2017-04-12 Nr. AB-8304-3-64-3-00356-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1456-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00356-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 100 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 20 d. iki 2009 m. gruodžio mėn.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 20 d. iki 2009 m. gruodžio mėn. buvo kalinamas Šiaulių TI perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, be to, dalį kameros ploto užėmė baldai. Kamerose nuolat degdavo šviesa, trūko natūralaus apšvietimo, buvo drėgna, šalta, nebuvo ventiliacijos, kamerose reikalingas remontas. Be to, tualetas prie pat kameros durų, todėl juo naudojantis neužtikrinamas asmens privatumas. Kamerose trūko baldų (spintelių asmeniniams daiktams susidėti), tualetinio popieriaus, skutimosi peiliukų, dantų pastos, indams plauti skysčio, nebuvo šluotų, kameros nedezinfekuojamos, 1 valandos pasivaikščiojimai per trumpi, dušas tik 1 kartą per savaitę, nebuvo sąlygų išsiskalbti viršutinių ir apatinių drabužių, patalynė netinkama naudojimui, nedezinfekuota, draudžiama turėti pledus, ribojama elektra, maisto energetinė vertė per maža, laikino sulaikymo, kratos ir karantino kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina, buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai, artimieji negalėjo perduoti pareiškėjui maisto produktų. Pastato konstrukcijose yra asbesto. Dėl tokių netinkamų sąlygų Šiaulių TI, pareiškėjas patyrė psichologinį šoką, pažeminimą, depresiją, negalėjo užmigti, pasidarė irzlus, agresyvus. Dėl to, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 100 000 Eur ir prašo ją priteisti iš atsakovo.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad anksčiau kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) dokumentai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės anksčiau su jais susipažinti, be to, pareigūnai jam grasino, jeigu jis skųsis, tai skirs jam nuobaudas arba bus perkeltas į kitas kameras, kuriose jis bus žeminamas. Pažymėjo, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino dėl žmogaus teisių pažeidimo.

Atsakovo atstovas Šiaulių TI pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. lapkričio 25 d. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie jo tariamą teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisių. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Todėl šiuo atveju pareiškėjo reikalavimui, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, ir skundą atmesti.

Pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais teiginiais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais, nenurodo, kuo grindžia patirtą neturtinę žalą ir kaip ji apskaičiuota. Atsakovo teigimu, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo, kurią pareiškėjas galimai patyrė Šiaulių TI dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. lapkričio 27 d.

Teismas, remdamasis CK normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimo pagrindus, ieškinio senatį, pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. lapkričio 27 d. periodiškai buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, todėl elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo ir turėjo realią galimybę sužinoti ir išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų (tokio pobūdžio administracinės bylos su analogiškais reikalavimais teismuose yra masiškai nagrinėjamos jau nuo 2011 metų). Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išsakyta nuomone, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus ir nepagrįstai ilgai, manydamas, jog jo teisės pažeistos skunde nurodytu laikotarpiu, jų negynė. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys kameros plotą ir kitus Higienos normos reikalavimus, yra viešai paskelbti. Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą, teismas nurodė, kad skundą pareiškėjas padavė 2016 m. vasario 1 d., todėl praleido CK nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, dėl to pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas D. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Konvencija jokių senaties terminų dėl neturtinės žalos atlyginimo nenumato. Be to, pareiškėjas negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, kadangi EŽTT nutarimai, kuriuose išaiškinti kalinimo standartai, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, o pareiškėjas užsienio kalbos nemoka, dėl to negalėjo su jais susipažinti. Apie teisių pažeidimus sužinojo tik iš žiniasklaidos. Be to, pareiškėjas turi tik vidurinį išsilavinimą ir teisiškai nėra išprusęs. Pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato, kokios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti. Pažeidimų metu pareiškėjas apie jo teisių pažeidimus nežinojo. Jeigu teismas visgi taikys ieškinio senatį, tai pažymi, kad CK 1.134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ieškinio senatis nėra taikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams. Akcentuoja, kad pareiškėjas neprašė taikyti Lietuvos teisės aktų, kadangi jie prieštarauja EŽTT praktikai. Prašo netaikyti ieškinio senaties termino. Nesutinka su teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas atmetė pareiškėjo skundą. Teismas nenurodė, kodėl nesirėmė EŽTT praktika bei Konvencija.

Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą ir skundą atmetė.

Pažymi, kad ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. lapkričio 27 d., atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. lapkričio 27 d., atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai neįvertino visų aplinkybių, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos teise, o ne Konvencijos nuostatomis bei EŽTT praktika, todėl nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Be to, jis negalėjo susipažinti su EŽTT praktika, kadangi ji nebuvo išversta į valstybinę kalbą, o kitos kalbos jis nemoka.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, Higienos normos reikalavimų, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. lapkričio 27 d. Skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2016 m. vasario 1 d. (b. l. 22). Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. lapkričio 27 d., prašė taikyti ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2016 m. vasario 1 d., priežastys, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nėra svarbios, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. lapkričio 27 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą ir higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. lapkričio 27 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. lapkričio 27 d., tačiau iki 2016 m. vasario mėn. nesiėmė jokių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo (laisvės atėmimo) laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2016 m. vasario 1 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti galbūt pažeistas teises.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė