2016-10-19 Nr. AB-20058-3-61-3-02421-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3599-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02421-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 15.4; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–15), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. spalio 4 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K žiauriomis, žeminančiomis žmogaus orumą, kankinančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad apie 7–42 kv. m ploto kamerose buvo laikoma nuo 5 iki 8 asmenų, be to, kamerose buvo stalas, užimantis apie 1,5 kv. m kameros grindų ploto, kėdė, užimanti apie 0,09 kv. m kameros grindų ploto, suolas, užimantis apie 0,25 kv. m kameros grindų ploto, dviejų aukštų gultai, užimantys apie 2 kv. m kameros grindų ploto, taip pat sanitarinis mazgas, užimantis apie 2,5 kv. m kameros grindų ploto. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 461 6.15 punktą, nustačiusį, jog vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, o dėl kamerų perpildymo nuolat kildavo konfliktai, pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro ir natūralaus apšvietimo, be to, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, gamtinius reikalus reikėjo atlikti kitų asmenų akivaizdoje, atvykus ir išvykstant etapu iš Lukiškių TI-K, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose, purvinose patalpose, asmuo buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų jam prasidėjo dideli nugaros skausmai, pablogėjo jo regėjimas, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, pažeminimą, nuolat jaučia baimę ir apatiją, jam prasidėjo depresija, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–27) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Visų pirma, Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. spalio 4 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas skundą teismui parašė 2015 m. balandžio 23 d., Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad atitinkamais pareiškėjo laikymo įstaigoje laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį.

Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m.

– vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Dėl sanitarinio mazgo ir šilto vandens nebuvimo kamerose paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, o pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą sanitariniuose mazguose turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema. Apibendrindamas, Lukiškių TI-K pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 112–115) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 380 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. spalio 4 d., o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos. Senaties termino eiga prasideda nuo neigiamų kalinimo sąlygų sukeltų išgyvenimų patyrimo, o ne nuo sužinojimo, kad buvo pažeisti teisės aktų, reglamentuojančių kalinimo sąlygas, reikalavimai. Šiame kontekste teismas nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo surašė 2015 m. balandžio 23 d., o paštu kalinimo įstaiga jį išsiuntė 2015 m. balandžio 24 d., taigi reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2012 m. balandžio 23 d. įskaitytinai pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis yra žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Todėl, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi, pareiškėjas teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2012 m. balandžio 24 d., nes laikotarpiui iki 2012 m. balandžio 23 d. jis praleido ieškinio senaties terminą, o teismas šio termino neatnaujino.

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma senatis, teismas nurodė, kad, vadovaujantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, šiuo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. spalio 4 d. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tuo tarpu iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. spalio 4 d. iš viso 36,5 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, o teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Taigi, įvertinęs tai, kad vienam asmeniui tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, o tokiomis sąlygomis pareiškėjas turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, teismas pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas kartu atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali lemti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, kamerose nebuvo užtikrinamas pakankamas natūralus apšvietimas, teismas atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai yra nurodęs, kad sutinka būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog jis dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kamerose patyrė neturtinę žalą. Kita vertus, teismas akcentavo, kad atsakovo atstovo pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai rodo, jog 2012 m. rugsėjo 5 d. kameroje Nr. 110 dirbtinė apšvieta neatitiko teisės aktų reikalavimų. Analogiškas pažeidimas 2012 m. spalio 25 d. buvo nustatytas ir kameroje Nr. 322. Tačiau iš pateiktų duomenų daugiau pažeidimų teismas nenustatė. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta dirbtinė apšvieta, bet nenustatė, jog dėl šio pažeidimo pareiškėjui kilo sveikatos problemos. Nors pareiškėjas teigė, kad šio pažeidimo pasekmė yra jo pablogėjęs regėjimas, teismas pažymėjo, jog tai nepatvirtinta jokiais rašytiniais įrodymais. Atsižvelgęs į tai, teisės aktais nustatytos dirbtinės apšvietos neužtikrinimą pareiškėjui tam tikrais laikotarpiais teismas vertino kaip mažareikšmį pažeidimą.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad dėl suėmimo sąlygų visumos pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl šiuo atveju kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, taip pat į tai, kad kamerų perpildymas buvo pakankamai žymus. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Be to, teismas nurodė, jog neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, jie buvo perkeliami į laisvesnes kameras, jiems buvo suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, pasinaudoti socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti jo nurodyta 10 000 Eur suma, nes ji akivaizdžiai yra neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams. Taigi, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 380 Eur sumos priteisimas.

III. Pareiškėjas D. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 121–124), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą visa apimtimi, priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, kadangi buvo pažeista jo neturtinė teisė, o pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams senatis netaikoma. Taip pat teigia, kad teismas netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą ir laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas teisės aktų reikalavimų dėl vienam asmeniui turinčios tekti minimalios gyvenamojo ploto normos neatitinkančiomis sąlygomis, kadangi teismas turėjo taikyti bent 4 kv. m vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą, be to, dalį kamerų ploto užėmė sanitarinis mazgas, baldai ir kitas inventorius. Pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog ženklų jo regėjimo pablogėjimą sukėlė būtent kalinimas itin ilgą laiką netinkamo apšvietimo sąlygomis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį pareiškėjas vertina kaip pasityčiojimą ir mano, jog jis yra akivaizdžiai per mažas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 129–132) prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. spalio 4 d. jis periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. spalio 4 d.

Atitinkamai iš byloje esančių duomenų (b. l. 16, 22–23, 28–31) matyti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. spalio 4 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tuo tarpu pagal pareiškėjo nurodytą CK 1.134 straipsnio 1 punktą, iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams ieškinio senatis įstatymų numatytais atvejais gali būti taikoma. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 24 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 17), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. imtinai.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Tačiau šiuo atveju pareiškėjas aiškaus prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nesuformulavo ir iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių jam anksčiau kreiptis į teismą ir sudarančių pagrindą atnaujinti minėtą terminą, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau byloje nėra duomenų, jog šia galimybe jis būtų pasinaudojęs. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau iki pat kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan., t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. imtinai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis, teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 16, 22–23, 28–31) matyti, jog periodiškai ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 52,5 dienų, iš kurių 36,5 dienų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo apytiksliai nuo 1,25 kv. m iki 2,59 kv. m.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, yra teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, kad teismas turėjo taikyti bent 4 kv. m vienam asmeniui turinčią tekti minimalią gyvenamojo ploto normą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Juolab kad tokio reikalavimo neįtvirtino nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Kartu akcentuotina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, tinkamai įvertino laikotarpį, kuriuo pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčios tekti minimalios gyvenamojo ploto normos. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).

Tuo tarpu dėl kitų pareiškėjo argumentų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl šiuo aspektu pritardama skundžiamo teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisako. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 32–101, 109–110), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai truko gana trumpą laikotarpį ir nebuvo nepertraukiami, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Be to, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nepaisant kalėjimų perpildymo priežasčių, valstybės privalo organizuoti savo kalinimo įstaigų sistemą taip, kad užtikrintų pagarbą kalinamų asmenų orumui, neatsižvelgiant į finansinius ir logistinius sunkumus (žr., pvz., EŽTT 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Mamadova prieš Rusiją, Nr. 7064/05; 2010 m. spalio 7 d. sprendimą byloje Skachkov prieš Rusiją, Nr. 25432/05 ir kt.), Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, jog esant perpildytoms kameroms stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas.

Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nenustatyti, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog ženklų jo regėjimo pablogėjimą sukėlė būtent kalinimas itin ilgą laiką netinkamo apšvietimo sąlygomis, atkreiptinas dėmesys, kad byloje apskritai nėra jokių duomenų, jog pareiškėjo regėjimas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų pablogėjęs. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas. Tačiau šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė jam priteistinos neturtinės žalos dydį, remiantis nurodytais motyvais, atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė