2021-06-23 Nr. AB-13430-3-62-3-01010-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-344-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01010-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 2 (1, 3 būriuose) ir 3 (10 būryje) sektoriuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Būriuose nebuvo įrengta pakankamo dydžio kambarių maistui susidėti, šaldytuvų, per mažos virtuvės ir tai mažino gyvenamojo ploto normą patalpose, kadangi rūbus džiovindavo, maistą dėdavo ir laisvalaikio reikmenis laikė joje. Dėl perteklinių daiktų ir gyvenamųjų patalpų, t. y. poilsio kambario trūkumo buvo suteikta mažiau gyvenamojo ploto nei numato teisės aktai (-0,5 m2), t. y.: laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. bausmę atliko 2 sektoriaus 1 būrio 2 brigadoje (22 miegamosios vietos), teko nuo 2,54 m2 gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki 2 ir nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2019 m. sausio 7 d. gyveno 2 sektoriaus 3 būrio 2 brigadoje (21 miegamoji vieta) ir teko 2,67 m2 gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2018 m. kovo 28 d. gyveno 3 būrio 3 brigadoje (16 miegamųjų vietų) ir teko 2,72 m2 ploto. Laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. gyveno 10 būrio 2 kamerų tipo patalpoje, kadangi patalpa buvo rakinama 21 val. per parą. Minėtu laikotarpiu pagal registrų centro išrašą patalpų plotas įvardijamas ne kaip gyvenamas plotas, tačiau kaip pagrindinis. Vadinasi, pareiškėjas buvo apgyvendintas negyvenamos paskirties patalpose (3 sektorius) ir tuo laikotarpiu jam buvo suteiktas 0 m2 gyvenamojo ploto.

2.2. Gyvenamojoje patalpoje buvo asbesto stogai. 2016 m. buvo pradėtos rekonstruoti patalpos, kurių metu be jokių papildomų apsaugos priemonių buvo šalinama toksiška asbesto stogo danga. Pareiškėjas gyveno šalia rekonstruojamų pastatų (3 sektoriuje). Rekonstrukcija buvo baigta 2018 m. rugsėjo 23 d. Tokie darbai pareiškėjui kėlė grėsmę bei padarė didelę žalą jo sveikatai.

2.3. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu 1 ir 3 būriuose, nebuvo įrengti atitvarai. Sanitariniuose mazguose buvo netinkama ventiliacija, patalpos nešvarios, smirdėjo. Taip pat būriuose buvo per daug nuteistųjų, o sanitarinių įrenginių trūko, nes 3 sanitariniais įrenginiais naudodavosi 60 nuteistųjų.

2.4. Laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, šepetukas, skutimosi peiliukai) nemokamai. Pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų įsigyti higienos priemonių savarankiškai.

2.5. Nuo 2017 m. pareiškėjas 1 ir 3 būriuose buvo laikomas užrakintas nuo 20.30 val. iki 6.30 val., juose nebuvo įrengti aliarminiai skambučiai, nebuvo papildomo evakuacinio išėjimo. 3 sektoriuje pareiškėjas buvo rakinamas gyvenamosiose patalpose ir išleidžiamas tik 3 val. pasivaikščioti, įskaitant susitvarkyti visus būtinus darbus (skalbtis, laisvalaikį praleisti, apsipirkti parduotuvėje, lankytis pas gydytoją, mokslai, sportiniai užsiėmimai, pasivaikščioti). Tai reiškia, kad pareiškėjas buvo laikomas užrakintas patalpoje, kurioje nebuvo jokių kitų išėjimų, langai su grotomis. Vadinasi, esant nelaimei, pareiškėjas negalėtų išeiti. Be to, Pravieniškių PN-AK iškabino senus evakavimosi planus, kurie nėra atnaujinti, neatitinka pastato išplanavimo, o tai apsunkina galimybę esant nelaimei evakuotis.

2.6. Gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, patalpos buvo antisanitarinės būklės.

2.7. Nors pareiškėjas buvo laikomas paprastosios grupės režime, tačiau šis režimas ginčo laikotarpiu vis sunkėjo.

2.8. Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK patyrė kankinimą ir nežmonišką elgesį, stresą, žalą sveikatai, dėl ko jam kilo jo prašoma priteisti neturtinė žala.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas gyvenamosiose patalpose. Virtuvėlės įrengtos visuose būriuose, jose yra spintelės, kuriose galima laikyti maisto produktus. Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 2 ir 3 būriuose poilsio kambario nėra, nes jie nuteistųjų pageidavimu perdaryti į virtuvėles. Trečiojo sektoriaus 11 būryje įrengtas poilsio kambarys. Pastatai, kuriuose gyveno pareiškėjas yra specialios paskirties, o 3 sektoriaus baudos izoliatorius kitos paskirties. Šildymas yra centralizuotas. Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkamą temperatūrą patalpose, tinkamą sanitarinio mazgo įrenginių būklę. Privatumui užtikrinti būrių tualetuose įrengtos kabinos. Tarp pisuarų sumontuotos pertvaros, kurių aukštis 1,5 m. Prausyklose teisės aktai nenumato pertvarų. 2 sektoriaus stogo danga yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda asbesto dulkės. Pravieniškių PN-AK nebuvo vykdomi darbai dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkės. 3 sektoriaus nuteistųjų bendrabutyje, kuriame yra 10 būrys stogo dangoje nėra asbestinio šiferio. Pravieniškių PN-AK 2 ir 3 sektoriuose yra įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius rūbus. Džiovinimo vietos įrengtos ir kiemuose. Pravieniškių PN-AK laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, yra parengtas ir su kompetentinga institucija suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui, iškabinti evakavimo planai, įrengtos priešgaisrinės kopėčios, apsirūpinta pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, jų laikymo vietos pažymėtos specialiais lipdukais. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu higienos priemonės nebuvo išduotos, kadangi teisės aktai to nenumatė. 2 ir 3 sektoriuose nuteistųjų gyvenamosios patalpos užrakinamos po nuteistųjų vakarinio patikrinimo nuo 20.30 val. iki 20. 45 val. ir atrakinamos 6.30 val.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Vertindamas skundo argumentus dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu, kuris nustato minimalų 3,1 m2 gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, ir 111.2 punktu, kuris numato ne mažesnį kaip 3,6 m2 plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas: laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2019 m. sausio 7 d. gyveno 2 sektoriaus 1 būrio 2 brigadoje (21 miegamoji vieta, 66,73 m2 ploto, vienam asmeniui teko 3,18 m2), 3 būrio 2 brigadoje (21 miegamoji vieta, 66,56 m2 ploto, vienam asmeniui teko 3,17 m2) ir 3 brigadoje (16 miegamųjų vietų, 51,41 m2 ploto, vienam asmeniui teko 3,22 m2); laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. gyveno 3 sektoriaus 10 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje (4 miegamos vietos, 23,75 m2 ploto, vienam asmeniu teko 5,94 m2); laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2017 m. vasario 3 d. bei nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. kovo 22 d. atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose, kurioje jam teko nuo 4,74 m2 iki 6,37 m2 gyvenamojo ploto.

Pripažino, kad ginčo dėl miegamųjų vietų nėra, kadangi pareiškėjas nurodė tapačius skaičius, kuriuos atsiliepime į skundą nurodė Pravieniškių PN-AK, ir dėl patalpų ploto ginčo nėra. Teismas konstatavo, kad bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui teko nuo 3,17 m2 iki 5,94 m2 ploto ir jam turėjusi tekti ploto norma (3,1 m2) pažeista nebuvo. Tačiau, vadovaudamasis teismų praktikos išaiškinimu, kad karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018), padarė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. liepos 4 d. teko 3,13 m2, t. y. 4 paras trūko 0,47 m2 ploto kamerų tipo patalpose. Todėl teismas konstatavo Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus. Nustatęs teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

Teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus dėl trūkstamų sanitarinių įrenginių, inventoriaus ir kitų pažeidimų laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. liepos 4 d., kai buvo nustatyta, jog pareiškėjui teko mažesnis gyvenamasis plotas nei numato teisės aktai.

6. Atmesdamas pareiškėjo skundo argumentą, kad 3 sektoriaus patalpa yra negyvenama, teismas pažymėjo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtintas Statybos techninio reglamento STR. 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, kuris išskiria gyvenamuosius ir negyvenamuosius pastatus (5.1 p.) bei numato, jog prie negyvenamųjų pastatų priskiriami specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai) (7.16 p.). Todėl tai, jog 3 sektoriaus pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8 punktu ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Aprūpinimo norma) 2.9 punktu, pripažino, kad teisės aktai nenumato, kokio ploto turi būti įrengiami laisvalaikio kambarys ar kambariai maistui susidėti. Nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK neginčijo aplinkybės, jog 2 sektoriuje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį. Tačiau, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad jis neturėjo kur susidėti maisto produktų, nes 3 sektoriuje 10 būryje buvo įrengtas poilsio kambarys, o virtuvėlėse buvo šaldytuvai, duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreiptųsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, jog trūksta vietos susidėti maistą byloje nėra.

8. Teismas nustatė, kad būrio tualetuose buvo įrengtos kabinos, tarp pisuarų sumontuotos pertvaros, kurių aukštis 1,5 m, 1 būryje buvo įrengta 5 unitazai ir 3 pisuarai, 4 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 1 dušo galvutė, o 3 būryje 5 unitazai, 3 pisuarai, 6 praustuvės, 1 kojų plautuvė, ginčo laikotarpiu 1 būryje buvo 53 nuteistieji, o 3 būryje nuo 39 iki 50 nuteistųjų. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, kuriame nustatyta, jog tualete turi būti 1 klozetas arba unitazas ir 1 pisuaras dvylikai asmenų ir 1 praustuvė – 10 asmenų, ir Aprūpinimo normomis, kuriose nustatyta, kad prausykloje turi būti praustuvė (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), teismas padarė išvadas, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d. teisės aktai nereglamentavo koks inventorius turi būti sanitariniame mazge ir prausykloje, tačiau iki 2017 m. sausio 1 d. 1 būryje trūko pisuarų bei praustuvių bei 3 būryje trūko pisuarų. Konstatavo, kad minėtu laikotarpiu pažeidimai laikomi nustatytais, o kitu laikotarpiu teisės aktai nebuvo pažeisti ir sanitariniame mazge bei prausykloje buvo pakankamas kiekis sanitarinių įrenginių.

9. Vertindamas skundo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) paprastai konstatuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti. Pareiškėjui būnant 1 ir 3 būriuose privatumas buvo užtikrintas, kadangi ir pats pareiškėjas skunde nurodė, jog sanitarinis mazgas buvo visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos.

10. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Todėl su tuo susiję skundo argumentai atmesti.

11. Teismas pripažino, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad ant Pravieniškių PN-AK gyvenamojo pastato (1 ir 3 būriuose) stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Pravieniškių PN-AK nepaneigė, kad buvo vykdoma 3 sektoriaus renovacijos darbai. Teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu vyko stogo remonto darbai, kurių metu buvo ardomas asbesto–šiferio stogas, todėl smulkiosios asbesto dalelės galėjo patekti į pareiškėjo gyvenamąją aplinką. Tai nustatęs, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl nesaugios, sveikatai pavojingos aplinkos byloje iš esmės nepaneigti.

12. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 731 punktu, padarė išvadą, kad nustatytas imperatyvas rakinti nuteistuosius kamerose, gyvenamosiose patalpose, patalpose arba gyvenamosiose aukštuose. Duomenų apie tai, jog būriuose buvo įrengti iškvietimo mygtukai į bylą nepateikta. Teismas paliko nepaneigtą pareiškėjo tvirtinimą, jog nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos rakinti pareiškėją būryje, nes Pravieniškių PN-AK duomenų, patvirtinančių teiginį, kad gyvenamosios patalpos rakinamos nuo 20.30 val. iki 20.45 val. ir atrakinamos 6.30 val. nepateikė, nenurodė, kuri patvirtinta 3 sektoriaus dienotvarkė buvo taikoma pareiškėjui.

13. Įvertinęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70, 71 ir 103 straipsnius, teismas pripažino, kad pareiškėjui kiekvieną dieną turėjo būti suteikiamos 3 val. pasivaikščiojimui gryname ore, be to, pareiškėjui kiekvieną dieną turėjo būti suteikiamas laikas laisvalaikiui priskiriamu laiku dalyvauti ne tik dienotvarkėje numatytose pataisos programose, pozityvaus užimtumo priemonėse, psichologinėje terapijoje, mokymosi veikloje, bet ir užsiimti asmeninio, buitinio pobūdžio veikla, tokia kaip naudojimasis virtuvėle, laisvalaikio kambariu, skalbimo mašina, apsipirkimas pataisos įstaigos parduotuvėje. Nagrinėjamu atveju, Pravieniškių PN-AK nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad pareiškėjas buvo laikomas užrakintas gyvenamojoje patalpoje 21 val. per parą ir iš jos išleidžiamas tik 3 val. per parą. Dėl to pareiškėjas asmeninio, buitinio pobūdžio veikla turėjo galimybę užsiimti tik laiku, skirtu pasivaikščioti, ir pareiškėjui sutrumpėjo pasivaikščiojimui skirtas laikas. Pravieniškių PN-AK nepaneigė pareiškėjo argumentų, jog jam nebuvo atskirai skiriamas laikas asmeninio, buitinio pobūdžio veiklai, tokiai kaip drabužių išsiskalbimas, maisto gaminimas virtuvėlėje, apsipirkimas pataisos įstaigos parduotuvėje ir į bylą nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 732 punkte nustatyta teisė būti išleistam iš gyvenamosios patalpos dienotvarkėje nustatytu laiku užsiimti asmeninio pobūdžio veikla. Įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad, būdamas priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. buvo kalinamas kamerų tipo patalpoje, užrakintas 21 val. per parą bei ginčo metu buvo pažeista teisė pareiškėjui pasivaikščioti 3 val.

14. Nustatęs, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose (kaip nuspręsta teismo nuosprendžiu) paprastosios grupės sąlygomis (minėta, kad į grupes nuteistieji skirstomi pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais), teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad pareiškėją laikant Pravieniškių PN-AK galėjo būti pažeidžiamas teismo nustatytas bausmės vykdymo režimas.

15. Vertindamas skundo argumentus dėl neišduotų higienos priemonių, teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (toliau – ir Aprūpinimo normos) (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Nors Pravieniškių PN-AK nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems, tačiau pagal tų pačių normų 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Vadinasi, iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Vadovaudamasis LVAT praktika, kuri suformuota, remiantis EŽTT praktika, pagal kurią nuteistųjų neaprūpinimas skunde nurodytomis higienos priemonėmis vien dėl to, kad Aprūpinimo normos nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų, teismas, nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, atsižvelgęs į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Nustatęs neteisėtą pataisos namų neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatavo esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį.

16. Teismas pažymėjo, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą. LVAT taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013). Tai, kad, pareiškėjas nurodė eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir Pravieniškių PN-AK argumentai pripažinti pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

17. Įvertinęs CK 6.250 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą, jį aiškinančią teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Nustatęs, kad pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose 4 paras jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus kamerų tipo patalpose (trūko 0,47 m2 gyvenamojo ploto), nustatyti ir kiti pažeidimai (dėl asbesto, aliarminių mygtukų nebuvimo, neužtikrinant teisės pasivaikščioti 3 val., higienos priemonių neišdavimo ir kt.), teismas konstatavo, jog tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 200 Eur, o kita skundo dalis nepagrįsta.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tas pačias faktines aplinkybes, kuriomis grindė savo teisių pažeidimus pirmosios instancijos teismui, o nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

19.1. Teismas nepateikė racionalių argumentų, pateikė nepagrįstas išvadas arba visai jų nepateikė, paliko neišspręstas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Iš dalies pripažinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, sutikęs ir patvirtinęs jas, nepagrįstai mažai įvertino neturtinę žalą dėl pavojingos ir nesaugios aplinkos, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų patyrė orumo ir garbės pažeidimą, kuris truko ilgą laiką, tai jam sukėlė nepataisomą psichologinę žalą, išsekino, psichologiškai sutraumavo, pareiškėjas jautė nuolatinį stresą ir įtampą, emocinį šoką. Tokios sąlygos, kuriose pareiškėjas turėjo gyventi, buvo sukurtos sąmoningai. Teismo pripažintos netinkamos sąlygos yra sudėtinė ir kitų pažeidimų (higienos normų pažeidimai, pelėsis, teisė nusiprausti tik kartą per savaitę, gyvenimas patalpose, kurioms reikalingas remontas, silpnas apšvietimas, jo trūkumas) dalis. Todėl teismo priteistas neturtinės žalos dydis nėra pakankamas.

19.2. Įrodyta, kad Pravieniškių PN-AK teritorijoje yra ir buvo asbesto stogo dangoje ir 3 sektoriuje buvo vykdomi rekonstrukcijos darbai, šalinant asbestą, nesilaikant saugumo priemonių (nebuvo įspėjimų, pareiškėjas apie asbesto buvimą nežinojo, nebuvo įspėjamųjų ženklų ir pan.). Tačiau pareiškėjo skundo argumentai dėl asbesto liko neįvertinti, nes teismas, susipažinęs su jais, dėl jų detaliau nepasisakė, nepareikalavo papildomų įrodymų, kurie atskleistų, kokiomis priemonėmis Pravieniškių PN-AK užtikrina, kad aplinka, kurioje yra laikomas pareiškėjas, būtų saugi. Teismas nepagrįstai neišreikalavo dokumentų, kurie atskleistų, kokia tarša buvo padaryta. Todėl nepagrįstai nepripažino, kad pareiškėjas laikomas pavojingoje ir nesaugioje aplinkoje.

19.3. Teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl gyvenamojo ploto apskaičiavimo, nepagrįstai rėmėsi Pravieniškių PN-AK pateiktais nekorektiškais duomenimis ir, nebūdamas aktyvus įrodymų tyrime, papildomų įrodymų neišreikalavo. Tai, kad Pravieniškių PN-AK nesistemina ir nerenka tam tikros informacijos ar duomenų, negali pateisinti įrodymų nepateikimą ir atleidimą nuo įrodinėjimo pareigos. Skunde buvo išdėstytos aiškios aplinkybės dėl nepakankamo ploto. Tačiau teismas nepagrįstai rėmėsi tik Pravieniškių PN-AK ir nesirėmė pareiškėjo paskaičiavimais, pagal kuriuos iš bendro gyvenamojo ploto, tekusio pareiškėjui, reikėjo atimti dar 0,5 m2, nes tiek užėmė baldai ir kiti įrenginiai. Pravieniškių PN-AK pateikė netikslius duomenis, nurodė teismui nepagrįstai mažiau miegamųjų vietų, nei buvo iš tikrųjų. Be to, Pravieniškių PN-AK atsiliepimas pateiktas 2019 m. gegužės 23 d., vadinasi pateikti duomenys yra pateikti pagal tos dienos turimus duomenis, o ne pagal tai, kokia situacija buvo ginčo metu. Teismas šioje vietoje nepareikalavo iš Pravieniškių PN-AK patikslinti duomenis dėl gyvenamojo ploto, tekusio pareiškėjui, ginčo laikotarpiu. Aplinkybės, kad patalpos buvo demontuotos, neturi jokios įtakos teisingų duomenų pateikimui. Teismas taip pat tinkamai neįvertino Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 ir 5.9 punktų ir to, kad ginčo metu buvo reikšmingai sumažintas pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas, nes nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, drabužių ir džiovyklos patalpos, ir be motyvų atmetė minėtas pareiškėjo iškeltas ginčo aplinkybes, palikdamas jas neišspręstas.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo teismo jį atmesti bei pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, atmetant pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą pinigais. Pravieniškių PN-AK atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

20.1. Pareiškėjo apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie motyvai, jis yra deklaratyvus, nes jame nėra nurodyta, kokias materialines ir procesines teisės normas byloje netinkamai taikė ir aiškino bylą nagrinėjęs teismas, nuo kokios teismų praktikos teismas nukrypo, kokius įrodymus netinkamai įvertino. Teismas tinkamai įvertino dokumentus dėl pareiškėjo sveikatos būklės ir padarė pagrįstas išvadas, spręsdamas, kokią įtaką pareiškėjo fizinei ir psichinei sveiktai turėjo nustatyti pažeidimai.

20.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis dėl asbesto pavojaus pareiškėjo sveikatai, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, kai vyko rekonstrukcijos darbai, 3 sektoriuje nebuvo, o tuo metu buvo kalinamas 2 sektoriuje, kuris yra nutolęs dideliu atstumu nuo 3 sektoriaus. Todėl joks pavojus pareiškėjo sveikatai nekilo. Be to, asbesto gaminiai nebuvo laužomi, kadangi darbus atliko kvalifikuoti statybų įmonės darbuotojai, kurie taip pat saugo savo sveikatą. Teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl pareiškėjui neišduotų higienos priemonių. Į bylą pateikti duomenis patvirtina, kad pareiškėjas buvo mokus, todėl higienos priemonės jam nebuvo išduodamos, nes jas galėjo įsigyti pats. Neteisėtų veiksmų konstatavimas šiuo aspektu nėra teisingas. Be to, pareiškėjas į turto valdymo skyriaus sandėlio darbuotoją dėl higienos priemonių išdavimo nesikreipė, nors būdamas nemokus ir norėdamas gauti higienos priemones, nuteistasis turi rašyti prašymą ir kreiptis į sandėlį. Teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nes neįpareigojo pateikti papildomų įrodymų, siekdamas nustatyti visas reikšmingas aplinkybes. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Pravieniškių PN-AK atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kad siekė sąmoningai sukelti pareiškėjui dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustatyta neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos ir priežastinio ryšio. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas. O ir bylos faktinės aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik pareiškėjo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos, kilusios dėl pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2019 m. gegužės 6 d., atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. liepos 4 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, pažeidžiant vienam asmeniui turinčią tekti minimalią gyvenamojo ploto normą (trūko 0,47 m2), 2 sektoriuje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, iki 2017 m. sausio 1 d. 1 būryje trūko pisuarų bei praustuvių bei 3 būryje trūko pisuarų, ginčo laikotarpiu vyko stogo remonto darbai, kurių metu buvo ardomas asbesto stogas, todėl smulkiosios jo dalelės galėjo patekti į pareiškėjo gyvenamąją aplinką, ginčo laikotarpiu nebuvo įrengti aliarminiai mygtukai ir pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti 3 val., laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui nepagrįstai nebuvo išduotos higienos priemonės, patenkino pareiškėjo skundą iš dalies, priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

23. Nesutikdamas su tuo, kad pirmosios instancijos teismas priteisti pareiškėjui tik 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinio teismo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai, priteisiant visą prašomą neturtinės žalos atlyginimą, t. y. 25 000 Eur.

24. Pravieniškių PN-AK nepateikė apeliacinio skundo. Todėl Pravieniškių PN-AK pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodytas reikalavimas – pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, atmetant pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą pinigais – ir jį pagrindžiantys argumentai nevertinami.

25. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina paminėtų ribų neperžengdama.

26. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas, neginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis teismas atmetė kaip nepagrįstus likusius pareiškėjo skundo argumentus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu, kuriuo remiantis pirmosios instancijos teismas padarė išvadas dėl asbesto ir minimalios pareiškėjui turėjusios tekti gyvenamojo ploto normos pažeidimų.

27. Atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo (Nutarties 19.2 ir 19.3 p.), pirmiausiai primintina, kad teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 7 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo nesaisto teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

28. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas jo sveikatai nesaugioje aplinkoje, nes vyko asbesto stogo remonto darbai, dėl ko į pareiškėjo gyvenamąją aplinką galėjo patekti asbesto dalelės (žr. Nutarties 11 p.). Nors tai, kad pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, įvertinęs kitus dokumentus ir duomenis, nei skunde ir apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, ir dėl to neišreikalavo dokumentų, kurie, tik pareiškėjo subjektyvia nuomone, o ne teise ir faktais pagrįstais duomenimis, turėjo būti išreikalauti, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais nepagrįstas išvadas dėl asbesto pažeidimo. Vis dėlto teisėjų kolegija, įvertinusi šį pažeidimą įrodymų vertinimo aspektu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl asbesto.

29. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo (suimtojo) teisių pažeidimu, todėl kiekvienu atveju turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018). Asbesto gaminiai pavojų asmens sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).

30. Vadovaujantis tuo, vien asbesto buvimo faktas Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus bendrabučiuose, kuriuose yra 1 ir 3 būriai, stogo dangoje nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo sveikatai buvo kilusi reali grėsmė. Nors bylos medžiaga patvirtina, kad 2 sektoriaus bendrabučiuose, kuriuose yra 1 ir 3 būriai, stogo dangoje yra asbesto, tačiau, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, bylos medžiaga nepatvirtina, kad šiame sektoriuje vyko darbai, dėl kurių galėto atsirasti asbesto dulkių. Bylos medžiaga patvirtina ir pareiškėjo neginčijama aplinkybė, kad pastatų renovacijos darbai, kurių metu buvo atnaujinama stogų danga, keičiant jas medžiagomis, neturinčiomis asbesto (į bituminę stogo dangą) laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2018 m. rugsėjo mėn. vyko tik 3 sektoriuje, kuris nuo 2 sektoriaus nutolęs 1 km atstumu. Tuo metu pareiškėjas buvo laikomas 2 sektoriuje. Įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų dalyvavęs šiuo darbuose, kurie buvo atlikti 3 sektoriuje, nėra pateikta. Todėl iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo išvadai, kad dėl 3 sektoriuje vykdytų stogo renovacijos darbų pareiškėjas būtų patyręs tiesioginį asbesto poveikį ir dėl to sudarytos jo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygos būtų pakenkusios jo sveikatai. Be to, byloje nėra duomenų, kad dėl 3 sektoriuje vykusių stogo renovacijos darbų ir dėl to sudaromos nesaugios ir nešvarios aplinkos pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais į Pravieniškių PN-AK administraciją, sveikatos priežiūros specialistus ar kitas institucijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, susijusių su asbesto turinčių stogų keitimu, Pravieniškių PN-AK tektų neproporcinga pareiga paneigti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir pateikti įrodymus apie 2016–2018 m. vykdytų remonto darbų atitikimą teisės aktų (saugos) reikalavimams. Šios išvados nepaneigia ir aplinkybė, kad pareiškėjas apie minėtus darbus sužinojo tik 2019 m. gegužės 2 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis faktas pagrindžia anksčiau padarytą išvadą, kad neįrodyta, jog pareiškėjas patyrė tiesioginį poveikį sveikatai dėl minėtų darbų atlikimo. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidimą dėl asbesto konstatavo nepagrįstai.

31. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis apie patalpų plotus ir miegamųjų vietų skaičių, visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis pats teismui nurodė duomenis apie patalpų plotą ir miegamųjų vietų skaičių (žr. pareiškėjo skundo 16 p.), kurie iš esmės atitiko Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus duomenis dėl patalpų ploto ir miegamųjų vietų skaičiaus (žr. Pravieniškių PN-AK atsiliepimo į pareiškėjo skundą 1–2 psl.). Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, susipažinęs su Pravieniškių PN-AK atsiliepimu į jo skundą, pirmosios instancijos teismui neteikė jokių papildomų paaiškinimų ar prašymų dėl neva byloje pateiktų netikslių duomenų apie patalpų plotus ar miegamųjų vietų skaičių. Todėl kritiškai vertinami apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl Pravieniškių PN-AK duomenų, kuriais rėmėsi teismas, padarydamas išvadas dėl pareiškėjui tekusios minimalios gyvenamojo ploto normos. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų abejoti Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis apie patalpų plotą ir miegamųjų vietų skaičių.

32. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjui tekusį gyvenamojo ploto normą, nes vadovavosi netinkama apskaičiavimo metodika, pagal kurią nėra atsižvelgiama į baldų ir kitų daiktų užimamą plotą, pažymi, kad LVAT nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad Taisyklių 111 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių, baldų užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)).

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose ir jam teko nuo 3,17 m2 iki 5,94 m2 gyvenamojo ploto, padarė išvadą, kad Taisyklių 111.1 punktas, kuris numato, kad asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,1 m2 gyvenamojo ploto norma, minėtu laikotarpiu pažeistas nebuvo. Byloje nėra šią išvadą paneigiančių duomenų, tokių nepateikė ir pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu. Tai reiškia, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo nepripažinti šio pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto.

34. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo taikytos metodikos, apskaičiuojant jam tekusią minimalią gyvenamojo ploto normą, neatitinka aptarto teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos. Teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį plotą, pagrįstai visą patalpos plotą dalino iš joje buvusių miegamųjų vietų skaičiaus ir neatiminėjo gyvenamojoje patalpoje esančių baldų ir kitų įrenginių ploto. Teisėjų kolegija neturi teisiškai ir faktiškai pagrįsto pagrindo su tokia pirmosios instancijos teismo taikyta ploto apskaičiavimo metodika nesutikti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. nebuvo pažeista. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingai apskaičiuotos pareiškėjui tekusios minimalios gyvenamojo ploto normos ir dėl to nepagrįstai nekonstatuoto gyvenamojo ploto pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

35. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais pareiškėjas nesutinka su teismo priteista neturtinės žalos suma, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

36. Pasisakant dėl priteistos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau, kaip nustatyta, nepagrįstai nustatė vieną iš pažeidimų – pažeidimą dėl asbesto. Visgi, nenustačiusi pagrindų, kurie patvirtintų, kad teismo priteista neturtinė žala nėra teisinga ir protinga satisfakcija už teismo konstatuotus ir nenuginčytus pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų pažeidimus, ir vadovaudamasi ABTĮ 144 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju neturi pagrindo pakeisti skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos neturtinės žalos sumos. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis