2024-09-18 Nr. AB-13496-3-61-3-09005-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-29-552/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09005-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10, 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. (A. B.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1296-1188/2024 pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 23S179921 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė šiuos argumentus:

2.1. Migracijos departamentas tyrimą dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam atliko atmestinai, paviršutiniškai, neobjektyviai, iškreipdamas byloje nustatytas aplinkybes, nevertindamas pateiktų įrodymų, neįvertindamas objektyvios kilmės šalies situacijos ir individualių pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Sprendimas yra nepagrįstas, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus principus.

2.2. Pareiškėjas bijo, jog dėl jo darbo ekstremistine pripažintoje organizacijoje (duomenys neskelbtini), atviro pilietinės pozicijos reiškimo (duomenys neskelbtini) jam gresia baudžiamoji atsakomybė, jis bus persekiojamas kaip teroriste pripažintos jo sutuoktinės šeimos narys, o ši baimė pagrįsta analogiškose situacijose esančių asmenų padėtimi kilmės valstybėje. Nesuteikus pareiškėjui prieglobsčio yra pažeidžiami jo mažamečių vaikų, kuriems yra suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, interesai.

2.3. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). 2008–2011 m. jis buvo sulaikytas pareiškus įtarimus dėl teroristinio akto organizavimo ir nors buvo išteisintas, tačiau įvairūs baudžiamojo persekiojimo epizodai, baudos ir kitos poveikio priemonės patvirtina, kad pareiškėjui gali būti iškelta kita baudžiamoji byla suklastotais kaltinimais arba atnaujintas baudžiamasis persekiojimas nurodytoje byloje. Aplinkybė, kad pareiškėjas nėra įvardintas „ekstremistų sąraše“, niekaip nepaneigia persekiojimo rizikos. (Duomenys neskelbtini) nurodo, jog šis sąrašas sudarytas vykdant (duomenys neskelbtini) įstatymo „Dėl kovos su ekstremizmu“ 18 straipsnį, siekiant organizuoti prevencinį darbą, užtikrinti visuomenės saugumą ir užkirsti kelią ekstremistinių veikų pasikartojimui, taip pat, kad į šį sąrašą įtraukti piliečiai, kurių atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis, susijęs su ekstremistinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymu.

2.4. Pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko dėl galimo persekiojimo ir jo išvengė, todėl atsakovo Sprendime nurodytas argumentas, jog grėsmė jam nekyla tik dėl to, kad nėra įsiteisėjęs nuosprendis, susijęs su ekstremistinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymu, patvirtina, kad tyrimas dėl prieglobsčio prašymo buvo vykdomas neobjektyviai. Byloje nesurinkta informacija, kad pareiškėjo politinės pažiūros pasikeitė, priešingai, jo priešiškumą režimui ir aktyvią veiklą prieš režimą patvirtina kitos prieglobsčio byloje nustatytos aplinkybės. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) susidurtų su padidinta diskriminuojančio baudžiamojo persekiojimo tikimybe ir nežmoniško elgesio grėsmėmis įkalinimo įstaigoje, todėl neaišku, kodėl atsakovas reikalavo įrodymų, pagrindžiančių galimą grėsmę kilmės valstybėje.

2.5. Pareiškėjas kilmės valstybėje paskutinį kartą lankėsi 2020 m. vasario–kovo mėnesiais, tuo metu (duomenys neskelbtini) oficialiai veikė dauguma organizacijų, kurios tik 2021–2022 m. paskelbtos ekstremistinėmis, jų nariai nebuvo persekiojami. Įrodymais nepagrįstas Sprendimo teiginys, kad pareiškėjo sutuoktinė 2021 m. mažiausiai du kartus vyko į (duomenys neskelbtini), kadangi ji (duomenys neskelbtini) paskutinį kartą lankėsi 2020 m. vasario–kovo mėnesiais kartu su pareiškėju, ką patvirtina ir jos pasas, saugomas Migracijos departamente.

2.6. Atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla grėsmė patirti persekiojimą, kadangi pareiškėjas su ja praeityje nebuvo susidūręs, tačiau tai, kad pareiškėjas nebuvo sulaikytas, įkaltintas, ieškomas (duomenys neskelbtini) teisėsaugos struktūrų dėl vykdytos opozicinės veiklos, nereiškia, kad su tokiomis grėsmėmis negalėtų susidurti ateityje.

2.7. Kilmės valstybės informacija patvirtina, jog asmenys, (duomenys neskelbtini) veikiantys prieš (duomenys neskelbtini) režimą, susiduria su bauginimu, psichologine bei fizine prievarta, (duomenys neskelbtini) metu netinkamai elgiasi su asmenimis juos reguliariai mušdami ir kankindami, o pareigūnų nebaudžiamumas yra rimta teisėsaugos struktūrų problema, saugumo sistemos yra pilnai subordinuotos šalies prezidentui. Taigi šiuo atveju pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, kad grįžęs į (duomenys neskelbtini), jis taps viena iš masinio valdžios režimo oponentų persekiojimo aukų.

2.8. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo argumentu, kad jis negali nuoširdžiai remti kitos opozicijos aktyvistės S. C., kadangi, pareiškėjo teigimu, jo sutuoktinė neteikė savo kandidatūros į (duomenys neskelbtini), todėl (duomenys neskelbtini).

2.9. Pareiškėjas, remiantis 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos nuostatomis negali būti atskirtas nuo savo mažamečių vaikų.

2.10. Prieglobsčio prašymą pareiškėjas pateikė kartu su sutuoktine, prašymas buvo nagrinėjamas kartu. Nepaisant teisės aktuose nustatyto maksimalaus 6 mėnesių termino, prašymas buvo nagrinėtas ilgiau nei metus. Nors atsakovo 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Nr. 23S123996 prieglobsčio byloje patvirtina, kad O. K. atitinka pabėgėlio ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, tačiau pareiškėjo (jos sutuoktinio) atžvilgiu pateikiamas priešingas vertinimas. Pareiškėjo įsitikinimu, ginčijamas Sprendimas paneigia pareiškėjo teisę į veiksmingą prieglobsčio procedūrą ir patvirtina, kad atsakovas nevykdė tyrimo dėl pareiškėjo nurodytos grėsmės kilmės valstybėje, taip pat akivaizdžiai pažeidė 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos įtvirtintas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo taisykles.

2.11. Pareiškėjui kyla reali individuali grėsmė, dėl šios grėsmės jis negali grįžti į savo šalį, todėl jis atitinka papildomos apsaugos kriterijus, nustatytus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 87 straipsnio 1 dalyje.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė šiuos argumentus:

4.1. Pareiškėjo pasakojimas ir paaiškinimai bei jo daromos prielaidos nėra pagrįstos objektyviais duomenimis, o įžvelgiama grėsmė yra hipotetinė.

4.2. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė informacijos, leidžiančios konstatuoti, jog (duomenys neskelbtini) teisėsauga identifikavo jį kaip ekstremistinės organizacijos narį ar rėmėją, todėl turi tikslą bei motyvą nustatyti jo buvimo vietą, sulaikyti jį ir nubausti. Taip pat nerasta informacijos apie prieglobsčio prašytojo politiškai motyvuotą persekiojimą (Interpolo duomenų bazėje nėra duomenų apie pareiškėjo paiešką, jo nėra ir Asmenų, įsitraukusių į ekstremistinę veiklą, sąraše). Vien tik prieglobsčio prašytojo nurodyti motyvai, kad jis priklauso ekstremistinei organizacijai, o jo sutuoktinė pripažinta teroriste ir paaiškinimai savaime neįrodo, jog kilmės valstybėje jam kyla reali persekiojimo grėsmė. Šiuos teiginius patvirtinančios informacijos Migracijos departamentas nerado, nors įprastai tokia informacija yra prieinama, o pareiškėjas nepateikė tai patvirtinančių duomenų.

4.3. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė, nepaisant tariamai kylančių grėsmių bei po 2020 m. prasidėjusio režimo priešininkų persekiojimo, lankėsi kilmės valstybėje.

4.4. Pareiškėjas pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, iki išvykimo iš kilmės valstybės prieš jį asmeniškai nebuvo panaudoti jokie persekiojimo veiksmai. Sprendime motyvuotai nurodyta, kad atviruose prieigos šaltiniuose rasta informacija apie pareiškėjui iškeltą baudžiamąją bylą dėl įvykių 2008–2011 m. (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas teigia, kad (duomenys neskelbtini), tačiau ši informacija nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjui gresia reali persekiojimo grėsmė. Paskutiniai pareiškėjo skelbti straipsniai dar iki organizacijos (duomenys neskelbtini) pripažinimo ekstremistiniu dariniu (duomenys neskelbtini): 2021 m. sausio 5 d. skelbtas paskutinis pareiškėjo rengtas straipsnis anglų kalba bei 2018 m. vasario 28 d. publikuotas straipsnis rusų kalba. Duomenų, jog prieglobsčio prašytojas viešai būtų įvardijamas minėto internetinio portalo administratoriumi, nėra, o vietoje to naudojamas bendras slapyvardis (duomenys neskelbtini). Vėlesnių duomenų apie prieglobsčio prašytojo aktyvią, politiškai motyvuotą veiklą viešojoje erdvėje rasti nepavyko.

4.5. Pareiškėjui nuo 2014 m. buvo išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tikėtina, kad prieglobsčio prašytojas, siekdamas įteisinti gyvenimą Lietuvos Respublikoje paprastesniu būdu, nereikalaujančiu kas dvejus metus keisti leidimą laikinai gyventi, kreipėsi dėl prieglobsčio jam suteikimo. Prieglobsčio prašytojo nenoras kas dvejus metus teikti prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi nėra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą ir išduoti leidimą nuolat gyventi, kuris galioja penkerius metus nuo išdavimo datos. Dėl šių priežasčių atsakovas pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pateikimą kvalifikavo kaip piktnaudžiavimą migracinėmis procedūromis.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 22 d. sprendimu tenkino pareiškėjo A. B. skundą, panaikino Migracijos departamento 2023 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 23S179921, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teismas, be kita ko, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 223 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini).

6.2. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 6 d. kartu su sutuoktine pateikė Migracijos departamentui prašymą suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

6.3. Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 23S123996 atsisakė suteikti prieglobstį O. K. (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, išduodamas jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo sutuoktinė apskundė šį Migracijos departamento sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-11490-1161/2023 atmetė jos skundą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-995-575/2024 paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

7. Teismas, vadovaudamasis UTPĮ 86, 87 straipsnių nuostatomis, šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu, t. y. nuo 2022 m. vasario 26 d. iki 2022 m. gruodžio 28 d., toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pakankamai formaliai vertino pareiškėjo pateiktus įrodymus apie jam kilmės šalyje kylančią grėsmę, Sprendime nėra pakankamai išanalizuota ir įvertinta pareiškėjo individuali situacija, neįvertintos visos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas grindžia savo baimę grįžti į (duomenys neskelbtini).

8. Teismas konstatavo, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, vertino iš skirtingų šaltinių surinktą informaciją, tačiau jis iš esmės tinkamai neįvertino viešai prieinamos aktualios kilmės valstybės informacijos, pateiktos įvairiuose tarptautiniuose dokumentuose. (Duomenys neskelbtini).

9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, įvertinus sprendimą, priimtą dėl pareiškėjo sutuoktinės, matyti, jog O. K. atžvilgiu atsakovas konstatavo, kad ji atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, t. y. pareiškėjo sutuoktinė negali grįžti į savo kilmės šalį dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl savo politinių įsitikinimų, taip pat tyrimo metu nustatyta pagrįsta tikimybė, jog kilmės valstybėje O. K. gresia Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 3 straipsnyje nurodyti veiksmai dėl jos individualių aplinkybių, todėl ji atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Tačiau, remiantis UTPĮ 88 straipsnio 3 dalies 4 punktu, O. K. nesuteiktas prieglobstis, kadangi yra pagrindas manyti, kad jos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ar visuomenei. Pareiškėjo atžvilgiu Migracijos departamentas konstatavo priešingai, t. y. kad jam nekyla reali grėsmė (duomenys neskelbtini). Teismas pabrėžė, kad iš esmės neįvertinus visų su pareiškėjo veikla ir giminystės ryšiais (sutuoktine) susijusių aplinkybių aktualios informacijos apie kilmės valstybę kontekste, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjui iš tiesų nekyla grėsmė jo kilmės valstybėje ir ji nekils, jam sugrįžus į kilmės valstybę.

10. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovui nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo teikiami įrodymai apie jo sutuoktinės veiklą, paties pareiškėjo veiklą, ir, kad buvo konstatuota, jog pareiškėjo sutuoktinei iš tiesų kyla reali grėsmė (duomenys neskelbtini), padarė išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo aiškintis, ar pareiškėjo atveju egzistuoja būtini politinių pažiūrų sąvokos elementai, jog būtų nustatytos persekiojimo priežastys, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 1 dalies e punktą. Teismas sprendė, jog atsakovas turėjo įsitikinti, ar pareiškėjui iš tiesų nekyla reali rizika grįžus į kilmės valstybę patirti persekiojimo veiksmus. Teismas akcentavo, kad tokio pobūdžio vertinimas turėjo būti atliekamas individualiai ir jį atliekant turėjo būti atsižvelgiama į pareiškėjo individualią padėtį, jo artimą ryšį su sutuoktine ir asmenines aplinkybes, į naujausią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje. Taip pat, ypač detaliai ir įdėmiai turėjo būti vertinami pareiškėjo paaiškinimai apie (duomenys neskelbtini).

III. 11. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

12. Atsakovas nurodė šiuos argumentus:

12.1. Migracijos departamentas Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad prieglobsčio prašytojo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė informacijos, leidžiančios konstatuoti, jog (duomenys neskelbtini).

12.2. Priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, Migracijos departamentas analizavo kilmės valstybės informaciją, t. y. (duomenys neskelbtini). Teismas savo sprendime nepateikia jokios kitos kilmės valstybės informacijos.

12.3. Atsakovas, atlikęs tyrimą ir įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus padarė pagrįstas ir pirmosios instancijos teismo nepaneigtas išvadas, kad pareiškėjas pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, iki išvykimo iš kilmės valstybės prieš jį asmeniškai nebuvo panaudoti jokie persekiojimo veiksmai – teisinės ar administracinės priemonės.

12.4. Išvados, susijusios su O. K., priimtos dėl jos individualių aplinkybių, o ne dėl jos sutuoktinio.

12.5. Teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas, kadangi jas advokatui sumokėjo ne pareiškėjas, o viešoji įstaiga, kuri šioje byloje nėra proceso šalis.

13. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas atmesti apeliacinį skundą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas, palaikydamas savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, nurodė papildomus argumentus:

14.1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

14.2. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta informacija, kad pareiškėjo sutuoktinė buvo grįžusi į kilmės valstybę po 2020 m. (duomenys neskelbtini) neatitinka tikrovės.

14.3. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdo kiti, nors ir nedalyvavę byloje asmenys, tokios išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama.

IV. 15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 20 d. sprendimu tenkino Migracijos departamento apeliacinį skundą, panaikino Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškėjo skundą.

16. Teismas nurodė, jog Migracijos departamentas nenustatė (duomenys neskelbtini).

17. Teismas konstatavo, kad atsakovas įvertino pareiškėjo individualią situaciją, taip pat jo šeiminį ryšį su asmeniu, kurį Migracijos departamentas pripažinęs atitinkančiu UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjo sutuoktinė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus informaciją apie bendrą padėtį kilmės šalyje ir jo sutuoktinės veiklą žmogaus teisių gynimo srityje, pagrindžiančių individualią tokio persekiojimo riziką. Be to, pažymėjo, jog pareiškėjo sutuoktinės prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo atmestas (žr. LVAT 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-995-575/2024.).

18. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pakankamai išsamiai išanalizavo aktualią kilmės valstybės informaciją. Teismas sutiko su atsakovo išvadomis, kad, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nenustatyta individualių aplinkybių, pagrindžiančių tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Atsakovas nenustatė pareiškėjui kylančios grėsmės būti asmeniškai persekiojamam dėl (duomenys neskelbtini), todėl teismas vertino, jog atsakovas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

19. Teismas pažymėjo, jog Migracijos departamentas Sprendime taip pat pagrįstai akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pažeidžiamas šeimos vientisumo išsaugojimo reikalavimas (Direktyvos 2011/95/ES 23 str.), kadangi dėl pareiškėjo vaikams suteikto prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, pareiškėjui yra suteikiamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas, be kita ko, išnagrinėjo visą reikšmingą informaciją, susijusią su pareiškėjo individualia padėtimi ir asmeninėmis aplinkybėmis bei bendra situacija kilmės šalyje ir pagrįstai nenustatė pareiškėjui kilusio pavojaus patirti didelę žalą grįžimo į kilmės valstybę atveju ir pagrindo suteikti papildomą apsaugą.

20. Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl tenkino atsakovo apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Teismas, be kita ko, netenkino pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

V. 21. Pareiškėjas A. B. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1296-1188/2024, o išnagrinėjus bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas, be kita ko, prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1296-1188/2024 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

23. Pareiškėjas nurodo, kad teismas grindė sprendimą tikrovės neatitinkančiomis ir byloje nenustatytomis aplinkybėmis, kad: (duomenys neskelbtini).

24. Pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Paaiškina, jog sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos atsakovo Sprendime nurodytos aplinkybės, kurios buvo paneigtos bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nustatyti faktai neatitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytų ir pirmosios instancijos teismo sprendimu patvirtintų faktų. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, aklai rėmėsi atsakovo Sprendime nurodytomis, tačiau nepatvirtintomis, aplinkybėmis. Pareiškėjas pažymi, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog (duomenys neskelbtini).

25. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nenurodė, kokios aplinkybės patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės rėmėsi byloje nepatvirtinta informacija, nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos ir nesuteikdamas pareiškėjui galimybės būti išklausytam. Buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką teismą. Pareiškėjo teigimu, iš esmės neįvertinus visų su pareiškėjo veikla ir giminystės ryšiais susijusių aplinkybių aktualios informacijos apie kilmės valstybę kontekste, negalima daryti išvados, kad pareiškėjui iš tiesų nekyla grėsmė kilmės valstybėje ir ji nekils jam sugrįžus į kilmės valstybę. Nagrinėjamu atveju turėjo būti įdėmiai įvertinti pareiškėjo paaiškinimai apie (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas, neargumentuotai paneigdamas tokio tyrimo poreikį, paneigė pareiškėjo teisę į veiksmingą prieglobsčio procedūrą.

26. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atlyginti jo turėtas 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidas už prašymo dėl proceso atnaujinimo parengimą.

27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti.

28. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo vertinimu, jog priimtas teismo sprendimas yra be motyvų, nes apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo apeliacinį skundą bei pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, analizavo ginčo teisinius santykius reglamentuojantį teisinį reguliavimą, teismų praktiką, pateikė faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis pagrįstus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjo netekinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu.

29. Atsakovas nurodo, jog prašyme atnaujinti procesą dėl materialiosios teisės normų pažeidimo turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai patvirtina, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytinas materialiosios teisės normas, tačiau pareiškėjas nepagrindė savo prašymo atnaujinti procesą nurodytu pagrindu.

30. Atsakovas laikosi pozicijos, jog apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo teismo formuojamos praktikos, nes ir šio teismo praktikoje pažymima, kad vien tik politinių pažiūrų turėjimas nėra pagrindas pripažinti, kad asmeniui turi būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjo prašymas nepagrįstas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 12 punkte įtvirtintu pagrindu.

31. Atsakovo vertinimu, teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir priėmė faktiniais ir teisiniais pagrindais pagrįstą sprendimą, o pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą yra pagrįstas deklaratyviais teiginiais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 32. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

33. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).

34. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).

35. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).

36. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

37. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą užbaigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

38. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje laikantis EŽTT jurisprudencijos, pagal kurią teismui tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą nereiškia, kad teismas turi pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą, nuosekliai pabrėžiama, kad aptariamu pagrindu administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš teismo sprendimo ar nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-415/2022 ir jos 48 p. nurodytą praktiką). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019).

40. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu grindžia tuo, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant 2024 m. kovo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1296-1188/2024 liko neįvertinti esminiai pareiškėjo argumentai dėl jo politinės veiklos ir dėl to jam kilsiančios grėsmės kilmės valstybėje, o į sprendimą perkelti tik atsakovo argumentai, todėl šis sprendimas laikytinas neturinčiu motyvų.

41. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje.

42. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-1296-1188/2024 motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo apeliacinio skundo bei pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, įvertino nustatytas faktines aplinkybes, analizavo ginčo santykius reglamentuojantį teisinį reguliavimą, ginčui spręsti aktualią teismų praktiką ir pateikė faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis pagrįstus argumentus tiek dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pagrįstumo vertinimo, tiek dėl to, jog pareiškėjo ginčytas Migracijos departamento 2023 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 23S179921 yra teisėtas ir pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime individualizuotai pagal konkrečią pareiškėjo situaciją pasisakoma esminiu klausimu – ar užsienietis atitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijus. Tai, kad teismas apibendrintai išdėstė savo poziciją ir tiesiogiai nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo argumento aspekto, nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu.

43. Įvertinusi prašymo atnaujinti procesą turinį šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su LVAT sprendime išdėstytais motyvais ir juos kritikuoja. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu.

44. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

45. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).

46. Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

47. Pareiškėjas, siekdamas proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, prašyme nenurodo jokių konkrečių materialiosios teisės normų, kurios būtų neteisingai aiškintos ir taikytos administracinėje byloje Nr. eA-1296-1188/2024.

48. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėjas iš esmės pateikia tik savo deklaratyvų vertinimą, kad byloje galėjo būti pažeistos aktualios teisės normos, jas aiškinant ir taikant, tačiau nenurodo nei tokių teisės normų, nei su tuo susijusios teismų praktikos ar mokslinės doktrinos pavydžių, kurie pagrįstų jo poziciją. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1296-1188/2024 ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

49. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašyme vėlgi tik deklaratyviai teigia, jog buvo nukrypta nuo administracinių bylų praktikos, tačiau nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas ir jos būtų aiškintos bei taikytos kitaip. Pareiškėjas taip pat prašyme nurodė, jog nebuvo užtikrinta jo teisė būti išklausytam bei teisė į nešališką teismą, tačiau nedetalizavo, kaip šioje byloje administracinių teismų praktika dėl šių teisių užtikrinimo formuojama klaidinga linkme.

51. Vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi taisyklės, jog tinkamo proceso principas reikalauja, jog teismo sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars (tebūnie išklausyta ir antroji pusė)). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra pažymėjęs, kad proceso šalių lygybės principas, esantis sudėtine platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalimi, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Kress prieš Prancūziją). EŽTT taip pat yra išaiškinęs, kad jei buvo surengtas žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, tokio nagrinėjimo nebuvimas apeliacinės ar kasacinės instancijų teisminiuose procesuose gali būti pateisinamas, atsižvelgiant į specifinį tokių procesų pobūdį, todėl darytina išvada, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta norma (teisę būti išklausytam) apima teisę teisminiame procese būti išklausytam bent vieną kartą (žr., pvz., EŽTT 2012 m. birželio 5 d. sprendimą byloje Keskinen ir Veljekset Keskinen Oy prieš Suomiją).

52. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas bei jo atstovas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, turėjo galimybę išdėstyti savo argumentus, teikti reikalingus paaiškinimus, įrodymus bei oponuoti atsakovo atstovams, todėl teisės būti išklausytam bei teisės į nešališką teismą aspektu nebuvo nukrypta nuo vyraujančios administracinių bylų praktikos. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisės būti išklausytam aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021, 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023).

53. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai, jog LVAT 2024 m. kovo 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1296-1188/2024 nebuvo užtikrintas vienodos administracinių teismų praktikos formavimas, yra nepagrįsti.

54. Išanalizavus kitus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme atnaujinti procesą nurodyti motyvai liudija, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu bei įrodymų vertinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014 ir kt.). Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė.

55. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1296-1188/2024.

56. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje netenkinus pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą, nėra pagrindo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1296-1188/2024 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1296-1188/2024 pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius