2013-06-13 Nr. AB-2407-3-61-3-03118-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-1464/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03118-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą 25 094,13 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Skunde (b. l. 1-3) nurodė, kad nuo 2003 m. gegužės 3 d. jam buvo paskirta 1 717,88 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kurią gavo iki 2009 m. gruodžio 31 d. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pensijos dydis pareiškėjui šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo sumažintas iki 1 381,35 Lt. Kadangi pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jo pensija buvo sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Sumažintą pensiją pareiškėjas gavo 32 mėnesius, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijų) nuostatas antikonstitucinėmis. Pareiškėjas 2012 m. spalio 22 d. raštu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., tačiau 2012 m. lapkričio 20 d. Vidaus reikalų ministerijos raštu buvo atsisakyta tenkinti prašymą. Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančio teisinio reguliavimo pareiškėjas negavo 25 094,13 Lt jam priklausančios pensijos dalies.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 10-12) nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį, todėl negali būti taikomas nagrinėjamam ginčui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių bei 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, nenustatyta, jog jie taikytini į praeitį. Mano, jog pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, kadangi jis skundžia Vidaus reikalų ministerijos veiksmus, atliktus nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 14-15) nurodė, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui pareiškėjo valstybinė pensija perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir šiuo metu yra 1 381,35 Lt dydžio. Minėta įstatymo nuostatas pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Tarnyba neturi teisinio pagrindo šiuo metu elgtis kitaip nei nustato įstatymai ir mokėti pareiškėjui 1 717,88 Lt dydžio pensiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo V. G. skundą tenkino visiškai.

Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pabrėžė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teismas vertino, kad aplinkybė, jog pareiškėjui mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos metu, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012) vertino, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtą pensijos dalį pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės.

Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalimi bei taikydamas analogiją su Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsniu, vertino, jog terminas, per kurį pareigūnai ir kariai gali pasinaudoti teise skųsti pensijų skyrimo klausimais priimtus sprendimus, negali būti trumpesnis nei treji metai, todėl sprendė, kad pareiškėjo skundas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo paduotas laiku.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 49-50) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį, todėl negali būti taikomas nagrinėjamam ginčui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių bei 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, nenustatyta, jog jie taikytini į praeitį, todėl pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 56).

Pareiškėjas V. G. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 54-55) nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išsamiai pasisakė dėl kokių priežasčių atsakovų apeliaciniame skunde nurodytas argumentas negali būti laikomas teisiškai pagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. G. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Nustatyta, kad 2003 m. birželio 30 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 2/17-768 pareiškėjui V. G. buvo paskirta 1 717,88 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir perskaičiavus pareiškėjo pensiją vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, jos dydis sumažėjo iki 1 381,35 Lt. Kadangi pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitoje institucijoje, sąrašus pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, atsakovas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo pensiją 2010 m. sausio mėn. sumažino nuo 1 381,35 Lt iki 619,26 Lt. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta pensija (kurios dydis skirtingais laikotarpiais keitėsi) pareiškėjui buvo mokama iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kuomet ši teisės norma neteko galios.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, ir šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims prieštaravo Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurios faktinės aplinkybės labai panašios į šios bylos aplinkybes, pažymėjo, jog vien tik Laikinojo įstatymo atitinkamų nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai nepašalina asmens, kurio atžvilgiu šios nuostatos buvo taikomos, teisių pažeidimo pasekmių. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje sprendė, jog nepašalinus pareiškėjo teisių pažeidimo, pasireiškusio jo turtiniu praradimu, t. y. dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusia valstybinės pensijos nepriemoka, teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki tokio nutarimo įsigaliojimo, paminėtinas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

Jau minėtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir į nurodytą Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, konstatuotina, jog pareiškėjui turi būti priteista neišmokėta pensijos dalis, susidariusi dėl antikonstituciniu pripažinto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.

Nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., perskaičiavus pareiškėjo pensiją Konstitucijai neprieštaraujančio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu jam turėjo būti išmokėta 44 203,20 Lt, tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjui buvo išmokėta tik 19 109,07 Lt. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjui pagrįstai priteisė dėl šios teisės normos taikymo pareiškėjui neišmokėtą 25 094,13 Lt dydžio pensijos dalį.

Teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus ir atsižvelgdamas į tai priteisė pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teisėjų kolegija tai pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nepraleido skundo padavimo teismui termino, kuris pagal įstatymo analogiją taikant Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, normas, yra treji metai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai aiškino bei taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė