aa4fa8da-4b35-4dea-8775-e23510b9db0e · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2-1229-330/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00111-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.2 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS             N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. birželio 9 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Ūrus“ ir Ko iÅ¡kelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3657-567/2016 pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „Skolų bankas“ ieÅ¡kinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ūrus“ ir Ko dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo; trečiasis asmuo su savarankiÅ¡kais reikalavimais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.         Teisėjas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ pagal atskirÄ jį skundÄ ,       n u s t a t ė :

I. Klausimo esmė IeÅ¡kovė UAB „Skolų bankas“ pirmosios instancijos teismui pateiktame ieÅ¡kinyje prašė atsakovei UAB „Ūrus“ ir Ko iÅ¡kelti bankroto bylÄ . Nurodė, kad 2015 m. lapkričio 11 d. tarp D. L. ir UAB „Skolų bankas“ buvo pasiraÅ¡yta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kurios pagrindu D. L. perleido turėtÄ reikalavimo teisę iÅ¡ieÅ¡koti skolÄ , netesybas, nuostolius, palÅ«kanas ir kitus mokėjimus iÅ¡ UAB „Ūrus“ ir Ko, o ieÅ¡kovė UAB „Skolų bankas“ įgijo 4 205,82 Eur skolos reikalavimo teisę.

IeÅ¡kovė paaiÅ¡kino, kad D. L. nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 4 d. dirbo pas atsakovę, tačiau nutraukus darbo sutartį, atsakovė liko darbuotojai skolinga 4 205,82 Eur. Nors ieÅ¡kovė informavo atsakovę apie reikalavimo perleidimÄ , iÅ¡siuntė pretenzijÄ , bet skola nebuvo grÄ Å¾inta. Nurodė, kad darbuotojai nebuvo iÅ¡mokėtas darbo užmokestis ir su darbo santykiais susijusios iÅ¡mokos pagal Darbo ginčų komisijos sprendimÄ .Papildžiusi ieÅ¡kinį ieÅ¡kovė nurodė, kad tarp K.

M. ir UAB „Skolų bankas“ 2015 m. lapkričio 23 d. buvo pasiraÅ¡yta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kurios pagrindu K. M. perleido turėtÄ reikalavimo teisę iÅ¡ieÅ¡koti skolÄ , netesybas, nuostolius, palÅ«kanas ir kitus mokėjimus iÅ¡ UAB „Ūrus“ ir Ko. Atsakovės skolÄ sudaro neiÅ¡mokėtas darbo užmokestis bei vidutinis darbo užmokestis už uždelstÄ atsiskaityti laikÄ pagal Darbo ginčų komisijos sprendimÄ . Nurodė, kad atsakovė nereaguoja į ieÅ¡kovės raginimus sumokėti skolÄ .

Atsakovė UAB „Ūrus“ ir Ko su ieÅ¡kiniu nesutiko. Nurodė, kad D. L. ir ieÅ¡kovės sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir yra niekinė. PaaiÅ¡kino, kad D. L. ir atsakovę siejo darbo santykiai, kurie 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutrÅ«ko darbuotojos iniciatyva. Atsakovė nurodė, kad D. L. atsiskaitymo reikalavo dėl darbo metu patirtų iÅ¡laidų, kurias sudarė jos asmeninėmis lėšomis apmokėtos atsakovei teiktos apgyvendinimo paslaugos, kitiems asmenims už atsakovę mokėtas darbo užmokestis, iÅ¡mokėti avansiniai mokėjimai, ir kurios (iÅ¡laidos) grindžiamos asmeninės sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡ais.

Atsakovė nurodė, kad darbuotojos pateikta avanso apyskaita nėra patvirtinta ir pasiraÅ¡yta atsakovės. Taip pat darbuotoja nepateikė Å«kines operacijas patvirtinančių dokumentų ir lėšų sumokėjimÄ patvirtinančių įrodymų. Atsakovė negali įvertinti, ar iÅ¡laidos yra susijusios su atsakovės veikla, ar jos buvo pagrįstos, todėl neturi teisinio pagrindo Å¡ias iÅ¡laidas įtraukti į buhalterinę apskaitÄ ir jas kompensuoti D. L. ar jos teisių perėmėjai. Atsakovė pripažino turinti įsiskolinimÄ valstybinio socialinio draudimo fondui.

Akcentavo, kad Å¡is įsiskolinimas susidarė dėl įmonei 2015 metais taikytų apribojimų disponuoti turtu, piniginėmis lėšomis bei vykdyti Å«kinę veiklÄ . Teigė, kad įmonė yra moki. Prašė paskirti ieÅ¡kovei baudÄ už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis. Atsakovė sutiko, kad ieÅ¡kovė turi teisę reikalauti iÅ¡Â Darbo ginčų komisijos 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendime nurodytų iÅ¡ieÅ¡koti sumų, kadangi sprendimas nei vienos iÅ¡ darbo ginčo Å¡alių nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs. Atsakovė pažymėjo, kad sprendimo negalėjo įvykdyti dėl taikomų apribojimų vykdyti veiklÄ ir atsiskaitymus, dėl ko įmonės veikla yra sutrikdyta ir atsakovė patiria laikinus finansinius sunkumus.

Atsakovė tvirtino siekianti, kad įmonės veikla bÅ«tų tęsiama, atsiskaito su kreditoriais, kiek tai leidžia nustatyti apribojimai. Nurodė, kad preliminaraus balanso duomenimis nėra pagrindo bankroto bylai iÅ¡kelti. Pažymėjo, kad ieÅ¡kovė bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ taiko kaip skolų iÅ¡ieÅ¡kojimo bÅ«dÄ . Akcentavo aplinkybę, jog ieÅ¡kovė nesinaudojo teise Darbo ginčų komisijos sprendimus vykdyti priverstinai. Trečiasis asmuo su savarankiÅ¡kais reikalavimais VSDFV Vilniaus skyrius pateikė reikalavimÄ iÅ¡kelti bankroto bylÄ atsakovei UAB „Ūrus“ ir Ko.

Nurodė, kad 2016 m. vasario 10 d. duomenimis įmonės įsiskolinimas socialinio draudimo fondui siekia 21 133,08 Eur, o taikytos priverstinio poveikio priemonės skolai iÅ¡ieÅ¡koti buvo neveiksmingos. Ä®monėje dirba 10 darbuotojų, kuriems skaičiuojamos įmokos ir įsiskolinimas, todėl įsiskolinimas fondui tik didės. Trečiojo asmens nuomone, atsakovė neapmoka skolų, neatlieka kitų skolininkui privalomų mokėjimų. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė                  Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi atsakovei UAB „Ūrus ir Ko“ iÅ¡kėlė bankroto bylÄ , bankroto administratore paskyrė UAB „Simpatija“. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įmonės 2013 metų balanso duomenis, nustatė, kad UAB „Ūrus“ ir Ko ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė ataskaitiniu laikotarpiu sudarė 478 387,69 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 396 508,05 Eur.

Å ių duomenų pagrindu teismas konstatavo, jog dar 2013 metais įmonės įsipareigojimai virÅ¡ijo pusę įmonės balanse esančio turto vertės ir įmonė buvo nemoki. Nuo 2014 metų atsakovė neteikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui. Ä®vertinęs 2015 metų finansinės atskaitomybės duomenis, teismas nustatė, kad įmonės turto vertė sudarė 766 883 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 348 142 Eur. Teismas konstatavo įmonės turimų debitorinių įsiskolinimų iÅ¡ieÅ¡kojimo neperspektyvumÄ ir jų suma – 91 004,57 Eur sumažino balanse nurodyto turto vertę.

Tuo pagrindu teismas konstatavo, kad įmonės įsipareigojimai viršija pusę įmonės turto vertės. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino atsakovės 2016 m. sausio 31 d. preliminaraus balanso duomenis, kuriais remdamasi UAB „Ūrus“ ir Ko nurodė, kad įmonės turto vertė yra 822 023 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 357 629 Eur. Teismas akcentavo aplinkybę, jog dėl įmonės veiklos vykdomas ikiteisminis tyrimas, o jos mokumas vos per vieno mėnesio laikotarpį negalėjo būti atkurtas.

Teismas taip pat svarbiomis pripažino aplinkybes, jog atsakovė skolinga dideles sumas valstybės ir socialinio draudimo biudžetams. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nors ir nepasinaudojusi priverstine darbo ginčų komisijos sprendimo vykdymo tvarka, ieÅ¡kovė pagrįstai reikalavo bankroto bylos iÅ¡kėlimo atsakovei. Teismas akcentavo aplinkybę, jog atsakovės atžvilgiu teismuose iÅ¡kelta eilė bylų, jos turtui taikomi areÅ¡tai ir kiti apribojimai. Ä®vertinęs aplinkybę, jog teismine tvarka nėra ginčijama ieÅ¡kovės pateikta reikalavimo perleidimo sutartis, teismas atsisakė vertinti jos teisėtumÄ .

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirÄ jį skundÄ argumentai Atsakovė UAB „Ūrus“ ir Ko atskirajame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį panaikinti ir atsisakyti iÅ¡kelti UAB „Ūrus“ ir Ko bankroto bylÄ . AtskirÄ jį skundÄ grindžia Å¡iais esminiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė yra nemoki ir akivaizdžiai negali atsiskaityti su kreditoriais bei vykdyti savo įsipareigojimų. Teismas įmonės nemokumÄ nustatė neįvertinęs visų reikÅ¡mingų duomenų.

Teismas nevertino aplinkybės, jog įmonės turto vertė nuo 2013 metų padidėjo beveik 300 000 Eur, o pradelsti įsipareigojimai sumažėjo beveik 50 000 Eur suma. Teismas nepagrįstai iš įmonės turto vertės atėmė bankrutuojančių debitorių skolas, laikydamas juos (debitorius) beviltiškais ir formaliais. Nurodytų skolininkų bankroto procesas nėra baigtas, o atsakovės žiniomis, įmonė turi realių galimybių atgauti skolas. 2015 metų balanso duomenys nėra tikslūs, kadangi įmonė dėl vykdomo tyrimo ir taikomų apribojimų neturėjo galimybės parengti išsamios finansinės atskaitomybės. Patikslinus duomenis, nustatyta mažesnė kreditorinių reikalavimų suma.

Ä®siskolinimai kreditoriams ir tiekėjams 2016 m. sausio 31 d. duomenimis sudarė 133 160,94 Eur sumÄ , o debitorių skolos – 234 243,33 Eur sumÄ . Pagal 2016 metų finansinės atskaitomybės duomenis įmonės įsipareigojimai nevirÅ¡ija pusės turto vertės. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog įmonės veikla 2015 metais buvo pelninga, neanalizavo įmonės veiklos pertvarkymo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovė dėl mokestinės nepriemokos yra sudariusi mokestinės paskolos sutartį.

Atsakovės įsiskolinimas socialinio draudimo biudžetui susidarė dėl objektyvių priežasčių – įmonės veiklos apribojimų. Nurodytos priežastys taip pat lėmė, kad atsakovė negalėjo patenkinti santykinai nedidelių darbuotojų finansinių reikalavimų. Teismas ieÅ¡kovės pateiktos reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumÄ turėjo vertinti ex officio.                     Trečiasis asmuo VSDFV Vilniaus skyrius praÅ¡o atsakovės UAB „Ūrus“ ir Ko atskirÄ jį skundÄ atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistÄ .

AtsiliepimÄ Ä¯ atskirÄ jį skundÄ trečiasis asmuo iÅ¡ esmės grindė pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, kad teismo atliktas įmonės (ne) mokumo vertinimas yra pagrįstas.             IeÅ¡kovė UAB „Skolų bankas“ atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ nurodė, kad atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, jog įmonė yra nemoki.

Nesutiko su atsakovės argumentais dėl 2014-2015 metų finansinės atskaitomybės dokumentų neparengimo aplinkybių. Tvirtino, kad vykdomas ikiteisminis tyrimas nepateisina finansinių ataskaitų neparengimo. IeÅ¡kovės nuomone, abejonių dėl atsakovės pateiktų duomenų pagrįstumo kelia tai, jog turto vertę įkainojus rinkos verte, jo (turto) vertė smarkiai padidėjo. Nurodė, kad nėra pagrindo ieÅ¡kovės pateiktÄ reikalavimo perleidimo sutartį laikyti neteisėta. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacijos objektÄ sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Ūrus“ ir Ko iÅ¡kelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Šį klausimÄ teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, iÅ¡skyrus iÅ¡imtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Ä®monių bankroto procesÄ reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - Ä®BÄ®).

Å io įstatymo normos yra vienas iÅ¡ rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumÄ ir paÅ¡alinti iÅ¡ rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokÅ«s. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo svarbu nuodugniai iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar bendrovė yra iÅ¡ tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali bÅ«ti iÅ¡spręsti iÅ¡saugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį.

Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi atsakovei UAB „Ūrus“ ir Ko bankroto byla apskųstÄ ja nutartimi iÅ¡kelta konstatavus pastarosios nemokumÄ .Bankroto byla iÅ¡keliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iÅ¡ Å¡ių sÄ lygų:

1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja iÅ¡mokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimÄ ;

2) įmonė vieÅ¡ai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų (Ä®BÄ® 9 straipsnio 7 dalis). Apeliacinis teismas pažymi, jog pagal Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės bÅ«sena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iÅ¡ anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) virÅ¡ija pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Taigi įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindÄ iÅ¡kelti bankroto bylÄ , vertinamas pagal iÅ¡orinį (įsipareigojimų nevykdymÄ ) ir vidinį (neigiamÄ Ä¯monės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius.

Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismÄ iÅ¡kelti įmonei bankroto bylÄ , o vien tik įmonės nepajėgimo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumÄ kvalifikuojančio požymio nepakanka bankroto bylai iÅ¡kelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iÅ¡kėlimo materialieji teisiniai pagrindai, bÅ«tina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktÄ ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobÅ«dį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės santykį.

Teismų praktikoje ne kartÄ buvo konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimÄ , teisinę reikÅ¡mę turi ne balanse įraÅ¡yta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013).            Pagal bendrÄ jÄ taisyklę faktinė įmonės mokumo bÅ«sena turi bÅ«ti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimÄ turtÄ .

Tačiau teismų praktikoje, be kita ko, pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo bÅ«klę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įraÅ¡ytų duomenų teisingumÄ (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013). Å iame kontekste pažymėtina, kad bankroto bylos iÅ¡kėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kuriÄ mokumo pagrindimo naÅ¡ta perkeliama įmonei, kuriai praÅ¡oma iÅ¡kelti bankroto bylÄ (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, Ä®BÄ® 9 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas konstatuoja, jog ir aptariamu atveju mokumo pagrindimo įrodinėjimo našta tenka atsakovei UAB „Ūrus“ ir Ko.Apeliacinis teismas, pakartotinai įvertinęs UAB „Ūrus“ ir Ko turtinę finansinę padėtį atspindinčius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria remiantis konstatuotas atsakovės nemokumas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės 2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, pateiktus Juridinių asmenų registrui (nuo 2014 metų atsakovė ataskaitų Juridinių asmenų registrui neteikė), konstatavo, kad atsakovė dar 2013 metais buvo nemoki.

IÅ¡ 2013 metų įmonės balanso duomenų matyti, kad UAB „Ūrus ir Ko“ turto vertė sudarė 478 387,69 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 396 508,05 Eur. Bankroto procesÄ reguliuojančių teisės normų prasme atsakovė buvo nemoki, kÄ pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Tačiau atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė ir 2015 metų balansÄ , kuris įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pateiktas Juridinių asmenų registrui. IÅ¡ Å¡io balanso duomenų matyti, jog įmonės ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė sudarė 766 883 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 348 142 Eur.

Tokius duomenis vertinant tik formaliai, galėtų bÅ«ti daroma iÅ¡vada, kad atsakovė yra moki. Jau minėta, kad įmonės balansas yra svarbus, tačiau ne vienintelis įrodymas, sprendžiant klausimÄ dėl juridinio asmens (ne) mokumo. AktualÅ«s ir kiti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia balanse užfiksuotas aplinkybes. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, į atsakovės 2015 metų balansÄ Ä¯traukti ir neperspektyvÅ«s debitoriniai įsiskolinimai. Pirmosios instancijos teismas debitorių UAB „Utenos antrinis punktas“, UAB „Telga“, UAB „Žemda“, UAB „Yglė“ įsiskolinimų suma – 91 004,57 Eur sumažino atsakovės vertinamajame balanse nurodytÄ turto vertę.

Pirmosios instancijos teismas tokį sprendimÄ grindė tuo, jog nurodytiems debitoriams yra iÅ¡keltos bankroto bylos. Å ias skolas teismas pripažino beviltiÅ¡komis. Apeliacinis teismas pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms. Nors apeliantė, ginčydama Å¡ias iÅ¡vadas, nurodė turinti duomenų, kad debitorių bankroto procesuose gali bÅ«ti patenkinti jos finansiniai reikalavimai, tačiau Å¡iÄ pozicijÄ grindė ne objektyviais duomenimis, o vien deklaratyviais teiginiais. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad apeliantė teismo iÅ¡vadų dėl dalies debitorinių skolų beviltiÅ¡kumo nepaneigė, taigi ir nurodyta sumine apimtimi turto (vertės) realumo nepagrindė, nors tokia pareiga tenka bÅ«tent įmonei, kuriai praÅ¡oma iÅ¡kelti bankroto bylÄ .

Nurodytos aplinkybės lemia iÅ¡vadÄ , jog atsakovės turto vertė beviltiÅ¡komis pripažintų debitorinių skolų suma sumažinta pagrįstai, o tokiu atveju konstatuotinas ir įmonės nemokumas, t. y. įmonės bÅ«sena, kai pradelsti įsipareigojimai virÅ¡ija pusę balanse įraÅ¡yto turto vertės. Å iame kontekste taip pat akcentuotina, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog įsiskolinimai, nurodyti įmonės kreditorių sÄ raÅ¡e, yra pradelsti. Pirmosios instancijos teismas kritiÅ¡kai vertino į bylÄ pateikto 2016 m. sausio 31 d. preliminaraus balanso duomenis, patvirtinančius, kad ataskaitiniu laikotarpiu įmonės turto vertė sudarė 822 023 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 357 629 Eur sumÄ .

Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pastabai dėl abejotinai ryÅ¡kaus atsakovės finansinių duomenų pokyčio, įvykusio praėjus vos mėnesiui nuo 2015 metų pabaigos, t. y. gretinant 2015 metų ir preliminaraus 2016 m. sausio 31 d. balansų duomenis. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo nuostatomis, manytina, jog, esant įvairiems įmonės veiklos apribojimams (ikiteisminis tyrimas, teisminiai procesai, turto areÅ¡tai ir kt.), kurie, apeliantės teigimu, lėmė jos finansinės padėties pablogėjimÄ , padidino mokumo problemas, įmonės mokumas negalėjo iÅ¡ esmės pagerėti, juolab tokiu ryÅ¡kiu mastu.

Apeliantė, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, aplinkybių, pagrindžiančių tokį pozityvų finansinių rodiklių pokytį, nepagrindė. Apeliantė, reaguodama į pirmosios instancijos teismo pastabas dėl preliminaraus balanso duomenų, nurodė, kad turto vertė padidėjo jį įvertinus rinkos verte. Apeliacinis teismas šį argumentÄ pripažįsta nepagrįstu, kadangi teismui nebuvo pateikti objektyvÅ«s duomenys, pagrindžiantys Å¡ias atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, t. y.

įrodymus, patvirtinančius atliktÄ turto įkainojimÄ rinkos verte (pvz., vertinimo dokumentų).Apeliantė, teisindama savo veiksmus dėl finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinio nepateikimo Juridinių asmenų registrui bei ginčydama pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio klausimu, aiÅ¡kino, kad iÅ¡samių ir teisingų ataskaitų pateikti registrui ir tikslaus kreditorių ir debitorių sÄ raÅ¡o parengti teismui negalėjo dėl objektyvių priežasčių – atliekamo ikiteisminio tyrimo ir Å¡iuo pagrindu taikomų veiklos apribojimų.

Taigi, tokia aplinkybė dar labiau pagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimÄ Ä¯monės (ne) mokumo nustatymo procese nesivadovauti įmonės 2016 m. sausio 31 d. preliminariu balansu. Kita vertus, aplinkybė, jog tiek įmonės balansas, tiek kreditorių ir debitorių sÄ raÅ¡ai parengti esant aiÅ¡kiam apskaitos dokumentų trÅ«kumui, sudaro pagrindÄ iÅ¡vadai, jog pirmosios instancijos teismui nurodyti duomenys, kuriais atsakovė įrodinėjo įmonės mokumÄ , yra abejotino informatyvumo. TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir pačios atsakovės pozicija, atskirajame skunde argumentuojant patikslintų duomenų pateikimo bÅ«tinumÄ .

Nėra patvirtintos aplinkybės, jog išsamius ir teisingus duomenis apie atsakovės turtinę finansinę padėtį pateikti kliudę įmonės veiklos apribojimai būtų išnykę arba panaikinti, todėl subjektyvaus pobūdžio ir selektyviai akcentuojamos įmonės turimo turto bei pradelstų įsipareigojimų korekcijos, nurodytos atskirajame skunde, negali būti pripažįstamos pagrįstomis ir nekeliančiomis abejonių. Pažymėtina, jog didžioji dalis tokių korekcijų buvo nulemtos pokyčių įmonės veikloje jau po apskųstosios nutarties priėmimo, todėl nepagrindžia pirmosios instancijos teismo atlikto (ne) mokumo vertinimo ydingumo.

Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad teismas nevertino aplinkybės, jog UAB „Ūrus“ ir Ko su Valstybine mokesčių inspekcija sudarė mokestinės paskolos sutartį, kurios pagrindu įsiskolinimas valstybės biudžetui bus grÄ Å¾inamas dalimis. Apeliacinio teismo vertinimu, aplinkybė, jog skolininkas su kreditoriumi susitarė dėl pradelsto įsiskolinimo grÄ Å¾inimo dalimis, neleidžia Å¡io įsiskolinimo laikyti nevykdytinu ar nepradelstu. Juolab, kad pati apeliantė pripažįsta, jog ir pagal mokestinės paskolos sutartį Å¡iuo metu pavėluota sumokėti 8 315,18 Eur.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo turi bÅ«ti sprendžiamas ne formaliai taikant Ä®BÄ® nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik nežymiai virÅ¡ija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi bÅ«ti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklÄ , ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio Å¡ios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių iÅ¡siieÅ¡koti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan.

Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimÄ dėl įmonės (ne) mokumo, prioritetas turėtų bÅ«ti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi bÅ«ti keliama, kai teismui iÅ¡analizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-759/2009).

Nors tiriamuoju atveju pirmosios instancijos teismo konstatuotas įmonės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis, atitinkantis Ä®BÄ® reglamentuojamÄ nemokumo situacijÄ , nėra itin virÅ¡ijantis maksimalų leistinÄ turto ir įsipareigojimų santykį, visgi kitos (fakultatyvios) aplinkybės neduoda pagrindo įmonės reabilitaciniam tikslui realizuoti. Surinkti duomenys patvirtina, kad apeliantės atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, be kita ko, ir turint duomenų apie įvykdytas finansinio pobÅ«džio nusikalstamas veikas, teismuose nagrinėjama eilė bylų pagal apeliantei pareikÅ¡tus finansinius reikalavimus, atsakovės turtui ir lėšoms taikomi areÅ¡tai ir kiti apribojimai, įmonė nuo 2015 metų nemoka mokesčių ir privalomųjų mokėjimų valstybės ir socialinio draudimo biudžetams, susidariusių įsiskolinimų iÅ¡ieÅ¡kojimui taikytos priverstinės vykdymo priemonės nebuvo veiksmingos, mokestinės paskolos sutarties pagrindu susidaro įsiskolinimas, apeliantė nevykdo įsiteisėjusių darbo ginčų komisijos sprendimų dėl su darbo santykiais susijusių iÅ¡mokų iÅ¡ieÅ¡kojimo (tas leidžia įžvelgti savarankiÅ¡ko pagrindo bankroto bylai iÅ¡kelti požymius) ir kt.

Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad apeliantė yra nemoki, nelikviduoja ir nemažina įsiskolinimų kreditoriams, jos finansinė padėtis blogėja, o pradelstų finansinių įsipareigojimų naÅ¡ta didėja, nematyti įmonės atsigavimo požymių ar mokumo atstatymo perspektyvų, todėl dar ilgiau delsiant iÅ¡kelti bankroto bylÄ bus pažeisti įmonės kreditorių interesai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo procesiniam sprendimui iÅ¡kelti UAB „Ūrus“ ir Ko bankroto bylÄ .

Apeliantės atskirajame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kovės UAB „Skolų bankas“ pateiktos reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumÄ turėjo vertinti ex officio. Apeliacinis teismas su Å¡iuo argumentu nesutinka. Kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, jog teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo įpareigoti atsakovÄ vykdyti prievoles, iÅ¡plaukiančias iÅ¡ sandorio, net ir nesant atitinkamų Å¡alies reikalavimų, kyla pareiga ex officio patikrinti, ar nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu.

Minėta patikra priklauso ir nuo ginčo Å¡alies, turinčios teisinį suinteresuotumÄ , aktyvumo: kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso Å¡alių ginÄÄ dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimÄ , bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant Å¡alies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktÄ negaliojančiu, pareikÅ¡tam ieÅ¡kinio ar prieÅ¡ieÅ¡kinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001).

Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neįžvelgia akivaizdžių niekinio sandorio požymių. Kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos apskųstos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako. Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principÄ , Å¡alims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė, praÅ¡ydama panaikinti skundžiamÄ nutartį dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, nepateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymų, paneigiančių apskųstoje nutartyje nustatytas aplinkybes.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad UAB „Ūrus“ ir Ko yra nemoki įmonė, nes byloje nustatyti atsakovės įsipareigojimai kreditoriams faktiÅ¡kai virÅ¡ija pusę į balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės (Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalis). IÅ¡ aukščiau nurodytų duomenų spręstina, kad atsakovė neįrodė, jog realiai turi turto ar lėšų, kurių pakaktų finansiniams įsipareigojimams įvykdyti. Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo iÅ¡kelti UAB „Ūrus“ ir Ko bankroto bylÄ teisingumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai neteikia priežasties manyti, kad įmonė ketina ir bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau iÅ¡likti aktyviu rinkos dalyviu, todėl pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :       Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Teisėjas                                                                   Gintaras Pečiulis