aa6ba58a-0cd8-455d-935f-e42a63760304 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-505-798/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00184-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 2.7.4 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                              2016 m. birželio 21 d.                                                                          Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Rasos GudžiÅ«nienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės “Gastronomai” apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3800-823/2015 pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Gastronomai“ ieÅ¡kinį atsakovui A.

G. dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė savo ieÅ¡kiniu prašė teismo perregistruoti atsakovo A. G. vaizdinį prekių ženklÄ NO SUGAR COFFEE BAR (reg. Nr. 69760) ieÅ¡kovės UAB „Gastronomai“ vardu Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 41 straipsnio pagrindu; teismui nusprendus netenkinti Å¡io reikalavimo – pripažinti vaizdinio prekių ženklo NO SUGAR COFFEE BAR (reg.

Nr. 69760) registracijÄ negaliojančia dėl to, kad atsakovas paraiÅ¡kÄ registruoti prekių ženklÄ padavė turėdamas nesÄ Å¾iningų ketinimų PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies pagrindu. Nurodė, kad atsakovas, kaip įmonės direktorius, kuris kartu A. P. ir J. M. J. taip pat yra ir akcininkas, buvo atsakingas už sutarčių su dizaineriais sudarymÄ , logotipo ir prekių ženklo registracijÄ , tačiau akcininkų bendru sutarimu pasirinktÄ logotipÄ bei sukurtÄ kavinės pavadinimÄ NO SUGAR COFFEE BAR kitiems akcininkams nežinant užregistravo savo, o ne ieÅ¡kovės, vardu, taip pasisavindamas bendrovės intelektinę nuosavybę.

Atsakovas A. G. su pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu nesutiko. Nurodė, kad baro veiklai iÅ¡nuomotose patalpose atidaryti specialios kavos ruoÅ¡imo kavinę buvo jo idėja. Ginčo prekių ženklÄ , kaip ir visÄ kavinės įvaizdžio strategijÄ , sukÅ«rė atsakovas asmeniÅ¡kai, nei žodinių, nei raÅ¡tiÅ¡kų akcininkų sprendimų registruoti atsakovo sukurtÄ prekių ženklÄ ieÅ¡kovės vardu nebuvo. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras atsiliepimu į ieÅ¡kinį nurodė, kad pagal kompetencijÄ nesprendžia klausimų, susijusių su prekių ženklo pripažinimu negaliojančiu ir/ar perregistravimu, todėl bylÄ prašė spręsti teismo nuožiÅ«ra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad ieškovės bendrovė įregistruota 2013 m. gegužės 16 d., bendrovės vadovu nuo 2013 m. liepos 11 d. buvo atsakovas, kuris kartu buvo ir vienu iš trijų bendrovės akcininkų, turintis 30 proc. bendrovės akcijų (b.l. 11-16, t. I). Ginčo prekių ženklas atsakovo vardu registruotas 2014 m. spalio 24 d., paraiška registracijai paduota 2013 m. rugsėjo 27 d. (b.l. 6, t.

I). Už ženklo registracijÄ atsakovas mokėjo iÅ¡ asmeninių lėšų (b.l. 111-112, t. I). Ginčo prekių ženklas buvo naudojamas ieÅ¡kovės veikloje kaip kavinės NO SUGAR logotipas. Pagal bylos duomenis, kavinė veiklÄ pradėjo 2013 m. pabaigoje (b.l. 68, t. I). 2014 metais kavinė paskelbta geriausia Vilniaus kavine (b.l. 133, t. I). Nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. ieÅ¡kovės bendrovės vadove paskirta E. J. (b.l. 11-16, t. I). 2014 m. gruodžio 1 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas jam priklausančias ieÅ¡kovės akcijas pardavė A.

P. (b.l. 58, t. I). Už akcijas atsakovui sumokėta 2014 m. gruodžio 30 d. Teismas nustatė, kad PŽĮ 41 straipsnio nuostatos nagrinėjamoje byloje netaikytinos, kadangi PŽĮ 41 straipsnio nuostatų reglamentuojama teisinė situacija iÅ¡ esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos situacijos, nustačius, kad ieÅ¡kovė nėra registruota kaip ginčo prekių ženklo savininkė, o atsakovas neatitinka prekių ženklo savininko atstovo ar agento sÄ vokos PŽĮ 41 straipsnio prasme. Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovės atstovas teismo posėdžio metu neginčijo, kad ginčo prekių ženklas buvo sukurtas atsakovo (pasitelkiant M.

K.), Å¡iÄ aplinkybę patvirtina į bylÄ pateikti įrodymai: M. K. el. laiÅ¡kas atsakovui (b.l. 56, t. I), atsakovo ir ieÅ¡kovės vieno iÅ¡ akcininkų J. M. J. susiraÅ¡inėjimas (b.l. 16-19, t. II). Surinktų įrodymų visetas leidžia teigti, kad kavinės idėja priklausė atsakovui, o jau sukurtas logotipas atsakovo buvo tik suderintas su kitu bendrovės akcininku. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina ieÅ¡kovės teiginių, kad ginčo prekių ženklo idėja atsakovui kilo ar buvo siejama iÅ¡imtinai su ieÅ¡kovės asmeniu.

IÅ¡ atsakovo į bylÄ pateiktų publikacijų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡i idėja atsakovui kilo dar iki ieÅ¡kovės juridinio asmens įsteigimo (b.l. 179-180, t. I). Teismas atmetė ieÅ¡kovės argumentus, kad jos subjektinė teisė į ginčo prekių ženklÄ atsirado tuo pagrindu, kad ženklas buvo sukurtas ir naudojamas ieÅ¡kovės vykdomai kavinės veiklai. Teismas nurodė, kad prekių ženklo naudojimas pagal galiojančius įstatymus nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas ir savaime nesudaro pagrindo teigti egzistuojant ieÅ¡kovo subjektinę teisę į ginčo prekių ženklÄ .

Teismas taip pat atmetė argumentus, kad teisė į ginčo prekių ženklÄ kaip turtinės autorių teisės į kÅ«rinį priklauso ieÅ¡kovei, kadangi jį sukÅ«rė darbuotojas atlikdamas tarnybines pareigas ar darbo funkcijas. Teismas atmetė kaip neįrodytus ieÅ¡kovės argumentus dėk atsakovo nesÄ Å¾iningumo. TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas grindė byloje surinktais įrodymais, kurie patvirtina, kad kiti ieÅ¡kovės akcininkai nesidomėjo ieÅ¡kovės veikloje naudojamų prekių ženklų registracija iki to momento, kol atsakovas pasitraukė iÅ¡ ieÅ¡kovės direktoriaus pareigų ir perleido jam priklausančias bendrovės akcijas (b.l. 96, t.

I); 2014 m. rugsėjo 25 d. paskolos sutartis patvirtina, kad atsakovas, bÅ«damas ieÅ¡kovės bendrovės direktoriumi, tam tikras ieÅ¡kovės pinigines prievoles vykdė savo lėšomis (b.l. 72, t. II); byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad paraiÅ¡kos registruoti prekių ženklÄ pateikimo metu atsakovas bÅ«tų planavęs parduoti savo turimas ieÅ¡kovės akcijas, ir pasinaudoti ieÅ¡kovės įdirbiu reklamuojant ginčo prekių ženklÄ nesÄ Å¾iningai konkuruodamas su ieÅ¡kove; paraiÅ¡ka ginčo prekių ženklui registruoti paduota dar prieÅ¡ faktinę kavinės veiklos pradžiÄ , atsakovui neturint ir negalint turėti jokių žinių apie bÅ«simÄ kavinės veiklos sėkmę; ta aplinkybė, jog atsakovas neprieÅ¡taravo, kad ieÅ¡kovė ir toliau naudotų ginčo ženklÄ kavinės veikloje, neatsisakydamas prekių ženklo registracijos savo vardu (b.l. 121, t.

I). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovė praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: Tai, kad atsakovas, bÅ«damas ieÅ¡kovės direktoriumi, visas su ieÅ¡kovės kavinės veikla ir joje naudojamu prekių ženklu susijusias investicijas, įskaitant prekių ženklo reklamÄ , atliko ieÅ¡kovės, o ne savo vardu, patvirtina, kad atsakovas aiÅ¡kiai suvokė, jog jo paties ir ieÅ¡kovės turtas yra atskiri ir neturi bÅ«ti painiojami.

TÄ patvirtina ir byloje esanti 2014-09-25 paskolos sutartis, kuri, be to, sudaryta praėjus vieneriems metams po prekių ženklo paraiÅ¡kos padavimo ir atsakovui jau nebeeinant direktoriaus pareigų, todėl negali pagrįsti atsakovo tariamo sÄ Å¾iningumo įregistruojant prekių ženklÄ savo vardu.Vilniaus apygardos teismas, nurodydamas, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių paraiÅ¡kos registruoti prekių ženklÄ padavimo metu buvusius atsakovo planus parduoti savo turimas akcijas, nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad po prekių ženklo paraiÅ¡kos padavimo atsakovas pardavė ieÅ¡kovės akcijas.Teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad idėja kavinės veiklÄ Å¾ymėti žymeniu NO SUGAR COFFEE BAR kilo ir priklausė atsakovui.

Tai, kad atsakovas vykdė ieÅ¡kovės akcininkų nurodymÄ sukurti naujai kavinei prekių ženklÄ , akcininkams pasiÅ«lė tris alternatyvius variantus, kuriuos po to visi akcininkai vertino, akivaizdžiai paneigia Vilniaus apygardos teismo padarytÄ iÅ¡vadÄ ir atskleidžia, kad akcininkai aktyviai dalyvavo ieÅ¡kovės veikloje ir žymens, kuriuo yra žymima kavinės veikla, sukÅ«rime. Be to, aplinkybė, kam kilo idėja žymėti kavinės veiklÄ Å¾ymeniu NO SUGAR COFFEE BAR, yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡minga, kadangi idėja savaime nėra nei autorių teisės, nei prekių ženklų teisės saugomas objektas.Pirmosios instancijos teismas atsakovo veiksmus paduodant prekių ženklo paraiÅ¡kÄ nepagrįstai įvertino kaip trečiojo asmens, t.y. savarankiÅ¡ko fizinio asmens veiksmus.

Vilniaus apygardos teismas neįvertino aplinkybės, kad prekių ženklo paraiÅ¡kos padavimo metu ir viešų pasisakymų metu atsakovas ėjo direktoriaus pareigas. Tas pats pasisakytina ir apie atsakovo vieÅ¡us pasisakymus apie kavinę bei barÄ .Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai nusprendė, kad prekių ženklo savininko teisės atsiranda nuo Å¡io ženklo registracijos ir, kad neegzistuoja ieÅ¡kovės subjektinė teisė į prekių ženklÄ . Registracija žymeniui suteikia tik PŽĮ numatytas iÅ¡imtines teises trečiųjų asmenų atžvilgiu, tačiau ne nuosavybės teisę į jį.

Atsakovas, kurdamas žymenį veikė ieÅ¡kovės vardu ir interesais, t.y. teisine prasme, žymenį kÅ«rė ieÅ¡kovė, veikdama per savo valdymo organÄ , todėl bÅ«tent ieÅ¡kovė ir yra tikrasis prekių ženklo Å¡altinis, turintis nuosavybės teisę į vaizdinį žymenį NO SUGAR COFFE BAR.Nagrinėjamu atveju paduodant prekių ženklo paraiÅ¡kÄ Å¾enklÄ registruoti atsakovo vardu neegzistavo komercinė tokio veiksmo logika, kas remiantis Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) 2003-01-31 parengta NesÄ Å¾iningų ketinimų studija, leidžia labiau tikėti, kad egzistuoja nesÄ Å¾iningi ketinimai.IeÅ¡kovė nesutinka su Vilniaus apygardos teismo iÅ¡vada, kad autorių turtinės teisės į atsakovo sukurtÄ kÅ«rinį nepriklauso ieÅ¡kovei.

Atsiliepimu į ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ atsakovas praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai vertino atsakovo, kaip ieÅ¡kovės vadovo, fiduciarinių pareigų turinį, byloje esančius įrodymus, o nagrinėjama situacija reikalauja taikyti iÅ¡imtinio pobÅ«džio prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindÄ .Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nesÄ Å¾iningumo prezumpcija nėra taikoma, o ieÅ¡kovė neįrodė atsakovÄ turėjus nesÄ Å¾iningų ketinimų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija nenustatė absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį Å¡alių nurodytus argumentus.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartÄ iÅ¡nagrinėti visÄ bylÄ iÅ¡ naujo (de novo).

Apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje sudaro skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas tik PŽĮ 7 str. 3 d. aspektu, kadangi apeliantė neskundė sprendimo dalies, kuria netenkintas ieÅ¡kinio reikalavimas PŽĮ 41 str. nuostatos pagrindu.PŽĮ 7 str. 3 d. įtvirtinta, kad ženklo registracija gali bÅ«ti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiÅ¡kėja, kad pareiÅ¡kėjas padavė paraiÅ¡kÄ Ä¯registruoti ženklÄ turėdamas nesÄ Å¾iningų ketinimų.Å alys savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad pagal kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimÄ sprendžiant, ar ženklas registruoti buvo pareikÅ¡tas turint nesÄ Å¾iningų ketinimų, turi bÅ«ti įvertintos visos konkrečios bylos atveju susiklosčiusios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v.

Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, byla Nr. 3K-3-482/2003; Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) interneto svetainė http://oami.europa.eu/). Taip pat vienas iÅ¡ kriterijų, reikÅ¡mingų sprendžiant dėl nesÄ Å¾iningų ketinimų fakto, yra tai, ar atsakovas žinojo arba galėjo žinoti (paduodamas paraiÅ¡kÄ ginčijamam prekių ženklui registruoti) apie atitinkamÄ kitam asmeniui priklausančiÄ subjektinę teisę plačiÄ ja prasme (t. y. asmeniui, kuris laikytinas atitinkamo žymens tikruoju Å¡altiniu, nepriklausomai nuo to, yra ar nėra tÄ Å¾ymenį įregistravęs savo vardu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje San Marino bendrovė TECHNOSERVICE SRL v.

UAB „Neono linija“ ir kt., byla Nr. 3K-3-325/2006). Kaip pažymėjo kasacinis teismas 2016 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-57-611/2016, siekiant įvertinti nesÄ Å¾iningumo buvimÄ , reikia atsižvelgti į pareiÅ¡kėjo ketinimÄ paraiÅ¡kos pateikimo momentu. Tai, inter alia, susiję su aplinkybe, kad ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia, skirtingai nuo ženklo registracijos panaikinimo, reiÅ¡kia negaliojimÄ ab initio. PareiÅ¡kėjo ketinimas konkrečiu momentu yra subjektyvus elementas, kurį reikia nustatyti remiantis objektyviomis nagrinėjimo atvejo aplinkybėmis.

Kaip yra pažymėjęs ESTT, vertinant nesÄ Å¾iningus ketinimus, svarbu užtikrinti tinkamÄ subjektyvaus ir objektyvaus elementų simbiozę (žr., pvz., ESTT prejudicinį sprendimÄ Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli AG byloje; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2009 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Å veicarijos įmonė ROLEX SA v. Indonezijos įmonė P. T. Permona, bylos Nr. 3K-3-507/2009; kt.). Dėl apeliantės subjektinės teisės į prekių ženklÄ egzistavimo Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad prekių ženklo savininko teisės atsiranda nuo Å¡io ženklo registracijos ir sutapatino iÅ¡imtinių teisių į žymenį atsiradimÄ su nuosavybės teisės į jį atsiradimu, bei nepagrįstai sprendė, kad apeliantės subjektinė teisė į prekių ženklÄ neegzistuoja.

PaaiÅ¡kino, kad iÅ¡imtinės teisės į prekių ženklÄ , numatytos PŽĮ, atsiranda nuo Å¡io prekių ženklo įregistravimo PŽĮ nustatyta tvarka, tačiau nuosavybės teisė į komercinėje veikloje naudojamÄ Å¾ymenį atsiranda nuo tokio žymens sukÅ«rimo momento.Apeliantė savo subjektinės teisės į prekių ženklÄ egzistavimÄ grindžia tuo, kad atsakovas prekių ženklÄ sukÅ«rė, veikdamas kaip apeliantės vadovas, t.y. veikdamas apeliantės vardu ir interesais, apeliantė prekių ženklÄ nuo jo sukÅ«rimo naudoja kavinės veiklai žymėti, kas reiÅ¡kia, kad nuo Å¡io žymens sukÅ«rimo, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo įregistruotas ar ne, nuosavybės teisė į šį žymenį priklauso apeliantei.Taigi nagrinėjamu atveju, siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar teismas pagrįstai nepripažino apeliantę turint subjektinę teisę į prekių ženklÄ , svarbu nustatyti, kam priklauso tikroji prekių ženklo idėja.Bylos aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtina, kad kavinės komercinėje veikloje naudojamo žymens “No sugar coffee bar” [fig] pavadinimo dalį “no sugar” atsakovas sugalvojo 2013-07-11, kadangi atsakovas asmeninėje žinutėje, iÅ¡siųstoje kitam asmeniui 2013-07-11 21.07 val., nurodo, kad “pavadinimÄ kavinei “no sugar” Å¡iandien sugalvojo spontaniÅ¡kai” (b.l. 70-71, t. 2), t. y. tÄ pačiÄ dienÄ , kai buvo paskirtas bendrovės vadovu.

Tuo tarpu grafinis žymens išpildymas buvo sugalvotas laikotarpiu nuo 2013-09-08 iki 2013-09-20. (b.l. 56-57. t. 1, b.l. 16-19, t. 2). Iš byloje esančio atsakovo susirašinėjimo su V. V. (b.l. 66-69, t.

2) matyti, kad atsakovas buvo nuvykęs pas V. V. anksčiau nei 2013-07-11 dėl kavos virimo aparatų, kavamalių ir kitos įrangos. IÅ¡ susiraÅ¡inėjimo turinio matyti, kad susitikimo metu buvo aptartos ne tik Å¡ios įrangos įsigijimo sÄ lygos, bet ir bendradarbiavimo galimybės, o bÅ«tent – kuriant iÅ¡skirtinės kavos verslÄ . Tai, kad pirminė idėja dėl kavinės atidarymo buvo siejama tik su atsakovo asmeniu, o ne apeliante, patvirtina susiraÅ¡inėjimo turinys apie tai, kad po susitikimo su kavos virimo įrangos ir kavos tiekėjais, buvo svarstoma kartu su atsakovu kurti bendrÄ Ä¯monę siekiant įgyvendinti atsakovo idėjÄ , taip pat buvo kalbama apie iÅ¡sinuomotas patalpas ir pirmo aukÅ¡to nuomÄ kavinei.

Å ios aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad atsakovas atskirai nuo apeliantės, tačiau galbÅ«t apeliantės iÅ¡nuomotose patalpose, ketino vykdyti kavinės veiklÄ bendradarbiaujant su partneriais ne iÅ¡ Lietuvos, užsiimančiais kavos virimo įrangos ir kavos tiekimu. Pažymėtina, kad pirmieji susitikimai įvyko dar iki atsakovo paskyrimo bendrovės vadovu, kadangi vienas pateiktų laiÅ¡kų, kuriame atsakovui raÅ¡o V. V. apie įvykusį susitikimÄ , yra datuotas 2013-07-11. Å ie bylos duomenys leidžia teigti, kad atsakovo idėja apie kavinės veiklÄ kilo iki jo paskyrimo bendrovės vadovu.

Todėl labiau tikėtini ir pagrįsti atsakovo A. G. argumentai, jog jis bÅ«damas verslo vystymo ekspertas, dar gyvendamas Vokietijoje įžvelgė perspektyvÄ specialios kavos ruoÅ¡imo kavinės verslÄ Lietuvoje ir bÅ«damas Lietuvoje ėmėsi Å¡ios idėjos įgyvendinimo, susiklosčius palankiom verslui vykdyti aplinkybėm.Kaip buvo nustatyta byloje, bendrovė įregistruota 2013 m. gegužės 16 d., tiek iÅ¡ Å¡alių paaiÅ¡kinimų, tiek iÅ¡ verslo plano, kurį atsakovas siuntė kitam apeliantės bendrovės akcininkui (b.l. 39, 1 t.), matyti, kad bendrovė įkurta siekiant vykdyti baro veiklÄ .

Kavinė savo veiklÄ pradėjo 2013 m. pabaigoje (b.l. 68, t. 1). Byloje nėra raÅ¡ytinių įrodymų apie tai, kodėl nebuvo tęsiamas bendradarbiavimas su V. V. ir kavinės veiklÄ pradėjo vykdyti apeliantė, tačiau iÅ¡ atsakovo paaiÅ¡kinimų nustatyta, kad kiti akcininkai iÅ¡ pradžių nenorėjo kartu su atsakovu be baro veiklos vykdyti ir kavinės veiklÄ , tačiau vėliau nuomonę pakeitė ir atsižvelgiant į jau tarp Å¡alių susiklosčiusius verslo santykius, nusprendė atidaryti kavinę.Visos Å¡ios aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad specialios kavos ruoÅ¡imo kavinės idėjos sumanytojas ir tikrasis prekių ženklo autorius yra atsakovas, o ne apeliantė.

Å ios iÅ¡vados nepaneigia ta aplinkybė, kad atsakovas siuntė vienam iÅ¡ akcininkų kelis prekių ženklo grafinius iÅ¡pildymo variantus, kadangi pirminis ir tikrasis tiek pavadinimo, tiek grafinio iÅ¡pildymo idėjos autorius yra atsakovas. Apeliantė taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė argumentus, kad jai priklauso turtinės teisės į prekių ženklÄ kaip autoriaus kÅ«rinį.Autorių turtinės teisės garantuoja iÅ¡imtines teises naudoti kÅ«rinį ir gauti iÅ¡ jo ekonominę naudÄ , įskaitant ir kÅ«rinio panaudojimÄ kaip prekių ženklÄ .

Pagal Lietuvos ATGTÄ® 9 straipsnį turtinės autorių teisės į kÅ«rinį, kurį darbuotojas sukÅ«rė atlikdamas tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, pereina darbdaviui penkeriems metams, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Tačiau, kaip nustatyta byloje, planai atidaryti kavinę atskirai nuo apeliantės buvo svarstomi dar iki jo paskyrimo direktoriumi, todėl akivaizdu, jog kartu bÅ«tų kuriamas ir žymuo kavinės veiklai žymėti, todėl nesutiktina, kad prekių ženklÄ atsakovas sukÅ«rė iÅ¡imtinai akcininkų pavedimu, ir be tokio pavedimo prekių ženklas nebÅ«tų sukurtas.

Å iÄ aplinkybę paneigia vien tai, kad atsakovas prekių ženklo dalį „no sugar“ sugalvojo dar svarstant bendradarbiauti dėl kavinės atidarymo su kitais asmenims. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad byloje neįrodyta, kad į atsakovo tarnybines pareigas bÅ«tų įėjęs prekių ženklų kÅ«rimas. Nors kaip teigia apeliantė, jog einant direktoriaus pareigas atsakovas turi rÅ«pintis kavinės pavadinimo, žymens ir t. t. sukÅ«rimo ir įgyvendinimo užsakymu, tačiau aukščiau iÅ¡dėstytos aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , kad atsakovas prekių ženklÄ sugalvojo kaip asmeninės idėjos įgyvendinimÄ , o ne vykdydamas tarnybines pareigas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog ATGTÄ® 9 straipsnio 2 dalies nuostata nagrinėjamam atvejui negali bÅ«ti taikoma.

Dėl atsakovo nesÄ Å¾iningumo Siekiant įvertinti nesÄ Å¾iningumo buvimÄ , reikia atsižvelgti į pareiÅ¡kėjo ketinimÄ paraiÅ¡kos pateikimo momentu. Tai, inter alia, susiję su aplinkybe, kad ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia, skirtingai nuo ženklo registracijos panaikinimo, reiÅ¡kia negaliojimÄ ab initio. PareiÅ¡kėjo ketinimas konkrečiu momentu yra subjektyvus elementas, kurį reikia nustatyti remiantis objektyviomis nagrinėjimo atvejo aplinkybėmis. Kaip yra pažymėjęs ESTT, vertinant nesÄ Å¾iningus ketinimus, svarbu užtikrinti tinkamÄ subjektyvaus ir objektyvaus elementų simbiozę (žr., pvz., ESTT prejudicinį sprendimÄ Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli AG byloje;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2009 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Å veicarijos įmonė ROLEX SA v. Indonezijos įmonė P. T. Permona, bylos Nr. 3K-3-507/2009; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57-611/2016).Nagrinėjamoje byloje, nustatant subjektyvųjį elementÄ â€“ atsakovo ketinimÄ , teismas remiasi aukščiau nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis apie tai, kad prekių ženklas pateiktas registruoti ir įregistruotas ne siekiant nesÄ Å¾iningai gauti naudÄ dėl to, kad prekių ženklas jau buvo žinomas, naudojamas ar suklaidinti vartotojus, o siekiant teisinėmis priemonės užtikrinti atsakovo teisės į prekių ženklÄ .

Apeliantės teigimu, atsakovo nesÄ Å¾iningus ketinimus savo vardu registruojant prekių ženklÄ taip pat pagrindžia aplinkybė, kad ginčijamo prekių ženklo atsakovas nenaudoja. Å iame kontekste paminėtina PŽĮ 47 str. 2 d. nuostata, pagal kuriÄ Å¾enklo registracija gali bÅ«ti panaikinta, jeigu per penkerius metus po ženklo registracijos liudijimo iÅ¡davimo dienos <...> ženklo savininkas Lietuvos Respublikoje iÅ¡ tikrųjų nepradėjo ženklu žymėti prekių ir (ar) paslaugų, kurioms tas ženklas buvo įregistruotas, <...>.

Å i nuostata aktuali Å¡ios bylos kontekste aspektu dėl atsakovo nesÄ Å¾iningumo, dėl to, kad net įstatymas leidžia 5 metus nenaudoti prekių ženklo, todėl atsakovo prekių ženklo nenaudojimas pats savaime neįrodo atsakovo nesÄ Å¾iningumo, juo labiau trunkančio tik porÄ metų.Aukščiau iÅ¡dėstytų argumentų pagrindu atmestini ir apeliantės teiginiai, kad atsakovo nesÄ Å¾iningumÄ Ä¯rodo atsakovo kaip juridinio asmens vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimas registruojant ženklÄ savo vardu, kadangi, kaip nustatyta, atsakovas prekių ženklÄ sugalvojo kaip asmeninės idėjos įgyvendinimÄ ir įregistravo jį siekdamas teisinės ženklo apsaugos.Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo apeliaciniam teismui kitaip vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, negu jas vertino pirmosios instancijos teismas, ir padaryti kitokiÄ iÅ¡vadÄ , todėl apeliantės apeliacinis skundas netenkinamas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ .

Atmesdamas atskirÄ jį skundÄ apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas pagrindžiančiais motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).Pagal bendrÄ jÄ taisyklę, Å¡alis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę į jos turėtų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tačiau tam, kad procesÄ laimėjusios Å¡alies bylinėjimosi iÅ¡laidos bÅ«tų priteistos iÅ¡ kitos proceso Å¡alies, teismui turi bÅ«ti pateikti Å¡ias iÅ¡laidas patvirtinantys įrodymai.Atsakovas praÅ¡o teismo priteisti 900,00 Eur iÅ¡laidų už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ paruoÅ¡imÄ bei 415,94 Eur kitų bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Atsakovas pateikė įrodymus, pagrindžiančius tik už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ paruoÅ¡imÄ patirtas iÅ¡laidas, tuo tarpu nepateikė jokių įrodymų ir paaiÅ¡kinimų dėl 415,94 Eur kitų bylinėjimosi iÅ¡laidų, todėl Å¡is iÅ¡laidos nepriteisiamos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktÄ , kuriame nustatyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Å¡alies Å«kyje (be individualiųjų įmonių), sprendžia, kad atsakovės praÅ¡ymas priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas tenkinamas iÅ¡ dalies.

Å iuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, nei bylos apimtis bei sudėtingumas, nei advokato darbo bei laiko sÄ naudos nelemia bÅ«tinumo vadovautis maksimaliu galiojančių rekomendacijų 8.11 punkte nurodytu koeficientu, todėl nagrinėjamu atveju, atsakovui iÅ¡ atsakovės priteistinas 600,00 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 93 str., 98 str.)  Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

 Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Gastronomai“ (j.a.k. 303064089) atsakovui A. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) 600,00 Eur dydžio bylinėjimosi iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Teisėjai                                                                                                                        Rasa GudžiÅ«nienė                                                                                                                                       Antanas Rudzinskas                                                                                                                                                                                                                    Egidijus Žironas