2022-04-13 Nr. AB-8810-3-62-3-03403-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2057-781/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03403-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. S. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. S. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. S. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33183 (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 6K-2128 (toliau – ir Komisijos sprendimas); įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas nurodė, kad išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis yra galimybė gyventi kitaip – oriai ir laisvai. (duomenys neskelbtini) pagal savo santvarką ir režimą yra musulmonų valstybė ir, kadangi jis yra kitoks (kitų įsitikinimų), pagal vyriausybės nuostatus, nedera toje santvarkoje. Jo gyvenimas (kilmės valstybėje) visose sferose ribojo jo prigimtį, pasirinkimus. Anot pareiškėjo, pastaruoju metu vyriausybė daro spaudimą žmonėms, kurie yra kitokių įsitikinimų (pavyzdžiui, jei norėtųsi vartoti alkoholį, tai būtų nepriimtina ir visuomenė tai vertintų nepalankiai). Iki atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste. Pareiškėjas yra(duomenys neskelbtini), jo šeima priklauso specifinei religinei grupei ir jis buvo terorizuojamas dėl savo pažiūrų. Šeima (gentis) jo išsižadėjo. Pareiškėjas dalyvavo demonstracijose kovai už laisvę (duomenys neskelbtini) aikštėje, (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas akcentavo, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso bei UTPĮ 87 straipsnio 1 dalį dėl papildomos apsaugos.

4. Nesutikdamas su atsakovo sprendimais, pareiškėjas nurodė, jog turėjo būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas nagrinėjant jo prašymą.

5. Pareiškėjo teigimu, Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek jie susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, pareiškėjas neturėjo teisės kirsti sieną, jis neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

6. Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informavo neturintys duomenų, jog pareiškėjo buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės ir, atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Šiuo metu nė vienoje(duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas savo skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų kontekste nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsakovas teigė išsamiai ir visapusiškai įvertinęs pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus bei pateikęs jų teisinį įvertinimą, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją.

9. Dėl draudimo atvykti atsakovas pažymėjo, kad pagal UTPĮ 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

10. Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Komisijos sprendimo dalį dėl uždraudimo asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į C.SIS II, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

12. Teismas, analizuodamas bylos medžiagą, nustatė, kad prieglobstis pareiškėjo prašomas dėl to, kad jis yra netikintis, laisvesnių pažiūrų, todėl patiria spaudimą iš savo šeimos ir bendruomenės. Tačiau pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė objektyvų dokumentų, įrodančių gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai faktą, nenurodė konkrečių jam grasinusių asmenų, su tuo susijusių aplinkybių, nepaaiškino, kokie tai buvo grasinimai. Pareiškėjo argumentai iš esmės yra abstraktaus pobūdžio ir paremti hipotetinėmis prielaidomis apie bendrą padėtį(duomenys neskelbtini) ir galimą susidorojimą. Pareiškėjas teigė, kad nepriklauso jokiai politinei partijai, todėl darytina išvada, kad demonstracijose jis dalyvavo kaip pavienis asmuo.

13. Nors pagal atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį nustatyta, kad islamo atsisakę asmenys gali susidurti su sunkumais dėl bendruomenės ir šeimos, kai kuriais atvejais tikėjimą pakeitusio asmens artimieji gali jo išsižadėti, jis gali sulaukti grasinimų ar būti nužudytas, tyrimo metu nenustatytas pareiškėjo individualus persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Nors pareiškėjas teigė esantis nereligingas (netikintis religijomis), tačiau, įvertinus atsakovo surinktą informaciją, konstatuotina, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB), gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. EPPB pateiktu vertinimu, kuriuo vadovavosi atsakovas, įvairiose(duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau šiuo metu nė vienoje(duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė turintis profesiją, pasakojo, kad savo kilmės valstybėje dirbo (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini). Byloje nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas negalėtų ir toliau saugiai ir savarankiškai gyventi savo kilmės šalyje. Pareiškėjas teisiniais ar faktiniais argumentais nepaneigė naujausių EPPB pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini).

15. Apskųstame teismo sprendime nurodyta, kad savo skundą pareiškėjas iš esmės grindžia abstrakčiais subjektyvaus pobūdžio argumentais apie priešiškai nusiteikusią šeimą, tačiau jis nenurodė konkrečių grėsmę keliančių asmenų, nepaaiškino, kada tiksliai ir kokius patyrė grasinimus. Byloje nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, jokių tai pagrindžiančių objektyvių ir patikimų įrodymų pareiškėjas nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui.

16. Byloje nenustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

17. Teismas pažymėjo, kad remiantis byloje pateikta atsakovo surinkta informacija, nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas negalėtų ir toliau gyventi savo kilmės valstybėje ir patirtų beatodairišką smurtą vien dėl buvimo joje. Ekonominio pobūdžio priežastys, materialiniai sunkumai neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

18. Teismas pripažino, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu ir neatitinka „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatos, todėl pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjo skundo argumentai neleidžia teismui suabejoti Migracijos departamento sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumu ir dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal UTPĮ 87 straipsnio nuostatas. Įvertintina ir tai, kad pareiškėjas nesiekė teisėtu būdu patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją, Lietuvos Respublikos sieną kirto nelegaliai, prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai buvo sulaikytas, todėl negalima vertinti, jog pareiškėjas elgėsi teisėtai, rūpestingai ir atsakingai.

19. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 222 punktu ir atmetė pareiškėjo skundo teiginius, kad jo teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio posėdžio.

20. Pasisakydamas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo dalies išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas pažymėjo, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2008/115/EB) 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.

Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnis nustato savanoriško išvykimo taikymo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų, nepažeidžiant 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių. Valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti, kad toks laikotarpis suteikiamas tik atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu. Jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį (Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalis).

Cituotos normos taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai dėl aukščiau aptartų argumentų buvo atmestas, įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos-Baltarusijos sieną, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas pareigūnų, nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje bei neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, o Lietuvos Respublikoje buvo tik prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo laikotarpiu).

Taigi, atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė jį išsiųsti būtent į šią šalį.

21. Teismas nurodė, kad UTPĮ 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą uždrausti pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, motyvavo tuo, jog prieglobsčio prašytojas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną bei, prieglobsčio prašytojas neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, ypatingai prieglobsčio prašytojo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – Tvarka), 5 punktu, UTPĮ 133 straipsnio 2 dalimi Migracijos departamentas paskyrė maksimalų draudimo atvykti terminą bei laikė jį proporcingu.

22. Teismas nepritarė Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Migracijos departamentas nėra pateikęs argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė: pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas yra išsiunčiamas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

23. Kadangi teismas pakeitė Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas taip pat sprendė, jog yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas šį laikotarpį taip pat sumažino iki dviejų metų. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.

III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka UPTĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

26. Atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Aptartos aplinkybės yra reikšmingos, pagrindžiančios pareiškėjo skundą.

27. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė pasakojimu, kurį patvirtina atsakovo surinkti duomenys, jog(duomenys neskelbtini) asmenims draudžiama pakeisti tikėjimą. Dėl savo kitokio mąstymo, išpažįstamos religijos jie gali susidurti su grasinimais, šeimos išsižadėjimu. Neturėdamas šių duomenų teismas objektyviai negalėjo įvertinti pareiškėjui kylančio pavojaus.

28. Pareiškėjas turėtų būti priskirtas pagal EPPB prie padidintos rizikos asmenų profilių, kadangi jis dalyvavo demonstracijose. Nuo 2019 m. (duomenys neskelbtini) nukentėjo tūkstančiai asmenų, dalyvavusių protesto akcijose. Daugelis nukentėjusių žmonių buvo tokie patys kaip pareiškėjas, tiesiog išėję į gatves protestuoti. Nei teismas, nei atsakovas nepaneigė, kad pareiškėjo sveikatai, laisvei ir gyvybei negresia pavojus (duomenys neskelbtini).

29. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių pareiškėjas nenurodo.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

33. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žodinis procesas reikalingas siekiant pareiškėjui užtikrinti teisę būti tiesiogiai išklausytam. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tokia teisė pareiškėjui buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu duoti paaiškinimus dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

37. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

38. UTPĮ 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. UTPĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

39. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

40. UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

42. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

43. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti UTPĮ 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

44. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog jis yra laisvų pažiūrų, nepritaria valstybėje nusistovėjusiai tvarkai, aktyviai dalyvauja protestuose, dėl ko jis pagrįstai bijo persekiojimo ir negali sugrįžti į kilmės šalį.

45. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo padėties kilmės valstybėje tyrimą ir priėjo prie pagrįstų išvadų, jog nei pareiškėjo paaiškinimas, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, kad pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Vien nesutikimas su valstybėje galiojančia tvarka, islamo religijoje taikomomis taisyklėmis, paneigimas bet kokios religijos nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina faktinių duomenų, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Pareiškėjas, turėdamas pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį ir Migracijos departamento suteiktas galimybes tikslinti paaiškinimuose iškilusius neaiškumus bei prieštaravimus, argumentų, susijusių su visiškai pagrįsta baime būti persekiojamam, nepateikė. Pareiškėjas prieglobsčio procedūros metu neidentifikavo jo individualaus persekiojimo dėl religinės priklausomybės atvejų, tokio pobūdžio argumentų nėra ir apeliaciniame skunde. Byloje nesant kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami pripažinti, jog pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra pagrįsta.

47. Nėra pagrindo kitaip nei Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas vertinti byloje nustatytas aplinkybes ir prieitas išvadas dėl nepagrįstos pareiškėjo baimės grįžti į kilmės valstybę. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) mieste. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų duomenų, (duomenys neskelbtini) mieste protestai atsinaujino 2021 m. liepos mėn. Pareiškėjas atsakovui nurodė protestuose kovojęs už laisvę, tačiau jis negalėjo nurodyti tikslios protestų priežasties. Pareiškėjas nėra nurodęs, kad jam buvo grasinama ar jis būtų persekiojamas dėl dalyvavimo šiuose protestuose. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje pagrįstai nevertinta kaip individualus riziką didinantis faktorius, padidinantis pareiškėjo persekiojimo tikimybę.

48. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta (UTPĮ 86 straipsnio 1 dalis). Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą (UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai).

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktus duomenis. Kalbant apie įrodinėjimo naštos paskirstymą nagrinėjamu atveju, ne Migracijos departamentas, o pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Migracijos departamentas turi surinkti ne tik bendrą informaciją apie kilmės valstybę, bet ir informaciją, pagrindžiančią individualias aplinkybes, yra nepagrįstas. Dėl to, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir priėjo pagrįstą išvadą dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

50. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. S. S. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Jūratė Varanauskaitė