2016-03-22 Nr. AB-6258-3-64-3-00760-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-779-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00760-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. G. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2009 m. iki 2013 m. buvo periodiškai kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant kalinimo sąlygas: buvo kalinamas kamerose, kuriose ploto tekdavo mažiau, nei nustatyta teisės normose, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, kitas inventorius, sanitarinis mazgas. Tokiose sąlygose nebuvo laisvo judėjimo ploto. Dėl to jis patyrė nepatogumus, orumo pažeminimus, didžiulę ilgametę psichologinę traumą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių TI, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Senaties termino pareiškėjas prašo netaikyti, kadangi anksčiau nežinojo apie padarytus pažeidimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus šiais klausimais, be to, pažeidimai yra tęstiniai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 35–42) prašė pareiškėjo skundo netenkinti. Be to, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovas prašo teismo, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Atsiliepimą atsakovas grindė šiais argumentais:

1. Pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2008 m. gruodžio 29 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. gruodžio 28 d. Laikotarpiu, kuriam netaikytina senatis, pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 30, 24, 42, 45, 22, 46, 27, 1, 37, 79, 30, 2, kamerose būdavo 1–10 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,99 kv. m iki 23,4 kv. m gyvenamasis plotas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

2. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu buvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas kameroje Nr. 46 ir nustatyta, jog pelėsio nėra, kamerai reikalingas paprastasis remontas. Kameros Šiaulių TI vėdinamos natūraliu būdu, per langus, tualetai atskirti 1,5 m aukščio pertvara, inventorius teikiamas pagal nustatytas normas. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

3. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Pareiškėjas V. G. pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui atsiliepimą į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 45–46), kuriame dėl atsakovo prašomo taikyti senaties termino nurodė, jog anksčiau jam nebuvo žinomi Lietuvos Respublikos teisės aktai, pagal kuriuos jis galėtų ginti savo teises. Pareiškėjo teigimu, jo teisės buvo pažeidžiamos kasdien, todėl pažeidimas buvo tęstinis, terminas prasidėjo kiekvieną dieną iš naujo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu (b. l. 51–57) pareiškėjo V. G. skundą tenkino iš dalies: priteisė V. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Pasisakydamas dėl ginčo dalyko, pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis, kurias įvertinęs pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Taip pat teismas rėmėsi CK 6.250 straipsniu (neturtinės žalos sąvoka) bei šią nuostatą aiškinančia teismų praktika, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsniu.

Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, jog asmens teisės yra pažeidžiamos ne nuo tada, kai teismas pripažįsta, jog jos buvo pažeidžiamos, o atlikus neteisėtus, teisės normoms prieštaraujančius veiksmus. Asmens nesuvokimas apie daromus pažeidimus, reikiamos teisinės literatūros negavimas (byloje nėra įrodymų, jog dėl tokios literatūros apskritai būtų kreiptasi) yra subjektinės, nuo asmens priklausančios priežastys, kurios negali lemti senaties termino netaikymo.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2008 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d. periodiškai kalintas Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie skelbiami lietuvių kalba. Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2015 m. kovo 13 d. (spaudas ant voko, b. l. 4), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d.

Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. kovo 12 d. yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir ta skundo dalis atmestina. Teismas aptars pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpį nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2015 m. kovo 26 d. pažymos Nr. 69/06-10725 „Dėl V. G.“, laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, buvo kalinamas kamerose Nr. 30, 24, 41, 45, 22, 46, 27, 1, 37, 79, 2, kameroje būdavo 1–10 asmenų, pareiškėjui teko nuo 1,99 kv. m iki 23,4 kv. m kameros ploto. Iš viso pareiškėjas per laikotarpį, kuriam netaikomas senaties terminas, nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 138 dienas. Iš šio laikotarpio 57 dienas pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 23,4 kv. m kameros ploto. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 81 dieną buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas iš esmės ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Teismui pateiktoje Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. kovo 23 d. pažymoje Nr. 62/04-597 nurodyta, kad nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas V. G. su skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Šiaulių TI direktorių nesikreipė. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 30 d. pažymoje Nr. 62/08-338 „Apie V. G. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad „Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis aukščiau minimais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai)“, kurie atitverti numatyto aukščio lengvai valoma sienele.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo laikymo kamerose. 2012 m. liepos 19 d. atliktų patikrinimų metu buvo konstatuota, kad kameroje Nr. 46, dėl dažų lupimosi, reikalingas paprastasis remontas, pelėsio nėra. Tokiu būdu, darytina išvada, ką nurodo pareiškėjas ir savo skunde, jog pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo tenkantis pareiškėjui per mažas plotas apgyvendinimo kamerose.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teismas atsižvelgia į LVAT praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).

Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik dvejiems su puse metų nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI po įvykdytų teisės pažeidimų. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik dvejus su puse metų, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime. Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai).

Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, LVAT praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus beveik dvejiems su puse metų nuo išvykimo iš Šiaulių TI, laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo neilgas, šiuo laikotarpiu pareiškėjui kartais tekdavo kameros plotas, didesnis nei nustato normatyvai, pareiškėjui priteistinas 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėjas V. G. apeliaciniu skundu (b. l. 61) prašo jo skundą tenkinti visa apimtimi, o senaties termino netaikyti.

Pareiškėjo manymu, teismas, taikydamas ieškinio senaties terminą, rėmėsi prielaidomis. Ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas, nes kalinimo Šiaulių TI metu pareiškėjas sirgo depresija ir net keturis kartus buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Be to, pareiškėjo manymu, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra jo garbės ir orumo įžeidimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 66–69) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad negalėjo laiku kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo. Akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą galėjo ir turėjo sužinoti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė (žr., LVAT administracines bylos Nr. A444-343/2013, A146-307/2013). Be to, pareiškėjas galėjo kreiptis dėl teisinės pagalbos teikimo. Dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas visiškai neindividualizavo ir nedetalizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų.

Pareiškėjas V. G. pateikė atsiliepimą į atsakovo atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 72), kuriame nurodo, jog administracinių teismų praktikoje už vieną kalinimo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dieną priteisiama nuo 7 iki 9 eurų. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui V. G. už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto pirminio skundo (b. l. 2–3) matyti, jog pareiškėjas skundėsi iš esmės tik dėl vieno dalyko – dėl kameros ploto trūkumo.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, t. y. priteisė V. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje atsakovo prašymu taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, vertino tik V. G. kalinimo Šiaulių TI laikotarpį nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d.

Iš apeliacinio skundo turinio (b. l. 61) matyti, kad pareiškėjas nesutinka tik su taikytu ieškinio senaties terminu bei jam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo jam priteisti iš atsakovo visą neturtinės žalos dydį, kurį nurodė savo skunde, t. y. 10 000 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės neargumentuoja apeliaciniame skunde išdėstytos pozicijos.

Šiuo aspektu LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015). Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, remiasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime taikytu ieškinio senaties terminu (CK 1.125 str. 8 d.), taip pat teismo išvadomis, kad laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d. 81 dieną iš 138 dienų pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą, turintį tekti vienam asmeniui. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi tik tai, jog administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto 3 metų ieškinio senaties termino praleidimo priežastis – tai, kad į lietuvių kalbą nebuvo išversti aktualūs EŽTT sprendimai ir pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą nežinojo, nėra pakankama priežastis šį terminą atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo šį terminą atnaujinti.

Argumentus, kuriais grindžia ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinybę, t. y. kad kalinimo Šiaulių TI metu sirgo depresija ir net keturis kartus buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, pareiškėjas nurodė tik apeliaciniame skunde, tačiau jokių konkrečių šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų teismui nepateikė, todėl išsamiau dėl jų apeliacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako.

Minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodo tik, jo manymu, per mažą pirmosios instancijos teismo jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumą. Pareiškėjo teigimu, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma pažeidžia jo garbę ir orumą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte buvo numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsakovo teismui pateiktų duomenų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu (nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d.), iš viso 81 dieną, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. pareiškėjui minėtu laikotarpiu teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto (žr., Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 1-osios pamainos vyresniosios prižiūrėtojos 2015 m. kovo 26 d. „Pažymą dėl V. G.“ Nr. 60/09-10725; b. l. 8–12). Atsižvelgiant į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta.

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš minėtos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus pažymos (b. l. 8–12) matyti ir tai, jog iš 81 dienos, kai buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą kameros plotą, net pusę šio laiko pareiškėjui teko nuo 1,99 kv. m. iki 2,5 kv. m kameros ploto.

Praktikoje teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 2012 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. nustatytas 800 Lt (231,70 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. Nr. 718 nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. buvo nustatytas 850 LT minimalus darbo užmokestis); taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Todėl sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri, kaip minėta, patiriama individualiai (žr., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi jam priteistos sumos dydį, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, nes gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis ir tam tikru laikotarpiu žymiai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir nepatogumus. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti ir pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą (t. y. 10 000 Eur), kadangi minėtas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, o byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentavo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta. Todėl aplinkybė, jog pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik dvejus su puse metų, leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.

Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio (t. y. 10 000 Eur) neturtinė žala.

Taigi, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė jam nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (nepatogumus), kuri nagrinėjamu atveju vertintina 550 Eur. Kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteistą 400 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidina iki 550 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti: pareiškėjui V. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteistą 400 Eur sumą padidinti iki 550 Eur (penkių šimtų penkiasdešimties eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė