2016-04-25 Nr. AB-9317-3-64-3-00524-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-657-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00524-2015-5 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 11 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. birželio 8 d. iki 2012 m. kovo 6 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Kamerose tualetas neatitiko higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose su asmenimis anksčiau atlikusiais laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas patyrė neigiamus pojūčius, neigiamas emocijas. Pareiškėjas prašė atnaujinti senaties terminą, kadangi nežinojo ir nesuprato, kad jo teisės pažeistos. Apie teisių pažeidimą sužinojo susipažinęs su kito kalinamo asmens atžvilgiu priimtu teismo sprendimu, kuriuo jam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 1,88 kv. m. iki 3,77 kv. m. Atsakovas atkreipė teismo dėmesį į kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iš viso buvo laikomas 17 dienų. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2011 m. birželio 8 d. iki 2012 m. vasario 19 d. atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, terminą pradedant skaičiuoti nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises įstatymo nustatytais terminais, todėl atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra pagrindo.

Pritaikius ieškinio senatį bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. vasario 19 d. iki 2012 m. kovo 6 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 55 (plotas 18,77 kv. m.) ir Nr. 66 (plotas 22,6 kv. m.). Iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos. Kadangi įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Konstatuotina, jog kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 19 d. iki 2012 m. kovo 6 d., iš viso 16 dienų, pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Iš Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro kalinimo kamerose plano (b. l. 59–61) matyti, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 19 d. iki 2012 m. vasario 23 d. ( 4 dienas) buvo laikomas kameroje Nr. 55, kurioje tuo metu buvo laikomi įtariami ir kaltinami suaugę vyrai anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, o nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. kovo 6 d. (12 dienų) buvo laikomas kameroje Nr. 66, kurioje tuo metu buvo laikomi įtariami ir kaltinami suaugę vyrai anksčiau neatlikę su laisvės atėmimu susijusių bausmių. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų: asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių. Kaip minėta, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsakovas nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su asmenimis anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes, todėl ši aplinkybė aiškintina pareiškėjo naudai. Konstatuota, kad Šiaulių TI pažeidė SVĮ numatytus asmenų izoliavimo reikalavimus laikant pareiškėją 4 dienas kartu su asmenimis anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes.

Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su skundais dėl patiriamų nepatogumų, kuriuos jam galimai sukelia netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Iš byloje esančios pažymos (b. l. 12–13) matyti, kad gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m. aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga.

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Nenustatyta, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai kilo būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų prašęs psichologo ar psichiatro pagalbos.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 2 metams ir 11 mėnesių nuo jo teisių pažeidimo pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas A. S. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindžia abstrakčiais teiginiais. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai sukelia diskomfortą. Apeliacinio skundo argumentai laikyti nepagrįstais, reiškiami siekiant pasipelnyti iš susidariusios situacijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2011 m. birželio 8 d. iki 2012 m. kovo 6 d.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2011 m. birželio 8 d. iki 2012 m. vasario 19 d. atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 19 d. iki 2012 m. kovo 6 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino jo kalinimo sąlygas ir nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios būtent teisės normų nuostatos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent pasireiškė (jei pasireiškė) pažeidimai asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamas pasekmes (jei jos nustatomos) sukėlė būtent nurodytos valstybės institucijų pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas).

Suėmimo vykdymo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172, 104 punktas nustato, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Pagal šių Taisyklių 105 punktą tardymo izoliatorių personalas, lankytojai ir suimtieji privalo griežtai laikytis higienos ir priešepideminių taisyklių. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Teisingumo ministras 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 suteikė Kalėjimų departamento direktoriui įgaliojimus ir įpareigojo nustatyti tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles, taip pat didžiausią tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų skaičių. Vykdydamas šį pavedimą, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtino naujos redakcijos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, kurios nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, nustatė didžiausią kiekviename tardymo izoliatoriuje leidžiamą laikyti suimtųjų skaičių bei minimalias gyvenamojo ploto vienam asmeniui normas. Pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus).

Nagrinėjamam ginčui yra aktualus pareiškėjo suėmimo vykdymo Šiaulių TI laikotarpis nuo 2012 m. vasario 19 d. iki 2012 m. kovo 6 d.

Teisėjų kolegija, patikrinusią bylą (ABTĮ 136 straipsnis) nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė parų skaičių, kuriomis atsakovo atstovas neužtikrino Įsakymo Nr. V-124 1.3. punkte numatyto minimalaus gyvenamosios patalpos vienam asmeniui ploto, šis laikotarpis yra 16 parų.

Taigi šio ginčo atveju byloje nustatyta, kad Šiaulių TI pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui aspektu (ne mažiau kaip 3,6 kv. m) neužtikrino 16 parų, t. y. neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas. Šie Šiaulių TI neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, galimybės judėti apribojimą, žmogaus orumo pažeminimą), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų: asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių.

Iš Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro kalinimo kamerose plano (b. l. 59–61) matyti, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 19 d. iki 2012 m. vasario 23 d. ( 4 dienas) buvo laikomas kameroje Nr. 55, kurioje tuo metu buvo laikomi įtariami ir kaltinami suaugę vyrai anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, o nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. kovo 6 d. (12 dienų) buvo laikomas kameroje Nr. 66, kurioje tuo metu buvo laikomi įtariami ir kaltinami suaugę vyrai anksčiau neatlikę su laisvės atėmimu susijusių bausmių. Atsakovas nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su asmenimis anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes, todėl konstatuotina, kad Šiaulių TI pažeidė SVĮ numatytus asmenų izoliavimo reikalavimus laikant pareiškėją 4 dienas kartu su asmenimis anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad teismų praktikoje kai kuriais atvejais pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-1240/2014, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pažeidimas nėra vienkartinis, momentinis, taip pat į tai, kad kai kuriais minimalus gyvenamojo ploto neužtikrinimo atvejais, pareiškėjui teko mažas kameros plotas (2,26 ir 1,88 kv. m su baldais), be to Šiaulių TI pažeidė SVĮ numatytus asmenų izoliavimo reikalavimus laikant pareiškėją 4 dienas kartu su asmenimis anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes, sutinka su pareiškėju, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už padarytą neturtinę žalą.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad suėmimo ar bausmės vykdymo įstaigos administracijos argumentai, jog ji dėl atitinkamų priežasčių tam tikrą laiką neturi galimybės suimtam (kalinamam) asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti dėl to atsiradusią neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį Nr. A756-122/2010, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį Nr. A858-890/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį Nr. A858-1655/2013).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų neilgą trukmę ir nedidelį intensyvumą bei kitų pirmiau aptartų aplinkybių visumą, pabrėždama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teisėjų konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už neturtinę žalą laikytina 130 Eur suma. Pareiškėjo prašomos sumos (11 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, netinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos išvadomis, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 130 Eur neturtinei žalai atlyginti

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 130 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė