2016-11-15 Nr. AB-21691-3-62-3-00282-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1874-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00282-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (b. l. 4–5) ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2008 m. rugsėjo, atskirais laikotarpiais, Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) buvo kalinamas baudos izoliatoriuje, laikino sulaikymo kamerose, kankinančiomis sąlygomis. Pareiškėjas akcentavo baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 28, teismo posėdyje patvirtino, jog 2008 m. jis buvo patalpintas į ją, dėl paskirtų nuobaudų, tačiau pastarojoje dėl esamų priešų negalėjo atlikinėti bausmės, todėl prašėsi perkeliamas į kitas kameras, dėl to pareiškėjas buvo perkeliamas dėl vietos stokos į laikino sulaikymo kamerą bei baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 0. Pareiškėjas nurodė, jog laikino sulaikymo kameroje buvo tik suolai, negalėdavo nueiti į tualetą kada norėdavo. Pareiškėjas taip pat nurodė gyvenimo sąlygas ir baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0, paaiškino, jog ši kamera yra pritaikyta dviem asmenims, tačiau joje buvo laikomas su 5 asmenimis (viso šešiese), dėl to šioje kameroje nebuvo galimybės judėti, šios kameros langas buvo į koridorių ir neatsidarinėjo, esant šioje kameroje nuteistųjų, nevesdavo į pasivaikščiojimo kiemelius. Nurodė, kad kameroje Nr. 0 trūko oro, kaupėsi drėgmė. Dėl to pareiškėjui prasidėjo dideli galvos skausmai, jis patyrė dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas prašė atnaujinti senaties terminą (b. l. 63), nurodydamas, jog anksčiau į teismą nesikreipė, nes nebuvo susipažinęs su suimtųjų ir nuteistųjų teisėmis, be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą. Todėl ilgai negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjas taip pat nebuvo susipažinęs su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) straipsniais ir nežinojo, kad dėl tokių pažeidimų galima kažkur kreiptis. Alytaus PN neleidžia domėtis teisės aktais.

Atsakovas Alytaus PN atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 8–12) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namuose, baudos izoliatoriuje, buvo atskirais laikotarpiais nuo 2008 m. birželio 2 d. iki 2015 m. kovo 10 d. Baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose gyveno, minimali ploto norma pareiškėjui visuomet buvo užtikrinta. Nurodė, jog patalpoms yra atliktas kapitalinis remontas, dėl to pareiškėjo argumentai, kad patalpos neatitiko higienos normų, yra nepagrįsti. Atsakovas pateikė į bylą duomenis bei nurodė, jog Alytaus visuomenės sveikatos centras yra atlikęs pataisos namų bei baudos izoliatoriaus kamerų patikrinimus, kurių metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Tvirtino, kad jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos, jis galėjo ginčyti pareigūnų veiksmus ar sprendimus, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Atsakovas prašė pareiškėjo skundui daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 2 d. iki 2012 m. kovo 10 d. taikyti senaties terminą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu (b. l. 72–77) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė atlikinėdamas bausmę Alytaus pataisos namuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Alytaus PN prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. vasario 23 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas svarbių, nuo jo nepriklausiusių aplinkybių, kodėl į teismą nesikreipė anksčiau, nenurodė. Todėl, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, taikytas senaties terminas ir ginčas nagrinėtas nuo 2012 m. vasario 23 d. Tokia teismo išvada atitinka LVAT formuojamą praktiką (2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-46-442/2015).

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės):

1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo sąlygos (per mažas gyvenamųjų patalpų plotas, trūko oro, kaupėsi drėgmė, pareiškėjas nebuvo vedamas į pasivaikščiojimų kiemelį), aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d.

įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1–111.2 punktai – iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, jog jis buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose jam teko mažesnė, nei įstatymuose numatyta ploto norma.

Baudos izoliatoriaus kameros neatitiko higienos reikalavimų.

Teismas, pasisakydamas dėl ploto baudos izoliatoriaus kamerose, nurodė, kad atsakovas į bylą pateikė duomenis, jog nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose. Kadangi pareiškėjas skundą teismui pateikė 2015 m. vasario 23 d., aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. vasario 23 d. Bylos duomenimis nustatyta, jog ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. vasario 23 d., už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimus pareiškėjui buvo skirtos drausminės nuobaudos, dėl ko jis buvo perkeltas į baudos izoliatoriaus kameras, tai patvirtina į bylą pateikta Alytaus PN pažyma, iš kurios matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 20, 18, 19, 0, 2, 4, 10.

Atsakovas pateikė duomenis, jog kameros Nr. 20, 18, 19, 0, 2, 4, 10 yra baudos izoliatoriaus kameros, tačiau kamera Nr. 0 yra laikinojo izoliavimo kamera, kurioje nuteistieji būna laikomi iki 24 val. Pateikė duomenis, jog minėtose kamerose pareiškėjui ginčo laikotarpiu būdavo užtikrina teisė į minimalią, teisės aktuose numatytą, ploto normą, tenkanti ploto norma svyravo nuo 3,62 kv. m iki 5,05 kv. m. Pareiškėjas skunde ir posėdžio metu akcentavo baudos izoliatoriaus kameros Nr. 0 buvusias gyvenimo sąlygas, nurodė, jog patalpa pritaikyta dviem asmenims, tačiau joje buvo laikomi 6 asmenys, patalpoje nebuvo oro, ventiliacijos, kadangi langas esantis neatsidarinėjo, nebuvo dienos šviesos, pareiškėjas nebuvo vedamas į kiemelius pasivaikščioti.

Atsakovo pateiktoje pažymoje, dėl kameros Nr. 0, pateikti duomenys atspindi tai, jog ji pritaikyta dviem asmenims, tačiau nėra nurodyta, kiek atskirais laikotarpiais su pareiškėju realiai gyveno asmenų. Taigi ši pažyma nepaneigia pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0 gyveno vienu metu 6 asmenys. Kadangi skunde bei posėdžio metu pareiškėjas nedetalizavo ir nenurodė, jog kitose kamerose buvo ploto pažeidimai, todėl manytina, jog pareiškėjas nekildina žalos dėl jose buvusių sąlygų, be to, nei skunde, nei posėdžio metu, nenurodė, jog jose buvo laikoma daugiau asmenų, nei kameroje yra įrengta miegamųjų vietų.

Atsakovo pateiktoje pažymoje matyti, jog ploto normos buvo laikomasi baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 20, 18, 19, 2, 4, 10. Todėl teismas toliau nagrinėjo pareiškėjo nurodytos, baudos izoliatoriaus kameros Nr. 0, ploto normos pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad būtent Alytaus PN turi pareigą laikytis Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, Alytaus PN nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0 laikytų asmenų skaičius konkrečią dieną, ši aplinkybė vertinta pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui būnant baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0, atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. vasario 11 d., viso 10 parų, nebuvo užtikrinta teisė į 3,6 kv. m ploto normą, kadangi, kaip atsakovas nurodė, patalpa pritaikyta gyventi 2 asmenims, yra 10,04 kv. m ploto, o pareiškėjas skunde nurodė aplinkybes, kad ginčo patalpoje kartu su pareiškėju gyveno 6 asmenys, kuomet asmeniui tenkanti ploto norma 1,67 kv. m.

Atsakovas į bylą pateikė duomenis, iš kurių matyti, jog minėtoje patalpoje pareiškėjas buvo laikomas atskirais laikotarpiais, ne ilgiau nei vieną parą. Kadangi pareiškėjas nurodė, jog minėtoje patalpoje jis buvo laikomas tris paras iš eilės, šie byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Iš byloje surinktų duomenų matyti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalią ploto normą 10 parų. Dėl pareiškime nurodytų aplinkybių, jog baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0 neatsidarinėjo langas, patalpoje trūko oro, dienos šviesos, kaupėsi drėgmė, teismas nurodė, kad laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal HN 76:2010 26 punktą, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35–65 proc., šaltuoju – 35–60 proc. Patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas – 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx. (22 p.). Oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18–28 oC, šaltuoju – 18–22 oC. (28 p.) Bylos duomenimis nustatyta, jog Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose buvo atliktas kapitalinis remontas, tai patvirtina byloje esantis 2012 m. gruodžio 12 d.

Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas PA-339. Ginčo laikotarpiu Alytaus visuomenės sveikatos centras yra atlikęs pataisos namų bei baudos izoliatoriaus kamerų patikrinimą, kurio metu nustatyta, jog Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose gyvenimo sąlygos atitinka HN 76:2010, pažeidimų nenustatyta. Tai patvirtina į bylą pateiktas Alytaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktas Nr. PA-339. Pareiškėjas į bylą nepateikė duomenų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes, taip pat byloje nėra duomenų, jog jis būtų kreipęsis į Alytaus visuomenės sveikatos centrą skundu dėl laikymo sąlygų baudos izoliatoriaus kamerose.

Tačiau iš pateiktų baudos izoliatoriaus planų matyti, jog baudos izoliatoriaus kamera Nr. 0, kurios plotas yra 10,04 kv. m, yra vidinė, t. y. neturi sąlyčio su lauko sienomis, be to, iš plano matyti, kad vieta langui yra nepažymėta, tačiau jam ir esant, jis atsivertų tik į baudos izoliatoriaus patalpas. Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimui nustatyti reikalavimai, kurie apibrėžti HN 76:2010. Šioje normoje nustatyta, jog gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

HN 76:2010 19 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. 22 punkte – gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. HN 76:2010 23 punkte numatyta, jog gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx, 24 punkte – gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Taigi iš normoje numatytų reikalavimų nenustatyta, jog izoliavimo patalpoms būtų taikomi kitokie standartai nei įprastai baudos izoliatoriaus kamerai, kurioje asmenys gali būti laikomi iki 15 parų nepertraukiamai. Todėl iš byloje esančių patalpos planų matyti, jog baudos izoliatoriaus kamera, kurios plotas 10.04 kv. m, pažeidžia HN 76:2010 reikalavimą, kuriame numatyta, kad patalpa vėdinama per langus, kadangi atsakovas nepateikė duomenų, jog minėtoje patalpoje yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, dėl ko patalpoje galėjo kauptis drėgmė, trūkti natūralios apšvietos (patalpos langas išeina į baudos izoliatoriaus patalpas).

Todėl, teismo vertinimu, atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kameroje Nr. 0 buvo higienos normos pažeidimai dėl patalpos ventiliavimo, drėgmės bei natūralios apšvietos.

Dėl pareiškime nurodytų aplinkybių, jog pareiškėjas nebuvo vedamas į pasivaikščiojimų kiemelius, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, jog suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pareiškėjas skunde nurodė, jog atlikinėdamas bausmę baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0, jam nebuvo užtikrinama teisė vieną kartą per parą valandai pasivaikščioti gryname ore. Atsakovas posėdžio metu nurodė, jog kamera Nr. 0 yra laikinojo izoliavimo patalpa, nuteistieji šioje patalpoje praleidžia iki 24 valandų, jiems pasivaikščiojimas kiemelyje nėra suteikiamas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 222 punkte numatyta, jog nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien turi būti suteikiama ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščioti. Šiame įsakyme nėra numatyta, jog laikinojo izoliavimo kameroje esantys asmenys neturi teisės į valandos trukmės pasivaikščiojimą kiemelyje. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl pareiškėjui nebuvo suteikiama galimybė valandą pasivaikščioti kiemelyje, atliekant bausmę baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0, tokiu būdu pažeidė pareiškėjo teisę, į valandos pasivaikščiojimą gryname ore.

Dėl pareiškėjo sveikatos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie atspindėtų, jog pareiškėjo sveikatai turėjo įtakos kalinimo sąlygos Alytaus PN. Pareiškėjas posėdžio metu nurodė, jog serga nepagydoma liga, tačiau neįvardino kokia, nenurodė, kokią įtaką jo sveikatai turėjo netinkamos kalinimo sąlygos Alytaus PN, todėl pareiškėjo argumentai, jog kalinimo sąlygos turėjo neigiamą poveikį jo sveikatai, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinus nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Alytaus PN pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą bei HN 76:2010 kalėjo 10 parų, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei tai, jog pareiškėjas kalinimo metu raštu būtų skundęsis Alytaus PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 150 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.).

LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 82–183) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai taikė senaties terminą. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas negalėjo kreiptis anksčiau, kadangi EŽTT nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo su jais susipažinti.

2. Teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Tas laikotarpis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas prašė skaičiuoti 4 kv. m plotą vienam asmeniui, atskaičius baldus, praustuvę ir tualetą, tačiau teismas taikė 3,6 kv. m plotą.

3. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai.

4. Vertinant neturtinės žalos atlyginimą, teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Byloje Canali prieš Prancūziją EŽTT skyrė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesius kalinimo sąlygomis daug geresnėmis nei šioje byloje.

5. Atsakovas nepateikė teismui informacijos apie kalėjusių asmenų skaičių su pareiškėju. Atsakovas nurodė, kad negali pateikti tokios informacijos. Atsakovas pateikė melagingus parodymus dėl kamerų vietų. Visos kameros buvo 4 vietų, o 2014 m. vasario mėn. panaikino vieną lovą ir padarė 3 vietų kamerų tipo patalpose. Akivaizdžiai matyti, kad buvo padaryti pažeidimai dėl baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų kamerų plotų kvadratūros. Taip pat 24 ir 25 kamerose ant langų yra sudėtos cinkuotos skardos apie 90 cm ilgio. Teismas į tai neatsižvelgė. Atsakovas taip pat meluoja, jog pareiškėjas nesikreipė pas gydytojus dėl sveikatos. Pareiškėjas kreipėsi 2015 m. vasario 3 d. bet jam nebuvo tinkamai suteikta medicininė pagalba.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad ginčo laikotarpiu, kuriam netaikyta ieškinio senatis dėl žalos atlyginimo pareikšti, buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, t. y. neužtikrinant jam teisės aktais reglamentuoto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, patalpų ventiliavimo, drėgmės bei natūralios apšvietos, pasivaikščiojimo gryname ore. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdamas į tai, kad Alytaus PN pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą bei HN 76:2010, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0 kalėjo 10 parų, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai apribojo ginčo laikotarpį ieškinio senaties terminu, neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, neteisingai apskaičiavo Alytaus pataisos namų kamerose vienam asmeniui tenkantį plotą; atsakovas pateikė melagingus parodymus dėl kamerų vietų, taip pat meluoja, jog pareiškėjas nesikreipė pas gydytojus dėl sveikatos. Pareiškėjo nuomone, teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Dėl netinkamos ieškinio senaties taikymo pareiškėjas teigia, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas negalėjo kreiptis anksčiau, kadangi EŽTT nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo su jais susipažinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia (be kita ko) nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (LVAT 2016 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-858/2016).

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Alytaus pataisos namuose. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo reikalavimą (CK 1.126 str. 1 d.) ir bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Teismas pagrįstai sprendė tik dėl pareiškėjo reikalavimo dalies už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2015 m. vasario 23 d. Šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad, nesant pareiškėjui žinomų visų EŽTT nutarimų, išaiškinimų, jis negalėjo kreiptis į teismą, taip įgyvendinant teisę į teisminę gynybą. Pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Be to, kalinamas asmuo faktines kalinimo sąlygas ar jų pasikeitimus jaučia ir jas suvokia kiekvieną dieną, t. y. negali nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (perpildytose kamerose, ar ne) jis kalinamas, taigi pareiškėjo argumentas, jog nebūdamas susipažinęs su EŽTT praktika jis negalėjo kreiptis dėl savo teisių pažeidimo, laikytinas nepagrįstu. Apibendrindama, teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apribojo ginčo laikotarpį ieškinio senaties terminu (CK 1.131 str. 1, 2 d.).

Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikyta ieškinio senatis, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas, nustatęs atsakovo veikos neteisėtumą ir iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, konstatavo, jog atsakovas neužtikrino jam teisės aktais reglamentuoto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, higienos reikalavimų dėl patalpų ventiliavimo, drėgmės bei natūralios apšvietos, pasivaikščiojimo gryname ore.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skunde nurodytų Vidaus tvarkos taisyklių nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamųjų patalpų ploto normų pažeidimų, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomu 4 kv. m standartu, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas taip pat be jokio teisinio pagrindo teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, taip pat, kad atsakovo pateikti duomenys dėl kamerų vietų yra melagingi. Tokie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, pareiškėjas tokių įrodymų nenurodė.

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo Alytaus pataisos namuose laikymo sąlygas blogino higienos reikalavimų, pasivaikščiojimo gryname ore neužtikrinimas. Teismas taip pat nurodė, kuo remiantis jis kitus pareiškėjo skundo teiginius laiko nepagrįstais.

Dėl kitų skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų, atsižvelgdama į tai, jog jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl jų argumentų apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje esančią medžiagą, padarytomis išvadomis ir sprendimo motyvais dėl jų, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Kadangi šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas, patalpų ventiliavimo, drėgmės bei natūralios apšvietos, pasivaikščiojimo gryname ore pažeidimai) nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tai jau sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Tačiau vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Tikrinamu atveju nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiuo atveju kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nenustatyta, jog pareiškėjo sveikatai turėjo įtakos kalinimo sąlygos Alytaus PN.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atitinkamą dydį vertino tam tikrų konkrečių aplinkybių visumą.

Nors pareiškėjas remiasi EŽTT byla Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Be to, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Dėl to šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėjo argumentai, kad jis neprašė remtis Lietuvos teise, nepagrįsti. Iš pareiškėjo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, matyti, kad pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais (pvz., CK 6.272 str., 6.250 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad teismo priteista 150 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Tikrinančios bylą teisėjų kolegijos tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius