2020-12-16 Nr. AB-23812-3-62-3-00041-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2327-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00041-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovas), priteisti 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 15 d.–2019 m. sausio 3 d. laikotarpiu Pravieniškių PN-AK buvo laikomas perpildytose kamerų tipo patalpose. Teigė, kad kamerose trūko ne tik gyvenamojo ploto, tačiau kamerose būdavo šalta, nes kamerų langai sulūžę, kamerose esančios lovos surūdijusios, apšvietimas prastas, elektros instaliacija netvarkinga. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad nebuvo tiekiamas dietinis maitinimas, kuris jam buvo paskirtas pagal gydytojo rekomendacijas, o tiekiamas maistas būdavo atšalęs. Tvirtino, kad dušų patalpos duryse įrengtas stebėjimo langelis, todėl pareigūnai galėjo stebėti pareiškėją; duše skysto muilo ir šampūno dozatoriai būdavo tušti, nebuvo guminių kilimėlių. Pareiškėjas teigė, kad dienos metu iš jo buvo paimama patalynė, todėl jis turėjo nuolat vaikščioti, negalėjo pailsėti. Tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo purvini, šiukšlini, netvarkomi, pareiškėjui esant laikino sulaikymo kameroje, jis nebuvo išleidžiamas pasivaikščioti dvi valandas per dieną. Pareiškėjas kalinimo sąlygas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas, dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, jog minimali gyvenamojo ploto norma, tenkanti vienam nuteistajam gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo. Teigė, kad kamerose langų ir elektros instaliacijos būklė buvo gera, o gavus duomenų apie trūkumus, jie būdavo nedelsiant šalinami. Paaiškino, kad remontas pataisos namuose atliekamas pagal poreikį, kameras tvarko patys nuteistieji, švarai palaikyti išduodamos valymo priemonės. Teigė, kad dušinėje yra įrengtos sienelės, veidrodžiai, lentynėlės, muilo dozatoriai. Pabrėžė, kad drausmines nuobaudas atliekantys nuteistieji dėl jų probleminio elgesio turi būti nuolat stebimi pareigūnų, todėl siekiant užtikrinti nuteistųjų saugumą, dušinėse yra įrengti stebėjimo langeliai. Paaiškino, kad pareiškėjas yra linkęs užpulti ir gali kelti grėsmę aplinkiniams. Patalynė kamerose kalintiems nuteistiesiems išduodama tik miego laikui, kaip numato teisės aktai. Pareiškėjui buvo suteikiama teisė pasivaikščioti vieną valandą per parą, kaip numato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatos. Teigė, kad maistas į kameras yra atnešamas termosuose, palaikančiuose tinkamą maisto temperatūrą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrindė reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis, skundo argumentai nekonkretūs ir deklaratyvūs.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad M. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK buvo pažeista nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. iki 2019 m. sausio 3 d. Skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose pareiškėjui teko nuo 5,2 iki 16,16 kv. m ploto. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjui teisės į minimalią kameros tipo patalpos ploto normą.

7. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, teigdamas, kad jam nebuvo suteikta teisė į 2 valandų trukmės pasivaikščiojimus, nepateikė tinkamų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad jis patenka į BVK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, kuriems skiriamas dviejų valandų pasivaikščiojimas, kategorijas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neneigė, jog vienos valandos pasivaikščiojimas jam buvo suteikiamas, pagrindo konstatuoti BVK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės pažeidimą nebuvo.

8. Teismas vertino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir kiti teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemų ploto ir juose įrengiamų šiukšlinių, todėl pareiškėjo argumentai dėl mažų pasivaikščiojimų kiemelių ir šiukšlių surinkimui naudojamos priemonės (kibiro) atmesti kaip nepagrįsti.

9. Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių apie netvarkingus ir nešvarius pasivaikščiojimo kiemus, pažymėta, kad nešvara ir netvarka kyla ir dėl asmenų atsainaus požiūrio į bendrąsias higienos normas ir tvarkos palaikymą. Švarios ir tvarkingos aplinkos įvairiose pataisos namų patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valios. Įvertinus pareiškėjo skundo argumentus, padaryta išvada, jog netvarką pasivaikščiojimo kiemuose iš esmės sukelia nuteistųjų netinkamas elgesys. Atsakovo atstovo pateiktoje Turto valdymo skyriaus pažymoje nurodyta, jog Pravieniškių PN-AK pasivaikščiojimo kiemelius tvarko Turto valdymo skyriuje dirbantis nuteistasis. Teismo vertinimu, Pravieniškių PN-AK, siekdama užtikrinti švarą ir tvarką pasivaikščiojimo kiemuose, atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Teismas pareiškėjo argumentus dėl teisės į pasivaikščiojimus pažeidimo atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, pagrįsdamas teisės į privatumą pažeidimą, nurodė, kad dušuose nėra įrengtų pertvarų. Atsižvelgus į atsakovo atstovo pateiktą fotomedžiagą, teismas padarė išvadą, kad duše rageliai atitverti pertvaromis. Esant nustatytoms aplinkybėms, nurodyti pareiškėjo teiginiai vertinti kaip nepagrįsti ir atmesti.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjui raštu pranešus Pravieniškių PN-AK administracijai, kad dušuose įrengti dozatoriai neužpildyti prausikliu ir nėra kilimėlių, pataisos įstaigos darbuotojai dozatorius užpildė skystu muilu ir patiesė kilimėlius. Atsižvelgus į tai, kad teisės aktai nustato, jog dušuose įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai pildomi pagal poreikį, o, atsiradus poreikiui, t. y. pareiškėjui nurodžius, kad dozatoriai ištuštėjo, jie buvo operatyviai užpildyti, pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus nebuvo. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos, kurią sukėlė nepatiesti kilimėliai dušuose, buvo vertinami kaip deklaratyvūs ir hipotetiniai.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad iš jo būdavo paimama lovos minkštasis inventorius ir patalynė, teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 įsakymo Nr. 1R-107 (galioja nuo 2016 m. balandžio 1 d.) ir 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 (galioja nuo 2018 m. spalio 20 d.) redakcija; toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Teismas, remdamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK, išduodama pareiškėjui patalynę tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, elgėsi teisėtai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų teiginiui apie turimą fizinės sveikatos sutrikimą, trukdžiusį sėdėti, patvirtinti, o byloje esančiame Medicininiame pažymėjime duomenų apie tai nenurodyta.

13. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog patalpų, kuriose jis buvo kalinamas, langai buvo sulūžę, per juos pūtė vėjas, todėl patalpose buvo šalta, rūdijo lovos, be to, patalpose buvo netvarkinga elektros instaliacija, neužtikrinamas tinkamas apšvietimas. Atsakovo atstovas įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netvarkingų kameros įrenginių, nepateikė. Bylos duomenimis, pareiškėjas dėl šių aplinkybių Pravieniškių PN-AK administracijai skundėsi raštu. Atsakovo atstovo parengti atsakymai patvirtino, kad pareiškėjo nurodytos langų, elektros instaliacijos, lovos problemos buvo pašalintos arba pareiškėjui buvo paaiškinta, jog bus pašalintos ateityje. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo atstovas ėmėsi aktyvių ir tinkamų veiksmų nustatytiems kamerų įrengimo trūkumams operatyviai pašalinti. Kita vertus, nustatyti duomenys leido teigti, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui galėjo būti neužtikrinta teisė į tvarkingą, higienos normų reikalavimus atitinkančią aplinką.

14. Byloje nebuvo nustatyta duomenų, jog neužtikrinta teisė į tvarkingą, higienos normų reikalavimus atitinkančią aplinką pareiškėjui sukėlė realių neigiamų pasekmių fizinei ir psichinei sveikatai. Teismo vertinimu, Medicininiame pažymėjime nėra nurodyta jokių sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti aukščiau aptartos kalinimo sąlygos.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl atšalusio maisto ir neskiriamo dietinio maitino keletą kartų teikė skundus pataisos namų administracijai. Atsakovo atstovas atsiliepime ir pareiškėjui parengtuose atsakymuose pripažino aplinkybę, kad tam tikrą laikotarpį maistas nuteistiesiems į kameras buvo tiekiamas putplasčio induose, kurie nepalaikė reikiamos maisto temperatūros; apie tai buvo pranešta maitinimo paslaugas teikiančiai įmonei, kuri maistą pradėjo tiekti šilumą palaikančiuose termosuose. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leido spręsti, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjui buvo tiekiamas atšalęs maistas.

16. Medicininio pažymėjimo duomenimis, pareiškėjui dietinis maitinimas buvo paskirtas nuo 2018 m. vasario mėnesio. Teismas, išanalizavęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjui buvo užtikrinamas maitinimas pagal nustatytą dietinį valgiaraštį.

17. Atsižvelgus į tai, kad Pravieniškių PN-AK, kaip kompetentinga valstybės institucija, turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų maitinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų, buvo daroma išvada, kad atsakovo atstovas privalėjo užtikrinti informatyvių duomenų pateikimą. Pravieniškių PN-AK nepateikus išsamios informacijos apie pareiškėjui paskirto dietinio maitinimo užtikrinimą, buvo sprendžiama, kad pareiškėjo teisė gauti maitinimą pagal dietinį valgiaraštį nebuvo užtikrinta.

18. Vertinant šio pažeidimo poveikį, sprendžiama, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl dietinio maitinimo neužtikrinimo ar atvėsusio maisto tiekimo. Medicininiame pažymėjime nėra nurodyta sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti netinkamas maitinimas.

19. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, padarė išvadą, kad dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, patirta neturtinė žala nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima spręsti dėl jos atlyginimo piniginėmis lėšomis. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas, konstatuojama, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

III. 20. Pareiškėjas M. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą ir pareiškėjo skundo reikalavimą tenkinti.

21. Pareiškėjas akcentuoja aplinkybes, kad buvo tiekiamas šaltas maistas, langai sulaužyti, dienos metu atimama patalynė ir minkštasis inventorius. Teigia, kad konstatuotinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas.

22. Apeliacinio skundo papildyme pareiškėjas nurodo, kad nesutinka, jog jam buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m gyvenamasis plotas. Teigia, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 4 buvo laikomi 4 asmenys, joje išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą asmeniui teko 2,6 kv. m. Pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui turi tekti 4 kv. m, neskaičiuojant sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto. Teigia, kad ginčo laikotarpiu nuolat kreipėsi į atsakovą dėl kalinimo sąlygų, bet jos nebuvo gerinamos. Pareiškėjo manymu, 1 valandos pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir baudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimams. Teigia, kad laikino sulaikymo metu iš jo be pagrindo atimamas minkštasis inventorius. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepateikė pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukų, iš kurių būtų matyti jų būklė: pelėsis, grybelis, šiukšlės, nelygus paviršius, jame trūkdavo ploto. Nurodo, kad kamerų tipo patalpose langai sulūžę. Pareiškėjas skundžiasi dėl tiekiamo maisto temperatūros, teigia, kad dietinis maitinimas nėra tinkamas. Teigia, kad pažeidimo pripažinimo nepakanka patirtiems išgyvenimams kompensuoti.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 15 d. iki 2019 m. sausio 3 d., atlyginimo priteisimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Pravieniškių PN-AK tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui galėjo būti neužtikrinta teisė į tvarkingą, higienos normų reikalavimus atitinkančią aplinką, tam tikru laikotarpiu pareiškėjui buvo tiekiamas atšalęs maistas, be to, pareiškėjo teisė gauti maitinimą pagal dietinį valgiaraštį nebuvo užtikrinta. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde bei jo papildyme akcentuoja aplinkybes dėl gyvenamojo ploto, sulūžusių langų, netiekiamo dietinio maitinimo, atšalusio maisto tiekimo, dienos metu paimamos patalynės, pasivaikščiojimo kiemelių būklės bei pasivaikščiojimo trukmės.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Vertinant pareiškėjo argumentus, kad jam turėjo priklausyti 4 kv. m laisvo gyvenamo ploto, teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK, ginčui aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2). Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ar sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į baldus, sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir motyvams, kad nenustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai dėl jam tekusio minimalaus gyvenamojo ploto. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad kameroje Nr. 4 buvo laikomi 4 asmenys, tačiau atsižvelgiant į šios kameros plotą (16,19 kv. m) net ir tokiu atveju pareiškėjui teko 4,05 kv. m, taigi minimali gyvenamojo ploto norma bet kokiu atveju nebuvo pažeista.

30. Dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su patalynės paėmimu dienos metu, pažymėtina, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXXVI skyriuje nustatyti nuobaudos, perkeliant nuteistąjį į kamerų tipo patalpas, vykdymo ypatumai. Šio skyriaus 220 punkte (2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) nurodyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą.

31. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų 1 priede nustatyta, kad patalynė tai antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektai (paklodė, užvalkalai, antklodė ir pagalvė) ir rankšluostis.

32. Aiškindamas analogišką situaciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog įvertinus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (<...>) bei bylos faktines aplinkybes (<...>), pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuostata, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, taikoma visiems be išimties nuteistiesiems, todėl ginčijamu laikotarpiu iš pareiškėjo, kuomet jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, patalynė galėjo būti surenkama ir išduodama tik Dienotvarkėje nustatytam miego laikui (žr., pvz., 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2131-629/2020). Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų.

33. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde apsiriboja tik bendro pobūdžio teiginiais dėl pasivaikščiojimo kiemelių nusidėvėjimo. Taip pat pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemelių ploto nereglamentuoja.

34. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde minimo Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne laiko praleidimui lauke. Pareiškėjas neįvardijo jokių imperatyvaus (privalomo) pobūdžio teisės aktų, kurie jam suteiktų teisę į ilgesnį nei vienos valandos pasivaikščiojimo laiką, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, kuriuose toks pasivaikščiojimo laikas būtų buvęs pripažintas nesuderinamu su Konvencijos 3 straipsniu. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK administracijos sprendimu pareiškėjui būtų buvęs pailgintas pasivaikščiojimo laikas. Pareiškėjas neginčija, jog jam buvo suteikta galimybė vieną valandą per dieną pasivaikščioti lauke. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad teisė pasivaikščioti lauke jam nebuvo tinkamai užtikrinta, yra nepagrįsti.

35. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat reiškia argumentus dėl sulūžusių langų, netiekiamo dietinio maitinimo ir atšalusio maisto tiekimo, pažymėtina, kad šiuos pažeidimus pripažino pirmosios instancijos teismas, todėl pakartotinai vertinti šias aplinkybes nėra pagrindo. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą.

36. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

37. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus EŽTT išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).

39. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo. Byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo dėl nustatytų pažeidimų patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius