2017-05-30 Nr. AB-11099-3-62-3-01332-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-547-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01332-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.1.3; 15.6; 15.8; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriui dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu (b. l. 2-5, 34-35), prašydama priteisti jos naudai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus 164 Eur turtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodė, kad jos močiutė S. M., mirusi 2009 m. bei testamentu palikusi jai savo turtą, 1992 m. privatizavo, t. y. nupirko iš valstybės naudojamą 0,225 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Privatizuodama žemę, S. M. sumokėjo 74,8 rublių už žemės sklypo planą bei kitus reikalingus žemės sklypo dokumentus. Taip pat S. M. buvo išduotas mokėjimo pranešimas sumokėti už perkamą žemę. S. M. į nurodytą sąskaitą sumokėjo 3 119 rublių. Nurodytus mokesčius už žemės privatizavimą ir už žemės sklypo privatizavimo dokumentų rengimą ir įforminimą S. M. sumokėjo, tačiau žemės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo nepatvirtinta notaro. S. M. turėjo teisėtus lūkesčius, kad jos žemės privatizavimo dokumentai yra tinkamai sutvarkyti.

Pažymėjo, jog nepaisant to, jog banko kvitai neginčijamai įrodė, kad S. M. žemę nupirko sumokėjusi už žemę 3 119 rublių, tačiau atsakovas pareiškė, kad S. M. žemės neprivatizavo ir reikalauja, kad žemę pareiškėja pirktų iš naujo. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus pareigūnai pareikalavo, kad pareiškėja sumokėtų 164 Eur (566,28 Lt) už S. M. žemės sklypo naujo projekto parengimą. Pinigus pareiškėja sumokėjo (tai patvirtina mokėjimo kvitas), tačiau joks naujas S. M. žemės sklypo projektas parengtas nebuvo. Kai pareiškėja paprašė išduoti jai naują S. M. žemės sklypo projektą, jai buvo pateiktas S. M. žemės sklypo projektas, kuris buvo parengtas 1992 m. Už šio projekto parengimą S. M. yra sumokėjusi 74,8 rublių.

Manė, jog toks atsakovo reikalavimas yra neteisėtas. Žemės sklypas seniai suprojektuotas ir suformuotas, jo perprojektuoti nereikia. Atsakovas verčia žemę pirkti iš naujo, reikalaudamas, kad pirkėjas sumokėtų už parduodamo žemės sklypo dokumentų rengimą. Atsakovo reikalavimas dar kartą sumokėti už žemės sklypo projektavimo darbus neteisėtas, nes jokie nauji S. M. žemės sklypo projektavimo darbai neatliekami.

Pabrėžė, jog tokie atsakovo veiksmai neteisėti, todėl pareiškėjai padaryta 164 Eur turtinė žala. Žala padaryta ir dėl to, kad pareiškėja visai neturi pirkti S. M. žemės sklypo, o turi teisę šį žemės sklypą paveldėti. Byloje įrodyta, kad S. M. 1992 m. nupirko šį žemės sklypą, sumokėdama 3 119 rublių už žemę bei sumokėdama 300 rublių už žemės privatizavimą ir kitą 300 rublių mokestį už žemės privatizavimo dokumentų rengimą ir įforminimą. Taip pat, 1992 m. privatizuojant S. M. žemės sklypą, buvo iš naujo permatuota žemė ir sudarytas žemės sklypo planas, už ką S. M. sumokėjo 74,8 rublių.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 53-56) bei jų atstovai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad jog pareiškėjos močiutė S. M. prašymą įsigyti žemę privačiai namų valdai Kauno rajono Užliedžių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė 1992 m. kovo 31 d. Kauno r. Užliedžių apylinkės taryba 1992 m. birželio 22 d. 1 -jo šaukimo Tarybos 26-osios sesijos sprendimu leido S. M. naudotis 0,225 ha žemės sklypu prie nuosavo gyvenamo namo (duomenys neskelbtini). 1992 m. liepos 8 d. buvo parengtas šios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektas, tačiau notariškai patvirtinta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjas 2014 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-590 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo“ patvirtino Kauno r., Užliedžių sen., Užliedžių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriame prie statinių, esančių (duomenys neskelbtini) Kauno r, buvo suprojektuotas 0,2250 ha ploto kitos paskirties žemės sklypas (projektinis Nr. 614). Pareiškėja pasirašytinai suderino 2014 m. liepos 15 d. žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbo apmokėjimo sutartį Nr. 7AL-67. Sutartyje nurodyta, kad žemės sklypo (projektinis Nr. 614) projektavimo darbų kaina – 566,28 Lt. Sutarties 3 punkte buvo numatyta, kad mokėtojas įsipareigoja pinigus už atliktus darbus sumokėti pagal pateiktą sąskaitą faktūrą per 40 darbo dienų nuo gavimo.

Pažymėjo, jog valstybės pareigūnų veiksmai dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo S. M. jau buvo vertinti teismuose. Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai ir Lietuvos valstybei dėl administracinių aktų, priimtų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Kauno r., privatizavimo procese, ir turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-1102-406/2012 konstatavo, kad žemės pirkimo procedūros buvo pradėtos, tačiau visi ginčo teisinius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai žemės pirkimo-pardavimo privačion nuosavybėn įvykdyti nebuvo, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo sudarytas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-333/2013 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartyje nurodė, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo procedūra nebuvo užbaigta dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, nagrinėjamoje byloje tos pačios aplinkybės nebegali būti vertinamos kitaip. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1102-406/2012 nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, sprendžiant valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini) Kauno r., pirkimo-pardavimo klausimą, todėl įsiteisėjęs teismų sprendimas turi res judicata galią ir nustatyti faktai iš naujo šioje nagrinėjamoje byloje neturėtų būti įrodinėjami. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Kauno r., pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, šio žemės sklypo privatizavimo dokumentai turi būti rengiami pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas (Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Pardavimo ir nuomos taisyklės), 2.1, 3 p.).

Atkreipė dėmesį į tai, kad žemės sklypas prie statinių, esančių (duomenys neskelbtini) Kauno r., suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte, kuris patvirtintas Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-590 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo”. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 241 „Dėl asmenų lėšomis atliekamų valstybinės žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo darbų ir žemės reformos atliekamų valstybinės žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo darbų ir žemės reformos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių” (toliau – ir Projektų rengimo darbų apmokėjimo taisyklės) 2 punktu, pareiškėjos argumentai, kad Nacionalinės žemės tarnybos reikalavimas sumokėti 164 Eur už žemės sklypo projektavimo darbus yra nepagrįsti ir šios pareiškėjos išlaidos negali būti laikomos žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi, pareiškėja neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėtų Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų, todėl skundas turėtų būti atmestas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu (b. l. 125-131) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja yra S. M., mirusios 2009 m. balandžio 2 d. testamentinė įpėdinė, priėmusi mirusiosios palikimą (administracinės bylos Nr. I-1102-406/2012, b. l. 71, 72). S. M. 1992 m. kovo 31 d. Kauno rajono Užliedžių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė nustatytos formos prašymą, prašydama parduoti 0,225 ha žemės sklypą privačių namų valdai (prie administracinės bylos Nr. I-1102-406/2012 prijungtos NŽT bylos, b. l. 44). Žemės sklypo įkainojimo akte buvo nurodyta 0,225 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo kaina – 3 119 rublių bei 300 rublių valstybinis mokestis už dokumentų rengimą bei įforminimą (prie administracinės bylos Nr. I-1102-406/2012 prijungtos NŽT bylos, b. l. 51). Banko įstaigos kvitai patvirtina, kad 1992 m. liepos 23 d. buvo sumokėta 3 119 rublių už žemės pirkimą pagal įkainojimo aktą, 1992 m. liepos 8 d. sumokėta 74.80 rublių už sklypo permatavimą ir 1992 m. liepos 23 d. sumokėta 300 rublių už dokumentų įforminimą (prie administracinės bylos Nr. I-1102-406/2012 prijungtos NŽT bylos, b. l. 47, administracinės bylos Nr. I-1102-406/2012, b. l. 49, 50, 68). Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-1102-406/2012 konstatavo, kad žemės pirkimo procedūros buvo pradėtos, tačiau visi ginčo teisinius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai žemės sklypo pirkimui-pardavimui privačion nuosavybėn nebuvo įvykdyti, todėl laikytina, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo sudarytas. Nesudaręs tokio sandorio, atsakovas neturi galimybės bei teisinio pagrindo išduoti pareiškėjai žemės nuosavybės dokumentų, ginčo žemės sklypo pirkimo dokumentai turėtų būti rengiami pagal galiojančių teisės aktų nuostatas. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbų apmokėjimo 2014 m. liepos 15 d. sutartyje Nr. 7AL-67 nurodyta, kad žemės sklypo (projektinis Nr. 614) projektavimo darbų kaina – 566,28 Lt. Pareiškėja, būdama šios sutarties šalimi, įsipareigojo pinigus už atliktus projektavimo darbus sumokėti pagal pateiktą sąskaitą faktūrą. Pareiškėja sumokėjo 566,28 Lt už projektavimo darbus (b. l. 20).

Remdamasis Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, Pardavimo ir nuomos taisyklių 2.4., 2.5., 3 punktų, Projektų rengimo darbų apmokėjimo taisyklių 2, 2.1.1., 2.1.2., 7, 9 punktų nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėja, ketindama įsigyti ginčo žemės sklypą, šią teisę gali realizuoti galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Minėti teisės aktai įpareigoja asmenį perkantį valstybinę žemę privačion nuosavybėn atlyginti už žemėtvarkos projektų rengimą, šiam asmeniui projektuojant parduodamą konkretų žemės sklypą. Institucija, atsakinga už valstybinės žemės pardavimą, ginčo atveju – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, vykdydama valstybinės žemės pardavimą privačion nuosavybėn, neįpareigota mokėti už kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbus, kurie skirti suprojektuoti konkretų žemės sklypą pardavimui privačion nuosavybėn. Jokių išimčių minėti teisės aktai nenumato, kaip ir galimybės įskaityti pareiškėjos senelės S. M. 1992 m. sumokėtus pinigus – 300 rublių už žemės sklypo dokumentų parengimą ir 74,80 rublių už sklypo permatavimą. Nurodyti mokėjimai nesukūrė teisinių pasekmių neįvykus minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriui.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad parduodamas žemės sklypas, (duomenys neskelbtini) Kauno r., buvo iš naujo suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-590 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo” (b. l. 99-107). Pareiškėja su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sudarė Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbo apmokėjimo 2014 m. liepos 15 d. sutartį Nr. 7AL-67 dėl apmokėjimo žemėtvarkos projekto rengimo darbų, skirtų suprojektuoti pareiškėjai parduodamą 0,225 ha žemės sklypą, Kauno r., (duomenys neskelbtini) (b. l. 118). Minėtoje sutartyje buvo nurodyta žemės sklypo (projektinis Nr. 614) projektavimo darbų kaina – 566,28 Lt. Pareiškėja pagal šią sutartį įsipareigojo pinigus už atliktus darbus sumokėti pagal pateiktą sąskaitą faktūrą per 40 darbo dienų nuo jos gavimo. Šią pareigą pareiškėja įvykdė ir 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėjo 566,28 Lt už žemės sklypo projektavimo darbus, nors šią pinigų sumą nagrinėjamoje byloje nurodė kaip patirtą turtinę žalą (b. l. 20).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio l dalies 3 punkto, Civilinio kodekso 6.246 – 6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis, teismas sprendė, jog nagrinėjamojoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėja neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos darbuotojų neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti turtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėja R. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 133-140), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjai 164 Eur ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taip pat prašo pranešti prokurorui apie jos nurodytus neteisėtus veiksmus. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (b. l. 149-153).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja šioje byloje įrodė visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, valstybės pareigūnų kaltę dėl neteisėtų veiksmų padarymo, žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų. T. y. valstybės pareigūnai elgėsi neteisėtai, pareikalavę, kad pareiškėja sumokėtų 164 Eur už S. M. žemės sklypo projekto parengimą, žinodami, kad S. M. žemės sklypo projektas seniai parengtas, kad šio žemės sklypo perprojektuoti neįmanoma, kad jokie nauji sklypo projektavimo darbai nebus atliekami, ir kad pareigūnai šį žemės sklypą jau pardavė S. M., nes pareikalavo, kad S. M. už šią žemę 1992 m. sumokėtų 3 119 rublių, ir S. M. sumokėjus pinigus, sudarė su ja notaro nepatvirtintą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.

2. Pirmą kartą atsakovas NŽT Kauno rajono skyrius apgavo pareiškėją ir Kauno rajono apylinkės teismą, kuris nagrinėjo civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, melagingai tvirtindamas, kad S. M. nesumokėjo pinigų už privatizuojamą žemę. Byloje Nr. 2-1466-720/2011, kurioje priimtas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimas, pareiškėja prašė nustatyti faktą, kad jos močiutė S. M., kuri testamentu jai paliko savo turtą, nuosavybės teisėmis iki mirties 2009 m. valdė pastatus ir 0,225 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Kauno rajone.

Valstybės pareigūnai reikalavo, kad teismas pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestų, nes tvirtino, kad S. M. žemės neprivatizavo, kadangi nesumokėjo pinigų už perkamą žemę. Nors pareiškėja pristatė įrodymus – banko kvitus, kad S. M. sumokėjo 3 119 rublių už žemę ir 74,8 rublių už žemės sklypo permatavimą ir projekto parengimą, teismas vis tiek patenkino valstybės pareigūnų reikalavimą ir pareiškėjos pareiškimą atmetė. Toks įsiteisėjęs teismo sprendimas reiškia, kad teismas nustatė, jog S. M. nei pastatų, nei žemės sklypo nuosavybės teisėmis nevaldė.

Tokiu būdu teismas iš pareiškėjos atėmė paveldėjimo teisę. Tačiau tame pačiame Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendime nurodyta, jog kadangi įrodyta, kad S. M. už perkamą žemės sklypą sumokėjo pinigus ir suinteresuotas asmuo NŽT Kauno rajono skyrius patvirtina, kad pareiškėja, pateikusi banko kvitus, gaus įstatymo nustatyta tvarka S. M. žemės nuosavybės dokumentus, todėl pareiškėjos pareiškimas atmetamas. Toks teismo sprendimas akivaizdžiai neteisėtas. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 445 straipsniu, teismas privalėjo ne atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjos pareiškimą, o bylą nutraukti.

Toks teismo sprendimas sukėlė pareiškėjai neigiamas pasekmes: valstybės pareigūnai šio teismo sprendimo nevykdo – S. M. žemės nuosavybės dokumentų pareiškėjai neišduoda, reikalauja, kad ji S. M. nupirktą žemę pirktų iš naujo, o teismo antstolė atsisako sprendimą įvykdyti, nes pareiškėjos pareiškimas atmestas. Tokiu teismo sprendimu iš pareiškėjos atimta teisė paveldėti ne tik S. M. žemę, bet ir pastatus. Tačiau jau po teismo posėdžio sužinojo, kad kaimo vietovėje pastatyti pastatai anksčiau nebuvo registruojami Registrų centre (tuometiniame Inventorizacijos biure), o tik apylinkių DŽDT VK.

Kai atkūrus Nepriklausomybę buvo priimtas įstatymas kaimo pastatus įregistruoti Registrų centre, apylinkių DŽDT VK buvę dokumentai buvo perduoti Registrų centrui. Tačiau S. M. pastatų nuosavybės dokumentai buvo perduoti ne Registrų centrui, o tiesiai archyvui, todėl Registrų centras pareiškėjai neišdavė notaro reikalaujamo dokumento apie S. M. nuosavybės teises į pastatus. Sužinojusi šias aplinkybes, pareiškėja kreipėsi į archyvą, gavo S. M. pastatų nuosavybės dokumentus, įregistravo juos Registrų centre ir notarė jai išdavė paveldėjimo teisės liudijimą į S. M. pastatus.

Tačiau dėl valstybės pareigūnų melo, kurį teismas pripažino teisėtais veiksmais, S. M. žemės pareiškėja iki šiol negali paveldėti.

3. Atstovo tvirtinimas, kuriuo teismas pagrindė sprendimą, buvo melas, nes S. M. žemės nuosavybės dokumentai pareiškėjai neišduodami, o reikalaujama, kad pareiškėja žemę pirktų iš naujo, remiantis dabar galiojančiais įstatymais. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1403-414/2015 patvirtino, kad NŽT Kauno rajono skyriaus pareigūnė Kauno rajono apylinkės teismui melavo (Šis sprendimas paliktas nepakeistu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi). Įsiteisėjusiame Kauno apygardos administracinio teismo sprendime nurodyta, kad NŽT Kauno rajono skyriaus atstovas, teismo posėdyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (civilinė byla Nr. 2-1466-720/2011) nurodydamas, jog pareiškėjai pateikus kvitus Nacionalinei žemės tarnybai, patvirtinančius įmokos už išperkamą žemę sumokėjimą, S. M. žemės nuosavybės dokumentai bus išduoti, elgėsi neatsakingai ir toks atsakovo elgesys neatitiko valstybės tarnautojų veiklos svarbiausių etikos principų, kurie nurodyti Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje. Būtent dėl šio „neatsakingo elgesio” pareiškėja iki šiol negali gauti S. M. žemės nuosavybės dokumentų. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokį valstybės pareigūnų melą pripažino teisėtais veiksmais.

4. Negalėdama gauti S. M. žemės nuosavybės dokumentų, pareiškėja apskundė NŽT Kauno rajono skyriaus veiksmus Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 „nustatė”, kad S. M., nors ir sumokėjo už žemę pinigus, žemės sklypo nenupirko, nes žemės pirkimo-pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris, o viena sandorio šalis – Valstybė, neturėjo valios S. M. žemės perleisti. Toje byloje pareiškėja reikalavo, kad teismas įpareigotų atsakovą NŽT išduoti jai S. M.

žemės nuosavybės dokumentus, tačiau teismas šį skundo reikalavimą atmetė, tvirtindamas, kad dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (CK 1.63 str. 6 d.), todėl potvarkio nebuvimas rodo, jog vienos iš sutarties šalių (Valstybės) valia nebuvo nukreipta būtent į ginčo žemės sklypo perleidimą. Teismas nustatė, jog privatizuodami 1992 m. S. M. žemę, valstybės pareigūnai nesilaikė įstatymo reikalavimų ir nesurašė reikiamo potvarkio bei nesudarė notaro patvirtintos žemės pirkimo-pardavimo sutarties.

Kodėl taip įvyko, teismas nesiaiškino. Pripažinęs, kad neturėdami valios S. M. žemę parduoti (pareigūnų „valia nebuvo nukreipta būtent į ginčo žemės sklypo perleidimą”), teismas nustatė, kad valstybės pareigūnai apgavo S. M., nes neketindami ir nesiruošdami jai žemės parduoti, jie pareikalavo sumokėti už žemę pinigus. Teismas privalėjo apie tai pranešti prokurorui (ABTĮ 108 str.), tačiau apie teismo nustatytą valstybės pareigūnų įvykdytą nusikaltimą prokurorui nepranešė. S. M. negalėjo žinoti ar bent įtarti, kad pareigūnai ją apgavo, t. y. neketino ir nesiruošė jai žemės parduoti.

Ji negalėjo žinoti, ar pareigūnai surašo visus reikiamus potvarkius. Kadangi S. M. sumokėjo 300 rublių už žemės privatizavimą ir kitą 300 rublių mokestį už privatizavimo dokumentų „rengimą ir įforminimą”, todėl ji turėjo teisėtus lūkesčius, kad jos žemės privatizavimo dokumentai tinkamai sutvarkyti. Pareigūnai apgavo S. M., nes patenkino jos prašymą leisti privatizuoti žemę, pareikalavo, kad būtų iš naujo permatuotas jos naudojamas žemės sklypas ir pristatytas žemės sklypo planas, išdavė jai Mokėjimo pranešimą.

Neturėdama Mokėjimo pranešimo, S. M. nebūtų galėjusi banke sumokėti už žemę. Jeigu pareigūnai neturėjo valios, kaip tvirtina teismas, perleisti S. M. nupirktos žemės, jie privalėjo S. M. grąžinti už žemę sumokėtus pinigus. Teismas, nustatęs, kad valstybės pareigūnai pažeidė Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Taisyklių reikalavimus – nesurašė reikiamo potvarkio ir sudarė notaro nepatvirtintą sutartį, tačiau vis tiek valstybės pareigūnų veiksmus pripažino teisėtais. Teismas nesiaiškino, dėl kieno neteisėtų veiksmų nebuvo užbaigta žemės pirkimo-pardavimo sudarymo procedūra, nors konstatavo, kad S. M. privatizuojant žemę atliko visus jai pareigūnų nurodytus atlikti veiksmus ir sumokėjo už žemę pinigus.

Taip pat tvirtinama, kad su S. M. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, o buvo sudarytas tik sutarties projektas. Tačiau tai akivaizdus melas, nes buvo sudaryta sutartis, o ne projektas, ir tai įrodo ta aplinkybė, kad sutartyje įrašytas banko kvito numeris, pagal kurį sumokėta už žemės pirkimą 3 119 rublių suma. Taisyklės nustato, kad turi būti sudaryti abu dokumentai – ir sutarties projektas, ir sutartis. Projektas sudaromas prieš įteikiant Mokėjimo pranešimą, projekte privalo būti nurodyta, kad tai projektas.

Projekte negalėjo būti įrašytas banko kvito numeris, pagal kurį S. M. sumokėjo už perkamą žemės sklypą pinigus, todėl akivaizdu, kad su S. M. buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, jai sumokėjus pinigus už žemę. Tačiau šis ginčas neturi esminės reikšmės, nes vykdydami įstatymo reikalavimą, valstybės pareigūnai privalėjo sudaryti ir sutarties projektą, ir notaro patvirtintą sutartį. Notaro patvirtintos sutarties pareigūnai nesudarė, nors S. M. sumokėjo pareikalautus sumokėti 300 rublių už žemės privatizavimą ir dar kitą 300 rublių mokestį už žemės privatizavimo dokumentų rengimą ir įforminimą.

S. M. turėjo teisėtus lūkesčius, kad valstybės pareigūnai tinkamai sutvarkė ir įformino jos žemės privatizavimo dokumentus.

5. Pareiškėja įrodė, kad galiojantys teismo sprendimai prieštarauja vieni kitiem. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjai bus išduoti S. M. žemės nuosavybės dokumentai prieštarauja Kauno apygardos administracinio teismo sprendimui, kuriame tvirtinama, kad pareiškėjai teisėtai neišduodami S. M. žemės nuosavybės dokumentai, nes valstybės pareigūnai neturėjo valios S. M. perleisti žemę, už kurią ji sumokėjo. Nepaisant pareiškėjos skundų, šie teismų sprendimai instancine tvarka nepanaikinti. Teisėjai, pažeisdami Teisėjų etikos kodeksą, nereaguoja į akivaizdžius įstatymo pažeidimus ir nagrinėdami bylas formaliai remiasi res judicata principu.

6. Ši administracinė byla yra ketvirtoji byla, susijusi su tuo, kad pareiškėja negali paveldėti S. M. testamentu jai paliktos jos nupirktos žemės. Tačiau teismas pareigūnų melą ir jų neteisėtus veiksmus pripažino teisėtais veiksmais. Kai pareiškėja įrodė, kad S. M. sumokėjo už žemę pinigus, NŽT Kauno rajono skyriaus pareigūnai pareikalavo, kad pareiškėja pristatytų paveldėjimo teisės liudijimą, jog paveldėjo S. M. banko kvitus. Kadangi tokių paveldėjimo teisės liudijimų notarai neišduoda, vėliau buvo pareikalauta, kad pareiškėja pristatytų paveldėjimo teisės liudijimą, jog paveldėjo S. M. sumokėtus už žemę 3 119 rublių. Iš pradžių nei vienas notaras tokio paveldėjimo teisės liudijimo neišdavė. Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos notarų rūmus, iš kurių gavo 2012 m. kovo 29 d. Lietuvos notarų rūmų prezidento M. S. raštą „Dėl notaro veiksmų įvertinimo“, kuriame nurodoma, kad „Paveldėjimo teisės liudijimas į palikėjo sumokėtą pinigų sumą neišduodamas“. Reikalaudami, kad pareiškėja iš naujo pirktų S. M. žemę, pareigūnai ir teismas nurodo, kad pareiškėja turi pirkti žemę pagal dabar galiojančius įstatymus, tačiau nenurodo, ar bus įskaityti S. M. sumokėti pinigai už žemę, ar pareiškėja turės iš naujo už S. M. nupirktą žemę mokėti pinigus ir kokio dydžio sumą. Anksčiau pareigūnai tvirtino, kad bus įskaityti S. M. sumokėti pinigai ir pareiškėja už perkamą žemę neturės mokėti, bet dabar teismas akcentuoja, kad turi žemę pirkti pagal dabar galiojančius įstatymus.

7. Šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas taip pat tvirtina, kad valstybės pareigūnai teisėtai reikalauja, jog pareiškėja, remiantis dabar galiojančiais įstatymais, kuriuos teismas cituoja keliuose teismo sprendimo lapuose, iš naujo turi pirkti S. M. jau nupirktą žemę ir todėl turėjo sumokėti 164 Eur už S. M. žemės sklypo suprojektavimą. Tačiau teismas nenurodė, kokie konkretūs S. M. žemės sklypo projektavimo darbai atlikti, kurių kaina yra 164 Eur. Pareiškėja tvirtina, kad jokie S. M. žemės sklypo projektavimo darbai nebuvo atlikti, nes S. M. sklypas buvo suprojektuotas dar apie 1970 m., kai jai buvo išduotas leidimas namo statybai. Tuo metu buvo paruoštas visos (duomenys neskelbtini) kaimo gyvenvietės planas. Privatizuojant žemę, 1992 m. vėl buvo permatuota žemė ir sudaryti žemės sklypų planai. Ir S. M., ir kiti gyventojai sumokėjo pinigus už žemės dokumentų ruošimą. 2014 m. iš naujo perplanuoti S. M. žemės sklypą, kai visa aplinkui kaimynų esanti žemė yra privatizuota, neįmanoma.

8. Visas nurodytas aplinkybes patvirtina pareiškėjos teismui pateikti dokumentai, taip pat 2015 m. lapkričio 20 d. pareiškimas, į kurį teismas nereagavo. Pareiškėja prašė teismą, remiantis Teisėjų etikos kodekso 15 straipsnio 5 punktu, reaguoti į teisėjų padarytus neteisėtus veiksmus, nagrinėjant Kauno apygardos administraciniame teisme pareiškėjos bylą Nr. I-1102-406/2012. Tai reiškia, kad dėl to, jog valstybės pareigūnai pažeidė įstatymą ir neatliko tarnybinių pareigų (galimai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi), dėl to S. M. neteko turto ir pareiškėja negali paveldėti jos nupirktos žemės. Šie neteisėti pareigūnų veiksmai yra nusikaltimai. Taip pat yra neteisėta veika pasisavinti S. M. už žemę sumokėtus pinigus, jeigu tvirtinama, kad žemė nenupirkta ir tą žemę pareiškėja turi pirkti pagal dabar galiojančius įstatymus iš naujo, atimant iš pareiškėjos teisę šią žemę paveldėti.

9. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka remiamasi tomis pačiomis išdėstytomis aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas jų neišaiškino ir apie jas nenurodė teismo sprendime, tuo šiurkščiai pažeisdamas ABTĮ 81, 86 straipsnių reikalavimus, taip pat dėl nurodytų aplinkybių ši byla turi ypatingos reikšmės teismų praktikai, nes teismas, formaliai remdamasis res judicata principu, įteisina teismo nustatytą atsakovo melą, prašoma bylą nagrinėti viešai žodinio proceso tvarka, kviečiant į teismo posėdį šalis.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 144-147) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas aplinkybių, susijusių su valstybės pareigūnų veiksmais valstybinės žemės pirkimo-pardavimo procese, aspektu bylą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai, ištyrė ir įvertino visas faktines bylos aplinkybes ir sprendimą pagrindė teisės normomis, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

2. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl, jos manymu, neteisėtų Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d., Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. ir 2015 m. balandžio 20 d. sprendimų atmestini ir nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

3. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai nurudo, kad jokie nauji ar papildomi S. M. žemės sklypo projektavimo darbai, už kurios pareiškėja sumokėjo 164 Eur, neatlikti, kad S. M. žemės sklypas buvo suprojektuotas dar apie 1970 m. Pažymėtina, kad žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarką reglamentuojantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas buvo priimtas 1991 m. Šio įstatymo 4 straipsnyje atsirado reikalavimas žemės reformą vykdyti pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, todėl pareiškėjos argumentai, kad 2014 m. jokie projektavimo darbai nebuvo reikalingi, nes sklypas suprojektuotas dar 1970 m., yra teisiškai nepagrįsti.

4. Pareiškėja, apeliaciniame skunde teigdama, kad naujai perplanuoti S. M. žemės sklypą neįmanoma, nes kaimynų žemė yra privatizuota, neteisingai aiškina žemės reformos žemėtvarkos projektų sąvoką ir jų paskirtį žemės reformos procese. Žemės sklypų projektavimas žemės reformos žemėtvarkos projekte apima ne tik sklypo ribų nustatymą, bet ir pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo specialiųjų sąlygų, žemės servitutų ir kitų įstatymuose numatytų ūkinės veiklos apribojimų nustatymą (Žemės reformos įstatymo 4 str. 2 d.).

5. Pagal šiam ginčui aktualių Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punkto, Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, Asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių 2 punkto nuostatas, Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos argumentus, kad Nacionalinės žemės tarnybos reikalavimas sumokėti 164 Eur už žemės sklypo projektavimo darbus yra nepagrįstas ir šios pareiškėjos išlaidos turi būti laikomos žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme.

6. Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-40/2012), pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėja neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės institucijos darbuotojų neteisėtos veiklos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti 164 Eur dydžio turinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Dėl pareiškėjos prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir jai dalyvaujant posėdyje pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja, apeliaciniame skunde reikšdama prašymą nagrinėti jos apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, jo nepagrindė aplinkybėmis, dėl kurių nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjos prašymo netenkino ir apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjos apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo 164 Eur (566,28 Lt), sumokėtų 2014 m. gruodžio 31 d. už žemėtvarkos projekto rengimo darbus pagal pareiškėjos su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sudarytą Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbo apmokėjimo 2014 m. liepos 15 d. sutartį Nr. 7AL-67, skirtų suprojektuoti pareiškėjai parduodamą 0,225 ha žemės sklypą, Kauno r., (duomenys neskelbtini) (b. l. 118).

Sumokėtos piniginės lėšos už Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbus grąžinamos, remiantis nustatyta procedūra, kuria privalo vadovautis sutarties šalys, o būtent Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 241 patvirtintų Asmenų lėšomis atliekamų valstybinės žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo darbų ir žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių 10 punktu, kuriame nustatyta, kad jeigu asmuo savo lėšomis sumoka už atliktus darbus, tačiau atsisako pirkti ar nuomoti teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintame žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotą žemės sklypą, Nacionalinė žemės tarnyba per 10 darbo dienų nuo šių taisyklių 9 punkte nurodytos sąskaitos apmokėjimo arba sprendimo atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą ar panaudoti jį kitoms reikmėms priėmimo grąžina asmeniui šią sumą į jo nurodytą sąskaitą (2012 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. 354 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. balandžio 8 d.). Kaip minėta, pareiškėja yra sudariusi sutartį ir sutartyje yra aptartas sumokėtų lėšų grąžinimo klausimas, remiantis šiomis taisyklėmis. Todėl pareiškėja, siekdama atgauti sumokėtas lėšas, privalėjo vadovautis sutarties sąlygomis bei Projektų rengimo darbų apmokėjimo taisyklių nuostatomis. Atsakovas nurodo, kad projektavimo darbai buvo atlikti, pareiškėja neatsisakė pirkti ar nuomoti suprojektuotą žemės sklypą, todėl daroma išvada, jog šio ginčo atveju pareiškėja nesilaikė nustatytos tvarkos, todėl priteisti sumokėtus 164 Eur jos naudai nėra pagrindo. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir jo naikinti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia taip pat ir argumentais dėl piniginių lėšų, sumokėtų S. M. už ginčo žemės sklypo plano parengimą bei sklypo pirkimą, įskaitymo, tačiau savarankiško reikalavimo dėl to byloje atsakovui nėra pareiškusi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų negali priimti sprendimo ir tik pažymi, kad lėšų įskaitymą perkant žemės sklypą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Pardavimo ir nuomos taisyklių 2.6 punktas, kuriuo nustatyta, kad asmeniui, įgijusiam nuosavybės teisę į statinį ar įrenginį, esantį valstybinės žemės sklype, už kurį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta, sudarant tokią sutartį įskaitomos už žemės sklypą sumokėtos įmokos, jeigu kartu su nuosavybės teise į statinį ar įrenginį jų perleidėjas perleido ir teisę įskaityti už žemės sklypą sumokėtas įmokas. Jeigu nuosavybės teisė į statinį ar įrenginį, esantį valstybinės žemės sklype, už kurį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta, įgyta iki 2010 m. vasario 1 d., sudarant tokią sutartį už žemės sklypą sumokėtos įmokos įskaitomos tuo atveju, jeigu teisę įskaityti sumokėtą sumą žemės sklypo pirkėjui notaro patvirtintu sutikimu perleidžia asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka sumokėjęs už valstybinės žemės sklypą, ar šio asmens įpėdinis, paveldėjęs sumokėtas įmokas, arba žemės sklypo pirkėjui statinį ar įrenginį perleidęs kitas asmuo, kuriam buvo duotas toks sutikimas. Todėl pareiškėja, siekdama, kad lėšos būtų įskaitytos perkant žemės sklypą, privalo vadovautis šiomis nuostatomis.

Pareiškėja taip pat prašo informuoti prokurorą apie atsakovo neteisėtus veiksmus.

Remiantis ABTĮ 109 straipsnio 1 dalimi, teismas praneša prokurorui tuo atveju, jei nagrinėdamas administracinę bylą nustato nusikalstamos veikos požymius. Tačiau šio ginčo atveju nėra nustatyta, jog atsakovo veiksmai yra neteisėti, todėl pareiškėjos prašymas netenkintinas. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 96 straipsnio 3 dalį įsiteisėjus sprendimui vienoje byloje proceso dalyvis negali ginčyti tų pačių reikalavimų pagrindu kitoje byloje teismo nustatytų faktų ir teisnių santykių, todėl šis teismas, nagrinėdamas pareiškėjos apeliacinį skundą, negali tikrinti pareiškėjos skunde nurodytų kitų teismų priimtų teismo sprendimų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas