2018-05-23 Nr. AB-10227-3-62-3-01367-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1551-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01367-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 1 218 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašė priteisti 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 1 d. atvyko į Alytaus PN ir buvo apgyvendintas 8 lokaliniame sektoriuje, kuris iš visų pusių apsuptas 8 mobiliojo ryšio blokavimo įrenginių. Pažymėjo, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo įrengti dar 2 kitokio tipo blokavimo įrenginiai, todėl šiuo metu pastatas apsuptas 10 veikiančių mobiliojo ryšio blokavimo įrenginių. Dėl šių mobiliojo ryšio blokavimo sistemų įrengimo pareiškėjui prasidėjo nuolatiniai galvos skausmai, jautė silpnumą, nuovargį, prislėgtumo jausmą. Vėliau pradėjo jausti skausmus krūtinėje, todėl kreipėsi į gydytojus, tačiau jie nieko nenustatė.

3. Pareiškėjas teigė, kad yra prievarta kalinamas padidinto elektromagnetinio lauko epicentre, kuris neabejotinai daro žalą jo sveikatai. Alytaus PN neperspėjo dėl kalinimo elektromagnetinės spinduliuotės veikimo zonoje bei dėl apsisaugojimo nuo jos. Pareiškėjas pažymėjo, kad Alytaus visuomenės sveikatos priežiūros centras ir Nacionalinė sveikatos priežiūros laboratorija atliko elektromagnetinių laukų intensyvumo parametrų matavimus pataisos namų patalpose ir teritorijoje bei užfiksavo spinduliuotės efektyvumą, kuris gerokai viršijo mokslininkų rekomenduojamą saugią spinduliuotės normą ir milijoną kartų viršijo natūralų gamtinį foną. Tokiu būdu Alytaus PN padarė teisės aktų pažeidimus, kurie lėmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Alytaus PN nebuvo užtikrintas jo privatumas. Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad jis buvo kalinamas pavojingomis sąlygomis, kartu su pavojingais recidyvistais.

4. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, t. y. patyrė nervinę įtampą, fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, dvasinę skriaudą, jautė padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo gyvenimo kokybė, padidėjo tikimybė susirgti vėžiu ir kitomis ligomis. Pareiškėjas nurodė, kad jo skundui negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, kadangi Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio ieškinio senaties termino. Šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti.

5. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo atstovas daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą prašė taikyti ieškinio senaties terminą, numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1. 125 straipsnio 8 dalyje. Alytaus PN nurodė, kad pagal higienos normų reikalavimus elektromagnetinis laukas darbo vietoje ir gyvenamojoje aplinkoje turi būti 10kHz–300GHz radijo dažnių juostoje, o pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliktus elektromagnetinio lauko matavimus Alytaus PN energijos srauto tankis neviršijo leistinų normų. Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 ir 2016 metais buvo išduoti leidimai, suteikiantys teisę naudoti mobiliojo ryšio blokavimo įrangą. Ši įranga yra pataisos įstaigų apsaugos dalis, todėl jos naudojimas yra galimas. Atlikti tyrimai patvirtina, kad elektromagnetinių laukų dažnis neviršija leidžiamos maksimalios normos, todėl nekelia pavojaus asmens sveikatai ar gyvybei. Alytaus PN teigimu, visose pataisos įstaigos patalpose yra užtikrinamas nuteistųjų privatumas.

7. Alytaus PN nuomone, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais ir neįvardijo priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, taip pat nenurodė, kuo grindžiamas nurodytas žalos dydis. Todėl neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Alytaus PN prašė nagrinėjamoje byloje taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog buvo kalinamas Alytaus PN padidinto elektromagnetinio lauko epicentre laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. liepos 13 d. Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t. y. nuo 2011 metų, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2016 m. liepos 13 d.

10. Nors pareiškėjas teigė, kad bausmę atlikdamas Alytaus PN visada jautė psichinį ir fizinį diskomfortą, tačiau negalėjo suprasti dėl kokių priežasčių taip jautėsi, o pradėjo tai suprasti tik 2014 m. kovo 3 d. ir nuo šios datos skundą teismui pateikė nepraleidęs senaties termino, tačiau, teismo nuomone, pareiškėjas suprato apie pažeidimą nuo pat pirmųjų kalinimo Alytaus PN dienų, kadangi nurodė, jog simptomai (galvos skausmai, silpnumas, nuovargis ir kt.) išvykus etapu iš Alytaus PN į kitą kalinimo įstaigą praeidavo, grįžus atgal vėl atsinaujindavo.

11. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Todėl teismas tenkino Alytaus PN prašymą ir daliai skundo reikalavimo, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. liepos 13 d. pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Atsižvelgęs į tai, teismas nagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Alytaus PN laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2016 m. liepos 13 d.

12. Teismas pažymėjo, kad viena iš pataisos įstaigos apsaugos dalių yra mobiliojo ryšio blokavimo sistemų įrenginiai, kurių naudojimas laisvės atėmimo vietose galimas. Tai patvirtino ir atsakovo atstovas, nurodydamas, jog Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 ir 2016 metais buvo išduoti leidimai, suteikiantys teisę naudoti valstybės reikmėms mobiliojo ryšio blokavimo įrangą.

13. Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad įrengtų mobiliojo ryšio blokavimo sistemų skleidžiamos energijos lygis atitiko leistinas normas.

14. Kadangi byloje nustatyta, jog Alytaus PN 8 lokaliniame sektoriuje naudojama mobiliojo ryšio blokavimo sistema nekelia pavojaus asmens gyvybei ir sveikatai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 114 straipsnio 3 dalimi, padarė išvadą, kad šiuo atveju Alytaus PN administracija neturėjo pareiškėjo informuoti apie lokaliniuose sektoriuose įrengtus mobiliojo ryšio blokavimo įrenginius.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko 8 lokaliniame sektoriuje, kur yra įrengta 1 mobiliojo ryšio blokavimo sistema, todėl pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad jis iš visų pusių buvo apsuptas 8 ar 10 mobiliojo ryšio blokavimo įrenginių, vertintini kaip neįrodyti.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjui kilusius išgyvenimus ir moralines kančias. Pareiškėjas buvo kreipęsis į gydytojus dėl nemigos, tačiau tai neįrodo fakto, kad nemiga pareiškėjui kilo būtent dėl elektromagnetinio poveikio. Toks sveikatos sutrikimas niekuo neišsiskiriantis nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos sutrikimų.

17. Teismas nenustatė, kad Alytaus PN būtų varžę pareiškėjo teisę į privatumą. Alytaus PN turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, tokie veiksmai yra būtini ir negali paneigti atsakovo atstovo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus. Atsakovo atstovas taip pat patvirtino aplinkybę, kad Alytaus PN patalpos, skirtos nuteistiesiems, užtikrina nuteistųjų privatumą.

18. Nenustatęs neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, teismas neturėjo pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teismas netenkino ir pareiškėjo išvestinio reikalavimo dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo.

III. 19. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas nesutinka, kad nagrinėjamu atveju faktines aplinkybes, dėl kurių kilo neturtinė žala, jis pats privalėjo įrodyti. Pareiškėjas teigia, kad teismas privalėjo jam padėti rinkti įrodymus. Pabrėžia, kad jis teismui pateikė Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. sausio 21 d. raštą Nr. S-193, kuriame nurodyta, kad elektromagnetinių bangų neigiamas poveikis sveikatai yra patvirtintas laboratoriniais duomenimis.

21. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai sprendime rėmėsi aplinkybe, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 ir 2016 metais Alytaus PN išdavė leidimus naudoti mobiliojo ryšio blokavimo įrenginius. Atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų, kad išduotas leidimas naudoti mobiliojo ryšio įrenginius Alytaus PN. Mobiliojo ryšio blokavimo įrenginiai nėra leidžiami ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 10 d įsakymu Nr. V-362 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija). Tai, kad 2011 metais Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs elektromagnetinio lauko matavimus Alytaus PN, nustatė, kad spinduliuotė neviršija normos, nesudaro pagrindo manyti, kad spinduliuotė nebuvo viršyta ir vėlesniu laikotarpiu, nes Alytaus PN nuolat buvo įdiegiama vis daugiau mobiliojo ryšio blokavimo įrenginių, o jų skleidžiamos spinduliuotės dydžio matavimai po 2011 metų nebuvo atliekami ir nėra žinomi.

22. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu taikyti ieškinio senaties terminą, nes mobiliojo ryšio blokavimo įrenginių skleidžiamos elektromagnetinės spinduliuotės poveikis yra lėtinis, kaupiamasis ir ne iš karto pastebimas. Alytaus PN neįspėjo jo, kad jis bus kalinamas elektromagnetinės spinduliuotės lauke, neiškabino ženklų, įspėjančių apie elektromagnetinę spinduliuotę, dėl to jis negalėjo žinoti apie jo sveikatai daromą žalą.

23. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas nieko nepasisakė dėl jo kalinimo pavojingomis sąlygomis, kartu su pavojingais recidyvistais. Taip pat teismas nieko nepasisakė dėl su juo atliekamo precedento neturinčio mokslinio bandymo, t. y. nuolatinio prievartinio laikymo elektromagnetinio lauko veikimo zonoje nežinant tikslaus poveikio sveikatai, nesant duomenų, kad toks laikymas nekenkia asmens sveikatai. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad į Alytaus PN Sveikatos priežiūros skyrių jis kreipėsi dėl skausmų krūtinės srityje. Teismas taip pat nieko nepasisakė dėl to, jog mobiliojo ryšio blokavimo įrenginiai yra uždrausti „Europos teisės“.

24. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Alytaus PN nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga buvo pateikta pirmosios instancijos teismui, teismo buvo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą žalą neparemti jokiais faktiniais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Alytaus pataisos namų neteisėtų veiksmų.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

28. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. pasisakydama tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių ir argumentų.

29. Pareiškėjas nesutinka, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas jo daliai reikalavimo atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą.

30. Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

31. Nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ieškinio senatį esant pagrindui gali taikyti. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta senaties instituto nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2016 m. liepos 13 d. (b. l. 16), nors teigė, kad Alytaus PN netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2011 metų. Taigi pareiškėjas padavė skundą, kurio daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pasibaigęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Alytaus PN nagrinėjamoje byloje ieškinio senatį prašė taikyti.

33. Nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų teisėjų kolegija pritaria minėto teismo išvadai, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos jam neigiamų patyrimų metu. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt savo pažeistas teises. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų, kurie būtų pagrindas atnaujinti jo praleistą ieškinio senaties terminą, nenurodė.

34. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą, kurio daliai reikalavimo ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalies pagrindu atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą 3 metų ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu nagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimu Alytaus PN tik laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2016 m. liepos 13 d. (pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos).

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, t. y. priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

36. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

37. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

38. Pareiškėjas nurodo, kad Alytaus PN neteisėtai įrengtos mobiliojo ryšio blokavimo sistemos kenkė jo sveikatai.

39. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Alytaus PN nurodyta aplinkybe, kad Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 ir 2016 metais buvo išduoti leidimai, suteikiantys teisę naudoti mobiliojo ryšio blokavimo priemones pataisos įstaigose, tarp jų ir Alytaus PN.

40. Nors pareiškėjas nurodo, kad mobiliojo ryšio įrenginius draudžia naudoti „Europos teisė“, tačiau nedetalizuoja ir nenurodo šią aplinkybę patvirtinančių teisės aktų normų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad būtų priimti nacionaliniai ar Europos Sąjungos teisės aktai, draudžiantys naudoti mobiliojo ryšio blokavimo priemones. Todėl pareiškėjo argumentas, kad mobiliojo ryšio blokavimo įrenginiai yra draudžiami „Europos teisės“, vertintinas kaip niekuo nepagrįstas.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra jokio pagrindo išvadai, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija draudžia pataisos namuose naudoti mobiliojo ryšio blokavimo priemones. Instrukcijos 4 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietų apsauga – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užkardyti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų pabėgimą, įstatymų jiems neleistinų turėti daiktų patekimą ir šių vietų užpuolimą bei užtikrinti jose esančio turto apsaugą.

42. Pareiškėjo nurodomame Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. sausio 21 d. rašte Nr. S-193 (b. l. 14–15) pažymėta, kad skelbtų epidemiologinių tyrimų duomenų kol kas nepakanka, kad būtų galima sieti judriojo ryšio sistemų bazinių stočių naudojimą su nepalankiu poveikiu vartotojų sveikatai, o turimi laboratorinių tyrimų duomenys dėl galimų vėžinių susirgimų išsivystymo neteikia pagrindo riboti judriojo ryšio bazinių stočių išspinduliuojamos energijos lygių. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatą (b. l. 55–56) nepatvirtina, kad jo sveikatos sutrikimai būtų kilę dėl mobiliojo ryšio blokavimo įrenginių skleidžiamos energijos, jam kilę sveikatos sutrikimai niekuo neišsiskiria nuo laisvėje gyvenančių žmonių patiriamų sveikatos sutrikimų, o byloje duomenų, kad pareiškėjas sirgtų vėžiu ar kita liga, kurią būtų sukėlusi būtent mobiliojo ryšio blokavimo įrenginių skleidžiama energija, nėra.

43. Pažymėtina, kad įvertinęs bylos duomenis, t. y. byloje pateiktą Alytaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. sausio 17 d. patikrinimo aktą Nr. PA-1 (b. l. 45–47), Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus matavimo protokolus (b. l. 48–54), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įrengtos mobiliojo ryšio blokavimo sistemos (šių sistemų skleidžiamas energijos lygis) neviršija leidžiamų normų.

44. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad nustačius, jog naudojama Alytaus PN mobiliojo ryšio blokavimo sistema nekelia pavojaus asmens gyvybei ir sveikatai, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 114 straipsnio 3 dalį Alytaus PN administracija neturėjo pareigos pareiškėjo informuoti apie lokaliniuose sektoriuose įrengtus mobiliojo ryšio blokavimo įrenginius.

45. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl mobiliojo ryšio blokavimo sistemų įrengimo Alytaus PN ir jų skleidžiamos energijos poveikio jam, buvo aktyvus, t. y. surinko pakankamai duomenų ir remdamasis jais detaliai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtus pareiškėjo argumentus, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad Alytaus PN, įrengę mobiliojo ryšio blokavimo sistemas, neteisėtų veiksmų pareiškėjui nepadarė.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, kad su juo Alytaus PN yra atliekami moksliniai eksperimentai, yra niekuo nepagrįsti, vertintini kaip pareiškėjo subjektyvi nuomonė apie jį supančią aplinką.

47. Nors pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN jis buvo kalinamas pavojingomis sąlygomis, kartu su pavojingais recidyvistais, tačiau detalesnių argumentų apie šią jo nurodytą aplinkybę nepateikė. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kalinamas kartu su kitais nuteistaisiais pažeidžiant bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų (pvz., Bausmių vykdymo kodekso) nuostatas, kuriose nustatyta, kokios nuteistųjų grupės privalo būti kalinamos atskirai viena nuo kitos pataisos įstaigose. Vien pareiškėjo teiginys, kas jis kalinamas kartu su pavojingais recidyvistais, nėra pagrindas konstatuoti minėtų nuostatų pažeidimą. Byloje nėra ir duomenų, kad pareiškėjo gyvybei ar sveikatai būtų kilęs pavojus dėl jo kalinimo su kitais nuteistaisiais. Todėl teisėjų kolegija Alytaus PN neteisėtų veiksmų dėl šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės taip pat neturi pagrindo konstatuoti.

48. Taigi nenustačius Alytaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. vienos iš būtinų sąlygų viešajai civilinei atsakomybei kilti, konstatuotina, kad nėra pagrindo pareiškėjui atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį. Nenustačius neteisėtų Alytaus PN veiksmų, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pataisos įstaigoje buvo kalinamas kankinančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

49. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan