2020-07-08 Nr. AB-13407-3-61-3-01764-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-733-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01764-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje bylą pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. lapkričio 3 d. buvo kalinamas Vilniaus PN asmens garbę ir orumą žeminančiomis, sveikatai pavojų keliančiomis sąlygomis. Kalint Vilniaus PN, visų pirma, nebuvo užtikrintas gyvenamosios patalpos plotas, tenkantis vienam asmeniui, nes kalinčių asmenų skaičius vienoje patalpoje buvo viršijamas net kelis kartus (36 kv. m ploto patalpoje buvo laikoma 10–12 asmenų). Pareiškėjo teigimu, jam turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, o pagal tarptautinių institucijų rekomendacijas – 4 kv. m ploto (be baldų). Taip pat Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinamas ir socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo kultūros, sporto, kūrybos renginių. Buvo apribota judėjimo laisvė, nes galimybė pasivaikščioti 4 valandas kiemelyje yra nepakankamas užimtumas, kiemeliai per maži, jei kiti nuteistieji žaidžia krepšinį, sportuoja, tai vaikščioti praktiškai neįmanoma. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti dušu, nes dušuose nebuvo pertvarų. Bendro naudojimo tualetai dezinfekuojami higienos normomis uždraustomis medžiagomis (chlorkalkėmis).Vilniaus PN administracija sąmoningai neužtikrino, kad karštas vanduo būtų tiekiamas visą dieną. Nuteistųjų saugumui turi būti įrengti signalizacijos (aliarmo) mygtukai, nes kartais būtina išsikviesti pareigūną. Vilniaus PN duodamas maistas nėra pilnavertis (patiekiamas šaltas, nekaloringas, neatitinkantis fiziologinių normų). Dėl tokių išgyvenimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 30 000 Eur

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas į įstaigą atvyko 2016 m. spalio 24 d. ir buvo apgyvendintas karantino gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo iki 2016 m. lapkričio 2 d., Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 7-360 perkeltas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 7-406-10.

5. Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Nei pareiškėjui būnant karantino patalpose, kurios artimos bendrabučio tipo patalpoms, nei bendrabučio tipo kambaryje, nei atliekant paskirtą nuobaudą kameroje, vienam asmeniui turintis tekti plotas nebuvo mažesnis nei nustato teisės aktai. Vilniaus PN negali nurodyti, kiek asmenų gyveno vienu metu kartu su pareiškėju, nes tokia informacija nėra sisteminama, tačiau pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu patalpose, kurioje gyveno pareiškėjas, negalėjo būti laikoma asmenų daugiau nei įrengta miegamųjų vietų. Vilniaus PN neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Be to, gyvenamojoje patalpoje privalu būti tik naktį. Pareiškėjas buvo laikomas pataisos įstaigoje tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys.

6. Pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvauja Adaptacijos, Nuteistojo pataisos socialinės reabilitacijos programose, tačiau socialinės reabilitacijos tikslai gali būti pasiekti tik paties nuteistojo pastangų ir aktyvaus dalyvavimo dėka. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama pareigūnų iškvietimo sistema. Bendrabučio tipo patalpose toks mygtukų įrengimas nenumatytas. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra erdvūs, įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius.

7. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad I gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena 40–50 nuteistųjų). Sanitariniai mazgai tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių asmenų. Būriuose dirbantiems asmenims Vilniaus PN administracijos išduodamas dezinfekuojantis šarminis ploviklis, taip pat universalus valiklis grindims ir sienoms valyti, guminės pirštinės, kempinėlės ir pan.

8. Dušinės taip pat pilnai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, t. y. pertvaros tarp dušų pagal teisės aktus nėra privalomos. Nuteistieji naudojasi dušu pagal nustatytą grafiką. Maistas nuteistiesiems ruošiamas laikantis nustatytų fiziologinių normų, išduodamas tik po įstaigos darbuotojo patikrinimo (ragavimo). Vilniaus PN žiniomis, pareiškėjas į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamo maitinimo nesikreipė. Visi pareiškėjo teiginiai yra paremti tik manymu, nepateikiant jokių objektyvių įrodymų. Vilniaus PN administracija jokios žalos pareiškėjui nepadarė, todėl nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo J. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, o reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius šių viešosios atsakomybės sąlygų visumą – pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos.

11. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

12. Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Teismas taip pat akcentavo, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

13. Byloje buvo nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas: nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. Vilniaus PN karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 108, kurios plotas 14,39 kv. m, joje yra įrengtos 2 dviaukštės lovos (4 miegamosios vietos); nuo 2016 m. lapkričio 2 d. buvo perkeltas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 7-406-10, kurios plotas yra 31,72 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų; pareiškėjas taip pat atliko jam paskirtą nuobaudą kamerų tipo patalpoje Nr. 2K, kurios plotas yra 12,75 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos. Įvertinęs šiuos duomenis apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pobūdį, plotą, įrengtų miegamųjų skaičių, teismas darė išvadą, jog vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų gyvenamųjų patalpų (nei karantino, nei bendrabučio, nei kamerų tipo gyvenamosiose patalpose) nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad jo teisės buvo pažeidžiamos neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto.

14. Analizuodamas pareiškėjo argumentus, kad Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinamas ir socialinių poreikių tenkinimas, taip pat nebuvo kultūros, sporto, kūrybos renginių, teismas vadovavosi ir apžvelgė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 111 straipsnyje, 136–137 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą.

15. Iš Vilniaus PN pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad šioje pataisos įstaigoje vykdomos šios socialinės reabilitacijos priemonės: 1) tipinė naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programa, kuri patvirtina Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 4/07-132; 2) nuteistųjų pataisos programa; 3) tipinė nuteistųjų integracijos į visuomenę programa; 4) nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa; 5) kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programa; 6) asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programa. Teismo vertinimu, pareiškėjo individualaus darbo su nuteistuoju knygelės įrašai patvirtino, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvauja tipinėje naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programoje ir nuteistųjų pataisos programoje, taip pat įsipareigojo dirbti Vilniaus PN bei dalyvauti vykdomose programose ar projektuose, socialinio, teisinio, dorovinio švietimo užsiėmimuose, vyko pokalbiai su pareiškėju pagal programas, kuriose jis dalyvavo. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir byloje nenustatęs, kad pareiškėjui buvo apribota galimybė dalyvauti konkrečiose programose (tokių aplinkybių skunde pareiškėjas nebuvo nurodęs), teismas argumentus, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti pozityvioje pataisos ir laisvalaikio veikloje, atmetė kaip paneigtus bylos medžiaga, abstrakčius ir deklaratyvius.

16. Teismas akcentavo, kad nei Eksploatavimo taisyklės, nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015), patvirtinta, nenumato pareigos įrengti atitvėrimus sanitariniuose mazguose tarp tualetų, pisuarų ar dušinėse tarp dušų.

17. Įvertinęs Vilniaus PN pateiktus įrodymus, susijusius su sanitarinių mazgų bendrabučio tipo patalpose ir dušo patalpų įrengimu, teismas darė išvadą, kad šių patalpų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nenustatė pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo nusiskundimus, kad nebuvo užtikrintas privatumas duše.

18. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, sporto inventoriaus trūkumo, su kuo pareiškėjas siejo jo judėjimo laisvės suvaržymą. Teismas nurodė, kad Eksploatavimo taisyklių nuostatose, reglamentuojančiose pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą, nėra nustatyti reikalavimai nei dėl minimalaus kiemelio ploto, nei dėl privalomumo įrengti sporto inventorių nuteistiesiems. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems yra įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemelis, jis yra erdvus, kieme yra įrengta krepšinio aikštelė ir sporto inventorius. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo nusiskundimus minėtais aspektais vertino kaip abstrakčius ir nekonkretizuotus.

19. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Vilniaus PN ne visose patalpose buvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukai), teismas vadovavosi Eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 papunkčiais bei pažymėjo, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiami prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Teismo vertinimu, Vilniaus PN pateikti įrodymai patvirtino, kad tokia sistema tam, kad būtų užtikrintas nuteistųjų saugumas, Vilniaus PN įrengta, o lengvajai ir paprastai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas teisės aktuose nenumatytas. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl neįrengtų signalizacijos (aliarmo) mygtukų.

20. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad 2015 m. sausio 15 d. tarp Vilniaus PN ir uždarosios akcinės bendrovės „Pontem“ sudaryta sutartis patvirtino, jog Vilniaus PN nuteistiesiems maitinimo paslaugą teikia minėta įmonė, kuriai privalu nuteistuosius maitinti, vadovaujantis teisės aktais, nustatančiais nuteistųjų maitinimo organizavimo tvarką ir pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“ patvirtintus valgiaraščius. Įvertinęs Vilniaus PN paaiškinimus, kad nuteistieji maitinami pataisos įstaigos valgykloje, nustatytu laiku pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maitinimo grafiką, maisto produktų kiekis sveriamas, maistas išduotas po atsakingo Vilniaus PN darbuotojo maisto patikrinimo ir apie tai pažymint Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale, teismas nurodė, kad pareiškėjas argumentų dėl netinkamo maitinimo nekonkretizavo, detaliau nepaaiškino, kada ir koks maistas buvo netinkamas, atšalęs ir pan., teismas tokius argumentus laikė abstrakčiais ir atmetė kaip nepagrįstus.

21. Įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas, kadangi nebuvo nustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai, kaip viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei pagal CK 6.271 kilti, ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 22. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

23. Pareiškėjas nesutinka, kad jo skundas dėl žalos atlyginimo pirmosios instancijos teisme buvo atmestas. Pareiškėjo teigimu, teismas paduoto skundo nenagrinėjo, nesvarstė, todėl byla turi būti peržiūrėta iš naujo.

24. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad visu kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu (nuo 2016 m. spalio 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d.) pareiškėjas iš kitų nuteistųjų patyrė fizinį ir psichologinį smurtą, kas turėtų būti įvertinta.

25. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Vilniaus PN pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti analogiški argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus, byloje surinktus įrodymus, pripažino pareiškėjo pretenzijas dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto, netinkamo dušų įrengimo, įvairių pataisos programų netaikymo, netinkamų kiemelių įrengimo ir pareiškėjui neužtikrintos galimybės sportuoti, laisvai pasivaikščioti gryname ore, pareigūnų iškvietimo mygtukų neįrengimo ir netinkamo maitinimo nepagrįstomis ir neįrodytomis.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jo skundą nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde papildomai nurodoma, kad visu kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu (nuo 2016 m. spalio 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d.) pareiškėjas iš kitų nuteistųjų patyrė fizinį ir psichologinį smurtą ir tai turėtų būti įvertinta.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

32. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nenurodo jokių argumentų ir motyvų, su kuriomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir kodėl, jo teigimu, šis sprendimas neteisėtas bei nepagrįstas.

33. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, jog Vilniaus PN patyrė kitų nuteistųjų fizinį ir psichologinį smurtą. Pažymėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui šios aplinkybės nebuvo nurodytos. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakys dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų, t. y. saugios aplinkos Vilniaus PN neužtikrinimo.

35. Primintina, kad pareiškėjas skunde reikalavimą atlyginti patirtą neturtinę žalą grindė tuo, kad Vilniaus PN nebuvo jam užtikrintas minimalus teisės aktuose numatytas gyvenamasis plotas, neužtikrintas privatumas duše, nevykdomos socialinės reabilitacijos ir pataisos programos, Vilniaus PN buvo netinkamai įrengti (per maži, be sporto inventoriaus) pasivaikščiojimo kiemeliai, nėra pareigūnų iškvietimo sistemos, pareiškėjui netiko maitinimas. Iš skundo turinio taip pat galima suprasti, kad pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl, tikėtina, naudojamų sveikatai kenksmingų dezinfekcinių medžiagų sanitariniams mazgams valyti ir nuolat netiekiamo karšto vandens.

36. Dėl apeliacinio skundo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai nenagrinėjo pareiškėjo skundo ir dėl to teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

37. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių: gyvenamųjų patalpų ploto, dušo ir sanitarinio mazgo bendrabučio tipo patalpose įrengimo, socialinės reabilitacijos ir kitų pataisos programų taikymo pareiškėjui, kiemelių įrengimo ir aprūpinimo sporto inventoriumi, pareigūno iškvietimo signalizacijos privalomumo gyvenamosiose patalpose, nepakankamo ir netinkamo maitinimo, todėl teisėjų kolegija pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais, vadovavosi ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, t. y. priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ar padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios bausmės atlikimo sąlygos.

38. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui turinti tekti gyvenamojo ploto norma (kameros tipo patalpoje – 3,6 kv. m; bendrabučio tipo patalpoje – 3,1 kv. m) pažeista nebuvo. Sprendime pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė nustatytas faktines aplinkybes, taikytiną teisinį reguliavimą bei aktualią EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl kalinamam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto apskaičiavimo ypatumų, todėl apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas pirmosios instancijos teismo motyvų šiuo klausimu, jiems pritaria ir iš naujo pareiškėjo argumentų dėl ploto trūkumo neanalizuoja.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl nepertraukiamo karšto vandens tiekimo, galbūt sveikatai kenksmingų dezinfekcinių valymo priemonių naudojimo yra nepagrįsti ir paneigti byloje esančiais įrodymais. Pagal higienos normos HN 134:2015 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Minėtas teisinis reguliavimas reiškia, kad į kitas patalpas nepertraukiamas karšto vandens tiekimas nėra privalomas ir Vilniaus PN pareiškėjo teisių šiuo aspektu nepažeidė. Ginčas, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė kartą per savaitę nusiprausti šiltu vandeniu duše (kas atitinka teisės aktų reikalavimus), byloje keliamas nebuvo.

40. Dėl sanitarinių mazgų patalpų valymo priemonių Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad tam tikslui naudoja biocidą (dezinfekuojantį šarminį ploviklį Jėga-2). Byloje nebuvo jokių objektyviais laikytinų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą, kurį galėjo lemti valymo priemonių cheminė sudėtis, konkrečių argumentų šiuo klausimu pareiškėjas nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, nenurodo ir apeliaciniame skunde. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vien subjektyviu įsitikinimu pagrįstas skundo teiginys, kad buvo naudojamos kitos sveikatai kenksmingos valymo priemonės, laikytinas deklaratyviu ir nepagrįstu.

41. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pataisos įstaigos dušinėse pertvarų neįrengimas tarp prausimosi vietų nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus, teisėjų kolegija papildo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016) pripažinta, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau vien pertvarų duše neįrengimas, nors ir neužtikrina visiško privatumo, nepripažintinas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikosi ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2335-556/2016; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1917-629/2019). Kitaip tariant, ginčui aktualiu laikotarpiu galioję Lietuvos Respublikos teisės aktai neįtvirtino reikalavimo pataisos įstaigų dušinėse įrengti pertvaras, o pertvarų dušinėse neįrengimas savaime nėra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kėlė ginčą tik dėl naudojimosi dušu sąlygų, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčijamu aspektu buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais.

42. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Kaip jau buvo savo sprendime nurodęs pirmosios instancijos teismas, viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

43. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė