2020-06-17 Nr. AB-15583-3-62-3-02507-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1514-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02507-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui (teisių ir pareigų perėmėjas valstybės įmonė Registrų centras) (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno miesto savivaldybė, R. P., O. R.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Centrinio registratoriaus komisija) 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. cspr 1-244 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas); 2) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo (toliau – ir atsakovas, teritorinis registratorius) 2018 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. KAKT-1316/2018 „Dėl daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ (toliau – ir 2018 m. liepos 19 d. sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą įregistruoti Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisę į 22/120 dalis gyvenamojo namo lAlm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2/6 dalis ūkinio pastato 4I1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 22/120 dalis kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo statinių dalys).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. liepos 4 d. raštu Nr. 60-2-880 „Dėl daiktinių teisių į statinius (duomenys neskelbtini), įregistravimo“ kreipėsi į teritorinį registratorių, nurodydamas visas faktines aplinkybes bei pateikdamas dokumentus, patvirtinančius juridinį pagrindą tenkinti pareiškėjo prašymą įregistruoti daiktines teises Kauno miesto savivaldybės vardu į ginčo statinių dalis. Teritorinis registratorius 2018 m. liepos 19 d. sprendimu atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punkto bei 29 straipsnio 7 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, kad kartu su prašymu pateikti dokumentai nepatvirtina Kauno miesto savivaldybės daiktinių teisių atsiradimo.

3. Pareiškėjas teigė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma aplinkybė, kad įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre. Teritorinio registratoriaus 2018 m. liepos 19 d. sprendime nurodyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalis nustato, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Pareiškėjas nurodė, kad teritorinis registratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, nusprendė, jog pateikti dokumentai nepatvirtina Kauno miesto savivaldybės daiktinių (nuosavybės) teisių atsiradimo į ginčo statinių dalis.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad kreipimosi į teritorinį registratorių metu nuosavybės teisė į ginčo statinių dalis buvo įregistruota O. R. ir R. P. vardu. Nekilnojamojo turto registro Nr. 20/120253 centrinio duomenų banko išraše apie (duomenys neskelbtini), registruotą nekilnojamąjį turtą pastabose buvo nurodyta, kad, vadovaujantis Kauno miesto valdybos 1990 m. gruodžio 4 d. potvarkiu Nr. 727, iš gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojai iškeldinti ir jiems neatlygintinai suteikti butai. Pareiškėjas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu ir teigė, kad minėtas įrašas yra galiojantis, nėra ir nebuvo ginčytas teisme. Todėl galiojant tokiam įrašui, darytina išvada, kad už paimtus iš trečiųjų suinteresuotų asmenų gyvenamuosius namus su želdiniais ir įrenginiais buvo kompensuota. Nors teritorinis registratorius 2018 m. liepos 17 d. išregistravo trečiųjų suinteresuotų asmenų O. R. ir R. P. daiktines teises į ginčo statinių dalis, tačiau visiškai nepagrįstai atsisakė įregistruoti Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisę į tas pačias ginčo statinių dalis.

5. Pareiškėjas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad Centrinio registratoriaus komisijos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendime nurodyta, kad, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo gauti 2018 m. liepos 5 d. R. P. ir O. R. prašymai išregistruoti jų nuosavybės teises ir tai, kad teritorinis registratorius 2018 m. liepos 17 d. nusprendė patenkinti jų prašymus ir išregistravo šių asmenų daiktines teises Kauno miesto mero 1992 m. birželio 25 d. potvarkio Nr. 1297 „Dėl butų perdavimo neatlygintinai“, kuriuo O. R. buvo perduotas nuosavybėn neatlygintinai butas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 1992 m. birželio 25 d. potvarkis) ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkio Nr. 1443 „Dėl butų perdavimo neatlygintinai“, kuriuo R. P. buvo perduotas butas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkis) pagrindu, t. y. tų pačių potvarkių pagrindu, kuriuos pateikė ir pareiškėjas, teikdamas prašymą išregistruoti trečiųjų suinteresuotų asmenų daiktines teises ir įregistruoti Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teises bei pateikdamas šiuos potvarkius kaip įrodymą, kad su R. P. ir O. R. buvo tinkamai atsiskaityta. Pareiškėjas pažymėjo, kad tretieji suinteresuoti asmenys patvirtino, kad su jomis buvo tinkamai atsiskaityta už paimtą nekilnojamąjį turtą bei, kad jų nuosavybės teisės buvo išregistruotos 1992 m. birželio 25 d. potvarkio ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkio pagrindu. Pareiškėjas teigė, kad tiek teritorinis registratorius, tiek Centrinio registratoriaus komisija pripažino, kad minėti potvarkiai reiškė daiktinių teisių į jų turimą nekilnojamąjį turtą pasibaigimą. Tačiau dėl neaiškių priežasčių, kurių nenurodė nei teritorinis registratorius, nei Centrinio registratoriaus komisija, buvo nuspręsta, kad šie dokumentai nepatvirtina, jog Kauno miesto savivaldybė perėmė nuosavybės teises į ginčo statinių dalis.

6. Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 4 d. su prašymu kreipėsi į teritorinį registratorių, jog Kauno miesto savivaldybei būtų įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo statinių dalis. Kartu su šiuo prašymu teritoriniam registratoriui pareiškėjas pateikė Kauno miesto valdybos 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkio Nr. 301-V „Dėl žemės sklypo suteikimo Kauno medicinos akademijai“ kopiją (toliau – ir 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkis), 1992 m. birželio 25 d. potvarkio, 1992 m. liepos 20 d. potvarkio (toliau visi kartu – ir Potvarkiai), 2018 m. liepos 4 d. O. R. ir R. P. sutikimus. Teritorinis registratorius, išnagrinėjęs prašymą, 2018 m. liepos 19 d. sprendimu atsisakė įregistruoti nuosavybės teises, kadangi kartu su prašymu pateikti dokumentai nepatvirtino Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo statinių dalis. Pareiškėjas teritorinio registratoriaus 2018 m. liepos 19 d. sprendimą apskundė Centrinio registratoriaus komisijai, kuri 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu teritorinio registratoriaus 2018 m. liepos 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

8. Atsakovas nurodė, kad dar neišnagrinėjus pareiškėjo 2018 m. liepos 4 d. prašymo buvo gauti 2018 m. liepos 5 d. O. R. ir R. P. prašymai išregistruoti jų nuosavybės teises į ginčo statinių dalis 1992 m. birželio 25 d. potvarkio ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkio pagrindu. Teritorinis registratorius 2018 m. liepos 17 d. priėmė sprendimus (įformintus įrašo padarymu), kuriais patenkino O. R. ir R. P. prašymus: R. P. turėtas nuosavybės teises į 11/120 dalių ginčo statinio ir 1/6 dalį ūkinio pastato išregistravo 1992 m. liepos 20 d. potvarkio pagrindu ir O. R. turėtas nuosavybės teises į 11/120 dalių ginčo statinio ir 1/6 dalį ūkinio pastato išregistravo 1992 m. birželio 25 d. potvarkio pagrindu. Pareiškėjas siekia, jog Kauno miesto savivaldybei būtų įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo statinio dalis, kurios iki 2018 m. liepos 17 d. buvo įregistruotos O. R. ir R. P. vardu. Atsakovas atkreipė dėmesį į Nekilnojamojo turto registro paskirtį (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis), pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veikla, registruojant nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises, šių teisių suvaržymus, teikiant informaciją laikoma viešojo administravimo veikla, o viešojo administravimo subjektas turi tik tas galias, kurios jam konkrečiai suteiktos, plečiamas kompetencijos aiškinimas negalimas. Atsakovas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsniu ir nurodė, kad pareiškėjo kartu su 2018 m. liepos 4 d. prašymu pateikti dokumentai nepatvirtino Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo statinių dalis: 1992 m. birželio 25 d. potvarkyje ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkyje nėra minimi ginčo statiniai ir ūkinis pastatas, R. P. ir O. R. 2018 m. liepos 4 d. sutikimai, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro 22 straipsniu, nėra dokumentai, kurių pagrindu gali būti registruojamos Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo statinių dalis. 1992 m. birželio 25 d. potvarkis ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkis nėra nei nuosavybės teisių pasibaigimą, nei atsiradimą patvirtinantys dokumentai ir tai nustatyta Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-3397-644/2014 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1369-143/2015.

9. Atsakovas pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba panaikindamas (pakeisdamas) esamus, neturi teisės daryti savarankiškų išvadų, aiškindamas arba interpretuodamas pateiktų dokumentų turinį. Jis nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės, jos turinio. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose. Nei vienas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui kartu su pareiškėjo 2018 m. liepos 4 d. prašymu pateiktas dokumentas vienareikšmiškai nepatvirtina Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo statinių dalis, todėl visiškai pagrįstai tiek teritorinis registratorius, tiek Centrinio registratoriaus komisija priėmė ginčijamus sprendimus. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog atsakovas turėjo vertinti kompleksiškai dokumentus ir susiklosčiusią situaciją, o ne kiekvieną dokumentą atskirai, nes nekilnojamojo turto paėmimas yra įvykęs dar 1991 m. Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1369-143/2015 yra konstatavęs, jog teritorinis registratorius neturi atlikti teismui būdingos funkcijos – vertinti tam tikras įrodomąją reikšmę turinčias faktines aplinkybes ir daryti tam tikras daiktinių teisių atsiradimui arba praradimui reikšmingas vertinimo išvadas, nes tai yra teismo prerogatyva. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi ir teigė, kad išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai patvirtina, jog nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti šioje byloje pareiškėjo reiškiamus reikalavimus.

10. Tretieji suinteresuoti asmenys O. R. ir R. P. savo nuomonės dėl pareiškėjo prašymo patenkinimo neišreiškė bei kilusį ginčą paliko spręsti teismo nuožiūra.

II. 11. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos prašymą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teritoriniam registratoriui pateikė 2018 m. liepos 4 d. prašymą Nr. 60-2-880 įregistruoti Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teises į 22/120 dalis gyvenamojo namo 1Al m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2/6 dalis ūkio pastato 4I1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 22/120 dalis kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Ginčo statinių dalys iki 2018 m. liepos 17 d. buvo registruotos O. R. ir R. P. nuosavybės teise. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė dokumentus, t. y. Potvarkius bei trečiųjų suinteresuotų asmenų sutikimus dėl Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės įregistravimo į ginčo statinių dalis. Išnagrinėjęs gautą prašymą ir prie jo pateiktus dokumentus teritorinis registratorius 2018 m. liepos 19 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė motyvuodamas tuo, jog pateikti dokumentai nepatvirtina Kauno miesto savivaldybės daiktinių (nuosavybės) teisių atsiradimo į ginčo statinių dalis. Pareiškėjas teritorinio registratoriaus 2018 m. liepos 19 d. sprendimą apskundė išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Centrinio registratoriaus komisija, išnagrinėjusi Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. rugpjūčio 20 d. skundą Nr. (33.194)R-2449 dėl teritorinio registratoriaus 2018 m. liepos 19 d. sprendimo panaikinimo, priėmė 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą, kuriuo teritorinio registratoriaus 2018 m. liepos 19 d. sprendimą paliko galioti.

13. Teismas vertino pareiškėjo teritoriniam registratoriui pateiktus dokumentus ir iš 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkio turinio nustatė, kad buvo paimtas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini), Kaune, su gyvenamaisiais namais, želdiniais ir įrenginiais iš aptariamo potvarkio 1.1 ir 1.2 punktuose nurodytų asmenų, tarp jų ir iš trečiųjų suinteresuotų asmenų R. P. bei O. R.. Paimtas žemės sklypas su statiniais ir želdiniais buvo suteiktas Kauno medicinos akademijai humanistinio bei kultūrinio lavinimo ir veiklos centrui statyti (aptariamo potvarkio 2 p.). 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkio 3 punktu Kauno medicinos akademija buvo įpareigota: užsakyti Urbanistikos ir architektūros skyriuje suteikto sklypo raudonųjų linijų planą bei ribų nužymėjimą vietoje; sumokėti šiame potvarkyje nurodytiems asmenims už paimtuose sklypuose esančius pastatus, želdinius ir įrenginius pagal paskirtos komisijos įkainojimo aktą; aprūpinti griaunamo namo (duomenys neskelbtini) savininko R. R. šeimą gyvenamuoju plotu nustatyta tvarka ir sumokėti miesto Valdybai už griaunamų namų (duomenys neskelbtini) gyventojams suteiktus butus (aptariamo potvarkio 3.1–3.4 p.).

14. Teismas iš 1992 m. birželio 25 d. potvarkio ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkio turinio nustatė, kad Kauno miesto meras, vadovaudamasis 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo Nr. 1-1374 7 straipsniu, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. P. bei O. R. perdavė neatlygintinai (duomenys neskelbtini) butus (duomenys neskelbtini). Teismas aptarė 1992 m. birželio 25 d. potvarkio ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkio priėmimo metu galiojusio Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio redakciją ir nurodė, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. P. bei O. R. perduoti (duomenys neskelbtini) butai, (duomenys neskelbtini), turėjo atitekti neatlygintinai kaip kompensacija už joms nuosavybės teise priklausiusias nugriauto gyvenamojo namo dalis. Teismas pažymėjo, jog aplinkybę, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), turėjo būti griaunamas patvirtina ir 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkio 3.3 punktas.

15. Teismas nusprendė, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų O. R. ir R. P. sutikimai dėl Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės įregistravimo į ginčo statinių dalis neturi ginčo atveju teisinės reikšmės, nes O. R. ir R. P. daiktinės teisės pasibaigimas į ginčo statinių dalis nepatvirtina Kauno miesto savivaldybės daiktinės teisės atsiradimo pagrindų į nekilnojamųjų daiktų dalis.

16. Teismas nurodė, kad Potvarkiai ir O. R. ir R. P. sutikimai nėra tokio pobūdžio dokumentai, kurių turinys tiesiogiai galėtų būti perkeltas į Nekilnojamojo turto registro duomenis be papildomo šių duomenų tikslinimo ar vertinimo, patvirtinančio, jog nekilnojamieji daiktai nėra išnykę ar pakitę. Teismas nusprendė, kad Potvarkiai ir O. R. bei R. P. sutikimai vienareikšmiškai nepatvirtino Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo statinių dalis.

17. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1369-143/2015, kurioje buvo sprendžiamas ginčas iš esmės tarp tų pačių dėl Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių įregistravimo į tą patį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), konstatavo, jog 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkis, kuriame užfiksuota jo priėmimo metu buvusi situacija negali būti pagrindu Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui panaikinti arba pakeisti duomenis apie daiktines teises. Teismas nurodė, jog šioje byloje teismas neturi teisės kitaip vertinti 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkio, nei šis jau buvo įvertintas minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje sprendžiant iš esmės analogišką ginčą tarp tų pačių šalių dėl tų pačių faktinių aplinkybių.

18. Teismas aptarė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2, 22 straipsnius, 23 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Nekilnojamojo turto registro paskirties aspektu ir nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui turi būti pateikti dokumentai, kurių duomenys neabejotinai patvirtintų Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teises į ginčo statinių dalis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo keliamo ginčo kontekste aktualūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, kurie yra nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnyje. Kadangi nuosavybės teisės registravimas Nekilnojamojo turto registre atlieka tik įgytos teisės išviešinimo funkciją, todėl pareiškėjas, siekdamas įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo statinių dalis, turi įstatymų nustatyta tvarka kreiptis teisminės gynybos, įrodinėdamas nuosavybės teisės įgijimo pagrindus (CK 1.138 str.), ir tai yra civilinio teisinio pobūdžio ginčas, nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose.

20. Teismas nusprendė, kad teritorinis registratorius ir Centrinio registratoriaus komisija teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo įregistruoti daiktines teises Kauno miesto savivaldybės vardu į ginčo statinių dalis, nes su pareiškėjo prašymu pateikti dokumentai nepatvirtino Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo statinių dalis. Teismas taip pat netenkino išvestinio pareiškėjos prašymo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 21. Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

22. Pareiškėjas teigia, kad teismas, spręsdamas ar pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės atsiradimą į ginčo statinių dalis, padarė neteisingas išvadas. Pareiškėjas įsitikinęs, kad Potvarkiai patvirtina Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių atsiradimą į ginčo statinių dalis, o 1992 m. birželio 25 d. potvarkis ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkis – trečiųjų suinteresuotų asmenų O. R. ir R. P. nuosavybės teisių pasibaigimą.

23. Pareiškėjas teigia, kad teismo išvada, jog teritorinis registratorius pagrįstai atsisakė, o Centrinio registratoriaus komisija pagrįstai paliko šį teritorinio registratoriaus sprendimą galioti, yra nepagrįsta. Pareiškėjas aptaria Potvarkių turinį, nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro Nr. 20/120253 centrinio duomenų banko išrašo apie (duomenys neskelbtini) registruotą nekilnojamąjį turtą pastaboje nurodyta, kad Kauno miesto valdybos 1990 m. gruodžio 4 d. potvarkiu Nr. 727 iš gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojai iškeldinti ir jiems neatlygintinai suteikti butai – kompensacija. Pareiškėjas nurodo, kad iš teritorinio registratoriaus 2018 m. liepos 19 d. sprendimo galima suprasti, kad jis iš dalies su tuo sutiko, išregistruodamas trečiųjų suinteresuotų asmenų O. R. ir R. P. daiktines teises į ginčo statinių dalis, tačiau teismas nepagrįstai nusprendė, kad tai nebuvo viena iš aplinkybių, sudarančių pagrindą įregistruoti Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisę į tas pačias ginčo statinių dalis, už kurių paėmimą buvusioms savininkėms buvo tinkamai kompensuota.

24. Pareiškėjas remiasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad tiek teritorinis registratorius, tiek Centrinio registratoriaus komisija nusprendė, kad buvo teisinis pagrindas išregistruoti trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teises (1992 m. birželio 25 d. potvarkis ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkis), jiems už paimtą nekilnojamąjį turtą buvo tinkamai atlyginta, o būtent šią sąlygą įvykdžius, atsirado pagrindas ginčo turtą paėmusiam subjektui (Kauno miesto savivaldybei) įregistruoti paimtą turtą savo vardu. Pareiškėjas remiasi Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-250-435/2008 (Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-593-601/2009) ir teigia, jog būtent 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkis ir yra tas dokumentas, kuris įrodo, kad Kauno miesto savivaldybė (anksčiau – Kauno miesto valdyba) paėmė turtą iš savininkų, už tai jiems kompensavo, kaip numatė tuo metu galiojęs Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnis, ir perėmė nuosavybės teises į tą turtą. Nuosavybės teisių klausimas buvo išspręstas 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkiu, tik šis faktas nebuvo įregistruotas, ko pareiškėjas ir siekė, kreipdamasis į atsakovą. Pareiškėjas akcentuoja, kad daiktinių teisių perėjimo klausimas nebuvo šios bylos dalykas, kadangi šis klausimas buvo išspręstas 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkiu, o šios bylos ginčo esmė – atsisakymas įregistruoti daiktinių teisių pasikeitimą. Teismas neteisingai vertino byloje pateiktus dokumentus bei visiškai nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas turi įstatymų nustatyta tvarka kreiptis teisminės gynybos, įrodinėdamas nuosavybės teisės įgijimo pagrindus. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo 2018 m. liepos 19 d. sprendimas prieštarauja ABTĮ 14 straipsnio (dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo), 58 straipsnio 2 dalies (dėl neįrodinėtinų faktų) nuostatoms.

25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neįvertino atsakovo 2018 m. liepos 19 d. sprendimo motyvų dėl Kauno miesto savivaldybės, Kauno medicinos akademijos (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto) ir privačių asmenų kilusio teisinio ginčo. Pareiškėjas pažymi, kad jokio ginčo tarp pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų nebuvo ir nėra. Atsakovui pateikti dokumentai (R. P. ir O. R. sutikimai bei prašymai išregistruoti daiktines teises) paneigia minėtas atsakovo išvadas; netgi paties atsakovo veiksmai ir 2018 m. liepos 19 d. sprendime pateiktos išvados yra prieštaraujančios vienas kitam. Atsakovas nenurodė, kokiais dokumentais remiantis jis teigė, kad yra kilęs teisinis ginčas su privačiais asmenimis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis kreipėsi į atsakovą tik dėl tų ginčo statinių dalių, kurios priklausė R. P. ir O. R., su kuriomis jokio ginčo dėl daiktinių teisių išregistravimo ir įregistravimo Kauno miesto savivaldybės vardu nebuvo ir nėra. Jei atsakovui kilo abejonės dėl tinkamo atsiskaitymo už paimtą turtą (duomenys neskelbtini), tuomet kyla abejonės dėl atsakovo motyvų išregistruoti trečiųjų suinteresuotų asmenų daiktines teises 1992 m. birželio 25 d. potvarkio ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkio pagrindu, kuriais ir buvo išspręstas turto paėmimo kompensacijos klausimas. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas neįvertino visų aktualių ginčo atvejui aplinkybių bei priėmė nepagrįstą sprendimą.

26. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog jis neturi pagrindo kitaip vertinti 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkio, nei jis jau įvertintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1369-143/2015 ir atkreipia dėmesį, kad nurodytoje byloje ginčas vyko dėl daiktinių teisių registracijos į visą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), byloje nebuvo ginčo dėl to, kas perėmė ginčo turtą – nei atsakovui, nei teismui nekilo abejonių dėl to, kieno vardu turėtų būti įregistruojamos daiktinės teisės į ginčo turtą. Ginčas iš esmės vyko dėl to, kad nebuvo duomenų, jog visiems savininkams buvo tinkamai atlyginta už paimtą turtą. Pareiškėjas teigia, jog civilinėje byloje Nr. e2-3453-800/2017 ieškiniu buvo prašoma teismo priteisti kompensaciją už paimtą A. Ž. turto dalį (duomenys neskelbtini), kadangi su ja nebuvo atsiskaityta. Tuo pačiu ieškiniu buvo reikštas reikalavimas ieškovės nekilnojamojo turto dalį priteisti Kauno miesto savivaldybės vardu, kai Kauno miesto savivaldybė sumokės teismo priteistą kompensaciją. Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies (priteisė tam tikro dydžio kompensaciją ieškovei bei jos turėtą turto dalį priteisė Kauno miesto savivaldybei), bei sprendė, kad 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkis nėra panaikintas ar pripažintas negaliojančiu, todėl iš jo kylančios pareigos turi būti įvykdytos, o pasekmės – įgyvendintos. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas pripažino, jog 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkiu Kauno miesto valdybos paimtas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), už šį paėmimą tinkamai atlyginus, yra Kauno miesto savivaldybės nuosavybė, kas turi būti išviešinta Nekilnojamojo turto registre, t. y. registruota Kauno miesto savivaldybės vardu. Pareiškėjas akcentuoja, kad į aplinkybes dėl 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkio įgyvendinimo, nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai neatsižvelgė.

27. Pareiškėjas teigia, jog teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad paimtas nekilnojamasis turtas (statiniai, registruoti (duomenys neskelbtini) turėjo būti griaunamas, niekaip nepaneigia pareiškėjo siekio įregistruoti daiktines teises į tą turtą. Pareiškėjas pažymi, kad asmuo, norėdamas atlikti griovimo darbus, turi būti šių statinių savininku, t. y. tik tokiu būdu jis galės įgyvendinti statytojo teisę pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnį (27, 40 str.) nuostatas. Tik įregistravęs savo daiktines teises, pareiškėjas turės galimybę toliau imtis 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkio įgyvendinimo veiksmų.

28. Pareiškėjas teigia, kad 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas ir 2018 m. liepos 19 d. sprendimas yra nemotyvuoti ir neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, o teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ABTĮ 56 straipsnyje reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles, 80 straipsnyje įtvirtintą pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei 86 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

30. Atsakovas akcentuoja, jog šioje administracinėje byloje buvo ir yra svarbu nustatyti esminę aplinkybę, t. y. ar pareiškėjo kartu su 2018 m. liepos 4 d. prašymu teritoriniam registratoriui pateikti dokumentai vienareikšmiškai patvirtina Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo statinių dalis atsiradimą, taip pat, ar teritorinis registratorius turėjo teisinį pagrindą, nurodytą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, nors kažkurio iš vieno dokumento pagrindu įregistruoti nekilnojamojo turto registre prašomas daiktines teises. Atsakovas nurodo, kad 1992 m. birželio 25 d. potvarkyje ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkyje ginčo statinių dalys išvis nėra minimos, todėl šie dokumentai nepatvirtina Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo statinių dalis. Trečiųjų suinteresuotų asmenų R. P. ir O. R. 2018 m. liepos 4 d. sutikimai, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro 22 straipsniu, taip pat nėra dokumentai, kurių pagrindu gali būti registruojamos Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teisės į ginčo statinių dalis. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog 1992 m. birželio 25 d. potvarkis ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkis bei trečiųjų suinteresuotų asmenų sutikimai patvirtina ne tik šių trečiųjų suinteresuotų asmenų daiktinių teisių į ginčo statinių dalis pasibaigimą, tačiau ir Kauno miesto savivaldybės teisių atsiradimą, yra atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Teismas sprendime teisingai konstatavo, jog O. R. ir R. P. daiktinės teisės pasibaigimas nepatvirtina Kauno miesto savivaldybės daiktinės teisės atsiradimo pagrindų į ginčo statinių dalis.

31. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog teritorinis registratorius ir Centrinio registratoriaus komisija bei teismas pareiškėjos pateiktus dokumentus dėl daiktinių teisių įregistravimo turėjo vertinti kompleksiškai. Atsakovas pabrėžia, kad tokia pareiškėjo pozicija prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai, nes nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba panaikindamas (pakeisdamas) esamus, neturi teisės daryti savarankiškų išvadų, aiškindamas arba interpretuodamas pateiktų dokumentų turinį. Jis nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės, jos turinio. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose. Atsakovas pažymi, kad nei vienas teritoriniam registratoriui kartu su pareiškėjo prašymu pateiktas dokumentas vienareikšmiškai nepatvirtino Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo statinių dalis, todėl visiškai pagrįstai, nenukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tiek teritorinis registratorius, tiek Centrinio registratoriaus komisija priėmė šioje administracinėje byloje ginčijamus 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir 2018 m. liepos 19 d. sprendimą.

32. Atsakovas akcentuoja, kad aplinkybė, jog 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkis nėra nei nuosavybės teisių pasibaigimą, nei atsiradimą patvirtinantis dokumentas yra nustatyta dar Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3397-644/2014 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1369-143/2015.

33. Atsakovas teigia, kad teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė kiekvieną byloje esantį įrodymą, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neaktyvaus teismo vaidmens tiriant byloje esančius įrodymus, vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio. Teismo sprendime nurodytos išvados patvirtina, jog teismas įvertino net tik byloje surinktus įrodymus ir dokumentus, kuriuos pareiškėjas buvo pateikęs teritoriniam registratoriui, tačiau ir visus teisminius procesus, vykusius nuo 2008 m. dėl ginčo turto. Dėl pareiškėjo teiginio, jog sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą svarbi yra civilinė byla, kurioje buvo sprendžiamas ginčas tarp A. Ž. ir Kauno miesto savivaldybės administracijos, atsakovas atkreipia teismo dėmesį į tai, jog būtent paminėtoje byloje teismai nusprendė ir priteisė ginčo statinių dalį Kauno miesto savivaldybei (2/9 turto dalys šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos Kauno miesto savivaldybės vardu), bei daiktinės teisės savivaldybės vardu ir yra įregistruotos paminėtų teismo sprendimų pagrindu, o ne 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkio pagrindu, kadangi minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose konkrečiai yra įtvirtinta, kad A. Ž. išmokėjus kompensaciją A. Ž. vardu registruotą turtą leisti registruoti Kauno miesto savivaldybės vardu. Atsakovas akcentuoja, kad visi byloje surinkti įrodymai ir teismo sprendime padarytos išvados tik pagrindžia esminę aplinkybę, jog pareiškėjas neturi jokio dokumento vienareikšmiškai patvirtinančio daiktinių teisų atsiradimą į ginčo statinių dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. cspr 1-244 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ ir teritorinio registratoriaus 2018 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. KAKT-1316/2018 „Dėl daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“, kuriais buvo atsisakyta įregistruoti Kauno miesto savivaldybės daiktines (nuosavybės) teises į ginčo statinių dalis, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo.

35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, atsakovo argumentus, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, jį atmetė, konstatavęs, jog 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas ir 2018 m. liepos 19 d. sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, nes pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina Kauno miesto savivaldybės daiktinių (nuosavybės) teisių atsiradimo į ginčo statinių dalis. Pirmosios instancijos teismas taip pat netenkino išvestinio pareiškėjo prašymo reikalavimo.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, jog dėl nurodyto pažeidimo skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

37. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

38. Byloje nustatyta, kad 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkiu buvo paimtas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini), Kaune, su gyvenamaisiais namais, želdiniais ir įrenginiais iš aptariamo potvarkio 1.1 ir 1.2 punktuose nurodytų asmenų, be kita ko, ir iš trečiųjų suinteresuotų asmenų R. P. bei O. R.. Paimtas žemės sklypas su statiniais ir želdiniais buvo suteiktas Kauno medicinos akademijai, įpareigojant ją, be kita ko, sumokėti šiame potvarkyje nurodytiems asmenims už paimtuose sklypuose esančius pastatus, želdinius ir įrenginius pagal paskirtos komisijos įkainojimo aktą (3.2 p.) ir sumokėti miesto Valdybai už griaunamų namų (duomenys neskelbtini) gyventojams suteiktus butus (3.4 p.).

39. 1992 m. birželio 25 d. potvarkiu O. R. buvo neatlygintinai perduotas butas (duomenys neskelbtini). 2018 m. liepos 4 d. sutikimu O. R. nurodė, kad sutinka, jog daiktinės teisės į jai nuosavybės teise priklausiusias ginčo statinių dalis būtų išregistruotos ir įregistruotos Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise bei patvirtino, kad už paimtą nekilnojamojo turto dalį jai buvo atlyginta. Teritorinis registratorius 2018 m. liepos 17 d. sprendimu (registro įrašu) išregistravo O. R. nuosavybės teises į ginčo statinių dalis 1992 m. birželio 25 d. potvarkio pagrindu.

40. 1992 m. liepos 20 d. potvarkiu R. P. buvo neatlygintinai perduotas butas (duomenys neskelbtini). 2018 m. liepos 4 d. sutikimu R. P. nurodė, kad sutinka, jog daiktinės teisės į jai nuosavybės teise priklausiusias ginčo statinių dalis būtų išregistruotos ir įregistruotos Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise bei patvirtino, kad už paimtą nekilnojamojo turto dalį jai buvo atlyginta. Teritorinis registratorius 2018 m. liepos 17 d. sprendimu (registro įrašu) išregistravo R. P. nuosavybės teises į ginčo statinių dalis 1992 m. liepos 20 d. potvarkio pagrindu.

41. Pareiškėjas teritoriniam registratoriui pateikė 2018 m. liepos 4 d. prašymą įregistruoti Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teises į ginčo statinių dalis, kurios iki 2018 m. liepos 17 d. buvo registruotos O. R. ir R. P. nuosavybės teise. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė Potvarkius bei trečiųjų suinteresuotų asmenų O. R. ir R. P. sutikimus dėl Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės įregistravimo į ginčo statinių dalis.

42. Teritorinis registratorius 2018 m. liepos 19 d. sprendimu, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 29 straipsnio 7 punktu, nusprendė pareiškėjo prašymo netenkinti. Centrinio registratoriaus komisija 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu teritorinio registratoriaus 2018 m. liepos 19 d. sprendimą paliko galioti.

V. 43. Nekilnojamojo turto registro įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų (toliau – nekilnojamieji daiktai), daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, Nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę.

44. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti.

45. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnis nustato, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą, o įsigaliojus Turto arešto aktų registro įstatymui – turto arešto aktų registro dokumentai; 4) nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 10) kiti įstatymų nustatyti dokumentai.

46. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Pagal to paties įstatymo 26 straipsnio 2 dalį prašymus įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus nagrinėja ir sprendimus priima teritorinio registratoriaus įgalioti darbuotojai. Išnagrinėjęs prašymą, teritorinio registratoriaus įgaliotas darbuotojas gali priimti sprendimą prašymą atmesti – atsisakyti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus įregistruoti nekilnojamojo turto registre (įstatymo 26 str. 3 d. 2 p.). Šio įstatymo 29 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti Nekilnojamojo turto registre.

47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012; 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1264-502/2016 ir kt.). Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, kt.).

VI. 48. Nagrinėjamu atveju tiek teritorinis registratorius, tiek Centrinio registratoriaus komisija, tiek pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo kartu su 2018 m. liepos 4 d. prašymu pateikti dokumentai (Potvarkiai ir trečiųjų suinteresuotų asmenų sutikimai) nėra tinkami ir pakankami pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis pareiškėjo prašomu būdu, t. y. įregistruoti Kauno miesto savivaldybės daiktines (nuosavybės) teises į ginčo statinių dalis.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi teismų sprendimais ir teigia, kad Potvarkiai patvirtina Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių atsiradimą į ginčo statinių dalis, o 1992 m. birželio 25 d. potvarkis ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkis – trečiųjų suinteresuotų asmenų O. R. ir R. P. nuosavybės teisių pasibaigimą.

50. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausiai pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl teritorinio registratoriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimų (registro įrašų) išregistruoti trečiųjų suinteresuotų asmenų O. R. ir R. P. nuosavybės teises į ginčo statinių dalis. Akreiptinas dėmesys, kad 1992 m. birželio 25 d. potvarkio ir 1992 m. liepos 20 d. potvarkio pagrindu tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo neatlygintinai perduoti butai, minimuose potvarkiuose ginčo statinių dalys nėra minimos, o trečiųjų suinteresuotų asmenų 2018 m. liepos 4 d. sutikimai negali būti laikomi tinkamais dokumentais Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio prasme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad O. R. ir R. P. daiktinių teisių į ginčo statinių dalis pasibaigimas nepatvirtina Kauno miesto savivaldybės daiktinės (nuosavybės) teisės į tretiesiems suinteresuotiems asmenims iki 2018 m. liepos 17 d. priklausiusias ginčo statinių dalis atsiradimo pagrindo.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigdamas, jog būtent 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkis yra tas dokumentas, kuriuo buvo išspręstas Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo statinių dalis klausimas, nepagrįstai remiasi Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-250-435/2008, kuriuo buvo atmestas Kauno medicinos universiteto ieškinys dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruotų kaip nuosavybės teises į ginčo statinius turinčių fizinių asmenų įpareigojimo išregistruoti savo nuosavybės teises iš Nekilnojamojo turto registro, ir Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-593-601/2009, kuria minėtas Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas, nes šiuose teismų sprendimuose nebuvo sprendžiami klausimai dėl nuosavybės teisės į ginčo statinius nustatymo ar pasibaigimo, sprendžiamo teisminio ginčo dalykas buvo įpareigojimas asmenims atlikti tam tikrus (registravimo panaikinimo) veiksmus.

52. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. e2-3453-800/2017, priimtu išnagrinėjus civilinę bylą pagal A. Ž. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, buvo sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos dydžio už visuomenės poreikiams paimtą A. Ž. nuosavybės teise priklausiusį turtą, adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo sprendimu Kauno apylinkės teismas, be kita ko, nusprendė išmokėjus A. Ž. kompensaciją už visuomenės poreikiams paimtą nuosavybės teise priklausiusį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), A. Ž. vardu registruotą ginčo turtą leisti registruoti Kauno miesto savivaldybės vardu. Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1371-230/2017 šią Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog būtent civilinėje byloje Kauno apylinkės teismo sprendimo ir Kauno apygardos teismo nutarties, o ne 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkio pagrindu atsakovas įregistravo Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į A. Ž. nuosavybės teise priklausiusį turtą, adresu (duomenys neskelbtini).

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 38–42 punktuose nustatytas faktines aplinkybes, šios nutarties 43–46 punktuose išdėstytą ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nutarties 47 p.) nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas teritoriniam registratoriui teikdamas 2018 m. liepos 4 d. prašymą dėl ginčo statinių dalių įregistravimo Kauno miesto savivaldybės vardu, nepateikė nuosavybės teises į ginčo statinių dalis patvirtinančių dokumentų, o su prašymu pateikti Potvarkiai ir trečiųjų suinteresuotų asmenų O. R. ir R. P. sutikimai nėra tokio pobūdžio dokumentai, kurių turinys tiesiogiai galėtų būti perkeltas į Nekilnojamojo turto registro duomenis be papildomo šių duomenų tikslinimo ar vertinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas administracinio sprendimo priėmimo metu neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo įregistruoti Kauno miesto savivaldybės daiktinių (nuosavybės) teisių į ginčo statinių dalis, taigi atsakovo sprendimas jo priėmimo metu buvo teisėtas.

54. Nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teismo pareigą aktyviai dalyvauti vertinant įrodymus ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, bet dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas neteisėtu, nepagrįstu ir nemotyvuotu. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies nuostatas, teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Administracinis teismas bylose dėl administracinių aktų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę, t. y. nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, tai pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas šių proceso teisės normų laikėsi, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o civilinio teisinio pobūdžio ginčas, nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose.

55. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė