2025-03-12 Nr. AB-4505-3-61-3-06948-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-246-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06948-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Vyriausiajai rinkimų komisijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu atsakovo Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) neveikimą dėl pareiškėjo 2024 m. spalio 24 d. reikalavimo; 2) pateikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus atitinkantį pranešimą apie įvykdytus veiksmus tenkinant 2024 m. spalio 24 d. pateiktą reikalavimą; 3) užtikrinti, kad pranešimo turinys atitiktų VRK veiklos reglamento nuostatas dėl kolegialumo ir viešumo reikalavimų priimant VRK sprendimus; 4) užtikrinti, kad kartu su pranešimu būtų pateikti visi raštai ir / arba kiti įrodymai, patvirtinantys VRK veiklos reglamento vykdymą priimant sprendimus; 5) įpareigoti VRK paskelbti pareiškėjo parengtą tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo turinį, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 15 straipsnis; 6) pripažinti, kad VRK raštas Nr. 2-2099(2.11) ir neveikimas dėl pareiškėjo 2024 m. spalio 24 d. pateikto reikalavimo atitinka biurokratizmo požymius, pažeidžia pareiškėjo teisę į skaidrų, išsamų ir kokybišką viešojo administravimo paslaugos teikimą.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir grąžino pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas iš skundo turinio ir suformuluotų reikalavimų nustatė, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su VRK 2024 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 2-2099(2.11) (toliau – ir Raštas) ir ginčą kelia dėl šio rašto teisėtumo.

Teismas nustatė, kad Raštu pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2024 m. spalio 24 d. prašymą, kuriuo prašė paneigti atitinkamą informaciją. Raštu pareiškėjui buvo atsakyta, kad dėl 2024 m. rugsėjo 9 d. prašyme suformuluoto reikalavimo pareiškėjui buvo atsakyta VRK 2024 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 2-1625(2.11).

Vertindamas Rašto turinį, teismas pažymėjo, kad jo turinys yra tik informacinio (paaiškinamojo) pobūdžio. Rašte pareiškėjo atžvilgiu nėra jokių imperatyviai suformuluotų jam privalomų elgesio taisyklių, pareiškėjo teisių ir pareigų, šiuo raštu pareiškėjui nėra taikytos jokios neigiamo poveikio priemonės. Atitinkamai tokio turinio sprendimas pats savaime pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia. Pareiškėjui Raštu yra tik atsakyta dėl jo 2024 m. rugsėjo 9 d. laiško, tačiau, kaip jau minėta, jame nėra suformuluotų jokių privalomų elgesio taisyklių ir pan. Iš skundo turinio teismas nustatė, kad nors pareiškėjas šio rašto neteisėtumą grindžia ir jo neatitikimu Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms (pateikti pareiškėjui Viešojo administravimo įstatymo 10 str. reikalavimus atitinkantį pranešimą apie įvykdytus veiksmus tenkinant 2024 m. spalio 24 d. pateiktą reikalavimą; užtikrinti, kad pranešimo turinys atitiktų VRK veiklos reglamento nuostatas dėl kolegialumo ir viešumo reikalavimų priimant VRK sprendimus), tačiau ši aplinkybė, net ir tuo atveju, jei ji būtų aktuali, Rašto turinio, pareiškėjo keliamo ginčo prasme, nekeičia. Teismo vertinimu, Raštas iš esmės nelaikytinas administraciniu aktu, sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes, todėl negali būti administracinės bylos dalyku.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde suformuluoti kiti 3–6 reikalavimai, laikytini išvestiniais iš reikalavimo dėl Rašto neteisėtumo.

Teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti visoje apimtyje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jei skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka).

III. Pareiškėjas V. N. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartį ir esant galimybei išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog VRK Raštas yra tik informacinio pobūdžio ir nesukelia teisinių pasekmių, nes skundžiamas raštas turi reikšmingų teisinių pasekmių, juo atsisakyta vykdyti pareiškėjo teisėtus reikalavimus pagal Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnį. Tokiu atsisakymu pažeidžiamos pareiškėjo teisės (I) į skaidrų, pagrįstą ir tinkamą viešojo administravimo subjekto pareigos pareiškėjui vykdymą, (II) užkertama galimybė tinkamai pasiruošti įstatymų numatytu būdu ginti garbę ir orumą, (III) gauti informaciją įstatymų numatyta tvarka. Apie ketinimą panaudoti reikalaujamus pateikti duomenis pareiškėjas aiškiai pranešė atsakovui – „Šie duomenys būtini ruošiantis teisminiam ginčui“. Be to, teismas šališkai taikė teismų praktiką. Teismo teiginys, jog viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimą ir teisinį vertinimą lemia ne jo forma, o turinys, yra įtvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje esminė vertinimo kryptis yra ta, kad teismo nagrinėjamas viešojo administravimo subjekto sprendimas turi būti vertinamas pagal jo poveikį asmens teisėms ir pareigoms, nepaisant formalių reikalavimų, todėl, jei toks aktas sukuria, keičia ar panaikina teises, teisines pasekmes arba pareigas, jis laikomas individualiu administraciniu aktu, dėl kurio galima kreiptis į teismą.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenurodė neginčytinų pagrindų (nagrinėjamu atveju – ABTĮ nuostatos) dėl kurių skundas neturėtų būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, rašytiniais dokumentais pagrindė ir įrodė, kad jis turi subjektinę teisę į pažeistų teisių gynybą, todėl atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų (nagrinėjamu atveju VRK) priimtų teisės aktų („suderinti raštai“ ir atsisakymas paviešinti paneigimą), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kadangi skundu siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą, jis tampa administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į skundo esmę: Pareiškėjas ginčija ne tik 2024 m. lapkričio 20 d. rašto turinį, bet ir atsakovo neveikimą, kuris pasireiškė nepateikus tinkamo atsakymo pagal Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus. Skundo reikalavimai buvo susiję su VRK neveikimo pripažinimu neteisėtu ir imperatyvų pareigos atlikti veiksmus nustatymu. Pareiškėjo teigimu, teismo akivaizdžiai šališka išvada, kad „Rašte pareiškėjo atžvilgiu nėra jokių imperatyviai suformuluotų jam privalomų elgesio taisyklių, pareiškėjo teisių ir pareigų, šiuo raštu pareiškėjui nėra taikytos jokios neigiamo poveikio priemonės“ yra atsieta nuo skundo esmės ir netaikytina apsisprendžiant dėl skundo priimtinumo nagrinėti teisme.

Pareiškėjas daro išvadas, kad teismas: neteisingai ir šališkai aiškina ir taiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką; neteisingai ir nepagrįstai taiko ABTĮ 23 straipsnio nuostatas; pažeidžia pareiškėjo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą teisę; pažeidžia tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalies nuostatas; nepaiso Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio nuostatų; neatsižvelgė į tai, kad: (I) pareiškėjas skundė VRK neveikimą, kuris pagal įstatymus yra nagrinėtinas administraciniame teisme, (II) VRK atsisakė vykdyti informacijos pateikimo pareigą pagal Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnį, (III) atsisakymas priimti skundą trukdo pareiškėjui įgyvendinti savo teisę deramai pasirengti teisminei gynybai; pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo reikalavimų „išvestinumo“ prieštarauja loginiam ryšiui tarp skundo padavimo priežasčių, teisinių pagrindų ir keliamų reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, šie teismo veiksmai turėtų būti laikomi klaidomis, neigiančiomis pareiškėjo teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka, motyvuodamas tuo, kad VRK Raštas yra tik informacinio (paaiškinamojo) pobūdžio. Teismo vertinimu, Raštas iš esmės nelaikytinas administraciniu aktu, sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes, todėl negali būti administracinės bylos dalyku. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde suformuluoti kiti 3–6 reikalavimai, laikytini išvestiniais iš reikalavimo dėl Rašto neteisėtumo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog VRK Raštas yra tik informacinio pobūdžio ir nesukelia teisinių pasekmių, nes juo atsisakyta vykdyti pareiškėjo teisėtus reikalavimus pagal Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnį. Pareiškėjo teigimu, skundu siekiama išspręsti administracinį ginčą ir jo patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą, skundas tampa administracinės bylos nagrinėjimo dalyku Be to, pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo reikalavimų „išvestinumo“ prieštarauja loginiam ryšiui tarp skundo padavimo priežasčių, teisinių pagrindų ir keliamų reikalavimų.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

LVAT, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, yra nurodęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (LVAT 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015), taip pat negali būti teikiamas skundas dėl informacinio pobūdžio dokumentų (žr., pvz., LVAT 2022 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-314-502/2022).

Skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-492/2020; kt.).

Akcentuotina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą (pvz., LVAT 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad VRK, atsakydama į pareiškėjo 2024 m. spalio 24 d. prašymą, kuriame nurodyta „Kadangi nesulaukiau atsakymo į savo 2024 m. rugsėjo 9 d. laišką, reikalauju artimiausiame Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) posėdyje viešai paneigti tikrovės neatitinkančias žinias, paskelbtas 2024 m. rugpjūčio 29 d. VRK posėdyje: Paneigimo tekstas: „Aš, L. P., Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė neturėdama įrodymų bei dokumentų, 2024 m. rugpjūčio 29 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdyje suklaidinau Vyriausiosios rinkimų komisijos narius paskelbdama, kad V. N. 2020 m. Seimo rinkimų metu buvo panaikintas stebėtojo pažymėjimas. Taip pat tikrovės neatitinka mano teiginys, kad V. N. buvo pripažintas, trikdęs rinkimų komisijos darbą 2020 m. Seimo rinkimų metu“. Šis reikalavimas yra mano mėginimas palengvinti kylančio ginčo sprendimą ikiteismine tvarka. Jei šis paneigimas nebus paviešintas artimiausiame VRK posėdyje, būsiu priverstas ginti savo teises teisme“, 2024 m. lapkričio 20 d. pateikė ginčijamą Raštą. Šiame Rašte VRK informuoja, kad į pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 9 d. el. laišką (raštą) pareiškėjui buvo atsakyta VRK 2024 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 2-1625(2.11) ir atsakymas suderintas su VRK nariais. Iš byloje esančio VRK 2024 m. rugsėjo 25 d. rašto matyti, kad juo VRK atsakydama į pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 9 d. prašymą (paklausimą), informavo pareiškėją, kad jo pageidaujama gauti ir paklausime (prašyme) nurodyta informacija jam yra žinoma, ji jam buvo pateikta teisės aktų nustatyta tvarka. VRK, be kita ko, nurodė, kad analogiški klausimai buvo keliami ir administracinėje byloje Nr. eI3-615-1064/2023, kurioje buvo pateikta išsami informacija, kokiais VRK raštais ir kokia informacija pareiškėjui buvo pateikta. Ši byla vis dar yra nagrinėjama LVAT (bylos Nr. eA-1607-789/2024 (naujas bylos Nr. eA-522-789/2025)).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-8040-983/2025 priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti, kuriuo be kita ko yra prašoma pripažinti, jog VRK 2024 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 2-1625(2.11) pažeidė Viešojo administravimo įstatymo ir Teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo nuostatas, jis nepagrįstas ir neteisėtas.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad į pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 9 d. laišką yra VRK pateikęs atsakymą 2024 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 2-1625(2.11) ir teisme yra sprendžiama dėl pastarojo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas 2024 m. spalio 24 d. prašyme būtent ir siekia gauti atsakymą į 2024 m. rugsėjo 9 d. laišką, teigdamas, kad jo negavo ir papildomai keldamas su tai susijusius reikalavimus. Ginčijamu Raštu VRK pateikia tik informaciją, kad į pareiškėjo ankstesnį užklausimą yra atsakyta, kartu pateikiant atsakymą – VRK 2024 m. rugsėjo 25 d. raštą Nr. 2-1625(2.11). Atsižvelgusi į Rašto turinį, taip pat į pareiškėjo argumentus apie tai, kokias teisines pasekmes šis Raštas pareiškėjui sukelia, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas Raštas yra akivaizdžiai informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių padarinių. Papildomai pažymėtina, kad, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, nors pareiškėjas Rašto neteisėtumą grindžia jo neatitikimu Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, tačiau ši aplinkybė Rašto turinio, pareiškėjo keliamo ginčo prasme, nekeičia.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog skundžiamas Raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukeliantis teisinių pasekmių pareiškėjui, todėl negali būti administracinės bylos dalyku. Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad likusieji skundo reikalavimai yra akivaizdžiai išvestiniai reikalavimai iš reikalavimo dėl Rašto neteisėtumo, todėl nepriėmus skundo reikalavimo dėl VRK Rašto, nepriimtini ir likusieji.

Pareiškėjo atskirajame skunde iškeltas abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo taikant teismų praktiką priimant skundžiamą sprendimą, teisėjų kolegija laiko nepagrįstomis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjančio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, buvo šališkas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės šios bylos baigčiai, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. N. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė