2016-06-28 Nr. BB-2857-1-52-1-00988-2014-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-277-788/2016

Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00988-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.5.4; 1.2.9.8

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutarties.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. nuosprendžiu R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, pagal BK 145 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones: 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią sumą sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlikti penkiasdešimt valandų nemokamų viešųjų darbų sveikatos priežiūros globos ir rūpybos įstaigose ar organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Iš nuteistojo R. A. priteista nukentėjusiajam A. A. 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki vaiko pilnametystės paskirta jo motina V. A. .

Iš nuteistojo R. A. priteista V. A. 431,69 Eur proceso išlaidų už nukentėjusiajam A. A. suteiktą advokato pagalbą.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartimi nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmestas.

Iš nuteistojo R. A. priteista V. A. 200 Eur proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

R. A. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m., tiksliau nenustatyto laiko, iki 2014 m. rugsėjo mėnesio Alytuje, (duomenys neskelbtini), namo kambariuose, virtuvėje bei kieme, sistemingai, ne mažiau kaip penkis kartus, bet tiksliau nenustatytą skaičių kartų, baugino savo nepilnametį sūnų A. A. (gim. 1998 m.), naudodamas prieš jį psichinę ir fizinę prievartą, t. y. užduodavo vaikui žeminančių užduočių, pavyzdžiui, išrauti nustatytą skaičių piktžolių ir surūšiuoti jas pagal dydį, už padarytas klaidas perrašinėti tekstą po 10-20 kartų, apie atliktus darbus nurodydavo jam kompiuteriu pateikti ataskaitas, norėdamas ryte prikelti, užpylė sūnui ant veido šalto vandens, sistemingai vadino A. A. įžeidžiančiais žodžiais: žiopliu, asilu, debilu, benkartu, naudojo prieš jį fizinį smurtą, suduodamas rankomis, diržu, pagaliu per rankas, galvą, kitas kūno vietas, spirdamas į sėdmenis dėl to, kad nukentėjusysis laiku neatlikdavo paskirtų darbų, kad išeidavo pas draugus, jog pas jį ateidavo draugai, kad paskubėtų dirbti, o tiksliau:

2011 m. balandžio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, sudavė A. A. smūgius pagaliu per rankas dėl neatliktų užduotų darbų, dėl to vaikas patyrė fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą;

2012 m. vasarą, tiksliau nenustatytu laiku, nukentėjusiojo A. A. kambaryje diržu sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių jam per rankas dėl to, kad pasikvietė į namus draugus, dėl to vaikas patyrė fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą;

2014 m. gegužės mėn., tiksliau nenustatytu laiku, nukentėjusiojo A. A. kambaryje sudavė kumščiais ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam į veidą, per galvą dėl to, kad jis neatsiuntė kompiuteriu ataskaitų apie išravėtas piktžoles, perskaitytas knygas;

2014 m. liepos mėn., tiksliau nenustatytu laiku, kieme šalia batuto sudavė A. A. ne mažiau kaip du smūgius į galvą, pečius, dėl to vaikas patyrė fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą;

2014 m. rugpjūčio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, ryte, apie 7 val., nukentėjusiojo A. A. kambaryje užpylė nukentėjusiajam ant veido šalto vandens, kad jį pažadintų.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. A. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartį ir jį išteisinti.

Kasatorius tvirtina, kad faktiniai baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog jo veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnyje 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių. Byloje nėra jokių pagrįstų faktų, kad A. A. buvo sukeltas fizinis skausmas ar sužalojimas jį mušant ar kitaip smurtaujant. Viskas šeimoje buvo gerai iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio, kai V. A. sumanė inicijuoti skyrybų procesą. Teismų sprendimai priimti remiantis netiesioginiais įrodymais, tačiau nė vienas smurto prieš A. A. atvejis nėra patvirtintas medicininiais dokumentais, teismo medicinos ekspertų išvadomis. Fizinio skausmo sukėlimo faktas turi būti užfiksuotas tinkamomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o ne vien tik suinteresuotų asmenų žodiniu liudijimu, todėl, anot kasatoriaus, galima pagrįstai teigti, kad baudžiamojoje byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių smurtavimo faktus.

Kasatorius ginčija teismo išvadą, kad jis siekė sukelti vaikui fizinį skausmą ir tokiu būdu priversti jį paklusti, sąmoningai sudaryti kartu gyvenančiam nepilnamečiam sūnui baimės ir nerimo atmosferą, sunkiai pakenčiamas gyvenimo sąlygas, teigia, kad tokių tikslų neturėjo. Jo tikslas buvo auklėti sūnų, suteikti jam kuo daugiau žinių, patirties. Sūnui pagal jo amžių buvo skiriami namų ūkio, gerovės palaikymo darbai, o jis aiškiai žinojo, kokias pareigas turi įvykdyti: nuplauti mamos automobilį, išravėti piktžoles, skaityti knygas. Kasatorius teigia, kad skirdamas sūnui užduotis, susijusias su mokymusi, nesiekė jo pažeminti, įžeisti, norėjo, kad jis pasitemptų tam tikrose srityse. Knygų skaitymas ir trumpas turinio aprašymas turi konkretų tikslą – pasiruošti įsisavinti mokymo programą, plėsti akiratį, tobulinti kalbos įgūdžius. Užduočių, susijusių su prisidėjimu prie šeimos gerovės kūrimo, skyrimas taip pat negali būti vertinamas kaip psichologinis smurtas. Vaikas šeimoje turi ne tik teises, bet ir pareigas, t. y. jis privalo pagal savo amžių, sugebėjimus padėti tėvams namų ūkyje. A. A. skiriamos užduotys: žvyro su karučiu vežimas, piktžolių ravėjimas, indų plovimas, grindų valymas, savo kambario tvarkymas – nebuvo žeminančios, per sunkios, neįvykdomos. Neatlikus užduočių, jų dvigubinimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas prieš vaiką, nes tuo buvo siekiama įskiepyti sūnui atsakomybės jausmą už jam pavestų užduočių atlikimą. Nurodymas perrašinėti tekstą taip pat nepripažintinas psichologiniu smurtu prieš vaiką. Skatinimas skaityti ir kontroliavimas, ar jis skaito knygas, sugeba trumpai atpasakoti knygos turinį, yra elementari auklėjimo ir švietimo priemonė, bet ne psichologinis smurtas. Kasatoriui taip, pat nesuprantama, kaip vandens užpylimas žadinimo tikslu gali būti pripažįstamas nusikalstama veika. Vanduo nesukelia skausmo, baimės ar kitų neigiamų pasekmių, juo labiau kad tokia žadinimo forma buvo aptarta su sūnumi. A. A. daug metų treniruojasi, grūdinasi, todėl vanduo, net ir šaltas, negali būti bauginimo priemonė. Kasatorius pažymi, kad nei sūnaus A. A., nei V. A. parodymuose nėra nurodyta, jog jis grasino sūnui, o šis jo bijojo. Kaltinime nėra aiškiai ir nuosekliai nurodyta, kuo pasireiškė BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, taip buvo pažeista jo teisė į gynybą.

Anot kasatoriaus, teismai nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai plėtojamos sampratos, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė – paskutinė priemonė (ultima ratio).

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo, iš esmės pakartojo proceso dalyvių parodymų atskirus fragmentus, tačiau visiškai nepagrįstai sumenkino santuokos nutraukimo proceso įtaką šiam baudžiamajam procesui. Kasatorius argumentuoja, kad baudžiamoji byla buvo panaudojama kaip gynybos priemonė santuokos nutraukimo procese, todėl V. A. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Skunde taip pat nurodyta, kad V. A. parodymai pirmosios instancijos teisme gerokai išplėsti, ji prisiminė senus įvykius, suduotų smūgių skaičių, aplinkybes, kuriomis esą vyko smurtas, tačiau kažkodėl nė vienu atveju nebuvo kreiptasi į pareigūnus, teismo medicinos specialistus. Atkreipiamas dėmesys ir į A. A. ir V. A. nurodomų aplinkybių suderinamumą – parodymai visiškai tapatūs. Kasatorius abejoja ekspertų išvadomis, kad A. A. nebuvo daroma įtakos. Jo teigimu, įtakos buvimą patvirtina rastas prekybos centro „IKI“ kvitas, kurio kitoje pusėje V. A. buvo surašiusi, ką sūnus turi kalbėti apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Pasak kasatoriaus, atliekant ekspertizę šis faktas nebuvo žinomas, o suradus kvitą teismas atsisakė jį pridėti prie bylos, taip suvaržė jo teisę gintis.

Skunde pažymima, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nuosekliai išdėstė argumentus, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, nurodė proceso dalyvių parodymų prieštaravimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas atmetė jo argumentus net netyręs įrodymų. Atsakydamas į kasatoriaus skundo argumentus dėl grasinimų realumo, apeliacinės instancijos teismas apsiribojo bendrais teiginiais, jog sprendžiant šį klausimą yra atsižvelgiama į tai, kaip realumą suprato asmuo, kuriam jis adresuotas ir kad grasinimo realumui nustatyti pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios būsenos. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kuo pasireiškė išvardytos aplinkybės. Kasatoriaus teigimu, jo noras sukelti sūnui tokią būseną nepagrįstas jokiais faktais.

Kasatorius pasisako ir dėl jam paskirtos bausmės rūšies, pažymi, kad BK 55 straipsnyje numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Todėl, anot kasatoriaus, teismas, pritaikydamas jam laisvės atėmimo bausmę, pažeidė šią teisės normą. Be to, jo nubaudimas griežčiausia bausmės rūšimi neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.

Kasaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų sprendimuose apsiribojama nekonkretaus tariamai padarytos nusikalstamos veikos laiko nurodymu (nuo 2011 m. iki 2014 m. rugsėjo mėn.), neįvardyti atsiradę padariniai ir nepaaiškinta, kaip jie užfiksuoti. Skiriant A. A. psichologinę, psichiatrinę ekspertizę, nebuvo atsižvelgta į kasatoriaus nurodytas faktines aplinkybes, galinčias turėti įtakos aplinkybių ir asmens elgesio vertinimui. Teismo posėdyje nebuvo patikrintos kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės apie kitų asmenų buvimą tariamo smurto panaudojimo prieš A. A. metu (A. A. seneliai, draugai). Kasaciniame skunde taip pat argumentuojami BPK 7 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 304, 305, 306 straipsnių, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimai.

Atsiliepimu į nuteistojo R. A. kasacinį skundą nukentėjusiojo A. A. atstovas advokatas V. Rakauskas prašo jį atmesti ir išieškoti iš nuteistojo R. A. nukentėjusiojo A. A. turėtas 380 Eur dydžio išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiojo A. A. atstovas advokatas teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, visiškai atitinkantys faktinius fizinio ir psichologinio smurto naudojimo prieš nukentėjusįjį atvejus. Atsiliepime nurodyta, kad naikinti teismų sprendimus kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl, pasak nukentėjusiojo atstovo advokato, jis turėtų būti atmestas. Atsiliepime teigiama, kad teismai nepažeidė materialinių ir procesinių įstatymų normų, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, o kasatoriaus skundo argumentai yra analogiški apeliacinio skundo argumentams, kurie motyvuotai ir pagrįstai paneigti apeliacinės instancijos teismo.

Atsiliepimu į nuteistojo R. A. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė V. Ramanauskienė prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodyta, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog abiejų instancijų teismai iš esmės pažeidė BPK nuostatas ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė laikydamasis BPK reikalavimų. Atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje išdėstė įrodymus bei motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti, bylą patikrino laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, surašė byloje ištirtais įrodymais bei jų analize pagrįstą nutartį. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nutartyje pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje labai detaliai ir motyvuotai pasisakė dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, su kuriais kolegija sutiko, todėl nutartyje detaliai jų neatkartojo ir atsakė į esminius apeliacinio skundo motyvus bei nuosekliai išdėstė, kuo remdamasi atmetė apeliacinio skundo argumentus, taip pat aptarė ir inkriminuojamų veikų tyčios aspektus. Atlikęs detalią byloje surinktų įrodymų analizę, apeliacinės instancijos teismas nutartyje pagrįstai nurodė, kad apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą, o tai, kad teismas liudytojų ir nukentėjusiojo asmens parodymus įvertino ne taip, kaip pageidavo nuteistasis, nereiškia, kad šie parodymai įvertinti neteisingai ar šališkai.

Nuteistojo R. A. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo

Nagrinėjamoje byloje R. A. buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (už fizinio skausmo sukėlimą savo šeimos nariui) ir 145 straipsnio 2 dalį (už sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą). Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes minėtos R. A. nusikalstamos veikos pasireiškė kaip tęstiniai pavojingi veiksmai netinkamai auklėjant savo nepilnametį sūnų ir agresyviai reaguojant į jo elgesį: mušant, bauginant ir įžeidinėjant jį dėl to, kad šis neatliko užduotų darbų, pasikvietė į namus draugus, neatsiuntė kompiuteriu ataskaitų, laiku neatsikėlė iš lovos ir t. t. Visi šie veiksmai atlikti netinkamai įgyvendinant tėvo teises ir pareigas vaikui.

Pažymėtina, kad tėvai neabejotinai turi teisę ir pareigą ugdyti ir auklėti savo vaikus, skatinti jų teigiamą elgesį, vienaip ar kitaip reaguoti į, jų manymu, netinkamus vaiko poelgius, tačiau bet kuriuo atveju tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių. Sprendžiant, ar tėvų taikytos priemonės yra leistinos, ar užtraukia jų teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymai už netinkamą tėvų ir kitų vaiko atstovų savo teisių ir pareigų įgyvendinimą nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 181, 181(1), 181(3) straipsniai). Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tėvų taikomos poveikio vaikui priemonės, viena vertus, negali būti pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, kita vertus, peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį. Taikomų poveikio priemonių nusikalstamumo matą pirmiausia nustato specialioji piktnaudžiavimo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis norma (BK 163 straipsnis). Pažymėtina, kad ši norma suformuluota specifiniais teisiniais požymiais, pabrėžiančiais jos paskirtį: jos apsaugos objektas yra vaikas ir šeima; atsakyti už šią nusikalstamą veiką gali tik specialus subjektas – tėvas, motina, globėjas, rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas; veika įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Būtent šiuos požymius įrodinėjant įmanoma atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstami veikai būdingu pavojingumu.

Nustačius visus būtinus BK 163 straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymius, svarstytina, kurie vaikui sukelti neigiami padariniai kvalifikuoti atskirai pagal kitus BK straipsnius ir taikomi pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymai (BK 135-140 straipsniai). Kita vertus, žmogaus terorizavimo (sistemingo bauginimo) norma (BK 145 straipsnio 2 dalis) tokiais atvejais dėl to paties piktnaudžiavimo negali būti taikoma. Šiuo atveju žmogaus terorizavimas (sistemingas bauginimas) traktuotinas kaip bendroji norma (lot. lex generalis), o piktnaudžiavimas psichiškai gniuždant vaiką – kaip specialioji (lot. lex specialis), nes ji skirta būtent vaiko tėvų ir kitų teisėtų atstovų tokiems veiksmams prieš vaiką vertinti. Taigi įrodinėjant šioje specialioje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, neišvengiamai atsižvelgiama į socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguojant vaiko elgesį ir pan. Žmogaus terorizavimo norma suformuluota neatsižvelgiant į šį socialinį kontekstą ir pirmiausia skirta apskritai saugoti visuomenės narius nuo kraštutinių psichinės prievartos apraiškų: sistemingo persekiojimo, agresyvaus priekabiavimo, sekimo, gąsdinančių naktinių skambučių, SMS žinučių ir pan. Tokių veiksmų pagrindinis tikslas – kad nukentėjusysis nerimautų, nesaugiai jaustųsi, patirtų stresą ir psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013, 2K-347/2014, 2K-88-942/2016, 2K-65-648/2016 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip žmogaus terorizavimas tėvų ar kitokių teisėtų vaikų atstovų veiksmai galėtų būti kvalifikuojami tik tuo atveju, jeigu jie neturi nieko bendra su teisių ir pareigų vaikui įgyvendinimu, pavyzdžiui, kai kartu negyvenantis tėvas terorizuoja vaiką kerštaudamas žmonai, siekdamas turtinės naudos skyrybų metu, norėdamas priversti vaiką liudyti jo naudai teisme ir pan.

Nagrinėjamoje byloje R. A. veiksmų prieš savo sūnų nusikalstamas pobūdis buvo nustatinėjamas ignoruojant specialią BK 163 straipsnyje numatytą normą, nors iš jam inkriminuotų veiksmų aprašymo matyti, kad jais buvo reaguojama į, tėvo manymu, netinkamą sūnaus elgesį, siekiama daryti sūnui tam tikrą auklėjamąjį poveikį ir kad būtent taip šių veiksmų prasmę suvokė pats nuteistasis. Nesant jokių racionalių teismų argumentų, paneigiančių būtinumą R. A. veiksmų nusikalstamą pobūdį nustatinėti pagal BK 163 straipsnyje suformuluotus teisinius požymius, laikytina, kad baudžiamųjų įstatymų taikymas šioje byloje neatitinka teisės principo, pagal kurį specialiosios normos turi viršenybę prieš bendrąsias normas (lot. lex specialis derogat legi generali).

Taisyklingas, įstatymo reikalavimų atitinkantis, nusikalstamų veikų kvalifikavimas yra baudžiamosios atsakomybės taikymo legitimumo ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Asmens nuteisimas pagal netaisyklingai parinktą BK straipsnį yra priešingas teisingumui ir baudžiamosios justicijos tikslams. Netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas yra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų priimtus procesinius sprendimus (BK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 383 straipsnis). Remiantis BPK 369 straipsnio 2 dalimi, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamojoje byloje R. A. pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį netinkamai pritaikius jam baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, neturi procesinių galimybių išnagrinėti bylą pagal tinkamai suformuluotą kaltinimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nagrinėjant bylą iš naujo, svarstytinas klausimas dėl galimybių pakeisti kaltinimą laikantis BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos ir užtikrinant kaltinamajam bei nukentėjusiajam baudžiamojo proceso įstatymų garantuojamas teises.

Priimdama šį procesinį sprendimą, teisėjų kolegija nepasisako dėl nuteistojo kasacinio skundo argumentų, susijusių su faktinių aplinkybių įrodytumo, kaltinimo aiškumo, procesinių teisių užtikrinimo, apeliacinio skundo išnagrinėjimo išsamumo ir jam paskirtos bausmės teisėtumo klausimais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas