2021-01-27 Nr. AB-1836-3-61-3-00969-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. TA-24-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00969-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.4.; 20.2.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2018 m. lapkričio 9 d. raštą Nr. 42-1041 ir įpareigoti Vilniaus PN iš naujo atsakyti į pareiškėjo 2018 m. spalio 17 d. prašymą Nr. 29(10)-483; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. kovo 1 d. raštą Nr. 2S-955; 3) priteisti iš Vilniaus PN ir Departamento neturtinę žalą. Skundą pareiškėjas grindė šiais argumentais:

1.1. 2018 m. vasarą išsiuntė peticiją Žmogaus teisių komitetui (toliau – ir Komitetas) dėl sprendimo, priimto baudžiamojoje byloje. Komitetas peticiją grąžino ir nurodė rašyti peticiją rusų kalba. Peticija buvo surašyta rusų kalba. Pareiškėjas 2018 m. spalio 17 d. pateikė prašymą Vilniaus PN administracijai, kuriuo prašė leisti naudotis kompiuteriu rengiant peticiją Komitetui. Vilniaus PN 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu informavo, kad pareiškėjui nebus leista naudotis kompiuteriu. Pareiškėjas Vilniaus PN sprendimą apskundė Departamentui, kuris 2019 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

1.2. Atsisakymą leisti naudotis kompiuteriu vertina kaip žmogaus orumo žeminimą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnio nuostatoje įtvirtinta, jog elektros daiktai iš asmens, perkelto į drausmės grupę, paimami motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu, tačiau šiuo atveju motyvuoto nutarimo nebuvo. Atsižvelgiant į tarptautinius teisės aktus ir teismų praktiką, teisė naudotis kompiuteriu apskritai neturi būti ribojama. Situacija, kai asmuo skirstomas į tam tikras kategorijas, o tokios kategorijos lemia apribojimus, reiškia diskriminaciją. Šiuo atveju BVK 96 straipsnyje įtvirtintas draudimas savaime riboja teisę į peticiją.

2. Atsakovas Vilniaus pataisos namai, kartu atstovaujantys ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

2.1. Nuteistojo teisė naudotis kompiuteriu nėra absoliuti, ji suvaržyta įstatymu. Teisė naudotis kompiuteriu nesuteikiama nuteistiesiems drausmės grupės laikymo sąlygomis bei atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose.

2.2. Pareiškėjas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neįrodė, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą.

3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Departamentas, kartu atstovaujantis ir trečiąjį suinteresuotą asmenį, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas nuo 2018 m. rugpjūčio 24 d. bausmę atlieka drausmės grupės sąlygomis, todėl Vilniaus PN teisėtai ir pagrįstai, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, ir siekdamas užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, apribojo pareiškėjo teisę naudotis asmeniniu kompiuteriu. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, kokia forma turi būti parengta peticija. Aiškus rašytinio teksto rašymas priklauso tik nuo raštą rengiančio asmens pastangų, todėl nėra pagrindo išvadai, kad galimybės rinkti tekstą kompiuteriu apribojimas neužtikrino teisės pateikti peticiją.

3.2. Pareiškėjas nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus atliko Departamentas. Skunde nėra duomenų, kad skundžiami raštai nulėmė faktinį pareiškėjo teisių pažeidimą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas, įvertinęs bylos duomenis ir teisinį reguliavimą, konstatavo, kad pareiškėjui teisė naudotis kompiuteriu buvo apribota pagrįstai, o pareiškėjui jam padarytos žalos atlyginimą kildinant būtent iš teisės į gynybą apribojimo, teismas padarė išvadą, jog jis nei Vilniaus PN, nei Departamento veiksmų neteisėtumo neįrodė. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Todėl nesant vienos iš būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei už žalą atlyginti – neteisėtų veiksmų, teismas pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkino. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų nenustatyta ir pripažinta, kad atsakovo atstovų veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad tiek Vilniaus PN, tiek Departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, tinkamai taikė jų kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, todėl atsisakydami suteikti pareiškėjui galimybę naudotis kompiuteriu, priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus, kurių naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Teismas sprendė, kad skundžiami sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d.), priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo juos panaikinti. Teismas taip pat nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl sprendimų panaikinimo taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

III. 7. Pareiškėjas S. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir visiškai tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus, pakeičiant reikalavimą įpareigoti Vilniaus PN iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą į reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

7.1. Teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, nes tik atsakovui suteikė teisę į procesą vadovaujantis rungtyniškumo principu, o tokią pareiškėjo teisę paneigė. Teismas nenagrinėjo jokių pareiškėjo argumentų ir nurodytų aplinkybių bei rėmėsi tik atsakovo pateikta pozicija.

7.2. Nebuvo motyvuoto nutarimo paimti iš nuteistojo elektros prietaisą, kaip tai numato BVK 96 straipsnio 3 dalies 3 punktas. Tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė, taigi buvo šališkas.

7.3. Teismas neteisingai aiškina BVK 96 straipsnio nuostatą, nes pagal BVK 4 straipsnį, jeigu tarptautinės taisyklės nustato kitokį reguliavimą nei nacionalinės teisės aktai, turi būti vadovaujamasi tarptautinėmis taisyklėmis. Tai patvirtinta ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis bei kiti tarptautiniai teisės aktai. Be to, draudimas naudotis kompiuteriu ar kitu elektros prietaisu nėra būtinas ginant visuomenės interesus. Teismas, nenagrinėjęs šių aplinkybių, buvo šališkas.

7.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad draudimas naudotis kompiuteriu neriboja pareiškėjo teisės rengti peticiją, nes valstybė jam nesuteikia teisės aktų ir teismų praktikos, kuriuos pareiškėjas turi savo kompiuteryje. Negalėdamas disponuoti tokia informacija pareiškėjas negali tinkamai ir motyvuotai parengti peticijos. Taigi kompiuterio atėmimas paneigė galimybę parengti peticiją. Teismas buvo suinteresuotas bylos baigtimi, nes į minėtas aplinkybes neatsižvelgė.

8. Atsakovas Vilniaus PN, kartu atstovaujantis Lietuvos valstybę, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

8.1. Apeliantas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Apeliantas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui spręsti.

8.2. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino, t. y. nors jis reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

9. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Departamentas, kartu atstovaujantis ir trečiąjį suinteresuotą asmenį, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Apeliantas pateiktame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

9.2. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus PN 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 42-1041 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Vilniaus PN iš naujo atsakyti į pareiškėjo 2018 m. spalio 17 d. prašymą Nr. 29(10)-483, dėl Departamento 2019 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 2S-955 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos iš Vilniaus PN ir Departamento atlyginimo priteisimo.

11. Teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad tiek Vilniaus PN, tiek Departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, tinkamai taikė jų kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, todėl atsisakydami suteikti pareiškėjui galimybę naudotis kompiuteriu priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, taip pat teigia, kad teismas buvo šališkas ir rėmėsi vien tik atsakovo pozicija, priimdamas sprendimą.

13. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos išaiškinimą, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nebekartoja. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvus tik papildo.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas ir suinteresuotas bylos baigtimi, nes: nenagrinėjo jokių pareiškėjo argumentų ir nurodytų aplinkybių bei rėmėsi tik atsakovo pateikta pozicija; neatsižvelgė į tai, kad nebuvo motyvuoto nutarimo paimti iš nuteistojo elektros prietaisą, kaip tai numato BVK 96 straipsnio 3 dalies 3 punktas; nepagrįstai sprendė, kad draudimas naudotis kompiuteriu neriboja pareiškėjo teisės rengti peticiją, nes valstybė jam nesuteikia teisės aktų ir teismų praktikos, kuriuos pareiškėjas turi savo kompiuteryje; taip pat teismas neteisingai aiškina BVK 96 straipsnio nuostatą, šiuo atveju draudimas naudotis kompiuteriu ar kitu elektros prietaisu nėra būtinas ginant visuomenės interesus.

16. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su teismo šališkumu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia argumentais, kad teismas administracinę bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, neteisingai aiškino aktualų teisinį reguliavimą, rėmėsi atsakovui palankesniais duomenimis, t. y. pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-63-492/2021). Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y. kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y. kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

17. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo tam tikrų asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą ir EŽTT praktiką, nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis, nes jas riboja BVK nuostatos, nustatančios specialųjį nuteistų asmenų teisinį režimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3158-624/2020).

18. Primintina, kad BVK 96 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų teisę naudotis elektros prietaisais ir kitais daiktais. Šio straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad elektros prietaisai ir kiti daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami iš nuteistųjų, perkeltų į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas.

19. Bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus PN 2018 m. lapkričio 9 d. rašte Nr. 42-1041 nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas yra paskirtas į drausmės grupę, jis neturi galimybės naudotis kompiuteriu (BVK 96 str. 3 d. 3 p.). Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad teisės aktai išimčių nenumato. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 15 d. (ir ginčo aktualiu laikotarpiu) bausmę atlieka drausmės grupėje arba kamerų tipo patalpose (pareiškėjas nuo 2018 m. rugpjūčio 24 d. bausmę atlieka drausmės grupės sąlygomis).

20. Pagal BVK 96 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius. Todėl pareiškėjui 2017 m. lapkričio 15 d. paskyrus atitinkamą nuobaudą, naudojimosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais klausimas ginčijamuose sprendimuose išspręstas tinkamai. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, jog teisę įstaigos administracijai paimti kompiuterį iš asmens, esančio drausmės grupėje, tiesiogiai suteikia BVK 96 straipsnio 3 dalies 3 punktas ir pareiškėjui teisė naudotis kompiuteriu buvo apribota pagrįstai. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti argumentų ir įrodymų apeliaciniame skunde nepateikta.

21. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies nuostatų nepažeidė. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

22. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ginčijami Departamento 2019 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 2S-955 ir Vilniaus PN 2018 m. lapkričio 9 d. raštas Nr. 42-1041 buvo surašyti teisėtai, išsamiai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Nėra jokio pagrindo įpareigoti Vilniaus PN iš naujo atsakyti į pareiškėjo 2018 m. spalio 17 d. prašymą Nr. 29(10)-483 ir priteisti iš Vilniaus PN ir Departamento pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio aiškiai matyti, kad teismas atsakė į visus esminius skundo argumentus, tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas faktines aplinkybes bei padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjo ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir atitinkantys teisės aktų reikalavimus.

23. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė