, jog byloje nėra ginčo, kad CK ar MAĮ numatyto teisių/prievolių perėmimo fakto tarp UAB „Lichemus“ ir UAB „Cleanex“ nebuvo (reorganizavimo, atskyrimo, pertvarkymo, mokestinės prievolės perėmimo pagrindu ir t. t.).

Nurodo, jog nei CK, nei MAĮ nenumato mokestinės ar kitos prievolės perėjimo dėl nutartyje nurodytų faktinių aplinkybių ar kitų asmenų piktnaudžiavimo. Teigia, jog piktnaudžiavimas teise apskritai nėra teisių perėmimo pagrindas, bet atsakomybę lemiantis juridinis faktas, todėl teismas, priimdamas nutartį, pažeidė minėtąsias materialinės teisės normas. Priduria, jog proceso atnaujinimas šioje administracinėje byloje reikšmingas ne tik pareiškėjui, bet turi ir viešojo intereso pobūdį: skundžiama nutartimi sukuriamas pavojingas teismo precedentas, ignoruojantis asmeninės atsakomybės principą ir faktiškai taikoma Mokesčių administravimo įstatyme neįtvirtinta (t. y. teisinio pagrindo neturinti) solidari mokestinė atsakomybė (žr. inter alia, 2012 m. balandžio 23 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. A575-1686/2012).

Kadangi tariamas teisių perėmimas iš esmės grindžiamas vien bendruoju draudimo piktnaudžiauti principu kyla klausimų ne tik dėl mokesčių administratoriaus teisės nepaisyti CK įtvirtintų atsakomybės už nesąžiningus veiksmus principų ir teisių perėmimo pagrindų, bet ir kitų kreditorių teisių bendrosios kompetencijos teisme savo reikalavimus grįsti tokiu pavojingu precedentu (atsižvelgiant į kreditorių lygiateisiškumo principą) – trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų (piktnaudžiavimo) pagrindu reikalauti neįvykdytų prievolių iš visai kitų asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesas atnaujintinas.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas trimis ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų (ABTĮ 153 str. 2 d. 7 p.), sprendimas ar nutartis yra be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.) ir padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog nutartis, kurioje prašoma atnaujinti procesą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo priimta 2012 m. kovo 12 d., o pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Cleanex“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Cleanex“) prašymą atnaujinti procesą pateikė 2012 m. gegužės 29 d. (pagal gavimo datą), todėl spręstina, jog jis įstatyme įtvirtinto trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino nepraleido.

Pirmiausia pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtina, kad procesas atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo prašymo suprastina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartyje kvalifikavo tiek S. J. ir L. K. veiksmus, steigiant UAB „Cleaneax“, kaip piktnaudžiavimą, tiek UAB „Lease“ veiksmus – kaip nesąžiningus ir pažeidžiančius kreditorių interesus, kas prilygsta ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintam pasisakymui dėl į bylos nagrinėjimą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, kaip pagrindui atnaujinti procesą. Teisėjų kolegija, patikrinusi aktualios nutarties turinį, su tokiais argumentais nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, jog minėti subjektai ir jų veiksmai nutartyje yra pateikiami visų byloje surinktų duomenų kontekste ir toks jų veiksmų išvardijimas (L. K., valdantis 50 procentų pareiškėjo akcijų, nuo 2007 m. liepos 17 d. iki 2009 m. birželio 30 d. dirbo UAB „Lichemus“ vykdančiuoju direktoriumi <...> S. J., valdanti 50 procentų pareiškėjo akcijų – bankrutavusios bendrovės „Lichemus“ buvusio generalinio direktoriaus G. J. duktė <...> UAB „Lichemus“ turtas (atsargos ir valymo įrengimai už 357 000 Lt) už susidariusias skolas pagal turto perdavimo priėmimo aktus buvo atiduoti kreditoriams, tarp jų UAB „Lease“, UAB „Plovex“, t. y. su UAB „Lichemus“ tiesiogiai susijusiems asmenims) savaime yra deskripcinio (aprašomojo) pobūdžio, be to, jis pateikiamas sprendžiant dėl pareiškėjui priskirtų mokestinių prievolių, todėl teigti, jog jais iš esmės pasisakoma dėl minėtų asmenų teisių ir pareigų, yra nepagrįsta.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo turinį, savo praktikoje ne kartą yra nurodęs (bylos Nr. P858-240/2011, P62-72/2011, P502-129/2009, P261-161/2012), jog tuo atveju, kai sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, remiantis ABTĮ 154 straipsnio 1 dalimi, prašymą dėl proceso atnaujinimo turi teisę paduoti būtent neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus. Iš tokios administracinių teismų praktikos matyti, jog tuo atveju, jeigu prašymą paduoda asmuo, dalyvavęs bylos nagrinėjime, jis kreiptis dėl proceso atnaujinimo minėtu pagrindu teisės neturi, o procesas administracinėje byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad prašymą atnaujinti procesą padavė bylos nagrinėjime dalyvavęs pareiškėjas bei į aktualią teismų praktiką, šiuo pagrindu jo prašymas atnaujinti procesą negali būti tenkinamas.

Pareiškėjas procesą atnaujinti prašo remdamasis ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Teisėjų kolegija pažymi, jog šio punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–127/2011).

Šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, argumentuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje teismas nurodė prieštaringus motyvus, kurių teisinė reikšmė ir įtaka sprendimui neatskleidžiama ir nesuprantama. Pareiškėjas taip pat teigia, jog teismas sprendimą grindžia nerišliomis ir nekonkrečiomis išvadomis (svarstymais).

Teisėjų kolegija pažymi, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-221/2011). Be to, nesutikimas su teismo motyvais („motyvai yra prieštaringi“) iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik asmuo su jais nesutinka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006).

Įvertinus pareiškėjo prašymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju negalima sutikti su pareiškėjo nuomone, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis yra be motyvų, kadangi pastarasis procesinis sprendimas turi motyvuojamąją dalį, taip pat iš procesinio dokumento turinio aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo nutarties rezoliucinėje dalyje. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, jog teismo motyvai yra nerišlūs ir nekonkretūs yra subjektyvaus pobūdžio. Taigi, pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nėra.

Galiausiai, pareiškėjas procesą atnaujinti prašo, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–28/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P882-85/2009).

Pareiškėjo teigimu, teismas priimdamas sprendimą pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, asmeninės atsakomybės principą, Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 1 dalį, 6.2 straipsnį, 6.263 straipsnį, Mokesčių administravimo 2 straipsnio 18 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, patikrinusi nutarties, priimtos byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, motyvus, turi pakankamą pagrindą teigti, jog jis padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, dėl kurio galimai buvo priimtas neteisėtas sprendimas.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarties matyti, jog teismas sprendė, kad pareiškėjui UAB „Cleanex“ mokesčių administratorius pagrįstai pateikė reikalavimus susimokėti mokesčius, kurie buvo apskaičiuoti kitam mokesčių mokėtojui, t. y. bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Lichemus“. Teismas tokį mokesčių administratoriaus reikalavimą grindė, aiškindamas MAĮ 10 ir 69 straipsnių turinį, taip pat – piktnaudžiavimo teise turinį. Teismo vertinimu, mokesčiai pareiškėjui galėjo būti patvirtinami, nustačius piktnaudžiavimo teise aplinkybę, kas nagrinėjamu atveju buvo, atsižvelgus į faktinių bylos aplinkybių visetą, pagrįstai padaryta.

Teisėjų kolegija kritiškai vertina minėtoje nutartyje pateikiamą materialiųjų teisės normų aiškinimą. Pažymėtina, jog tai darytina dėl to, jog, pirmiausia, pagal bendrąją taisyklę bankrutuojanti įmonė ir naujai įsteigta savarankiška įmonė, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio, griežtąja prasme yra du atskiri mokesčių mokėtojai, kiekvienas jų atsakingas už tik jiems tenkančias mokestines prievoles. Išskyrus MAĮ 86 straipsnyje numatytą specialią išimtį, taip pat atvejus, susijusius su mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimu (pvz., MAĮ 104 str.), Lietuvos Respublikos mokesčių teisės sistemoje eksplicitiškai nėra numatyta galimybė perkelti konkretaus nelikviduoto (nemirusio), nepertvarkyto ar nereorganizuoto mokesčio mokėtojo (tame tarpe ir bankrutuojančios įmonės) mokestinę prievolę kitam mokesčio mokėtojui. Kiek tai susiję su prievolių, kylančių iš PVM, perkėlimu, tokia galimybė taip pat nėra tiesiogiai numatyta ir Direktyvos 2006/112 nuostatose. Be to, apmokestinimo principas reikalauja, jog mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose būtų aiškiai apibrėžti (MAĮ 9 str.). Atsižvelgiant į tai, kritiškai vertintina galėjimas konkrečioje situacijoje vadovautis MAĮ 10 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne formaliai išraiškai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog abejotina, ar minėtasis principas gali būti vertinamas, kaip savaime sudarantis prielaidas perkelti vieno mokesčių mokėtojo mokestines prievoles kitam (savarankiškam) mokesčių mokėtojui, nedalyvavusiam mokestiniame teisiniame santykyje, kuris ir suponavo atitinkamos mokestinės prievolės atsiradimą, nes kaip matyti iš lingvistinės ir loginės aptariamo principo turinį atskleidžiančios MAĮ 10 straipsnio nuostatos konstrukcijos, įstatymų leidėjas akcentuoja būtent mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos turinį. Be to, mokesčio mokėtoją ir mokestinės prievolės atsiradimo pagrindus bei momentą, vadovaujantis apmokestinimo aiškumo principu, nustato atitinkamas mokesčio įstatymas, todėl, jei konkrečiame mokestiniame teisiniame santykyje atitinkamas mokesčio mokėtojas visiškai nedalyvavo, kvestionuotina, ar yra prielaidos taikyti MAĮ 10 straipsnį.

Pažymėtina ir tai, jog teismas, kaip minėta anksčiau, priimdamas sprendimą, rėmėsi ir bendruoju sąžiningumo principu, kurio pažeidimas sąlygojo mokestinių prievolių atsiradimą pareiškėjui. Teisėjų kolegija kritiškai vertina tokį mokestinių prievolių kildinimą iš minėtojo sąžiningumo principo pažeidimo, nes pareiškėjas, kaip buvo nustatyta byloje, buvo naujai įsteigtas ūkio subjektas, o atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Teisingumo Teismo praktiką, kuria atskleidžiamas šio principo turinys, matyti, jog sąžiningumas, kaip atitinkamo elgesio matas, iš esmės reikalauja tiesioginio ryšio tarp mokesčio mokėtojo ir jo atliekamų veiksmų arba, kitais žodžiais tariant, turi būti konstatuotas būtent mokesčio mokėtojo nesąžiningumas, siekiant, inter alia, paneigti atitinkamą jo įgytą teisę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575‑3582/2011; 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑2393/2011; 2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602‑199/2012 bei Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) 2006 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Halifax ir kt., C-25502; 2008 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Part Service, C-425/06; 2005 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Fini H. C‑32/03, 2006 m. gegužės 11 d. sprendimas byloje Federation of Technological Industries, C-384/04 ir kt.). Paminėtos aplinkybės suponuoja išvadą, jog mokesčio mokėtojo mokestinės prievolės atsiradimas (įgytų mokestinių teisių paneigimas) iš minėto sąžiningumo principo pažeidimo gali būti kildinamas tik tais atvejais, kai pastarasis mokesčio mokėtojas šį principą pažeidžia tiesiogiai ir betarpiškai dalyvaudamas teisiniame santykyje, susijusiame su atitinkamų mokestinių teisių ir (ar) pareigų atsiradimu (pasikeitimu). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje toks ryšys (veiksmai) nebuvo vienareikšmiškai nustatyti, todėl teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar egzistavo prielaidos spręsti dėl (ne)sąžiningumo klausimo bei iš to išplaukiančių pasekmių pareiškėjo atžvilgiu.

Pridurtina, jog, kiek tai susiję su mokestinės prievolės mokėti PVM perkėlimu pareiškėjo atžvilgiu, Direktyvos 2006/112 193–200, 202, 203 bei 204 straipsniuose aiškiai apibrėžia asmenis, kuriems tenka prievolė mokėti PVM. Europos Sąjungos teisėkūros subjektas eksplicitiškai nėra numatęs šiems asmenims tenkančios mokestinės perkėlimo kitiems asmenims, kaip tokio, išskyrus Direktyvos 2006/112 straipsnyje numatytą išimtį. Pastaroji nuostata numato, kad „193–200 ir 202, 203 bei 204 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis valstybės narės gali numatyti, kad kitas asmuo nei tas, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, turi būti laikomas asmeniu, kuriam tenka prievolė solidariai sumokėti PVM“. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir Šeštosios direktyvos 21 straipsnio 3 dalimi, kuria valstybėms narėms iš esmės buvo leidžiama priimti priemones, pagal kurias asmuo yra solidariai atsakingas sumokėti kito asmens, pagal vieną iš šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų privalančio sumokėti mokestį, mokėtino PVM sumą (Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo byloje Federation of Technological Industries ir kt., C‑384/04, 28 p.). Tačiau įgyvendindamos Sąjungos direktyvų joms suteiktus įgaliojimus valstybės narės turi laikytis bendrųjų teisės principų, kurie yra Sąjungos teisinės sistemos dalis, tarp kurių yra, be kita ko, teisinio saugumo ir proporcingumo principai (žr., minėto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Federation of Technological Industries ir kt. 29 p. ir 2008 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Netto Supermarkt, C‑271/06, 18 p.). Be to, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad nacionalinės priemonės, dėl kurių de facto sukuriama solidariosios atsakomybės be kaltės sistema, viršija tai, kas būtina siekiant apsaugoti valstybės iždo teises (žr. minėto sprendimo byloje Federation of Technological Industries ir kt. 32 p.).

Išdėstytos aplinkybės duoda pagrindą teigti, jog atsakomybės sumokėti PVM nustatymas kitam asmeniui nei šį mokestį privalantis sumokėti asmuo, kuris visiškai nesusijęs su šio mokestį privalančio sumokėti asmens veiksmais, turi būti laikomas nesuderinamu su proporcingumo principu. Iš tiesų akivaizdžiai neproporcinga šiam asmeniui be išlygų priskirti mokestinių pajamų praradimą dėl trečiojo apmokestinamojo asmens veiksmų, kuriems jis neturėjo jokios įtakos (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Vlaamse Oliemaatschappij, C‑499/10, 24 p.). Todėl teismas abejoja, ar naujai įsteigtas mokesčio mokėtojas gali būti pripažintas kaltu dėl to, jog bankrutuojantis apmokestinamasis asmuo neįvykdė jam tenkančios mokestinės prievolės, kas buvo padaryta nagrinėjamoje byloje.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pažymėtina, jog pareiškėjo prašyme išsakyti argumentai, be kita ko, tie, kuriais teigiama, jog perkeliant mokestines prievoles, buvo pažeistas asmeninės atsakomybės principas, sudaro teisėjų kolegijai pagrindą teigti, jog byloje buvo padarytas esminis materialinės teisės pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Teisėjų kolegija tokį pažeidimą laiko pakankama akivaizdžiu, idant būtų atnaujintas procesas.

Remiantis išdėstytais argumentais, prašymas dėl proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A556-141/2012 atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Cleanex“ prašymą tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-141/2012, bylą perduodant nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan