2018-10-25 Nr. AB-19207-3-61-3-05438-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-433-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05438-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.6.1.5; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, V. M. (V. M.), J. C., S. V. (teisių perėmėjas Č. V. (Č. V.)), I. B. ir J. M. (J. M.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. M., I. B., J. M., M. I., J. G., S. V. (teisių perėmėjas Č. V.), J. C., M. M. (M. M.), E. B., B. P., S. S. (S. S.), T. L., L. P., V. M. (V. M.), M. K., K. K. (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaras E. N., Vilniaus miesto 5-ojo notaro biuro notarė V. T., Vilniaus miesto 26-ojo notaro biuro notarė R. V., Vilniaus miesto 16-ojo notaro biuro notarė D. J., Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaras M. K., Vilniaus miesto 32-ojo notaro biuro notarė R. J., uždaroji akcinė bendrovė „Energo development“, Vilniaus miesto savivaldybei administracija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, T. J., R. S. (R. S.) ir S. Š.) dėl sprendimų, paveldėjimo teisės liudijimų, sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu, prašydamas:

1.1. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 49VJ-126 (14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1182-(14.49.2.) „Dėl siūlytinų piliečiams perduoti neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų sąrašo piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 49VJ-126(14.49.2.)) dalį, kuria papildytas Siūlytinų piliečiams perduoti neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų Vilniaus mieste sąrašas (toliau – ir Sąrašas) 0,6430 ha ploto kitos paskirties valstybinės žemės sklypu (duomenys neskelbtini) (171 punktas);

1.2. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-286 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei L. M.“;

1.3. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-287 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“;

1.4. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-288 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei M. I.“;

1.5. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-289 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. G.“;

1.6. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-290 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei S. V.“;

1.7. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-291 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei G. K.“;

1.8. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-292 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. M.“;

1.9. Panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1337 (14.49.2) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. spali 5 d. sprendimo Nr. 49S-292 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. M.“ pakeitimo“;

1.10. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-293 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. B.“;

1.11. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-294 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei B. P.“;

1.12. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-295 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. Š.“;

1.13. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-296 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei T. L.“;

1.14. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 49S-297 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei L. P.“;

1.15. Panaikinti 2015 m. spalio 12 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtojai I. B., J. M.), išduotą Vilniaus miesto 5-ojo notaro biuro notarės V. T., paveldėjimo bylos Nr. 22/2012, notarinio registro Nr. 4-3542;

1.16. Panaikinti 2015 m. spalio 16 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo papildymą (paveldėtoja J. C.), išduotą Vilniaus miesto 16-ojo notaro biuro notarės D. J., paveldėjimo bylos Nr. 21/2012, notarinio registro Nr. 11598;

1.17. Panaikinti 2015 m. spalio 14 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. MK-8180, sudarytą M. M., M. K. ir V. M., patvirtintą Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K.;

1.18. Panaikinti 2015 m. spalio 15 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtoja M. Š.), išduotą Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R. V. atstovės E. M.-L., paveldėjimo bylos Nr. 212/93, notarinio registro Nr. 8-6491;

1.19. Panaikinti 2015 m. spalio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtoja, J. S.), išduotą Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R. V., paveldėjimo bylos Nr. 232/01, notarinio registro Nr. 8-6550;

1.20. Panaikinti 2015 m. spalio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtojas S. S.), išduotą Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarės R. J. paveldėjimo bylos Nr. 30/2004, notarinio registro Nr. RJ-3376;

1.21. Išreikalauti kitos paskirties 0,6430 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), dalis, kurios įregistruotos M. I. (215/6430), J. G. (215/6430), S. V. (600/6430), E. B. (600/6430), L. P. (600/6430), I. B. (30/643), J. M. (30/643), J. C. (600/6430), S. S. (600/6430), M. K. (10/643), V. M. (10/643) nuosavybės teise, ir grąžinti jas valstybės nuosavybėn;

1.22. Panaikinti 2015 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. MK-8266, patvirtintą Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K., sudarytą tarp L. M., atstovaujamos T. J., veikiančio pagal perįgaliojimą, ir V. M., atstovaujamo įgalioto asmens R. S., ir taikyti restituciją;

1.23. Panaikinti 2015 m. spalio 15 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 8775, patvirtintą Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaro E. N., sudarytą tarp M. M. ir M. K., ir taikyti restituciją;

1.24. Panaikinti 2015 m. spalio 19 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 8862, patvirtintą Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaro E. N., sudarytą tarp B. P., atstovaujamos įgalioto asmens T. J., ir M. K., ir taikyti restituciją;

1.25. Panaikinti 2015 m. spalio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. MK-8261, patvirtintą Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K., sudarytą tarp T. L., atstovaujamos įgalioto asmens S. Š., ir M. K., ir taikyti restituciją.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2015 m. spalio 7 d. buvo Vilniaus miesto savivaldybės mero prašymas dėl Tarnybos veiksmų Žemės sklypą, kuris turėtų būti išperkamas valstybės, Įsakymu Nr. 49VJ-126 (14.49.2.) įtraukiant į grąžinamų neatlygintinai piliečiams naujų žemės sklypų sąrašą, teisėtumo. Ištyrus Vilniaus miesto savivaldybės mero prašyme nurodytas aplinkybes buvo nustatyta, kad Įsakymo Nr. 49VJ-126 (14.49.2.) dalis, kuria nuspręsta Sąrašą papildyti Žemės sklypu, buvo priimta pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies, 24 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka), 34, 38, 106 punktų nuostatas.

Tokia išvada buvo padaryta, atsižvelgiant į tai, kad ginčo Žemės sklypas buvo suformuotas atliekant tik kadastrinius matavimus, tačiau nebuvo suprojektuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintu detaliuoju planu ar žemės valdos projektu ir pagal įstatymų bei juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatas nelaikytinas nauju žemės sklypu. Tarnyba taip pat nebuvo pateikusi prašymo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui išnagrinėti galimybę pagal bendro plano sprendinius parengti reikalingus dokumentus ir ginčo Žemės sklypui numatyti teritorijos naudojimo reglamentus, reikalingus Žemės sklypą įtraukiant į Sąrašą.

Žemės sklypui nebuvo nustatytas ir naudojimo būdas. Be to, Žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri yra įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, o tokiose teritorijose nuosavybė negali būti atkuriama, išskyrus tam tikras įstatyme numatytas išimtis, tačiau nagrinėjamu atveju asmenys, kuriems ginčo Žemės sklype atkurtos nuosavybės teisės, įstatymuose nustatytų išimtinių sąlygų neatitiko. Pareiškėjas pažymėjo, jog prašomus panaikinti sprendimus pripažinus neteisėtais, atitinkamos ginčo Žemės sklypo dalys turėtų būti išreikalautos iš atsakovų natūra ir grąžinamos valstybei.

Paveldėjimo pagal įstatymą ir pagal testamentą liudijimai, dovanojimo sutartis, taip pat turėtų būti pripažinti neteisėtais, o šių dokumentų pagrindu gautos ginčo Žemės sklypo dalys turėtų būti grąžintos valstybei. Prokuroras taip pat pabrėžė, kad nustatyti pažeidimai sudarė pagrindą kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas skundui paduoti nebuvo praleistas.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, tačiau Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 18 d. įgaliojimu „Dėl pareiškimo pripažinimo“ Nr. 1Į-105-(1.9.) Tarnybos atstovė buvo įgaliota pripažinti nagrinėjamą pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą, todėl pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino jo argumentus, prašydama pareiškimą patenkinti.

4. Atsakovai I. B. ir J. M. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti.

5. Nurodė, jog pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą pareiškimui pateikti, nes apie skundžiamą Tarnybos Įsakymą Nr. 49VJ-126 (14.49.2.) turėjo sužinoti dar 2015 m. spalio 7 d., kuomet gavo Vilniaus miesto savivaldybės mero 2015 m. spalio 7 d. raštą. Dėl šios priežasties administracinė byla turėtų būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 7 punktą. I. B. ir J. M. atsiliepime taip pat atkreipė dėmesį į „naujo“ žemės sklypo sąvoką bei Įgyvendinimo tvarkos 38, 106 punktų nuostatas, nurodydami, kad atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypus, suformuotus iki 2008 m. spalio 1 d., savivaldybės administracijos direktoriaus dalyvavimas nėra galimas. Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.96 straipsnio nuostatų nurodė, kad šioje nuostatoje suformuota taisyklė gali būti taikoma tik neatlygintino turto perleidimo atveju, kuomet tiek turtą perleidžiantis, tiek priimantis asmuo turi CK apibrėžtą veiksnumą ir teisnumą. Miręs asmuo, kurio paveldėtojai yra I. B. ir J. M., negali turėti nei teisnumo, nei veiksnumo, todėl CK 4.96 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma.

6. Atsakovė E. B. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti.

7. Nurodė, kad restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju nėra galimas, nes nėra CK 4.96 straipsnyje nustatytų pagrindų. Pažymėjo, kad teismas, pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise, turėtų svarstyti, ar byloje nėra išimtinių aplinkybių, kurios turto perleidimo sandorį pripažinus negaliojančiu, leistų atlikti restituciją ne natūra. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kurie būtų pagrindas prielaidai apie E. B. nesąžiningumą. Šiuo atveju būtent valstybė per savo atstovus galbūt atliko neteisėtus veiksmus, tačiau už jų neteisėtą veikimą prieštaravimai reiškiami atsakovams, kurie jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Tokiu atveju atsakomybės už neteisėtus veiksmus turėtų būti pareikalauta iš kaltų asmenų, o iš atsakovų sąžiningai įgytas turtas neturėtų būti atimtas.

8. Atsakovė L. P. atsiliepime į pareiškimą prašė bylą nutraukti arba pareiškimą atmesti.

9. Nurodė, jog aplinkybė, kad ginčo Žemės sklype uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Energo development“ nuosavybės teise įregistruoti inžineriniai statiniai, nagrinėjamam ginčui ir nuosavybės teisių atkūrimui reikšmės neturi, nes teismų sprendimais bendrovė yra įpareigota atlaisvinti Žemės sklypą. Nagrinėjamu atveju negali būti konstatuojami Žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies pažeidimai, nes šis įstatymas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo nereglamentuoja. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad Žemės sklypas ne tik buvo suformuotas, bet jam buvo nustatytas ir jo naudojimo būdas bei paskirtis. L. P. teigimu, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą miestų teritorijoje, kuri yra įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Šiuo aspektu pažymėjo, kad, kaip nurodė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas), Žemės sklypas nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, o tik patenka į kultūros paveldo komplekso teritoriją, todėl tai savaime nereiškia, kad Žemės sklypas yra priskirtas prie kultūros paveldo objektų. L. P. teigimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo privalomojo kreipimosi į administracinį teismą pagrindas neegzistuoja, nes, kaip suformuota teismų praktikoje, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatos dėl valstybės išperkamos žemės pirmiausia yra sietinos su visuomeniniu poreikiu, kuris turi būti konkrečiai ir aiškiai išreikštas, o Vilniaus miesto savivaldybė nė karto nėra išreiškusi aiškaus visuomenės poreikio į Žemės sklypą. Atsiliepime taip pat pažymima, kad pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą.

10. Atsakovės J. G. ir M. I. palaikė kitų atsakovų argumentus, prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti.

11. Atsakovas M. K. atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti.

12. Nurodė, kad kartu su sutuoktine sudarytomis 2015 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimis yra sąžiningai įgijęs dalį Žemės sklypo, todėl yra sąžiningas įgytų sklypų savininkas CK 6.153 straipsnio ir 4.96 straipsnio prasme. Panaikinus sandorius ir pritaikius restituciją, būtų iš esmės pažeistos jo ir jo sutuoktinės teisės bei interesai, taip pat konstituciniai proporcingumo ir teisėtumo principai, taip pat būtų padaryta reikšmingo dydžio žala.

13. Atsakovas V. M. atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė jį atmesti.

14. Nurodė, kad yra sąžiningai įgijęs dalį ginčo Žemės sklypo pagal byloje ginčijamas 2015 m. spalio 14 d. dovanojimo sutartį ir 2015 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, todėl minėti sandoriai negali būti panaikinti, o įgytas turtas išreikalautas.

15. Atsakovės S. V. ir J. C. atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė jį atmesti.

16. Nurodė, kad ginčo Žemės sklypas nuo 2015 m. birželio 2 d. nelaikytinas užstatytu, o tokia pareiškėjo nuomonė prieštarauja įsiteisėjusiems teismų sprendimams. Žemės sklypas buvo suformuotas dar 1997 metais, jo paskirtis išlikusi tokia pati – kita. Vadovaudamosi teismų praktika, S. V. ir J. C. akcentavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė nei karto nėra išreiškusi aiškaus visuomenės poreikio į ginčo Žemės sklypą, todėl teiginys, kad šis sklypas turėtų būti išperkamas valstybės, nėra įrodytas, taip pat išreiškė abejonę dėl viešojo intereso buvimo. Atsakovai jokio nusikaltimo nėra padarę, todėl restitucijos taikymas yra negalimas. Atsiliepime taip pat akcentuojama, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs vieno mėnesio terminą skundui paduoti.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime prašė ginčą nagrinėti teismo nuožiūra.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą patenkinti.

19. Nurodė, kad pritaria pareiškėjo nustatytiems pažeidimams, pabrėždamas, kad ginčo Žemės sklypas nebuvo suprojektuotas savivaldybės institucijų patvirtintuose detaliuosiuose planuose ar žemės valdos projektuose ir savivaldybės administracijos direktoriaus pateikti kaip numatomi perduoti nuosavybėn neatlygintinai pagal Įgyvendinimo tvarkos 38 punktą, todėl pagal teisės aktus Žemės sklypas nelaikytinas nauju žemės sklypu. Tarnyba Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nebuvo pateikusi prašymo išnagrinėti galimybę pagal bendrojo plano sprendinius parengti reikalingus dokumentus ir numatyti ginčo Žemės sklypui teritorijos naudojimo reglamentus, reikalingus žemės sklypui, įtrauktinam į Sąrašą. Žemės sklypui nebuvo nustatytas naudojimo būdas, ką taip pat privalu padaryti pagal imperatyvias teisės aktų nuostatas. Ginčo Žemės sklypas negalėjo būti įtrauktas į Sąrašą ir dėl to, kad jis patenka į miesto teritoriją, kuri įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tokio pobūdžio draudimas įtvirtintas Įgyvendinimo tvarkos 38 punkte, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Energo development“ atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą patenkinti.

21. Nurodė, kad yra dviejų statinių (stovėjimo aikštelių), esančių Žemės sklype, savininkas. Aptardamas civilinės bylos, kurioje buvo nagrinėjamos ginčo Žemės sklypo nuomos iš valstybės sutarties nutraukimo aplinkybės (proceso atnaujinimo klausimai), nurodė vis dar turintis pagrįstą teisėtą lūkestį, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą bus peržiūrėta jo teisė dėl ginčo sklypo nuomos teisinių santykių, kol automobilių aikštelės nėra nugriautos. Sutiko su pareiškėjo argumentais, kad skundžiami administraciniai aktai priimti pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, nes ginčo Žemės sklypas patenka į kultūros vertybių teritoriją.

II. 22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino. Panaikino Įsakymo Nr. 49VJ-126 (14.49.2.) dalį, kuria Sąrašas papildytas Žemės sklypu (171 punktas) bei Tarnybos sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės L. M., V. M., M. I., J. G., S. V., G. K., M. M., E. B., B. P., S. Š., T. L., L. P., taip pat 2015 m. spalio 12 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtojai I. B., J. M.), 2015 m. spalio 16 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo papildymą (paveldėtoja J. C.), 2015 m. spalio 14 d. dovanojimo sutartį, sudarytą M. M., M. K. ir V. M., 2015 m. spalio 15 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtoja M. Š.), 2015 m. spalio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtoja J. S.), 2015 m. spalio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtojas S. S.), 2015 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp L. M., atstovaujamos T. J., veikiančio pagal perįgaliojimą, ir V. M., atstovaujamo įgalioto asmens R. S., 2015 m. spalio 15 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp M. M. ir M. K., 2015 m. spalio 19 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp B. P., atstovaujamos įgalioto asmens T. J., ir M. K., 2015 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp T. L., atstovaujamos įgalioto asmens S. Š., ir M. K.. Teismas taip pat taikė administracinio akto, paveldėjimo teisės pagal įstatymą, pagal testamentą liudijimų, pirkimo–pardavimo ir dovanojimo sandorių negaliojimo pasekmes: grąžino Žemės sklypo dalis, kurios įregistruotos M. I. (215/6430), J. G. (215/6430), S. V. (600/6430), E. B. (600/6430), L. P. (600/6430), I. B. (30/643), J. M. (30/643), J. C. (600/6430), S. S. (600/6430), M. K. (10/643), V. M. (10/643) nuosavybės teise Lietuvos valstybei ir priteisė iš Lietuvos valstybės V. M. naudai 34 754 Eur, M. K. naudai 20 000 Eur, 13 500 Eur ir 44 443 Eur. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo Tarnybą per šešis mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos išspręsti klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į turtą, į kurį, panaikinus skundžiamus administracinius aktus, nuosavybės teisės lieka neatkurtos.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Vilniaus miesto savivaldybės meras į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi 2015 m. spalio 7 d., prašydamas įvertinti Tarnybos veiksmus, kurie pasireiškusius imperatyvių teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą miesto teritorijoje, pažeidimu; Generalinė prokuratūra su 2015 m. spalio 9 d. raštu Nr. 17.2.-11737 kreipėsi į Tarnybą, kuri atsakė 2015 m. spalio 15 d. raštu Nr. 1SD-2850-(3.1.); pareiškėjas papildomai su 2015 m. spalio 21 d. raštu Nr. 17.2.-12159 kreipėsi į Departamento Vilniaus skyrių, prašydamas pateikti informaciją, ar ginčo Žemės sklypas yra Vilniaus miesto teritorijos dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą; Departamento Vilniaus skyrius atsakymą pateikė 2015 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. (1.29.-0)ZV-137; pareiškėjas su 2015 m. spalio 21 d. raštu Nr. 17.2.-12146 papildomai kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą, kuris atsakymą ir prašomus pateikti dokumentus pateikė 2015 m. spalio 26 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-28934.

24. Vertindamas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, pareiškėjas turėdamas tik 2015 m. spalio 7 d. mero prašymą, neturėjo galimybės nustatyti, ar nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas ginti viešąjį interesą, todėl pagrįstai kreipėsi į kitas institucijas dėl mero prašyme nurodytų aplinkybių pagrįstumo. Vadovaudamasis išaiškinimu, kad prokuroro pareiškimui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai prokuroras gavo pakankamai duomenų, kad yra pagrindas manyti, jog yra pažeistas viešasis interesas, ir skaičiuodamas kreipimosi į teismą eigos pradžią nuo 2015 m. spalio 26 d. ar nuo 2015 m. lapkričio 4 d. (gauti atsakymai į pateiktus paklausimus), teismas nustatė, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino kreiptis į teismą (skundas teismui išsiustas 2015 m. lapkričio 17 d.) pareiškėjas nėra praleidęs. Byloje nėra duomenų, kad prokuroras informaciją apie viešojo intereso pažeidimą atkuriant nuosavybės teises atsakovams buvo gavęs anksčiau. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas rinko duomenis pagal gautą mero prašymą ir tik surinkęs pakankamai duomenų priėmė sprendimą su pareiškimu kreiptis į teismą. Prokuroras nedelsė atlikti jo kompetencijai priskirtų veiksmų, pareiškimui paduoti reikalingus dokumentus surinko per protingą ir pakankamai trumpą laiko tarpą, atliko tik būtinus su pareiškimo padavimu susijusius veiksmus ir pareiškimą teismui padavė nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino.

25. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) ir Įgyvendinimo tvarkos 34 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.), sprendė, jog prokuroras, nenustatęs šiose teisės nuostatose nurodytų išimčių, kurių pagrindu nuosavybės atkūrimas tokio pobūdžio teritorijose (įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą) būtų galimas, taip pat įvertinęs kitas Vilniaus miesto savivaldybės mero pareiškime nurodytas aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimo tvarka, įvertinęs bendrą ginčo pobūdį, tai, kad valstybės institucijos administraciniai aktai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, galbūt priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, pagrįstai priėmė išvadą, jog pagal nustatytas faktines aplinkybes yra pagrindas ginti viešąjį interesą. Todėl teismas sprendė, kad prokuroro kreipimasis į teismą, ginant viešąjį interesą, yra pagrįstas.

26. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla eI-4458-244/2016 pagal pareiškėjo UAB „Energo development“ skundą atsakovui Tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – L. P., S. V., J. G., M. I., E. B., J. C., V. M., M. K., J. M., I. B., K. K. ir S. S.) dėl sprendimų panaikinimo, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimus Nr. 49S-294, Nr. 49S-286, Nr. 49S-296, Nr. 49S-291, Nr. 49S-490, Nr. 49S-289, Nr. 49S-288, Nr. 49S-293, Nr. 49S-292 ir 2015 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 49S-297, taip pat Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1337-(14.49.2). Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas minėtoje byloje priimtas 2016 m. balandžio 1 d., tačiau apskųstas apeliacine tvarka. Kaip matyti, minėtoje byloje buvo išnagrinėtas Tarnybos priimtų administracinių aktų, kurių dalį pareiškėjas prašo panaikinti ir šioje byloje, teisėtumas. Susipažinęs su administracinės bylos eI-4458-244/2016 medžiaga, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad joje Tarnybos priimtų administracinių aktų teisėtumas ir pagrįstumas buvo išnagrinėti kitu, nei pagal prokuroro pareiškimą, pareikštą nagrinėjamoje byloje, pagrindu, todėl ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje esminės reikšmės neturi.

27. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Įgyvendinimo tvarkos 34 punkto (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) nuostatomis, 2015 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. (1.29.-0)ZV-137 Departamento Vilniaus skyriaus pateikta informacija, kad Žemės sklypas, kaip atskiras sklypas, nėra registruotas Kultūros vertybių registre, tačiau patenka į kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais teritoriją (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 25504) bei į Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną, kurios teritorijos ribos patvirtintos Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-512, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Žemės sklypas nuosavybėn negali būti perduodamas, išskyrus tam tikras išimtis, t. y. tik tiems asmenims, kuriems šioje miesto teritorijos dalyje nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Byloje nenustatyta, kad asmenims, kuriems ginčo Žemės sklype buvo atkurtos nuosavybės teisės, priklausė / priklauso gyvenamieji namai ar kiti pastatai. Šios aplinkybės nepaneigė ir atsakovai. Taigi pagrindo taikyti įstatymuose nustatytas išimtis nebuvo.

28. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Vilniaus miesto teritorijos, į kurias patenka ginčo Žemės sklypas, į Kultūros vertybių registrą buvo įrašytos dar iki skundžiamo Įsakymo Nr. 49VJ-126(14.49.2.) (jo dalies) ir pagal jį priimtų sprendimų, kuriais piliečiams atkurtos nuosavybės teisės, priėmimo, todėl Tarnyba, priimdama Įsakymo Nr. 49VJ-126(14.49.2.) dalį, kuria Sąrašą papildė Žemės sklypu, ir sprendimus, kuriais daliai atsakovų buvo atkurtos nuosavybės teisės, pažeidė imperatyvias Atkūrimo įstatymo bei Įgyvendinimo tvarkos nuostatas.

29. Dalis atsakovų ginčo Žemės sklypo vietą minėtose teritorijose (Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais teritorija ir Vilniaus senamiesčio apsaugos zona) nepagrįstai išplečia Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 18 dalies (Kultūros paveldo vietovės sąvoka) kontekste, akcentuodami, kad bet kurio objekto, kuris nepriskirtas kultūros paveldo objektui, buvimas teritorijoje, kuri registruota Kultūros vertybių registre, nereiškia, kad toks objektas taip pat bus priskirtas prie kultūros paveldo objektų ir jam turėtų būti taikytina apsauga. Ginčo Žemės sklypas nėra priskirtas prie kultūros paveldo objektų, todėl jam Atkūrimo įstatymo bei Įgyvendinimo tvarkos nuostatos netaikytinos. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pats Žemės sklypas nėra registruotas Kultūros vertybių registre, tačiau pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Įgyvendinimo tvarkos 34 punkto nuostatas, sklypui, kuris net ir nelaikytinas kultūros paveldo objektu, iš esmės pakanka, kad jis būtų tokioje miesto teritorijoje, kuri yra įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2, 18, 40 dalių, 3 straipsnio 2 dalies nuostatas vietovė, turinti vertingų savybių ir pripažinta kaip kultūros paveldas, laikytina Kultūros vertybių registro objektu Kultūros vertybių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053, (toliau – ir Nuostatai) 3 punkto prasme (tokio pobūdžio vietovė registruojama Kultūros vertybių registre). Nuosavybės teisių atkūrimas tokio pobūdžio vietovėje (įrašytoje į kultūros vertybių registrą), turėtų būti vykdomas tik pagal Atkūrimo įstatymo ir Įgyvendinimo tvarkos nuostatose nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatų 34 punkte nurodytas išimtis taikyti pagrindų nebuvo.

30. Dėl žemės sklypų, numatomų perduoti nuosavybėn neatlygintinai, parinkimo, formavimo ir pateikimo piliečiams privalomos procedūros tvarkos pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įgyvendinimo tvarkos 28, 106 punktų nuostatomis, pažymėjo, kad jose suformuoti imperatyvūs įpareigojimai Tarnybai, kad į Sąrašą įtraukiami tik tie žemės sklypai, kurie yra suprojektuoti savivaldybės institucijų patvirtintuose detaliuosiuose planuose ar žemės valdos projektuose ir savivaldybės administracijos direktoriaus perduoti, kaip numatomi perduoti nuosavybėn neatlygintinai. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, Tarnyba priima tik prieš tai gavusi savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą detalųjį planą, žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Taigi žemės sklypai, esantys miesto teritorijoje, kurie ateityje būtų perduotini nuosavybėn neatlygintinai, turėtų būti projektuojami pirmiausia atsižvelgiant į savivaldybės teritorijos padėtį. Šiuo atveju ginčo Žemės sklypas yra suformuotas atlikus tik kadastrinius matavimus (1998 m. sausio 20 d.), tačiau jis nebuvo suprojektuotas nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patvirtintu detaliuoju planu ar žemės valdos projektu. Be to, Tarnyba į savivaldybę su prašymu Žemės sklypą įtraukti į Sąrašą prieš priimdama skundžiamą Įsakymo Nr. 49VJ-126(14.49.2.) dalį nesikreipė, todėl teismas padarė išvadą, kad Tarnyba pažeidė Įgyvendinimo tvarkoje nustatytą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką (38, 106 p.). Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad visuomeninis poreikis konkrečiam žemės sklypui turi būti aiškiai išreikštas, tačiau nagrinėjamo ginčo kontekste tokio pobūdžio galimas informacijos trūkumas nepanaikina Tarnybai įstatymuose įtvirtintos pareigos nuosavybės teisių atkūrimą vykdyti laikantis teisės aktų reikalavimų.

31. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas skundžiamus administracinius aktus, t. y. Įsakymą Nr. 49VJ-126(14.49.2.) tiek, kiek juo nuspręsta Žemės sklypą įtraukti į Sąrašą, ir jo pagrindu priimtus sprendimus, kuriais nuosavybės teisės atsakovams atkurtos natūra, laikė neteisėtais iš esmės, todėl juos panaikino ir taikė restituciją. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovų sąžiningumo / nesąžiningumo įsigyjant ginčo nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovai (fiziniai asmenys), įsigydami po Žemės sklypo dalį, kokiu nors būdu elgėsi neteisėtai, tačiau, vadovaudamasis CK 6.145 straipsnio nuostatomis, teismas sprendė, kad šiuo atveju panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma, o atsakovai laikytini neteisėtais Žemės sklypo dalių valdytojais, iš kurių Žemės sklypo dalys išreikalautinos. Todėl teismas atsakovų argumentų dėl jų sąžiningumo įgyjant Žemės sklypo dalis, plačiau nevertino. Teismas taip pat pažymėjo, kad viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs teises, todėl nagrinėjamu atveju šis principas negali būti taikomas.

32. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 pateiktais išaiškinimais, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad panaikinus administracinius teisės aktus, restitucija turėtų būti taikytina valstybei ir paskutiniam turto įgijėjui, iš kurio turtas natūra grąžintinas valstybei, o valstybė įpareigotina paskutiniam sklypo įgijėjui atlyginti jo patirtas sklypo įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.

33. Nustatęs, kad 2015 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. MK-8266, patvirtinta Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K.), sudarytos tarp L. M., atstovaujamos T. J., veikiančio pagal perįgaliojimą, ir V. M., atstovaujamo įgalioto asmens R. S., pagrindu ginčo Žemės sklypo 600/6430 dalis buvo parduota už 34 754 Eur, teismas sprendė, kad valstybė įpareigotina paskutiniajam turto įgijėjui V. M., iš kurio įsigyta turto dalis natūra grąžintina valstybei, atlyginti jo patirtas šio turto dalies įsigijimo išlaidas – 34 754 Eur.

Nustatęs, kad pagal 2015 m. spalio 15 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 8775, patvirtinta Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaro E. N.), sudarytą tarp M. M. ir M. K., Žemės sklypo 400/6430 dalis buvo parduota už 20 000 Eur, teismas sprendė, kad valstybė įpareigotina paskutiniajam turto įgijėjui M. K., iš kurio įsigyta turto dalis natūra grąžintina valstybei, atlyginti jo patirtas šio turto dalies įsigijimo išlaidas – 20 000 Eur. Nustatęs, kad pagal 2015 m. spalio 19 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 8862, patvirtinta Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaro E. N.), sudarytą tarp B.

P., atstovaujamos įgalioto asmens T. J., ir M. K., Žemės sklypo 600/6430 dalis buvo parduota už 13 500 Eur, teismas sprendė, kad valstybė įpareigotina paskutiniajam turto įgijėjui M. K., iš kurio įsigyta turto dalis natūra grąžintina valstybei, atlyginti jo patirtas šio turto dalies įsigijimo išlaidas – 13 500 Eur. Nustatęs, kad pagal 2015 m. spalio 19 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. MK-8261, patvirtinta Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K.), sudarytą tarp T. L., atstovaujamos įgalioto asmens S. Š., ir M.

K., Žemės sklypo 600/6430 dalis buvo parduota už 43 443 Eur, teismas sprendė, kad valstybė įpareigotina paskutiniajam turto įgijėjui M. K., iš kurio įsigyta turto dalis natūra grąžintina valstybei, atlyginti jo patirtas šio turto dalies įsigijimo išlaidas – 44 443 Eur. Nustačius, jog Žemės sklypo dalį, į kurią neteisėtais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės, atsakovai pirkimo–pardavimo sandoriais perleido kitiems asmenims, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturėjo intereso juo disponuoti, Žemės sklypo pardavėjams restitucija netaikytina ir jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams (pirkėjams) pagal sandorį gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas pardavėjams L.

M., M. M., B. P. ir T. L. pripažintinas baigtu. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo valstybę paskutiniesiems turto įgijėjams, t. y. T. K. ir V. M., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, atitinkančias sudaryto sandorio vertę.

34. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas, paveldėjimo pagal testamentą liudijimas bei dovanojimo sutartis yra neatlygintiniai sandoriai, todėl CK 4.96 straipsnio 3 dalies prasme šiuos dokumentus pripažinus negaliojančiais, Žemės sklypo dalys, perduotos neatlygintinai nuosavybėn, turi būti išreikalaujamos natūra, atitinkamai iš I. B., J. M., J. C., S. S., M. K. ir V. M., ir grąžintos Lietuvos valstybei. Mirusieji asmenys nebuvo teisėtais Žemės sklypų dalių savininkais, todėl jų turto paveldėtojai Žemės sklypo dalių taip pat negalėjo paveldėti.

35. Nenustatęs išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma, ir konstatavęs valstybės institucijos neteisėtus veiksmus bei panaikinęs jos priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš esmės dėl kitos dalies atsakovų lieka nebaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Jeigu iš asmens turtas sugrąžinamas valstybei, neabejotinai yra svarbu, kad visi valstybės institucijų neteisėtų veiksmų padariniai būtų kuo greičiau pašalinti – turi būti pakartotinai operatyviai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas Tarnybą įpareigojo per šešis mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos išspręsti klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į turtą, į kurį, panaikinus skundžiamus administracinius aktus, daliai atsakovų nuosavybės teisės lieka neatkurtos.

III. 36. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria Tarnyba įpareigota per 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos išspręsti klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į turtą, į kurį, panaikinus skundžiamus administracinius aktus, nuosavybės teisės lieka neatkurtos, nenurodant konkretaus termino, per kurį Tarnyba turėtų išspręsti klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į turtą, į kurį, panaikinus skundžiamus administracinius aktus, nuosavybės teisės piliečiams lieka neatkurtos.

37. Apeliaciniame skunde Tarnyba nurodo, kad sprendimą atkurti nuosavybės teises į miestuose turėtą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą, turi priimti per 3 mėnesius nuo perduodamo žemės sklypo vietos suderinimo su piliečiu, pageidaujančiu atkurti nuosavybės teises į žemę. Tarnyba negali įpareigoti pilietį pasirinkti naują žemės sklypą iš siūlomų, jeigu jis atsisako tai daryti. Šiuo metu dar nėra aišku, kada baigsis šis teismo procesas, todėl yra galima situacija, kad atsiras ir natūra grąžintinos žemės. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi, Tarnyba piliečiams turi pranešti apie tokią galimybę ir pasiūlyti pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę.

Taip pat Tarnyba, siekdama priimti sprendimą atkurti piliečiams nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, grąžinant ją natūra, turi bendradarbiauti su savivaldybės administracija, kuri pagal Įgyvendinimo tvarkos 1061 punktą turi teisę 6 mėnesius nuo Tarnybos teritorinio padalinio prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo dienos projektuoti natūra grąžintiną sklypą, organizuoti jo kadastrinius matavimus, suderinti kadastro duomenų bylą, jį patvirtinti ir tik po šių veiksmų atlikimo Tarnyba per 3 mėnesius gali priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Be to, L. P., S. V., E. B., V. M., J. G. ir M. I. yra išreiškę valią atkurti jiems nuosavybės teises įvairiais atkūrimo būdais. Tuo atveju, jei nebus galimybių nuosavybės teises atkurti piliečių nurodytu būdu, nuosavybės teisės jiems turės būti atkuriamos kompensuojant pinigais, toks sprendimas turi būti priimtas per 3 mėnesius nuo žemės išpirkimo būdo suderinimo su piliečiu. Piliečiams pinigine kompensacija atlyginama pagal sudarytą Piliečių, kuriems atlyginama pinigais už valstybės išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius ir kuriems atlyginama pinigais, kai jie atsisako perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai mieste, sąrašą, kuris sudaromas kasmet ir patvirtinamas Tarnybos direktoriaus įsakymu ne vėliau kaip iki einamųjų metų sausio 20 dienos.

Jeigu piliečiui sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais priimamas vėliau, toks pilietis į minėtą sąrašą neįtraukiamas ir einamaisiais metais piniginė kompensacija jam nepervedama.

38. Atsakovas V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti arba priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo pareiškimą. Taip pat prašo priteisti jo naudai visų turėtų proceso išlaidų, kurias patvirtinantys įrodymai bus pateikti apeliacinio bylos proceso metu, atlyginimą.

39. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

39.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino kreiptis į teismą pareiškėjas nėra praleidęs, nes šis terminas skaičiuotinas nuo Vilniaus miesto savivaldybės mero 2015 m. spalio 7 d. rašto Nr. A51-95117/15(3.3.2.5-EM4) gavimo dienos. Minėtu raštu pareiškėjui buvo pateikta pakankamai duomenų sprendimui dėl pareiškimo pateikimo priimti, t. y. pareiškėjui tapo prieinama informacija apie esminius šių aktų turinį sudarančius elementus – aktus priėmusią instituciją, priėmimo dieną, aktais nustatomas teises ar pareigas. Ginčijamų administracinių aktų teisėtumui įvertinti pakako pareiškėjo turimų teisinių žinių, tam nebuvo reikalingos specialios žinios, dalis pareiškėjo tariamai rinktų duomenų yra skelbiami viešai, byloje nėra įrodymų, kad surinkti pakankamai duomenų kreiptis į teismą dėl viešojo intereso pažeidimo pareiškėjui objektyviai nepakako ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino nuo sužinojimo apie ginčijamus aktus dienos. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, administracinė byla turėjo būti nutraukta.

39.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja ABTĮ 55 straipsnio 1 dalyje nustatytas privalomas pareiškėjo kreipimosi į administracinį teismą požymis – viešasis interesas ir poreikis jį ginti. Nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos jokios imperatyvios įstatymų normos, o nuosavybės teisių atkūrimo į Žemės sklypą procesas įgyvendintas teisėtai bei pagrįstai. Iki šiol taip pat nėra aišku, nėra surinkta jokių įrodymų ir teismo sprendime nėra atskleista bei įrodyta, kieno ir kokios teisės nuosavybės teisių į Žemės sklypą atkūrimu buvo pažeistos, kaip pasireiškė toks teisių pažeidimas bei kieno ir kokių interesų užtikrinimui / apsaugai pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė kada nors būtų išreiškusi visuomeninį poreikį į Žemės sklypą. Tai patvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovai. Be to, byloje atsakovė L. P. pateikė iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Vilniaus apskrities archyvo gautus dokumentus, kurie patvirtina, kad Žemės sklypas iki jo nacionalizacijos niekada nepriklausė valstybei ar savivaldybei, jų įstaigoms, institucijoms, taip pat bet kokioms kitoms organizacijoms ar įmonėms, t. y. Žemės sklypas niekada nebuvo reikalingas valstybei ir (ar) savivaldybei, į jį niekada nebuvo jokio visuomeninio poreikio, jis buvo valdomas ir naudojamas tik asmeninių privačių fizinių asmenų interesų tenkinimui. Pirmosios instancijos teismas šių dokumentų nenagrinėjo ir nevertino, sprendime dėl jų nepasisakė. Taip pat pirmosios instancijos teismas nesivadovavo atsakovo atstovo 2016 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdyje nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-416-2005.

39.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo, Įgyvendinimo tvarkos ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas. Ginčo Žemės sklypas nėra įregistruotas Kultūros vertybių registre, o patenka tik į kultūros paveldo komplekso – Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25504) teritoriją bei į Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 16073). Todėl teismo nurodomos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Įgyvendinimo tvarkos 34 punkto ir kitos nuostatos bei iš to sekančios teisinės bei faktinės pasekmės ir reikalavimai, susiję su piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, netaikomi.

Buvimas registruotos kultūros paveldo vietovės teritorijoje ar jos apsaugos zonoje bet kuriuo atveju savaime nereiškia, kad konkretus objektas yra priskirtinas prie kultūros paveldo objektų, kuriam taikomi tokį statusą turinčio objekto priežiūros, apsaugos ir kontrolės reikalavimai. Byloje pateikti viešai skelbiami ir prieinami Kultūros vertybių registro duomenys apie kultūros paveldo kompleksą „Vilniaus senojo miesto vieta su priemiesčiais“ (unikalus objekto kodas 25504) ir kultūros paveldo vietovę „Vilniaus senamiestis“ (unikalus objekto kodas 16073), iš kurių matyti, kad Vilniaus senojo miesto vieta su priemiesčiais yra ne kultūros paveldo vietovė (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 str. 2 d. 3 p.), o kultūros paveldo kompleksas, t. y. kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 str. 2 d. 2 p.), kuriam Atkūrimo įstatymas ir jo įgyvendinimo tvarka netaikomi.

Taigi teismas, nevertindamas byloje pateiktų įrodymų, neteisingai ir nepagrįstai sprendė, kad Vilniaus senojo miesto vieta su priemiesčiais yra kultūros paveldo vietovė. Nors Vilniaus senamiestis yra kultūros paveldo vietovė, tačiau ginčo Žemės sklypas patenka ne į jos teritoriją, o į jos apsaugos zoną, kuri iš esmės yra skirta tik žmogaus veiklos neigiamam poveikiui švelninti. Be to, Žemės sklypas nėra nurodytas tarp Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių bei neatitinka vertingųjų savybių pobūdžio. Ginčo Žemės sklypas nėra nurodytas ir įtrauktas nei į kultūros paveldo kompleksą „Vilniaus senojo miesto vieta su priemiesčiais“ (unikalus objekto kodas 25504), nei į kultūros paveldo vietovę „Vilniaus senamiestis“ (unikalus objekto kodas 16073), todėl nei pats savaime, nei kartu su kitais objektais šiuo atveju objektyviai neturi ir negali turėti jokios kultūrinės vertės ar vertingų savybių.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ kultūros paveldo kompleksas „Vilniaus senojo miesto vieta su priemiesčiais“ (unikalus objekto kodas 25504) paskelbtas valstybės saugomu objektu moksliniam pažinimui. Teismas neįvertino ir byloje pateikto Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012 m. balandžio 2 d. akto Nr. 9-45-(2.1.57-MP4)-1.4, iš kurio matyti, kad nuo 2012 m. balandžio 2 d. buvo panaikinta kultūros paveldo objekto, t. y.

Visuomeninio centro (unikalus objekto kodas 16082), esančio (duomenys neskelbtini) (tai reiškia inter alia (be kita ko) ginčo Žemės sklype) teisinė apsauga, kadangi vertingųjų savybių šiame objekte nėra, susiklostę pakitimai lėmė aptariamo visuomeninio centro komplekso autentiškumo praradimą ir todėl jam teisinė apsauga nereikalinga.

39.4. Pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos Įgyvendinimo tvarkos 38, 106 punktų nuostatos, paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416-2005. Vadovaujantis šiuo išaiškinimu, net ir tuo atveju, jeigu nagrinėjamu atveju būtų buvę pagrįstai nustatyti kokie nors Įgyvendinimo tvarkos 38, 106 punktų ir (ar) kiti procedūriniai pažeidimai, vien šiuo pagrindu naikinti ginčijamus administracinius aktus ir tenkinti kitus išvestinius pareiškimo reikalavimus negalima, kadangi suinteresuotiems asmenims nuosavybės teisės į ginčo Žemės sklypą atkurtos pagrįstai ir teisėtai, šie asmenys, būdami pretendentais, turėjo teisę gauti iš valstybės ginčo Žemės sklypą, niekieno teisės ar interesai nagrinėjamu atveju dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeisti nebuvo.

Teismas tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų – Žemės sklypo Kadastro ir registro dokumentų bylos Nr. 13/53929, 2012 metų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ir gretimos teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ projekto su Žemės sklypo ir detaliojo plano brėžiniais, iš kurių matyti, kad Žemės sklypas buvo suformuotas, nustatytas jo naudojimo būdas bei paskirtis, todėl bet kokie procedūriniai pažeidimai, net jeigu tokie ir būtų pagrįstai konstatuoti, nagrinėjamu atveju negalėjo būti pagrindas naikinti ginčijamus administracinius aktus ir tenkinti kitus išvestinius pareiškimo reikalavimus.

Teismui neteisingai išnagrinėjus bylą ir nepagrįstai patenkinus pagrindinius pareiškėjo reikalavimus dėl Tarnybos priimtų administracinių aktų panaikinimo, negalėjo būti tenkinami ir išvestiniai reikalavimai dėl sandorių bei paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo ir restitucijos taikymo. Be to, nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra pripažinta, kad Žemės sklypas (jo dalys) savininko buvo prarastas dėl padaryto nusikaltimo, todėl restitucija negalėjo būti taikoma. Nors teismas remiasi CK 4.96 straipsniu, numatančiu vindikacijos taikymo sąlygas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009, 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015), pirmosios instancijos teismas privalėjo analizuoti, ar yra visos būtinosios sąlygos vindikacijos taikymui, tačiau to nepadarė.

Nagrinėjamu atveju nebuvo įvertinta ir tai, kad atsakovui nebuvo atlygintos visos kitos su Žemės sklypo dalių įgijimu susijusios išlaidos, taip pat kad atsakovas prarado turtą ir kartu su juo būsimas pajamas bei kitą realią naudą, jam nebuvo atlyginti tokie praradimai, teismo sprendimu sukuriamų pasekmių sukelti nuostoliai.

40. Atsakovai I. B. ir J. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo pareiškimą arba administracinę bylą nutraukti.

41. I. B. ir J. M. apeliacinį skundą grindžia argumentais:

41.1. Nagrinėjant administracinę bylą nebuvo aiškiai įrodytos aplinkybės, kas Žemės sklypas yra ar ateityje bus reikalingas tikslams, dėl kurių į jį negalėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės, nebuvo pateikta įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė aiškiai ir konkrečiai būtų išreiškusi visuomeninį poreikį į Žemės sklypą, o pareiškėjui neįrodžius konkretaus visuomenės poreikio, negali būti ginamas su tuo susijęs viešasis interesas. Be to, nenustačius, kieno ir kokios teisės nuosavybės teisių į Žemės sklypą atkūrimo metu buvo pažeistos bei kaip pasireiškė toks pažeidimas, nelaikytina, kad buvo pažeistas viešasis interesas ir pareiškėjui atsirado būtinybė jį ginti.

41.2. Žemės sklypas nėra įregistruotas Kultūros vertybių registre, jis patenka tik į kultūros paveldo komplekso „Vilniaus senojo miesto vieta su priemiesčiais“ teritoriją bei į Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plačiai aiškino kultūros paveldo vietovės sąvoką. Žemės sklypas negali būti laikomas patenkančiu į kultūros paveldo vietovę, todėl jam negali būti taikomos Atkūrimo įstatymo nuostatos, draudžiančios nuosavybės teisių atkūrimą.

41.3. Visą informaciją apie neva pažeistą viešąjį interesą pareiškėjas sužinojo iš 2015 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero rašto Nr. A51-95117/15(3.3.2.5-EM4), kuriame buvo pakankamai informacijos parengti pareiškimą. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 17 d., todėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas buvo akivaizdžiai praleistas.

42. Atsakovai J. C. ir S. V. (teisių perėmėjas Č. V.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.

43. J. C. ir S. V. apeliacinį skundą grindžia argumentais:

43.1. Žemės sklypas nėra įregistruotas Kultūros vertybių registre, jame nėra jokių registruotų kultūros paveldo objektų, Žemės sklypas nėra įtrauktas į kultūrinių vietovių sąrašą, o tik patenka į Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną. „Vilniaus senojo miesto vieta su priemiesčiais“ yra ne kultūros paveldo vietovė, o kultūros paveldo kompleksas, t. y. kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma. Žemės sklypui niekada nebuvo taikyti jokie kultūros vertybių apribojimai, priešingai – jis nuo pat suformavimo pradžios buvo naudojamas komerciniams tikslams.

43.2. Žemės sklypo planas yra suderintas ir patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus. Žemės sklypo ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje, o 1997 m. spalio 21 d. Valstybinio žemės kadastro duomenų registre Nr. 01/26039-1 nurodyta, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti. Žemės sklypo juridinis suformavimo pagrindas – 1997 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 1226V, taigi Žemės sklypas suformuotas dar 1997 metais. Šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruota Žemės sklypo paskirtis – kita.

43.3. Aplinkybė, kad Tarnyba nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybę dėl suderinimo, įtraukiant Žemės sklypą į Sąrašą, laikytina neesminiu procedūriniu pažeidimu, kuris ir negali būti pagrindas pripažinti ginčijamus administracinius aktus negaliojančiais. Už šį formalų pažeidimą atsakinga Tarnyba, o kiti atsakovai apie jį nežinojo ir negalėjo žinoti, taip pat negalėjo jam daryti įtakos. Niekieno teisės ar interesai dėl nuosavybės teisių į Žemės sklypą atkūrimo pažeisti nebuvo, joks kitas asmuo neturi teisių į Žemės sklypą.

43.4. Visuomenės poreikis į Žemės sklypą yra esminė aplinkybė, kurią privalėjo įrodyti pareiškėjas, tačiau jis visiškai nepagrindė, kokiems visuomenės poreikiams tenkinti yra reikalingas Žemės sklypas. Tokio poreikio nepagrindė ir Vilniaus miesto savivaldybė. Abstraktaus pobūdžio nuorodos į visuomeninį poreikį, jo nesiejant su konkrečia ir aiškia būtinybe sklypą naudoti visuomenės poreikiams esamuoju metu ar ateityje, tokio žemės sklypo savaime nedaro valstybės išperkama žeme.

43.5. Vilniaus miesto savivaldybė pati gali ginti savo interesus, todėl pareiškėjas neturėtų to daryti. Viešuoju interesu nelaikytinas bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, jis turi atspindėti ir išreikšti pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Nagrinėjamu atveju joks viešasis interesas nebuvo pažeistas, yra tik privatūs UAB „Energo development“ interesai bet kokiais būdais išlaikyti užvaldytą Žemės sklypą.

43.6. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai taikė restituciją, kadangi dėl susiklosčiusios situacijos J. C. ir S. V. nėra atsakingos ir su ja nėra susijusios. Pareiškėjas neįrodė J. C. ir S. V. nesąžiningumo. Nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo padarytas nusikaltimas, nebuvo ir vindikacijai taikyti privalomų sąlygų – apeliantės neužvaldė Žemės sklypo neteisėtai, valstybė Žemės sklypo valdymo teisę prarado savo valia, Tarnybai vykdant funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Restitucija negalėjo būti taikoma ir pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį, kadangi vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų – būtų antrąkart nusavinamas nekilnojamasis turtas. Dėl netinkamos valstybės institucijų veiklos neturėtų nukentėti ir už ją realiai atsakyti prie tokios veiklos neprisidėję ir neteisėtų veiksmų neatlikę sąžiningi asmenys.

43.7. Pareiškėjas iš 2015 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero rašto Nr. A51-95117/15(3.3.2.5-EM4) sužinojo apie ginčijamus administracinius aktus ir būtent šią dieną jam buvo pateikta pakankamai duomenų sprendimui dėl pareiškimo pateikimo priimti. Į bylą nepateikta įrodymų, kad surinkti pakankamai duomenų kreiptis į teismą dėl viešojo intereso pažeidimo pareiškėjui objektyviai nepakako ABTĮ 33 straipsnyje įtvirtinto vieno mėnesio termino nuo sužinojimo apie ginčijamus aktus.

44. Atsakovas M. K. pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinių skundų nurodo, kad prisideda prie atsakovų V. M., J. C., S. V., I. B. ir J. M. apeliacinių skundų, prašo juos tenkinti.

45. Atsakovas M. M. pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinių skundų nurodo, kad prisideda prie atsakovų I. B., J. M., V. M., J. C. ir S. V. apeliacinių skundų.

46. Atsakovė E. B. pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinių skundų nurodo, kad prisideda prie atsakovų I. B., J. M., V. M., J. C. ir S. V. apeliacinių skundų.

47. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

48. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, teisės normas taikė tinkamai ir nenukrypo nuo teismų praktikos, formuojamos analogiškose bylose. Terminas kreiptis į teismą nebuvo praleistas, kadangi 2015 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero rašte Nr. A51-95117/15(3.3.2.5-EM4) nebuvo visų reikiamų duomenų pareiškimui parengti (dalis duomenų apskritai buvo klaidingi), šie duomenys gauti tik 2015 m. spalio 19 d. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylose, susijusiose su žemės reforma ir nuosavybės teisių atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kad šie procesai vyktų skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo, Viešuoju interesu laikoma ir tai, kad bet kokia veikla, galinti turėti įtakos kultūros paveldo vertybėms, būtų vykdoma laikantis teisės aktų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju Žemės sklypas patenka į kultūros paveldo vietovės, kuri paskelbta saugomu objektu moksliniam pažinimui, teritoriją bei į Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną. Aplinkybė, kad Žemės sklypas, kaip atskiras vienetas, nėra pripažintas kultūros paveldo objektu, nepaneigia fakto, kad jis patenka į miesto teritorijos dalį, kuri įrašyta į kultūros vertybių registrą. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami.

Apeliaciniuose skunduose nurodytos teismų praktikos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybių. Atsiliepime taip pat pažymima, kad neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. Nustačius, kad ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai.

Be to, restitucija pagal CK 4.96 straipsnio 3 dalį yra galima, kai daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kompetentingos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad atsakovai, pretenduojantys į nuosavybės teisių atkūrimą, yra pateikę reikiamus dokumentus, o nuosavybės teisės jiems gali būti atkuriamos natūra.

49. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Tarnyba atsiliepime dėsto argumentus, iš esmės analogiškus nurodytiems pareiškėjo atsiliepimuose į apeliacinius skundus.

50. Atsakovas V. M. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo patenkinti jo bei atsakovų I. B., J. M., J. C. ir S. V. apeliacinius skundus, o Tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

51. Atsakovė E. B. atsiliepime į Tarnybos apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimas trunka daugiau nei 25 metus, todėl per šį laikotarpį Tarnyba daugybę kartų ne tik galėjo, bet ir privalėjo imtis teisės aktuose nustatytų veiksmų, siekiant atkurti nuosavybės teises. Taigi konkretus terminas atkurti nuosavybės teises turi būti nustatytas, nes priešingu atveju nuosavybės teisių atkūrimo procesas vėl užtruks neapibrėžtą laikotarpį.

52. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo juos atmesti, dėsto argumentus, iš esmės analogiškus nurodytiems pareiškėjo atsiliepimuose į apeliacinius skundus.

53. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime apeliacinius skundus prašo juos nagrinėti teismo nuožiūra, nurodo, kad iki 2012 m. kovo 27 d. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo nustatytas draudimas privatizuoti žemę, jei ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, tačiau toks draudimas buvo panaikintas 2012 m. kovo 15 d. įstatymu Nr. XI-1934. Nuo 2012 m. kovo 27 d. susidarė situacija, kad Žemės reformos įstatymas tokio draudimo nenustatė, tačiau minėtas draudimas išliko Atkūrimo įstatyme, nepagrįstai ribojant nuosavybės teisių atkūrimą lyginant su privatizavimu.

54. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Energo development“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Akcentuoja, kad atsakovų sąžiningumas yra kvestionuotinas, dėl Žemės sklypo dalių perleidimo sandorių gali būti vykdomas ikiteisminis tyrimas. Taip pat dėsto su termino kreiptis į teismą nepraleidimu, viešojo intereso buvimu, procedūriniais pažeidimais, Žemės sklypo buvimu kultūros paveldo vietovėje bei restitucijos taikymu susijusius argumentus, iš esmės analogiškus nurodytiems pareiškėjo atsiliepimuose į apeliacinius skundus. UAB „Energo development“ nurodo, kad yra teisėta Žemės sklype pastatytų statinių (dviejų automobilių stovėjimo aikštelių, kurios yra naudojamos visuomenės poreikiams tenkinti) savininkė, o Žemės sklypas nebuvo ir nėra naujas ar neįrengtas, yra atlikti jo kadastriniai matavimai, jis tik nėra suprojektuotas Vilniaus miesto savivaldybės parengtu ir patvirtintu detaliuoju planu ar žemės valdos projektu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 55. Prokuroras gindamas viešąjį interesą ginčija nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškime nurodo teisės aktų pažeidimus, kurie pareiškėjo manymu lėmė neteisėtą nuosavybės teisų atkūrimą.

56. Tinkamas teisės normų laikymasis, priimtų administracinių aktų neprieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinti gintinais viešojo intereso objektais. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas konkrečias bylos aplinkybes, nustatė, jog ne bet kuris teisės normų pažeidimas savaime lemia viešojo intereso pažeidimą. Administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad skundas dėl viešojo intereso gynimo tenkintinas tais atvejais, kai nustatoma, kad konstatuotieji materialinės ar proceso teisės normų pažeidimai yra tokio pobūdžio, jog tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą. Todėl kreiptis į teismą administracinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), 184–229 p.).

57. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal ginčo pobūdį bei nustatytus teisiškai reikšmingus faktus ginčo santykiams taikytinos teisės normos, reguliuojančios nuosavybės teisių restituciją bei nuosavybės teisių garantijas.

58. Pareiškėjas nurodo, kad pretendentams negalėjo būti atkurtos nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nes pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami.

59. Byloje nustatyta, kad ginčo sklypas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. ĮV-512 1.3.2.2 punktu nustatytomis ribomis priskirtas Vilniaus senamiesčio apsaugos zonos teritorijai.

60. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 18 dalimi nustatyta, kad kultūros paveldo vietovė – teritorija, kuri pasižymi istoriškai susiformavusiais ypatumais, visumos darna ir (ar) derme su gamtine aplinka ir kurioje yra kultūros paveldo objektų, o pagal 2 straipsnio 2 dalį apsaugos zonos – greta saugomo kultūros paveldo objekto ar vietovės esančios teritorijos, kurioms nustatomos žemės sklypų ir kitų nekilnojamųjų daiktų tvarkymo ir naudojimo specialiosios sąlygos, kad kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingosios savybės būtų apsaugotos nuo galimo neigiamo veiklos tose gretimose teritorijose poveikio.

61. LR Vyriausybės 2013 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr.1025 patvirtintų Kultūros paveldo objektų ir vietovių apsaugos zonų nustatymo taisyklių 4 punktu nustatyta, kad apsaugos zonos nustatomos: kultūros paveldo objektams (4.1. punktas) ir kultūros paveldo vietovėms (4.2. punktas). Pagal 10 punktą apsaugos zonos nustatomos kultūros paveldo objekto ar vietovės teritorijoms siekiant apsaugoti jas nuo fizinio poveikio ar, kad netrukdytų apžvelgti kultūros paveldo objektą ar vietovės panoramas, perspektyvas, dominantes ir siluetus.

62. Tokiu būdu kultūros vietovė kaip yra nurodyta Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir de facto teritorija į kurią patenka žemės sklypas skiriasi apsaugos prasme ir pagal NKPAĮ reguliavimą vietovei ir jos apsaugos zonai taikomas skirtingas apsaugos režimas.

63. Nustačius, kad ginčo žemės sklypas patenka į kultūros vietovių apsaugos zoną Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu nustatytas ribojimas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą nagrinėjamu atveju nėra taikomas ir nuosavybės teisės pretendentams galėjo būti atkurtos. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priešingai aiškindamas minėtą teisės normą neteisingai ją taikė šios bylos ginčo santykiams.

64. Pareiškėjo nurodomos Įgyvendinimo tvarkos 34, 38, 106 punktų nuostatų pažeidimas bei Žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies bei 24 straipsnio 1 dalis yra susijusios su žemės sklypo formavimu nuosavybės teisų atkūrimui. Pareiškime nurodoma, kad Žemės sklypas nebuvo suprojektuotas savivaldybės institucijų patvirtintuose detaliuosiuose planuose ar žemės valdos projektuose ir savivaldybės administracijos direktoriaus pateikti kaip numatomi perduoti nuosavybėn neatlygintinai pagal Įgyvendinimo tvarkos 38 punktą.

65. Dėl šių pareiškėjo pareiškimo argumentų susijusių su žemės sklypo formavimo taisyklių pažeidimu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 91 straipsniu nustatytus aktų panaikinimo pagrindus taisyklių pažeidimas kaip pagrindas panaikinti skundžiamą aktą yra toks kai aktas yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (3 punktas). Šie kriterijai yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas nustato taisyklių pažeidimo apimtį bei jo įtaką ginčijamo akto teisėtumui. Teismų praktikoje aiškinant šį akto panaikinimo pagrindą konstatuota, kad tinkamas įstatymų taikymas yra vienas iš teisinės visuomenės interesų, tačiau šio intereso pažeidimas, pasireiškęs vien nustatytų procedūrų pažeidimu, neįtakojusiu priimto administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo, negali būti ginamas teisminiu būdu (LVAT 2005 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14 –416/2005).

66. Įgyvendinimo tvarkos 38 punktu nustatyta, kad Žemėtvarkos skyriaus vedėjas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos interneto tinklalapyje skelbia ir informaciją apie savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktus naujų žemės sklypų, suprojektuotų perduoti neatlygintinai nuosavybėn, mieste detaliuosius planus ar žemės valdos projektus.

67. Byloje nėra duomenų, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas detaliuoju planu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K3-101-469/2015 nustatyta, kad sklypas (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas nuomai ir Vilniaus m. savivaldybės 1997 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 1126 V buvo patvirtintas jo dydis 0,6443 h ploto. Tokiu būdu žemės sklypas kaip atskiras turtinis vienetas nuosavybės teisių atkūrimo metu 2015 m. spalio 5 d. jau buvo suformuotas ir buvo atlikti šio sklypo kadastriniai matavimai bei nustatyti kadastriniai duomenis 1998-01-20 (I t., b. l. 93). Nuosavybės teisių atkūrimo sprendimais buvo patvirtinta žemės sklypo paskirtis ir nustatytos bei registre įregistruotos specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos.

68. Pareiškėjo nurodoma Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) Vyriausybės nustatyta tvarka nustatomi formuojant naujus žemės sklypus. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, – pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas.

69. Ginčo žemės sklypo duomenis kaip paminėta (nutarties 67 punktas) buvo nustatyti ir nėra patvirtinančių duomenų, kad jie prieštarautų savivaldybės bendrajam planui ar kitam teritorinio planavimo dokumentui. Todėl remiantis šiais duomenimis žemės sklypas galėjo būti priskirtas nuosavybės teisų atkūrimui ir į jį galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Šiuo atveju detalaus plano neparengimas iki nuosavybės teisių atkūrimo nėra esminis sklypo formavimo taisyklių pažeidimas, sudarantis pagrindą naikinti skundžiamus šioje byloje aktus ir toks pažeidimas gali būti pašalintas žemės sklypo naudojimo eigoje. Tokia išvada grindžiama ir tuo, kad byloje nėra duomenų apie ginčo žemės sklypo visuomeninį poreikį ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Vertinant detalaus plano reikšmę nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pažeidimo sunkumui yra reikšminga teismų praktika kuria konstatuota, kad visuomeninį poreikį žemei lemia ne detalaus plano buvimas ar jo nebuvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei, ir ar žemė yra laisva (LVAT 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-880/2009). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginiai apie galimas žemės sklypo panaudojimo galimybes visuomenes poreikiams (I t., b. l. 31–34) nepatvirtina realaus ir pagrįsto žemės sklypo visuomeninio poreikio, todėl ginčo žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimo metu pagrįstai pripažintas laisvu.

70. EŽTT aiškindamas nuosavybės teisių apsaugos nuostatas savo praktikoje pažymi, kad spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir, svarbiausia, nuosekliai (2011 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, 70–71 paragrafai).

71. Vertinant privataus ir viešo intereso pusiausvyrą, yra reikšminga, kad EŽTT yra nustatęs, jog valstybės institucijų klaidos turėtų būti aiškinamos individų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra jokio kito konkuruojančio privataus intereso. Kitaip tariant, valstybės institucijų padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei, o klaidos neturėtų būti taisomos, bloginant individo padėtį (2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Gashi prieš Kroatiją 40 paragrafas, pareiškimo Nr. 32457/05; 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje Gladysheva prieš Rusiją 80 paragrafas, pareiškimo Nr. 7097/10).

72. Remiantis šiomis nuostatomis daroma išvada, kad imperatyvaus draudimo atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esatį (duomenys neskelbtini) nėra, konkuruojantis privatus interesas ir visuomeninis poreikis žemės sklypui nėra įrodytas, minėto Įgyvendinimo tvarkos 38 punkto pažeidimas nėra esminis, nepaneigiantis sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumo, nepažeidžiantis viešojo intereso, todėl pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą padėtis negali būti bloginama naikinant aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir grąžinant žemės sklypą Lietuvos valstybei.

73. Remiantis šiais argumentais atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, V. M. (V. M.), J. C., S. V. (teisių perėmėjas Č. V. (Č. V.)), I. B. ir J. M. (J. M.) apeliaciniai skundai tenkintini, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, V. M. (V. M.), J. C., S. V. (teisių perėmėjas Č. V. (Č. V.)), I. B. ir J. M. (J. M.) apeliacinius skundus patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan