2021-09-22 Nr. AB-19272-3-61-3-01437-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-748-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01437-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN; iki 2019 m. balandžio 1 d. reorganizacijos buvęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d. netinkamomis sąlygomis, kur jam gyvenamosiose kamerose tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, gyvenamąjį plotą mažino pastatytas privalomasis inventorius. Laikymo Lukiškių TI-K metu kamerose buvo apgyvendinta iki 4 asmenų, įskaitant pareiškėją. Dėl per mažo ploto kameroje tarp joje kalinamų asmenų kildavo konfliktai, buvo sunku net prasilenkti, taip pat tekdavo laukti eilėje norint pasinaudoti sanitariniu mazgu arba pavalgyti atsisėdus ant kėdės prie stalo. Pareiškėjas neturėjo galimybės atlikti fizinės mankštos kameroje, nes tokiais savo veiksmais trukdytų kartu vienoje patalpoje apgyvendintiems asmenims, pareiškėjas turėjo nuolat gulėti lovoje. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė nepatogumų ir emocinių išgyvenimų.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2017 m. birželio 15 d. iki 2019 m. gegužės 28 d. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 28 d. buvo išvežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių, duomenų, kad pareiškėjas nuo šios datos iki 2020 m. sausio 1 d. būtų laikomas Lukiškių TI-K, nėra. Atsakovas teigė, kad gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjas per Lukiškių TI-K keliavo į kitas laisvės atėmimo įstaigas tranzitu ir buvo kalinamas šioje kalinimo įstaigoje tik trumpais laikotarpiais. Pareiškėjo nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo nepagrįsti. Be to, pareiškėjas turėjo teisę pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip vieną valandą per dieną. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 15 d. iki 2019 m. gegužės 28 d. ir visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį jam teko teisės aktų reikalavimus atitinkantis minimalus gyvenamasis plotas (pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 7,38 kv. m kameros ploto). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto pagal teisės aktų reikalavimus, teismas nurodė, kad nėra pagrindo atimti baldų ar sanitarinio mazgo užimamo ploto iš bendro kameros ploto ir konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus šiuo aspektu.

III. 7. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą.

8. Pareiškėjas nurodo, jog teismas (teisėja) gynė tik Lukiškių TI-K, nors egzistuoja akivaizdus pažeidimas, o tai įrodo aplinkybė, kad Lukiškių TI-K yra uždarytas nuo 2019 m. liepos 1 d., nes pažeidimai buvo pripažinti nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo. Pareiškėjas teigia, kad visada, kai jis būdavo Lukiškių TI-K, tekdavo kankintis, nes kamerose nebuvo įmanoma judėti dėl vietos trūkumo, taigi visada tekdavo gulėti. Gyvenamąjį plotą užėmė baldai ir asmeniniai daiktai. Pareiškėjas teigia patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą. Grįžus iš Lukiškių TI-K į kitą pataisos įstaigą kankindavo nemiga dėl patirto streso.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

10. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepagrindė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas, ir iš to kilusių nepatogumų.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 15 d. iki 2019 m. gegužės 28 d. ir visą šį laikotarpį jam teko teisės aktų reikalavimus atitinkantis gyvenamasis plotas, todėl nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ir pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.

13. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

14. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

15. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir nuo 2019 m. kovo 6 d. įsigaliojęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3 punktas taip pat nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui.

16. Dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, skaičiavimo pažymėtina, kad minėtuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą, nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti 3 kv. m ploto pažeidimo, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į baldų ir kito inventoriaus užimamą plotą kamerose.

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

18. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra deklaratyvūs ir nepaneigia anksčiau nurodytų byloje nustatytų aplinkybių ir teismo išvadų. Be kita ko, priešingai nei pareiškėjas teigia apeliaciniame skunde, aplinkybė, kad Lukiškių TI-K buvo uždarytas ir kad teismai yra nustatę netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, nepatvirtina pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, kadangi kiekvienas atvejis vertinamas individualiai pagal konkrečias faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą, kuris, kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas.

19. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė