2020-03-04 Nr. AB-4908-3-62-3-00878-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-671-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00878-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 13 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. gruodžio 20 d. yra kalinamas Pravieniškių PN. Iki 2012 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas buvo kalinamas 3 sektoriaus 2 būryje, kurio plotas – apie 25 kv. m, būryje gyveno 11 žmonių; vėliau iki 2013 m. kovo 13 d. pareiškėjas buvo kalinamas 3 sektoriaus 4 būryje, kurio plotas – apie 30 kv. m, būryje gyveno 18 žmonių; vėliau iki 2015 m. vasario 22 d. pareiškėjas buvo kalinamas 16 būrio 6 brigadoje, kurios plotas – 51,76 kv. m, brigadoje gyveno 22 žmonės; vėliau iki 2017 m. liepos 12 d. pareiškėjas buvo kalinamas reabilitacijos centre 13 būryje 7 brigadoje, kurios plotas – apie 8 kv. m, brigadoje gyveno 3 žmonės; vėliau iki 2017 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas buvo kalinamas 7 būrio 2 brigadoje, kurios plotas – apie 50 kv. m, brigadoje gyveno 21 žmogus; nuo 2017 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas kalinamas 5 būrio 4 brigadoje, kurios plotas – apie 23 kv. m, brigadoje gyvena 8 žmonės. Dalį gyvenamųjų patalpų ploto užėmė baldai, nors jų pagal nustatytas normas taip pat trūko. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN patalpose nebuvo laikrodžio, kambario termometro, dėžių daiktams susidėti, lentynų knygoms laikyti, taip pat nebuvo laisvalaikio kambario, skalbimo mašinos bei patalpos rūbams ir batams džiovinti. Įrengti baldai buvo seni, sulūžę. Pareiškėjas negalėjo tinkamai užtikrinti savo higienos, nes nebuvo įrengta pakankamai sanitarinių įrenginių, duše nebuvo pakankamai dušo galvučių, nebuvo kilimėlių, skysto muilo ir šampūno dozatorių, buvo slidu, blogai veikė vandens maišytuvai, praustis buvo išduodamas tik muilas. Pravieniškių PN asmeniniai viršutiniai ir apatiniai drabužiai nemokamai nebuvo skalbiami. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos nebuvo remontuojamos, jose buvo pelėsio, blakių ir tarakonų, o vasarą – musių, uodų ir širšių, grindys buvo supuvę, 16 būryje buvo kiauras stogas. Nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs papildomą diskomfortą, nepatogumų, dvasinius išgyvenimus, depresiją, pažeminimą.

3. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad jo bausmės laikas nėra pasibaigęs, o Pravieniškių PN pažeidimai yra daromi kiekvieną dieną. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) nėra nustatytas senaties terminas. Pasak pareiškėjo, į teismą jis anksčiau nesikreipė, nes bijojo gauti nuobaudų, kadangi asmenys, kurie skundžiasi, Pravieniškių PN baudžiami drausmės grupe, kamerų tipo patalpomis, negauna lygtinio paleidimo, yra perkeliami į kitus būrius ar sektorių, netenka galimybės pasimatyti su giminėmis. Todėl pareiškėjas prašė netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino arba jį atnaujinti.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Pravieniškių PN nurodė, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. kovo 23 d., atlyginimą turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, jo galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas bei visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama.

7. Pravieniškių PN nurodė, jog dienotvarkėje numatytu būrio maudymosi metu rūbus nuteistieji gali skalbti dušinėje, kur nuolat yra karštas vanduo. Prausyklose buvo sumontuoti vandens šildytuvai, nuteistieji galėjo skalbti asmeninius drabužius patys. Džiovinimo vietos įrengtos džiovykloje ir būrių kiemuose. Gyvenamosios patalpos baldais ir inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis teisiniu reguliavimu. 2 ir 3 sektoriaus būriuose įrengti sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pataisos namuose atliekama dezinfekcija, dezinsekcija ar deratizacija (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Atsakovės atstovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, ginčo laikotarpiu į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl dvasinių ir fizinių kančių, psichologinių išgyvenimų, patirto streso ar kitų aplinkybių nesikreipė.

8. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN buvo pažeisti, ir neįrodė, kad atsakovo atstovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovo atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, nustatytos teisės aktuose. Pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo G. R. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos iki 2015 m. gegužės 2 d., atlyginimo priteisimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pritaikius ieškinio senaties terminą administracinėje byloje vertinamas 2015 m. gegužės 3 d. – 2018 m. gegužės 3 d. laikotarpis.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN 2018 m. birželio 20 d. rašte Nr. 7-2558, be kita ko nurodė, jog duomenų apie tai, kiek asmenų pareiškėjo bausmės atlikimo metu gyveno Pravieniškių PN gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, negali pateikti, nes tokie duomenys nėra kaupiami, informacija apie miegamųjų vietų skaičių byloje yra pateikta remiantis rašto parengimo dienos duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad jam atliekant bausmę nuo 2015 m. gegužės 3 d. (vertinamo laikotarpio pradžia) iki 2016 m. vasario 15 d. 2 sektoriaus 16 būrio 6 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas – 51,76 kv. m, gyveno 22 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 2,3 kv. m gyvenamojo ploto. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2015 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. vasario 15 d. nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuoto dydžio gyvenamasis plotas, išskyrus nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 14 d. ir nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. sausio 27 d., kai pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kalinimo įstaigas, t. y. 265 dienas Pravieniškių PN bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas buvo mažesnis kaip 3,1 kv. m, be to, kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu pareiškėjo galimybė laisvai judėti kameroje buvo itin suvaržyta. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti laikomas trumpu ar atsitiktiniu. Šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

12. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas nesutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis dėl sanitarinio mazgo įrengimo, tačiau savo teiginiams patvirtinti pateikė 2018 m. birželio 20 d. Pravieniškių PN raštą Nr. 7-2558, kuriame nurodyta, kad 13 būrio sanitariniame mazge įrengti 6 unitazai bei 3 praustuvės, 7 būrio sanitariniame mazge įrengtos 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 5 unitazai bei 3 pisuarai, 5 būrio sanitariniame mazge įrengtos 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 5 unitazai bei 3 pisuarai, o bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjo buvimo 13 būryje laikotarpiu jame buvo 20 nuteistųjų, 7 būryje – 52 ir 57 nuteistieji, 5 būryje – 63 nuteistieji. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog toks įrengimas atitiko teisės aktuose numatytus reikalavimus.

13. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo 16 būryje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 15 ir 16 būrių sanitarinis mazgas buvo bendras, o atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 15 būryje buvusį nuteistųjų skaičių. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais, todėl pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sanitarinių įrenginių skaičiaus trūkumo nuo 2015 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. vasario 15 d. pripažino pagrįstomis.

14. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo aprūpinimo kietuoju inventoriumi paneigia Pravieniškių PN 2018 m. liepos 2 d. pažyma, o pats pareiškėjas įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, nepateikė. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl skalbimo mašinos, lentynų knygoms ir dėžių daiktams susidėti nebuvimo, kadangi teisės aktai imperatyvo kalinimo įstaigoms nuteistuosius aprūpinti minėtu inventoriumi nenumato.

15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog Pravieniškių PN yra užtikrinta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Be to, 2 ir 3 sektoriaus skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jam nesudarytų sąlygų naudotis asmeninių drabužių skalbimo ar džiovinimo paslaugomis yra bendro pobūdžio, jis nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su jo teisių pažeidimu nesuteikiant galimybės skalbti ir džiovinti rūbus, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad kreipėsi į Pravieniškių PN pareigūnus ar administraciją dėl minėtos paslaugos suteikimo, o ši jo prašymo netenkino.

16. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl naudojimosi dušu, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas į atsakovo atstovą dėl to nesikreipė. Pareiškėjas skunde nedetalizavo aplinkybių dėl dušinėje netinkamai veikiančių vandens maišytuvų. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala. Pravieniškių PN 2018 m. liepos 9 d. pažyma Nr. 88-413 paneigia pareiškėjo argumentus, kad dušinėse nėra kilimėlių bei skysto muilo dozatorių. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo išduodamas šampūnas bei kūno prausiklis, kadangi teisės aktai šių higienos priemonių išdavimo nenustato.

17. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, taip pat netinkamų naudoti baldų, nenurodė, kokios konkrečios patalpos buvo neremontuotos, kokiose konkrečiose gyvenamosiose patalpose baldai buvo netinkamos kokybės. Nurodytų aplinkybių pareiškėjas nesiejo su konkrečiais jo teisių pažeidimų atvejais, nepagrindė jų jokiais galimais pateikti įrodymais, taip pat nepagrindė nurodytais pažeidimais jam padarytų neigiamų pasekmių sveikatai, byloje nėra duomenų apie atsakovo atstovui pareiškėjo keltas pretenzijas dėl minėtų pažeidimų, kreipimųsi į Visuomenės sveikatos centrą ar kitas institucijas.

18. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Panevėžio PN nebuvo poilsio kambario ir avalynės džiovyklos, todėl šiuos pažeidimus pirmosios instancijos teismas pripažino nustatytais.

19. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl netinkamos patalpų ventiliacijos, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje pateikta Pravieniškių PN 2018 m. liepos 9 d. pažyma Nr. 88-413 patvirtina, jog 2 sektoriaus bendrabučio tipo patalpos vėdinamos per langus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės bei pelėsio ar grybelio veisimosi patalpose, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis. Be to, švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl drėgmės bei pelėsio veisimosi.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalų kopijas bei darbų atlikimo aktą Nr. 11-43, sprendė, jog Pravieniškių PN vykdoma buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) kontrolė, todėl atmetė pareiškėjo teiginius dėl nedezinfekuojamų patalpų bei parazitų buvimo.

21. Vertindamas pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN sąlygų, t. y. dėl gyvenamojo ploto trūkumo, poilsio kambario, avalynės džiovyklos nebuvimo, inventoriaus trūkumo prausyklose, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią pirmosios instancijos teismas vertino 2 000 Eur suma.

III. 22. Pareiškėjas G. R. apeliaciniame skunde prašo atnaujinti senaties terminą neturtinei žalai, patirtai 2011 m. gruodžio 20 d. – 2015 m. gegužės 3 d. laikotarpiu, atlyginti; pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos ir tarptautinių teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis; priteisti jam (pareiškėjui) 13 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą arba, netenkinus prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, priteistą sumą padidinti iki 3 396 Eur.

23. Dėl praleisto ieškinio senaties termino pareiškėjas nurodo, kad prieiga prie interneto Pravieniškių PN bibliotekoje atsirado tik 2018 m. rugsėjo mėnesį, be to, kompiuteris yra tik vienas ir reikia žinoti, ko ieškoti. Bandant gauti teisės aktą, prašoma nurodyti, kam jo reikia. Už bet kokį teisės aktų ieškojimą randamas pretekstas atleisti iš darbo, skirti nuobaudas, dėl kurių vėliau netenkinami prašymai dėl lygtinio paleidimo.

24. Pareiškėjas prašo palyginti jo pateiktus duomenis apie Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų plotą bei jose laikytų asmenų skaičių su atsakovo pateiktais duomenimis bei duomenimis, kuriuos pripažino pirmosios instancijos teismas. Pažeidimas turėjo būti nustatytas ne 265, o 283 paras; jeigu būtų vertinamas ir 2011 m. gruodžio 20 d. – 2015 m. gegužės 3 d. laikotarpis – 1 509 paras.

25. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik atsakovo atstovo pažymos dėl baldų ir kietojo inventoriaus normų teiginiu, kad baldais patalpos aprūpintos pagal teisės aktuose nustatytas normas. Kitose administracinėse bylose Pravieniškių PN ne kartą buvo nurodęs, kad duomenų apie tai, kokie baldai ir inventorius buvo konkrečiose patalpose, nekaupia ir negali pateikti.

26. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus, kad Pravieniškių PN nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad drabužius skalbė kibiruose prausykloje ir kad nebuvo drabužių džiovyklos. Šias aplinkybes kitose administracinėse bylose ne kartą pripažino Kauno apygardos administracinis teismas. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo naudotis 2 sektoriuje įrengta skalbykla ir džiovykla.

27. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad administraciniai teismai kitose administracinėse bylose ne kartą yra pripažinę aplinkybes, kad Pravieniškių PN buvo netinkamai įrengti dušai (dušas buvo per mažas, jame nebuvo kilimėlių, muilo dozatorių, per trumpas laikas juo pasinaudoti ir t. t.), nebuvo laikomasi priešgaisrinės apsaugos taisyklių (tai patvirtina ir Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių skyriaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2015 m. gegužės 26 d. nurodyme Nr. 21K-16 nurodyti pažeidimai), buvo buitinių parazitų, baldai buvo seni, o patalpos neremontuotos.

28. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą galėjo būti pažeista, o šios teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

29. Pravieniškių PN nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi nuteistųjų skaičius patalpoje nebuvo nustatytas ir teismas tik preziumavo, jog miegamųjų vietų skaičius patalpoje atitiko joje laikomų asmenų skaičių. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad gyvenamosiose patalpose asmenys nėra rakinami ir gali laisvai judėti bendrabučio tipo patalpose, koridoriuose ir pan. Nagrinėjamu atveju konstatuotas minimalaus asmeniui tenkančio ploto pažeidimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė pareiškėjui tokio masto kančių, dėl kurių turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

30. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenustato pareigos fiksuoti asmenų skaičių kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje, todėl Pravieniškių PN negali pateikti dokumentų, įrodančių tikslų nuteistųjų skaičių konkrečioje gyvenamojoje patalpoje konkrečiu laiku.

31. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir neišaiškino Pravieniškių PN veiksmų neatlikimo pasekmių, t. y. nereikalavo pateikti duomenų apie asmenų skaičių kiekvieną dieną. Pirmosios instancijos teismas turėjo nurodyti, kokius konkrečius teisės aktuose nustatytus dokumentus atsakovas turi pateikti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų renkant įrodymus, todėl galėjo likti neįvertinti teisės aktuose nustatyti dokumentai (skaičiaus patikrinimo aktai) arba atsakovui galėjo būti perkelta neproporcinga pareiga paneigti visus pareiškėjo skundo argumentus. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pažeidimą – sanitarinių įrenginių trūkumą bei nepagrįstai jį įtraukė į žalą sukėlusių pažeidimų visumą.

32. Pareiškėjas G. R. atsiliepime į Pravieniškių PN apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi jo pateiktais duomenimis dėl asmenų skaičiaus patalpoje, nes Pravieniškių PN jų nepaneigė. Atsakovo atstovas pats nurodė, kad tokių duomenų nekaupia. Pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamosios patalpos plotą pažeidimas nebuvo mažareikšmis. Atsakovo pareiga paneigti pareiškėjo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų nėra neproporcinga.

34. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

35. Pravieniškių PN nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, atsakovo atstovas prašo vadovautis Pravieniškių PN pateiktame apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 36. Byloje kilo ginčas dėl 13 140 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo G. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gegužės 3 d.

37. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog nuo 2015 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. gegužės 3 d. pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN, t. y. dėl gyvenamojo ploto trūkumo (265 paros), dėl poilsio kambario ir avalynės džiovyklos nebuvimo, dėl prausyklose trūkusio inventoriaus, patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta, priteisiant 2 000 Eur kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. gegužės 2 d. (įskaitytinai), atlyginimą.

38. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senatį, netinkamai nustatė pareiškėjo netinkamas kalinimo sąlygas ir priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, jam turi būti atnaujintas senaties terminas ir priteistas 13 140 Eur neturtinės žalos atlyginimas, o jei nebus atnaujintas senaties terminas, jam turi būti priteistas 3 396 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe dėl netinkamo aprūpinimo sanitariniais įrenginiais, teigia, kad nustatytas minimalaus asmeniui tenkančio ploto pažeidimas buvo įvertintas formaliai ir neatitinka realybės. Atsakovo teigimu, pareiškėjui už nustatytus jo teisių pažeidimus neturėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o turėjo būti apsiribota pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

39. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad neturėjo būti taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, senaties terminas turi būti atnaujintas, pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94))

41. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

42. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

44. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

45. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

46. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gegužės 3 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. gegužės 3 d. (I t., b. l. 19), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

47. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

48. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

50. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

51. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo žinomi teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo teises ir jo teisinę padėtį, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, pašydamas atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodo jokių svarbių priežasčių, dėl kurių turėtų būti atnaujintas jo praleistas terminas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl jo teisės pažeidimo nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. gegužės 2 d. (įskaitytinai). Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, jog negalėjo kreiptis į teismą su skundu dėl to, kad už bet kokį tiesos ieškojimą surandamas pretekstas skirti nuobaudą už drausmės pažeidimą, netenkinamas prašymas perkelti į atvirąją koloniją ar bent pereiti iš paprastosios į lengvąją grupę, dėl skundų teismams pareiškėjas neteko darbo ir pan., neįrodė, t. y. nepateikė įrodymų, kad būtent dėl atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas negalėjo kreiptis į teismą su skundu dėl žalos atlyginimo priteisimo ar neteisėtų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, jeigu, kaip pareiškėjas teigė skunde, dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. gegužės 2 d. patyrė kančias, o kalinimo sąlygos buvo tokios, kad prilygo žmogaus kankinimui, kt.

53. Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. gegužės 3 d.

54. Iš apeliacinių skundų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų pareiškėjo kalinimo sąlygų matyti, kad proceso šalys iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

55. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

56. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

57. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015; kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03); 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

58. Iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog įstaiga savo valia nesistemina ar nekaupia tam tikros informacijos ar dokumentų, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovą nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-189-756/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1945-552/2019; kt.). Todėl Pravieniškių PN nepateikus duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma gyvenamojoje patalpoje, bei nepaneigus pareiškėjo konkrečiai nurodytų aplinkybių dėl gyvenusių asmenų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi pareiškėjo paaiškinimais.

59. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo atstovui buvo sudaryta galimybė teikti atsikirtimus į skundą bei įrodymus, susijusius su nuteistųjų, iš jų ir pareiškėjo, aprūpinimu sanitariniais įrenginiais, todėl nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų renkant įrodymus, kad būtų nustatyta aplinkybė apie sanitarinius įrenginius ir asmenis, kurie jais naudojosi.

60. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu iš dalies nebuvo užtikrintas minimalus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte įtvirtintas 3,1 kv. m gyvenamasis plotas.

61. Vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), tuo atveju jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Todėl atmestini atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje, dėl ko teisės pažeidimas esą laikytinas minimaliu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1795-556/2019).

62. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

63. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą bei patalpoje įrengtus baldus ir kitus daiktus (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei nustatydamas minimalios ploto normos pažeidimą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas.

64. Pirmosios instancijos teismas, detaliai įvertinęs tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo nurodytus duomenis apie gyvenamąsias patalpas, kuriose gyveno pareiškėjas, pripažino, kad pareiškėjui atliekant bausmę nuo 2015 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. vasario 14 d. (įskaitytinai) 2-ojo sektoriaus 16 būrio 6 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas yra 51,76 kv. m, joje gyveno 22 nuteistieji (pareiškėjui teko 2,3 kv. m gyvenamojo ploto), ir nustatė, jog nuo 2015 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. vasario 15 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuoto dydžio gyvenamasis plotas (išskyrus laikotarpius nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 14 d., nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. sausio 27 d. kai pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kalinimo įstaigas). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 265 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, o pareiškėjas nurodo 283 paras, tačiau nepagrindžia tokio parų apskaičiavimo (pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas buvo išvykęs iš Pravieniškių PN).

65. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl baldų ir kietojo inventoriaus, dėl sąlygų išsiskalbti rūbus, dėl dušo ir guminių kilimėlių, šampūno ir muilo dozatorių, senų baldų, neremontuotų patalpų, gaisro gesinimo priemonių nebuvimo, dėl evakuacijos ženklų, atsarginių išėjimų, buitinių parazitų nenaikinimo turėtų būti pripažintos nepagrįstomis ir neteisėtomis. Pareiškėjas nenurodo jokių šioje byloje jo pateiktų įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodomas netinkamas kalinimo sąlygas, o svarbiausia tai, kad iš viso nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad dėl jo nurodytų inventoriaus trūkumų ir netinkamų sąlygų jis patyrė neturtinę žalą. Byloje nėra pateikti jokie įrodymai, kad pareiškėjas su prašymais ir / ar skundais kreipėsi į atsakovo atstovą dėl neužtikrintų jo kalinimo sąlygų (dėl inventoriaus trūkumo ir kitų jo šioje byloje išvardytų netinkamų sąlygų), o atsakovo atstovas nesiėmė jokių priemonių, kad pareiškėjo pretenzijos būtų įgyvendintos.

66. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia Regionų apygardos administracinio teismo bylose Nr. I-6988-423/2018, Nr. I-5792-428/2018, Nr. I-3463-422/2016, Nr. I-4153-428/2018, Nr. I-2140-428/2018, Nr. I-2385-505/2018, Nr. I-4153-428/2018, Nr. I-644-554/2017, I-1507-402/2017, I-1464-422/2018, I-1171-422/2018 priimtų sprendimų ištraukomis (citatomis), tačiau šių sprendimų motyvų nesusieja su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, t. y. pareiškėjo kalinimo laikotarpiu ir konkrečia pareiškėjo kalinimo vieta.

67. Nagrinėjant apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

68. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

69. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ar tik pakanka pripažinti padarytą pareiškėjo teisių pažeidimą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

70. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)).

71. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. gegužės 3 d. dėl gyvenamojo ploto trūkumo, dėl poilsio kambario ir avalynės džiovyklos nebuvimo, dėl prausyklose trūkusio inventoriaus patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgdama į pažeidimų pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl jų poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

72. Pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 3 396 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

73. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

74. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė