2017-12-06 Nr. AB-22855-3-61-3-02170-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3048-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02170-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 24 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), po 100 Eur už kiekvieną Vilniaus PN praleistą dieną neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 14 d. ir nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. balandžio 21 d. buvo laikytas Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis: kameros buvo perpildytos, nesudaryta galimybė ilgiau pasivaikščioti gryname ore, dalyvauti užsiėmimuose, renginiuose, ilgiau pabūti sporto salėje. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus, žymiai pablogėjo jo sveikata.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, jog Vilniaus PN nekaupė duomenų, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu tam tikroje patalpoje gyveno kartu su pareiškėju. Pareiškėjui tekęs plotas atitiko reikalavimus. Be to, pagal dienotvarkę nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus teritorijoje, užsiimti leistina veikla.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktuose nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. balandžio 21 d.) pareiškėjui buvo užtikrinta minimali ploto norma. Teismas plačiau nenagrinėjo teismo posėdžio metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl vienos lovos pašalinimo, kadangi, net kamerose esant keturioms lovoms, minimalus plotas asmenims būtų buvęs užtikrintas.

7. Dėl galimybių pasivaikščioti gryname ore, dalyvauti užsiėmimuose, renginiuose, daugiau laiko praleisti sporto salėje teismas akcentavo, jog Vilniaus PN suteikė galimybę nuteistiesiems, kurie nelaikomi kamerų tipo patalpose, laisvai judėti, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius ir užsiimti kita leistina veikla. Pareiškėjas įvykdė ne vieną pažeidimą, už kurį jam buvo paskirtos nuobaudos ir jis buvo perkeltas į drausmės grupės kamerų tipo patalpas, todėl jis netinkamu elgesiu pats sau apribojo galimybę laisvai judėti Vilniaus PN ir dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose bei renginiuose. Byloje nebuvo duomenų, kad Vilniaus PN būtų pažeidusi pareigą leisti nuteistiesiems pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo argumentai buvo abstraktūs, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti pažeidimą. Be to, nebuvo įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl šių jo minimų teisių pažeidimų ar netinkamų kalinimo sąlygų.

8. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, todėl jo skundas atmestas.

III. 9. Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas teigia, kad teismas neapklausė asmenų, laikytų kartu su juo kamerose Nr. 9D ir Nr. 11D, bei rėmėsi atsakovo atsiliepimu, o ne faktais. Kartu su pareiškėju kameroje Nr. 9D laikytam I. V. (I. V.) Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8513-473/2015 priteisė neturtinės žalos atlyginimą už neužtikrintą gyvenamąjį plotą, todėl turėjo būti patenkintas ir pareiškėjo skundas. Pareiškėjas kameroje Nr. 9D išbuvo 11 mėnesių, tai gali patvirtinti su juo laikyti asmenys. Pareiškėjas netinkamomis sąlygomis laikytas apie 1 metus 6 mėnesius.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

12. Atsakovo nuomone, apeliaciniame skunde pateikiami skundui analogiški argumentai. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų išgyvenimų Teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skundu prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2013m. gruodžio 4 d. iki 2014m. gruodžio 14d. ir nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. balandžio 21 d.

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

16. Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, mano, jog jis motyvuotas, išsamus, teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ir priimti naują sprendimą tenkinant pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

17. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsniu, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-492/2016).

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, remiantis kuriais jos buvo prieitos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama visų pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, plačiau pasisakys dėl apeliaciniame skunde pareiškėjo pateiktų argumentų.

19. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai vertino atsakovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, plotą, kad neatsižvelgė į baldais užstatytą plotą, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybė, jog kartu su pareiškėju kalėjusiam asmeniui kitoje byloje yra priteistas žalos atlyginimas dėl ploto trūkumo.

20. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu nustatytas jo minimas standartas. Tuo tarpu EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi, atitinkamais nacionalinės teisės aktais, konkrečiai – 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 pakeistų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 111.1. – 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose; 111.2. – 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

21. Remdamasis Vilniaus PN pateiktais duomenimis pirmosios instancijos teismas nustatė, kuriais laikotarpiais, kuriuose kamerose, būriuose ir kuriuose miegamuosiuose buvo apgyvendintas pareiškėjas, apskaičiavo pareiškėjui kalinimo metu tekusį plotą (miegamųjų gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus), kuris, visais atvejais buvo didesnis nei 3,1 kv. m, gyvenant bendrabučio tipo patalpose, ir visais atvejais didesnis nei 3,6 kv.m., gyvenant kamerų tipo patalpose. Atitinkamai prieitos pagrįstos išvados, kad pareiškėjo subjektinės teisės bausmę atlikti tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose pažeistos nebuvo.

22. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo, skaičiuojant kamerose vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą, neįskaičiuoti baldais ar kitais reikmenimis užstatyto plotą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekdavusį plotą, pagrįstai neatsižvelgė į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Tačiau šiuo atveju, minėta pareiškėjui tekusio ploto trūkumas nebuvo nustatytas.

23. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį. Atitinkamai Vilniaus pataisos namų įstaiga nėra izoliatorius–kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, kuri kompensuoja pakankamai ritotą erdvę gyvenamosiose patalpose.

24. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į panašią bylą (pareiškėjas I. V.), kurioje kartu su pareiškėju kalintam asmeniui buvo priteistas žalos atlyginimas dėl ploto trūkumo.

25. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjo nurodytoje byloje priimtu galutiniu procesiniu sprendimu – Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4325-756/2017 – pažymi, kad minėtoje administracinėje byloje pareiškėjo I.V. reikalavimas dėl žalos atlyginimo dėl ploto trūkumo buvo atmestas.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė ir dėl visų pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, ir jų atskirai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų ir nors nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, tačiau visiškai nepagrindė, kodėl pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai arba kodėl jo išvados dėl pareiškėjo skundo teiginių yra nepagrįstos, dėl kokių argumentų nebuvo pasisakyta.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė