2021-08-04 Nr. AB-15309-3-61-3-00208-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1777-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00208-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ceramicoil“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ceramicoil“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl raštų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ceramicoil“ ir UAB „Darbo ekspresas“ (toliau – ir pareiškėjai) pateikė teismui skundą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2015 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. SD-25-15309 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir 2015 m. gruodžio 14 d. raštas) ir 2019 m. gruodžio 23 d. raštą Nr. SD-128-16289 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ (toliau – ir 2019 m. gruodžio 23 d. raštas).

2. Pareiškėjai skunde nurodė:

2.1. Pareiškėjai 2018 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į Inspekciją, pašydami panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d. raštą. Inspekcija 2019 m. sausio 22 d. raštu Nr. SD-25-978 „Dėl rašto panaikinimo“ (toliau – ir 2019 m. sausio 22 d. raštas) atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą, motyvuodama tuo, kad tam nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) priėmė 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2547-809/2019, kuriuo iš dalies patenkino pareiškėjų skundą, panaikino 2019 m. sausio 22 d. raštą ir įpareigojo Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2018 m. gruodžio 20 d. prašymą ir priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus. Vykdydama šį teismo sprendimą, Inspekcija 2019 m. gruodžio 23 d. raštu dar kartą atsisakė patenkinti pareiškėjų 2018 m. gruodžio 20 d. prašymą panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d. raštą.

2.2. Inspekcija dar 2015 m. vasario 27 d. rašte Nr. (25)SD-2582 nurodė, kad neturi teisinio pagrindo ir objektyvių įrodymų, leidžiančių patvirtinti ar paneigti faktą dėl pareiškėjų ir UAB „Imperianas“ fiktyvios veiklos ir šių įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Iš esmės nepasikeitus faktinėms aplinkybėms ir netgi gavus dokumentus iš minėtų įmonių (jie nebuvo gauti priimant minėtą raštą), Inspekcija pakeitė savo poziciją ir 2015 m. gruodžio 14 d. rašte konstatavo, kad faktiškai pareiškėjų darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo, nurodo, kad pareiškėjai tikrinti jau 3 kartą. Tai rodo, kad patikrinimai buvo atlikti tendencingai tol, kol buvo priimtas norimas sprendimas. Tai, kad Inspekcija ne tiesiog rinko ir teikė informaciją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (toliau – ir Tarnyba), o atliko pareiškėjų patikrinimus, nurodyta tame pačiame 2015 m. gruodžio 14 d. rašte.

2.3. Neteisingas 2019 m. gruodžio 23 d. rašte nurodytas teiginys, kad teismine tvarka jau yra įvertintas 2015 m. gruodžio 14 d. rašto teisėtumas ir pagrįstumas. Tai, kad administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018 teismas pasisakė dėl 2015 m. gruodžio 14 d. rašto dar nereiškia, kad jo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas.

2.4. Ginčijamame 2015 m. gruodžio 14 d. rašte konstatuota, kad įmonės, įskaitant ir pareiškėjus, vykdo (vykdė) fiktyvią veiklą, dėl to pareiškėjų darbuotojai buvo pripažinti kaip nedirbantys ir prarado socialinio draudimo išmokas. Paminėto rašto pagrindu (duomenys neskelbtini) yra pradėtos keliolika bylų, kuriose šis raštas yra naudojamas kaip vienas iš įrodymų. Todėl nepagrįstas 2019 m. gruodžio 23 d. rašte nurodytas teiginys, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštas yra tik informacinio pobūdžio, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių pareiškėjams. Be to, 2015 m. gruodžio 14 d. rašte pateikta ne tik Inspekcijos surinkta informacija apie pareiškėjų veiklą, bet ir nuomonė dėl pareiškėjų fiktyvios veiklos. Todėl 2015 m. gruodžio 14 d. raštas sudarė faktinį pagrindą Tarnybai pripažinti pareiškėjų darbuotojus kaip nedirbančius, dėl ko jie prarado socialinio draudimo išmokas.

2.5. Ginčijamas 2015 m. gruodžio 14 d. raštas pareiškėjams sukėlė teisines pasekmes, jis yra individualus administracinis aktas, todėl turi atitikti teismų praktikoje nustatytus jam keliamus reikalavimus. Šis raštas pareiškėjams įteiktas nebuvo, jame nėra nurodyta apskundimo tvarka, taigi nebuvo sudaryta galimybė jį apskųsti. Tai patvirtino ir Inspekcijos atstovai teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-2547-809/2019. Pareiškėjai, negalėdami apskųsti 2015 m. gruodžio 14 d. rašto, negalėjo pasinaudoti ir tinkama teise į gynybą ir teise į teisingą bylos nagrinėjimą.

2.6. Pareiškėjų įmonėse dirbo ir Lietuvos piliečiai, tačiau dėl jų darbo fiktyvumo Inspekcija nepasisakė jokiame rašte. Dėl tokios situacijos įžvelgtina diskriminacija dėl tautybės, nes tik (duomenys neskelbtini) piliečiai, įdarbinti pareiškėjų įmonėse, buvo pripažinti kaip nevykdantys veiklos ir įdarbinti fiktyviai. 2015 m. gruodžio 14 d. rašte nenurodyta, kokių asmenų atžvilgiu konstatuota dėl fiktyvaus darbo, nenurodyti darbuotojų vardai ir pavardės, nenurodyti laikotarpiai, kada asmenys dirbo fiktyviai. Tai, kad ne visiems darbuotojams 2015 m. gruodžio 14 d. raštas sukėlė pasekmes patvirtina faktinė aplinkybė, jog dalis darbuotojų ir toliau dirba.

2.7. Ginčijamas 2019 m. gruodžio 23 d. raštas parengtas netinkamai, nes jame nėra nurodyta data ir numeris.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Inspekcija atsiliepime nurodė, kad:

3.1. 2015 m. gruodžio 14 d. raštas yra parengtas Tarnybos direktoriui, jis yra informacinio pobūdžio dokumentas, todėl nesukelia ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių pareiškėjams. Šiuo raštu buvo pateikta informacija ir jos pagrindu parengta Inspekcijos nuomonė dėl pareiškėjų atliktų patikrinimų, įgyvendinus Tarnybos prašymą Inspekcijai nustatytos kompetencijos ribose. 2015 m. gruodžio 14 d. raštas nenustato pareiškėjams privalomų vykdyti pareigų ir nesuteikia teisių. Jame tik išdėstytos faktinės aplinkybės ir jų pagrindu suformuota Inspekcijos nuomonė, kuri savaime nėra nei privaloma, nei įpareigojanti Tarnybą priimti atitinkamus sprendimus, susijusius su pareiškėjais. Teisines pasekmes pareiškėjams sukeltų tik teisės aktų nustatyta tvarka Inspekcijos pareigūnų surašyti patvirtintos formos individualūs administraciniai aktai – reikalavimai pašalinti pažeidimus, reikalavimai sustabdyti darbus, administracinių nusižengimų protokolai ir pan.

3.2. Kadangi 2015 m. gruodžio 14 d. raštas nėra individualus administracinis aktas, Inspekcijai nekilo pareiga informuoti ir įteikti jį pareiškėjams, vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 4 dalimi.

3.3. Pagal VAĮ 364 straipsnio 12 dalies 1 punktą, ūkio subjekto neplaninis patikrinimas gali būti atliekamas gavus ir kito kompetentingo subjekto motyvuotą prašymą ar pavedimą. Šiuo atveju Inspekcija, išnagrinėjusi Tarnybos kreipimąsi, savo kompetencijos ribose inicijavo neplaninius pareiškėjų veiklos patikrinimus. Inspekcijos specialistai apibendrino šių patikrinimų metu gautus faktinius duomenis ir dokumentus ir pateikė Tarnybai informaciją apie patikrinimų rezultatus. Pareiškėjų vadovų vengimas bendradarbiauti ir pateikti informaciją bei dokumentus apie įmones bei jose dirbančius darbuotojus apribojo Inspekcijos pareigūnų galimybes kontaktuoti su pareiškėjų darbuotojais. Inspekcija informavo Tarnybą, kad, jos nuomone, pareiškėjų darbuotojai realiai veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, ir ši nuomonė paremta pareiškėjų pateiktais dokumentais. Todėl nėra pagrįsti skundo argumentai, kad Inspekcija atliko pareiškėjų neplaninius patikrinimus, o ne vykdė Tarnybos užklausą. Taip pat nepagrįsti pareiškėjų argumentai dėl Inspekcijos tendencingumo.

3.4. Inspekcija neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d. raštą, nes administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018 nebuvo pripažinta, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

3.5. Inspekcijos inspektoriai, atsižvelgdami į nustatytus prioritetus, darbo planus bei darbo įstatymų vykdymo būklę, savarankiškai pasirenka inspektuojamų darbdavių tikrinimo būdus, kryptis ir metodus. Inspekcijos inspektoriai turi teisę savarankiškai ir atsižvelgiant į konkrečią situaciją priimti sprendimą dėl asmens, kuris pažeidė teisės aktų reikalavimus, veiksmų įvertinimo ir jam taikytinų priemonių. Todėl visiškai nepagrįsti skundo argumentai dėl galimos diskriminacijos tautybės pagrindu.

3.6. 2019 m. gruodžio 23 d. raštas parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspekcijos 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. EV-197 sukurta Inspekcijoje veikiančia elektronine dokumentų valdymo sistema „EDVS“. 2019 m. gruodžio 23 d. raštas atitinka Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2015 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. V-211 (Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2019 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. EV-184 redakcija) patvirtinto Inspekcijos Dokumentų valdymo tvarkos aprašo reikalavimus, jo duomenys (data, numeris) nurodyti metaduomenyse (2019 m. gruodžio 23 d., Nr. SD-128-16289).

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Inspekcija 2015 m. gruodžio 14 d. raštu informavo Tarnybos direktorių apie įmonėse, įskaitant ir pareiškėjus, atliktus patikrinimus; 2015 m. gruodžio 14 d. rašte nurodyta, kad faktiškai pareiškėjų darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo – pareiškėjų patikrinimas atliekamas trečią kartą, įdarbintų asmenų darbo vietų Inspekcijos inspektoriams patikrinti nepavyko, jiems atsisakyta nurodyti konkrečius darbuotojus. Tai Inspekcijai leido prieiti prie išvados, kad pareiškėjų darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). Todėl Inspekcija Tarnybos direktoriui pateikė nuomonę, kad patikrintų įmonių, įskaitant ir pareiškėjus, darbuotojai ((duomenys neskelbtini) piliečiai) Lietuvos Respublikoje jokių darbo funkcijų neatlieka, o pačios įmonės, įskaitant ir pareiškėjus, Lietuvos Respublikoje realiai jokios veiklos nevykdo; pareiškėjų direktoriai A. G. S. ir M. S. Ž. pateikė Inspekcijai 2018 m. gruodžio 20 d. prašymą panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d. raštą; Inspekcija 2019 m. gruodžio 23 d. rašte konstatavo, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštas nėra individualus administracinis aktas, o tik informacinio pobūdžio Tarnybai pateiktas dokumentas, todėl Inspekcijai nekilo pareiga informuoti ir įteikti 2015 m. gruodžio 14 d. raštą pareiškėjams, vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 4 dalimi.

6. Teismas, įvertinęs skundo argumentus dėl 2019 m. gruodžio 23 d. rašto neteisėtumo, juos atmetė kaip nepagrįstus, nustatęs, kad pareiškėjų skunde nurodyti argumentai (2019 m. gruodžio 23 d. raštas neturi datos, numerio) paneigti rašytine bylos medžiaga, kartu su atsiliepimu į pareiškėjų skundą į bylą Inspekcijai pateikus 2019 m. gruodžio 23 d. rašto metaduomenis, iš kurių matyti, kad 2019 m. gruodžio 23 d. rašto registracijos data yra 2019 m. gruodžio 23 d., o numeris – Nr. SD-128-16289.

7. Vertindamas, ar Inspekcija pagrįstai 2019 m. gruodžio 23 d. rašte konstatavo, jog 2015 m. gruodžio 14 d. raštas nėra individualus teisės aktas, o yra tik informacinio pobūdžio raštas, siųstas vienos institucijos (Inspekcijos) kitai (Tarnybai), teismas nustatė, kad iš 2015 m. gruodžio 14 d. rašto turinio aišku, jog juo Tarnyba buvo informuota apie atlikto pareiškėjų ir kitų ūkio subjektų veiklos patikrinimo rezultatus. Teismas konstatavo, kad 2015 m. gruodžio 14 d. rašte nėra numatytų jokių teisinių pasekmių pareiškėjams ar kitiems ūkio subjektams, Tarnybai nesiūloma taikyti pareiškėjams jokių teisinių įpareigojimų (įpareigoti pareiškėjus pašalinti pažeidimus, surašyti administracinių nusižengimų protokolą, paskirti baudą). 2015 m. gruodžio 14 d. rašte taip pat nėra nurodomas joks teisės aktas, kurį pareiškėjai būtų pažeidę. Todėl teismas sutiko su Inspekcija, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštas neturėjo būti išsiųstas pareiškėjams, kadangi jis nėra individualus administracinis aktas, o yra tik informacinio pobūdžio raštas.

8. Teismas sprendė, kad į bylą pateiktas (duomenys neskelbtini) apeliacinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimas neįrodo, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštas sukelia pareiškėjams teisinius padarinius. Įvertinęs minėtą teismo sprendimą, teismas nustatė, kad jis yra priimtas byloje, kurioje sprendžiamas ginčas tarp D. W. ir (duomenys neskelbtini) socialinio draudimo įstaigos skyriaus dėl socialinio draudimo įmokų mokėjimo prievolės buvimo. Nors minėtame sprendime minimas VAAT 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. eI-2547-809/2019, ir teigiama, kad jis paneigė Inspekcijos atliktų UAB „Ceramicoil“ patikrinimų išvadas, tačiau nei UAB „Ceramicoil“, nei UAB „Darbo ekspresas“ nėra minimos bylos proceso dalyviai ir minėtas sprendimas jų teisėms ir pareigoms neturi jokios įtakos.

9. Tai nustatęs, teismas priėjo prie išvados, kad nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamo 2019 m. gruodžio 23 d. rašto pareiškėjų skunde nurodytų argumentų pagrindu. Konstatavus, kad ginčijamas 2019 m. gruodžio 23 d. raštas yra teisėtas ir pagrįstas, atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d. raštą.

III. 10. Pareiškėjai apeliaciniame skunde su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

11. Pareiškėjai apeliaciniame skunde dėsto tas pačias faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui, o nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

11.1. Teismo išvada, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštas yra tik informacinio pobūdžio, siųstas kitai institucijai (Tarnybai) yra nepagrįsta. Teismas neįvertino skunde išdėstytų argumentų, kurie patvirtina priešingą išvadą, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštas visgi yra individualus administracinis aktas, todėl jis turėjo būti išsiųstas pareiškėjams. Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-282-415/2019 nurodė, kad nėra akivaizdu, jog 2015 m. gruodžio 14 d. raštas nedaro įtakos pareiškėjų teisės ar įstatymų saugomiems interesams.

11.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad į bylą pateiktas (duomenys neskelbtini) apeliacinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimas neįrodo, jog 2015 m. gruodžio 14 d. raštas sukelia teisinius padarinius pareiškėjams. Minėtoje byloje yra sprendžiamas ginčas dėl UAB „Ceramicoil“ darbuotojo socialinio draudimo įmokų. Šias įmokas moka darbdavys, todėl akivaizdu, kad tai susiję su pareiškėjų veikla. Sprendime nurodytas teiginys, kad „šiomis Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos išvadomis rėmėsi Lietuvos socialinio draudimo institucija, kai kartu su (duomenys neskelbtini) Pašalpų skyriumi susitarė dėl taikomų teisės aktų pagal Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnį“ patvirtina, kad ne tik 2015 m. gruodžio 14 d. rašte nurodytos išvados yra individualus administracinis aktas, bet ir tai, kad Inspekcijos išvados taikomos ir jų darbuotojams. Taip pat teismas neįvertino skunde nurodytų administracinių bylų (Nr. A-2115-502/2017, Nr. A-1081-552/2018, Nr. A-871-525/2018), kuriose įvardyti priimtų aktų neteisėtumo pagrindai ir kurios patvirtinta, jog 2015 m. gruodžio 14 d. raštas sukelia teisines pasekmes pareiškėjams, jų darbuotojams.

11.3. Teismas neįvertino, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštas nebuvo įteiktas pareiškėjams, kad jame nėra pateikta pareiškėjų darbuotojų vardų ir pavardžių, laikotarpių, nenurodyta apskundimo tvarka, neįvertintos aplinkybės, jog kiti darbuotojai ir toliau dirba, Inspekcijos išvadų įtaka pareiškėjų darbuotojams. Taip pat teismas neįvertino, kad apie priimtą 2015 m. gruodžio 14 d. raštą Inspekcija nepateikė informacijos pareiškėjams.

11.4. Teismas neįvertino kitų pareiškėjų skundo argumentų dėl 2019 m. gruodžio 23 d. rašto. Nors skunde pareiškėjai aiškiai nurodė, kad nesutinka su 2019 m. gruodžio 23 d. rašto turiniu, teismas vertino tik argumentus, kad tinkamai nebuvo nurodytas 2019 m. gruodžio 23 d. rašto numeris ir data. Teismas nepasisakė, kokiu kitu būdu pareiškėjai galėtų realizuoti savo teisę į skundo padavimą dėl Inspekcijos išvadų dėl fiktyvaus darbo, neanalizavo ir nevertino, ar 2019 m. gruodžio 23 d. raštas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Tai reiškia – nenagrinėjo bylos iš esmės.

12. Inspekcija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Inspekcija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes ir argumentus, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. rašto Nr. SD-25-15309 „Dėl informacijos pateikimo“ ir 2019 m. gruodžio 23 d. rašto Nr. SD-128-16289 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą iš esmės konstatavęs, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštas yra informacinio pobūdžio, ir kad Inspekcija 2019 m. gruodžio 23 d. raštu teisėtai ir pagrįstai atsisakė administracine tvarka tokį informacinio pobūdžio raštą panaikinti. Pareiškėjai su šiuo sprendimu nesutinka, o apeliaciniame skunde teigia, kad (i) teismas nepagrįstai nurodė, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštas nėra individualus administracinis aktas, sukėlęs neigiamas teisines pasekmes pareiškėjams (jų darbuotojams), (ii) teismas netinkamai ištyrė įrodymus, (iii) neįvertino 2019 m. gruodžio 23 d. rašto turinio VAĮ 8 straipsnio 1 dalies aspektu.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

16. Bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad:

16.1. Inspekcija ginčijamą 2015 m. gruodžio 14 d. raštą parengė, išnagrinėjusi Tarnybos 2015 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. (7.2) S2-39116 „Dėl UAB „Almand“, UAB „Ceramicoil“, UAB „Martenas“, UAB „Darbo ekspresas“ ir UAB „Imperianas“ veiklos“ išdėstytą prašymą už visą veiklos laikotarpį kompleksiškai patikrinti rašto pavadinime nurodytas įmones dėl galimai fiktyvios veiklos ir dėl šių įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Inspekcija 2015 m. gruodžio 14 d. rašte Tarnybai, be kita ko, pateikė pareiškėjų patikrinimų rezultatus ir apibendrintą nuomonę, be kita ko, nurodydama, kad „faktiškai <...> UAB „Ceramicoil“, <...> UAB „Darbo ekspresas“ <...> darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo – šių įmonių patikrinimas yra atliekamas antrą kartą šiais kalendoriais metais, o UAB „Darbo ekspresas“ ir UAB „Ceramicoil“ – trečią kartą, ir tais atvejais, kai įmonių įgalioti asmenys vykdo VDI [Inspekcijos] nurodymus pateikti dokumentus, darbo grafikuose paprastai būna nurodyta, kad tą mėnesį darbuotojai jau yra dirbę arba atostogauja, todėl įmonėse įdarbintų asmenų darbo vietų VDI [Inspekcijos] inspektoriams patikrinti nepavyksta, o konkrečių darbuotojų darbo vietų įmonių atstovai nenurodo. Tokios besikartojančios schemos leidžia daryti išvad[ą], kad įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus).“

16.2. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjų 2018 m. gruodžio 20 d. prašymą administracine tvarka panaikinti Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštą, parengė 2019 m. sausio 22 d. raštą, kuriame šio pareiškėjų prašymo netenkino. VAAT įsiteisėjusiu 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2547-809/2019 pareiškėjų skundą dėl 2015 m. gruodžio 14 d. rašto ir 2019 m. sausio 22 d. rašto panaikinimo tenkino iš dalies – panaikino 2019 m. sausio 22 d. raštą ir įpareigojo Inspekciją pareiškėjų 2018 m. gruodžio 20 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

16.3. Inspekcija, vykdydama VAAT 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą, parengė ginčijamą 2019 m. gruodžio 23 d. raštą, kuriuo netenkino pareiškėjų prašymo panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d. raštą administracine tvarka. Ginčijamame 2019 m. gruodžio 23 d. rašte Inspekcija, be kita ko, nurodė, kad: „<...> [2015 m. gruodžio 14 d. raštas] nėra individualus administracinis aktas, kadangi jame nėra viešojo administravimo subjekto nustatytų arba suteikiamų konkrečiam asmeniui teisių ir pareigų“; „<...> [2015 m. gruodžio 14 d. rašte] pateikta informacija bei jos pagrindu padarytos išvados nesukelia Pareiškėjams teisinių padarinių, t. y. nedaro įtakos Pareiškėjų teisėms ir įstatymų saugomiems interesams. Teisines pasekmes Pareiškėjams sukeltų teisės aktų nustatyta tvarka VDI [Inspekcijos] pareigūnų surašyti patvirtintos formos individualūs administraciniai aktai – reikalavimai pašalinti pažeidimus, reikalavimai sustabdyti darbus, administracinių nusižengimų protokolai <...>“; „<...> [2015 m. gruodžio 14 d. raštas] nėra individualus administracinis aktas, o informacinio pobūdžio Tarnybai teiktas dokumentas, apie atliktus neplaninius patikrinimus ir jų apibendrinimas, VDI [Inspekcijai] nekilo pareiga informuoti ir įteikti šį Raštą [2015 m. gruodžio 14 d. raštą] pareiškėjams vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi.“; „[2015 m. gruodžio 14 d. raštu] buvo pateikta informacija ir jos pagrindu padarytos VDI [Inspekcijos] išvados dėl patikrinimų, atliktų UAB „Ceramicoil“ ir UAB „Darbo ekspresas“ Tarnybos prašymu, VDI [Inspekcijos] nustatytos kompetencijos ribose. <..> [2015 m. gruodžio 14 d. raštas] Pareiškėjams nenustato privalomų vykdyti pareigų ir nesuteikia teisių. Rašte išdėstytos faktinės aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados pačios savaime nedaro įtakos Pareiškėjų teisiniam statusui, t. y. nelemia jų materialinių teisių ir pareigų“; „<...> [2015 m. gruodžio 14 d. raštas] Teismų nebuvo pripažintas neteisėtu ar nepagrįstu.“

17. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, primintina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Teisėjų kolegija pakartotinai patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos jo išvados. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip nei juos įvertino teismas. Tai, kad pareiškėjai kitaip vertina faktines aplinkybes savaime nepagrindžia to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus.

18. Įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus nustatytų faktinių aplinkybių, aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, o ne individualus administracinis aktas. Šiame kontekste papildomai pabrėžtina, kad šis raštas nėra skirtas pareiškėjams. Jį Inspekcija parengė, vykdydama Tarnybos prašymą surinkti informaciją ir pateikti nuomonę dėl, be kita ko, pareiškėjų vykdomos veiklos, jame pateikta Inspekcijos nuomonė. Todėl pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštas turėjo būti jiems siunčiamas. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad 2015 m. gruodžio 14 d. rašte nurodyta faktine informacija yra naudojamasi kitose administracinėse procedūrose ar teisminiuose procesuose, per se (pats savaime), ypač atsižvelgiant į jau minėtas šio rašto parengimo aplinkybes, nepaneigia to, kad šis Inspekcijos Tarnybai adresuotas raštas jokių teisinių pasekmių pareiškėjams (jų darbuotojams) nesukelia.

19. Įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundo reikalavimą dėl 2015 m. gruodžio 14 d. rašto panaikinimo atmetė kaip išvestinį, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT yra ne kartą išaiškinęs, jog ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Tokiu atveju, kai skundas dėl informacinio pobūdžio dokumento priimamas, nes skundo priėmimo stadijoje nėra akivaizdu, kad jis yra informacinio pobūdžio dokumentas ir nesukeliantis pareiškėjams teisinių pasekmių, tačiau, išnagrinėjus bylą iš esmės, ši išvada pasitvirtina, administracinė byla, pagal LVAT suformuotą praktiką, nutrauktina kaip nepriskirtina administraciniams teismams. Toks išaiškinimas grindžiamas tuo, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2259-1062/2020).

20. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas 2015 m. gruodžio 14 d. raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, pareiškėjų skundo reikalavimas panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d. raštą negalėjo būti administracinės bylos dalyku. Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo administracinės bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d. raštą nutraukti, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.), o ne atmesti šį skundo reikalavimą kaip išvestinį. Tai konstatavusi ir siekdama neperžengti apeliacinio skundo ribų, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nevertina, ar nagrinėjamos bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d. raštą neturėtų būti nutraukta kitais pagrindais, inter alia (be kita ko) įtvirtintuoju ABTĮ 103 straipsnio 8 punkte (jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) buvo priimtas praleidus nustatytus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą).

21. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, į tai, kad LVAT kolegija kitoje administracinėje byloje Nr. eAS-282-415/2019 priėmė 2019 m. gegužės 8 d. nutartį, kurioje nurodyta, kad: „<...> teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo atveju skundo priėmimo stadijoje nėra akivaizdu, kad skundžiami raštai [inter alia, 2015 m. gruodžio 14 d. raštas] pareiškėjams nesukelia jokių teisinių pasekmių“. Atsakant į tai pabrėžtina, kad LVAT 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje, nurodyta, kad: „<...> tik nagrinėjant bylą iš esmės bus galima išsiaiškinti ginčijamų raštų priėmimo pagrindus ir ar iš tiesų skundžiami aktai pažeidžia pareiškėjų teises ir teisėtus interesus“ ir akcentuota, kad „skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama dėl materialiosios teisės ar įstatymų saugomų interesų turėjimo, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011).“ Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodyta LVAT kolegijos kitoje administracinėje byloje Nr. eAS-282-415/2019 priimta 2019 m. gegužės 8 d. nutartis per se nepaneigia priešingų teismo išvadų, padarytų išnagrinėjus administracinę bylą iš esmės.

22. Taip pat teisėjų kolegija kaip teisiškai nereikšmingus atmeta pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus esą tai, kad Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštas sukelia teisines pasekmes pareiškėjams (jų darbuotojams) įrodo (duomenys neskelbtini) apeliacinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimas bei nagrinėtos administracinės bylos Nr. A-2115-502/2017, A-1081-552/2018, A-871-525/2018. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėjų nurodytais atvejais Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. rašto teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo vertinamas, taip pat nebuvo vertinamos su 2015 m. gruodžio 14 d. rašto priėmimu susijusios aplinkybės.

23. Apeliaciniame skunde nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl 2019 m. gruodžio 23 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo iš esmės grindžiamas tuo, kad, pareiškėjų nuomone, 2015 m. gruodžio 14 d. raštas sukelia neigiamas pasekmes jiems ir jų darbuotojams, todėl Inspekcija turėjo jį pasinaikinti administracine tvarka. Šioje nutartyje konstatuota, kad ginčijamas 2015 m. gruodžio 14 d. raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Inspekcija 2019 m. gruodžio 23 d. raštu pagrįstai pripažino, jog nėra pagrindo 2015 m. gruodžio 14 d. raštą pasinaikinti administracine tvarka, ir kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimą panaikinti Inspekcijos 2019 m. gruodžio 23 d. raštą atmetė pagrįstai.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kitų pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos sprendime arba jie, dėl jau padarytų išvadų, neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinį skundą atmeta. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keičiama, nutraukiant administracinę bylą dėl reikalavimo panaikinti Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštą, kita sprendimo dalis paliekama nepakeista. Atmetus pareiškėjų apeliacinį skundą, pareiškėjai neįgijo teisės į prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ceramicoil“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą pakeisti – nutraukti administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. SD-25-15309.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas