2013-03-08 Nr. AB-384-3-61-3-00093-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS146-246/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00093-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ ir akcinės bendrovės SEB banko skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei DNB bankui, akcinei bendrovei „Swedbank“, uždarajai akcinei bendrovei EUROCASH1, uždarajai akcinei bendrovei „First Data Lietuva“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu, kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, Taryba, atsakovas) 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 2S-15 „Dėl AB SEB banko, „Swedbank“, AB, AB DNB banko, UAB „First data Lietuva“ ir UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams bei dėl UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimams ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki bylos išnagrinėjimo ir galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Nutarimo galiojimą. Prašymą grindė tuo, jog paskirtos ypatingai didelės baudos išieškojimas iki bylos išnagrinėjimo visiškai sutrikdytų pareiškėjo veiklą. Didžiąją dalį (duomenys neskelbtini) bendrovės turto sudaro ilgalaikis turtas (įranga, įrengimai), kurie tiesiogiai naudojami pagrindinei veiklai vykdyti. Ilgalaikis turtas yra nelikvidus ir negalėtų būti parduotas per artimiausius 1 metus, todėl baudą reikėtų mokėti iš trumpalaikio turto. Tačiau pinigai ir pinigų ekvivalentai sudaro tik (duomenys neskelbtini), o didžiąją dalį trumpalaikio turto (duomenys neskelbtini) sudaro pirkėjų įsiskolinimai. Be to, nesustabdžius skundžiamo Nutarimo galiojimo, pareiškėjas 3 metus negalėtų dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose ir prarastų didelę dalį pajamų, būtų padaryta žala pareiškėjo dalykinei reputacijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartimi priėmė UAB „G4S Lietuva“ skundą ir, inter alia, iš dalies patenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.4 punkto galiojimą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dalyje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto (kiek tai susiję su pareiškėju) galiojimo sustabdymo.

Pažymėjo, kad pareiškėjas prašymo rezoliucinėje dalyje prašo sustabdyti visos apimties Nutarimo galiojimą, tačiau prašymo argumentai išimtinai susiję su ginčijamo Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktu ta apimtimi, kiek tai liečia pareiškėjo teises ir pareigas, bei 2.4 punktu, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pasisakė tik dėl minėtų Nutarimo dalių.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi ir ABTĮ 92 straipsniu. Nurodė, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktu pripažinta, jog AB SEB bankas ir UAB „G4S Lietuva“, „Swedbank“, AB ir UAB „G4S Lietuva“, AB DNB bankas ir UAB „G4S Lietuva“, sudariusios konkurenciją ribojančius susitarimus dėl pinigų tvarkymo paslaugų pirkimo iš UAB „G4S Lietuva“, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio 1 dalį. Nutarimo 2.4 punktu už šio Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „G4S Lietuva“ paskirta (duomenys neskelbtini) bauda.

Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina jo nurodomus galimus finansinius sunkumus. Iš 2011 m. balanso matyti, kad pareiškėjo veikla nėra nuostolinga, tačiau jis yra ženkliai skolingas tiekėjams ir darbuotojams. Pareiškėjui paskirtos baudos dydis viršija turimų pinigų kiekį. Teismas vertino, kad skirta (duomenys neskelbtini) bauda yra itin didelė ir galėtų sukelti pareiškėjui didelių sunkumų vykdant turimus finansinius įsipareigojimus. Paskirtos baudos sumokėjimas iki bylos išnagrinėjimo sukeltų žalos ne tik pareiškėjui, bet ir tretiesiems asmenims (pareiškėjo klientams). Nesustabdžius ginčijamo Nutarimo rezoliucinės dalies 2.4 punkto galiojimo, o vėliau priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas, nes nurodytu laikotarpiu negalėdamas disponuoti (duomenys neskelbtini) dydžio apyvartinėmis lėšomis, pareiškėjas patirtų nuostolius, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais. Todėl teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju Nutarimo dalies, susijusios su baudos skyrimu pareiškėjui, vykdymas nesulaukus, kol bus išspręsta byla iš esmės, galėtų sukelti didesnius neigiamus padarinius, nei laikinas Nutarimo 2.4 punkto nevykdymas. Minėtą išvadą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika analogiškos kategorijos bylose dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjant bylas, susijusias su konkurencijos teisiniais santykiais (LVAT 2010 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010, 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartis byloje Nr. AS438-473/2009, 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-296/2008). Remdamasis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas tenkino prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.4 punkto galiojimą (ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl būtinybės sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto (kiek tai susiję su pareiškėju) galiojimą nesudaro pagrindo išvadai, jog, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kils reali grėsmė, kad šioje byloje priimto sprendimo nebus galima įvykdyti ar jo vykdymas pasunkės. Pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįsta pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog, nesustabdžius skundžiamo Nutarimo galiojimo, pareiškėjas 3 metus negalėtų dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose ir prarastų labai didelę dalį pajamų. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir Viešųjų pirkimų įstatymas) 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte, kuriuo remiasi pareiškėjas, nėra imperatyviai nustatyta, kad perkančioji organizacija atmeta paraiškas ir pasiūlymus, jei tiekėjas yra padaręs rimtą profesinį pažeidimą – šiuo atveju konkurencijos teisės aktų pažeidimą, už kurį yra paskirta ekonominė sankcija. Pareiškėjo argumentas dėl negalėjimo dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose ir prarastų pajamų atmestinas, nes iš esmės grindžiamas prielaidomis, kurios neleidžia vienareikšmiškai daryti išvados, jog dalyvaudamas konkurse pareiškėjas jį būtinai laimėtų. Pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų skundžiamo sprendimo padarinių. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas iš esmės remiasi asmeniniais nepatogumais, dėl kurių negali būti imtasi veiksmų reikalavimui užtikrinti, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo laikinai sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto (kiek tai susiję su pareiškėju) galiojimą, todėl šio pareiškėjo prašymo netenkino.

III. Pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutarties dalį, kuria iš dalies atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir šioje dalyje priimti naują nutartį – pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. iki bylos išnagrinėjimo ir galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto galiojimą, kiek jis susijęs su UAB „G4S Lietuva“.

Pareiškėjo atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2S-15 buvo konstatuota, kad UAB „G4S Lietuva“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad byloje sprendžiamas SESV 101 straipsnio taikymo pagrįstumo klausimas, Europos Sąjungos teisė turi taikymo pirmenybe. Taigi nagrinėjamu atveju privalu vadovautis Europos Sąjungos teise bei Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Iš esmės panašioje byloje (2003 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje Van den Bergh Foods Ltd v. Europos komisija, Nr. T-65/98) Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) pirmininkas sustabdė Europos Komisijos nutarimo galiojimą. Mano, kad šio sprendimo ratio decidendi ir teisinės taisyklės yra įpareigojančios aiškinant bei taikant ABTĮ 71 straipsnį ir nagrinėjamu atveju. Teigia, kad ir kituose ES teisminių institucijų sprendimuose dėl ginčijamų aktų galiojimo stabdymo (Pirmosios instancijos teismo pirmininko sprendimai bylose Deloitte v. Europos komisija, T-195/05 R, ir Comafrica SpA ir Dole Fresh Fruit Europe Ltd & Co. v Europos komisija, T-139/01 R) akcentuojamas šių trijų sąlygų patikrinimas: skundo prima facie pagrįstumo, skubumo stabdyti galiojimą poreikio (angl. urgency), balansų išlaikymo (sustabdymas v. nesustabdymas).

Remdamasis nurodyta ESTT praktika, pareiškėjas pažymi, kad jo skundas laikytinas prima facie pagrįstas: pirma, byla yra faktiškai ir teisiškai labai sudėtinga, todėl pareiškėjo skundas negalėtų būti atmestas be detalios kompleksinės faktų ir teisės klausimų analizės; antra, nagrinėjamoje byloje yra oficialių rašytinių įrodymų, kad Konkurencijos taryba padarė esmines klaidas apibrėždama atitinkamas rinkas; trečia, Lietuvos teismų praktikoje ir pačios Konkurencijos tarybos praktikoje apskritai neegzistuoja tokio dydžio baudos (duomenys neskelbtini), kaip šioje byloje paskyrė Konkurencijos taryba.

2. Nutarimo galiojimo nestabdymas sukelia pareiškėjui didelio masto neigiamas pasekmes. Pareiškėjo teigimu, yra skubus poreikis stabdyti skundžiamo Nutarimo galiojimą, visų pirma, dėl to, kad galimybės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir laimėti konkursus praradimas yra laikomas nepataisoma žala pagal ESTT praktiką. UAB „G4S Lietuva“ yra viena stambiausių pinigų tvarkymo ir apsaugos teikimo įmonių, dėl ginčijamo Konkurencijos tarybos Nutarimo galiojimo 3 metus negalės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose (Viešųjų pirkimų įstatymo 33 str. 2 d. 4 p.). Tikėtina, kad tai turės įtakos ir atitinkamų rinkų (t. y. viešojo ir komunalinio sektoriaus perkamų paslaugų) struktūroms, kurios pasikeistų eliminavus pareiškėją – stambų ir konkurencingą ūkio subjektą iš viešųjų pirkimų. Be to, panaikinus Nutarimą, pareiškėjo nuostolius dėl negalėjimo dalyvauti viešuosiuose pirkimuose būtų labai sunku įvertinti ir įrodyti, nes būtų itin sunku tiksliai įvardyti ir įvertinti prarastų galimybių vertes. Remdamasis LVAT 2011 m. liepos 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, mano, jog galimybė iš valstybės prisiteisti net ir tiesioginius nuostolius (t. y. palūkanas) dėl neteisėtų Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimo nestabdymo yra realiai neįmanoma.

Skundžiamas Nutarimas žemina pareiškėjo dalykinę reputaciją, nes, pirma, UAB „G4S Lietuva“ paskirta bauda 1,5 karto viršija maksimalią kriminalinę baudą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas) 47 straipsnio 4 dalyje už sunkiausius nusikaltimus, antra, įstatymai su asmens pripažinimu pažeidusiu konkurencijos teisės reikalavimus sieja tam tikras neigiamas teisines pasekmes (Viešųjų pirkimų įstatymo 33 str. 2 d. 4 p., Konkurencijos įstatymo 37 str. 3 d.). Galiojant skundžiamam Nutarimui, kyla reali grėsmė, kad pareiškėjas neatitiks bankų keliamų ypač aukštų reikalavimų pinigų tvarkymo ir inkasavimo paslaugų teikėjui, ir bankai, taip pat ir kiti klientai, gali atsisakyti toliau pirkti minėtas paslaugas iš pareiškėjo. Ši aplinkybė reikštų, kad UAB „G4S Lietuva“ prarastų didžiąją dalį savo pajamų. Todėl net teismui patenkinus pareiškėjo skundą ir panaikinus Nutarimą, vien šio Nutarimo galiojimas bylos nagrinėjimo metu sukurtų tokias pasekmes, kurių vėlesnis pašalinimas būtų labai sudėtingas ar net neįmanomas.

3. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju ginčo šalių interesų balanso užtikrinimas akivaizdžiai rodo būtinumą stabdyti Nutarimo galiojimą. Teigia, kad vienintelis valstybės interesas – užtikrinti konkurenciją – buvo visiškai patenkintas dar net nesibaigus Konkurencijos tarybos tyrimui, kai UAB „G4S Lietuva“ nutraukė visas sutartis su bankais, kurios kėlė abejonių Konkurencijos tarybai. Todėl mano, kad šis interesas nebūtų pažeistas sustabdžius Nutarimą, kol byla bus išnagrinėta teisme iš esmės. Tuo tarpu nesustabdžius ginčijamo akto, kyla akivaizdi grėsmė daugybei pareiškėjo teisėtų interesų.

4. Skundžiamame Nutarime pareiškėjui nėra nustatyta jokio įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus (ar nutraukti tam tikrus konkurenciją galimai pažeidžiančius veiksmus), kurių atlikimo atidėjimas galėtų reikšti skundžiamo sprendimo įvykdymo apsunkinimą. Mano, kad vien Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto galiojimas, teismui jau sustabdžius jo dalies, kuria pareiškėjas įpareigotas sumokėti baudą, galiojimą, neturi jokios realios reikšmės atsakovo tikslų, susijusių su konkurencijos užtikrinimu, pasiekimui. Pareiškėjas pažymi, kad neigiamos pasekmės (ribojimai dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, dalykinės reputacijos bloginimas ir kt.) jam realiai yra sukeliamos jau bylos nagrinėjimo metu, todėl jei teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, jo grąžinimas į buvusią padėtį taptų neįmanomas. Taigi, nesustabdžius skundžiamo Nutarimo galiojimo visa apimtimi, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas.

5. Skundžiamo Nutarimo galiojimo sustabdymas būtų visiškai proporcingas nagrinėjamai situacijai ir atitiktų viešąjį interesą. Teigia, kad šiuo atveju pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės nepadarytų jokios žalos nei valstybei, nei tretiesiems asmenims, kadangi, net jei pareiškėjo skundas, išnagrinėjus bylą, būtų atmestas, skundžiamo Nutarimo laikino galiojimo sustabdymas bylos nagrinėjimo metu reikštų, jog į valstybės biudžetą turėtų būti sumokėta tokio paties dydžio atsakovo nustatyta bauda, ir valstybė dėl to visiškai nenukentėtų. Šiuo metu galiojančios Nutarimo dalies, kuria tik konstatuotas konkurencijos pažeidimo faktas, vykdymas pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju būtų netgi apsunkintas, nes jau bylos nagrinėjimo metu Nutarimo galiojimas sukelia pareiškėjui tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas bus labai sudėtingas ar net neįmanomas. Jei pareiškėjo skundas būtų patenkintas, skundžiamas Nutarimas panaikintas ir pareiškėjas kreiptųsi dėl Nutarimo galiojimo sukeltų nuostolių atlyginimo, pareiga atlyginti šiuos nuostolius tektų valstybei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.). Taigi tokiu atveju valstybė turėtų atlyginti nuostolius, sukeltus dėl skundžiamo Nutarimo galiojimo, nors pats šio akto galiojimas valstybei neduoda visiškai jokios naudos. Todėl pareiškėjas mano, kad skundžiamo Nutarimo galiojimas prieštarautų ir viešajam interesui. Be to, viešojo intereso galimą pažeidimą, galiojant Nutarimui, pagrindžia ir tai, kad pareiškėjo veikla yra susijusi su svarbių visuomenei paslaugų teikimu. UAB „G4S Lietuva“ yra bendrovė, Lietuvoje teikianti didžiąją dalį visuomenei, verslui ir visai valstybės finansų sistemai gyvybiškai svarbių grynųjų pinigų tvarkymo ir inkasavimo paslaugų, todėl atsakovo Nutarimo galiojimo nesustabdymas galėtų sukelti šių paslaugų sutrikimą, o kartu ir viešojo intereso pažeidimą.

Be to, 2013 m. vasario 28 d. pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo priėmimo šioje byloje, prašant atsakyti į klausimą, ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama tokiu būdu, kad draudžia valstybės narės reguliavimą, kuriuo valstybės narės konkurencijos institucijos sprendimas dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo bei baudžiamosios sankcijos taikymo įsigalioja nuo valstybės narės konkurencijos institucijos sprendimo priėmimo momento ir turi būti vykdomas dar iki teismo sprendimo dėl valstybės narės konkurencijos institucijos sprendimo peržiūros įsiteisėjimo, o bylą sustabdyti iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pateiks preliminarų nutarimą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutarties dalį, kuria nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir išspręsti šį klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos, kai siekiama garantuoti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų padarinių santykiuose su trečiaisiais asmenimis ar nuo galimų teisminių ginčų, todėl pareiškėjo prašymas sustabdyti Konkurencijos tarybos Nutarimo dalies, kuria pareiškėjui skirta bauda, galiojimą turėjo būti atmestas. Šią išvadą grindžia LVAT praktika administracinėse bylose. Pabrėžia, kad Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimas yra iš esmės tiesiogiai susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl šių nutarimų galiojimo sustabdymas sietinas su išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-174/2009, 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-253/2009, 2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-215/2011).

2. Konkurencijos tarybos paskirtos baudos dydis, taip pat aplinkybė, jog ūkio subjektas neturi laisvai disponuojamos baudos dydžio pinigų sumos, savaime nereiškia, kad teismas privalomai turi taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas remiasi LVAT praktika (2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-253/2009, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858- 440/2010), kurioje yra išaiškinta, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Be to, subjektas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir tokį savo prašymą grįsdamas finansinių sunkumų grėsme, privalo pateikti akivaizdžius tokios grėsmės įrodymus, t. y. kad tokia grėsmė realiai objektyviai egzistuoja (LVAT 2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-215/2011). Pareiškėjas apsiribojo tik prielaidomis (nepateikė jokių įrodymų), kad pasunkės jo finansinė padėtis ar bendrovė galimai patirs žalos, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas dėl baudos nagrinėjamoje byloje nėra pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad yra reali grėsmė, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas, o galimos neigiamos pasekmės, be kita ko, nelaikytinos išskirtinėmis aplinkybėmis, dėl to teismas nepagrįstai taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Nutarimo dalies galiojimą. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 dalį, kuri įtvirtina, jog, esant motyvuotam ūkio subjekto prašymui, baudos ar jos dalies mokėjimas gali būti atidedamas iki šešių mėnesių. Taigi, ūkio subjektai, turintys finansinių sunkumų, gali prašyti išdėstyti baudų mokėjimą ir nėra įpareigojami visą skirtą baudą sumokėti iškart.

3. Atsižvelgdamas į LVAT praktiką, suformuluotą administracinėse bylose Nr. AS442- 41/2012, Nr. AS492-233/2012, Nr. AS525-615/2012, atsakovas pabrėžia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės. Dėl minėtų motyvų daro išvadą, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl prima facie argumentų nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“ atsiliepimu prašo atsakovo Konkurencijos tarybos atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą iš dalies grindžia argumentais, kurie yra analogiški pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytiems argumentams. Be to, atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktos audituotos finansinės ataskaitos su balansu maksimaliai teisingai parodo tiek visą UAB „G4S Lietuva“ turtą, tiek visas skolas. Teigia, kad dėl Nutarimu paskirtos baudos bendrovės finansinė būklė pablogėtų iš esmės. Jei iš pareiškėjo būtų išieškota (duomenys neskelbtini) bauda, tai sukeltų esminę grėsmę jo galimybėms vykdyti tolimesnę ekonominę veiklą, nes baudos sumokėjimas galėtų sutrikdyti atsiskaitymus su darbuotojais ir kreditoriais, būtų reikalinga realizuoti ilgalaikį turtą – pagrindinį UAB „G4S Lietuva“ pajamų šaltinį. Atsižvelgus į pateiktą audituotą balansą, galima daryti išvadą, jog baudos dydis sudaro virš 25 proc. viso bendrovės turimo turto. Didžiąją dalį bendrovės turto sudaro ilgalaikis turtas, t. y. įranga, įrenginiai (skaičiavimo centrai, šarvuoti automobiliai), kurie tiesiogiai naudojami pagrindinei veiklai vykdyti. Ilgalaikis turtas yra nelikvidus ir negalėtų būti parduotas per artimiausius 1 metus. Vadinasi, baudą reikėtų mokėti iš trumpalaikio turto. Tačiau iš balanso matyti, kad pinigai ir pinigų ekvivalentai jame sudaro tik (duomenys neskelbtini), o didžiąja dalį trumpalaikio turto (duomenys neskelbtini) sudaro pirkėjų įsiskolinimai, kurie per 1 metus išaugo apie (duomenys neskelbtini). Taigi, minimame balanse įrašyto turto vertę panaudoti baudos sumokėjimui pareiškėjas realiai neturėtų galimybės. Be to, iš pareiškėjo balanso matyti, jog UAB „G4S Lietuva“ artimiausiu metu privalo sumokėti (duomenys neskelbtini) trumpalaikes skolas.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu prašo pareiškėjo UAB „G4S Lietuva“ atskirąjį skundą atmesti. Remiasi LVAT praktika, kurioje pažymėta, kad tai, jog pareiškėjas yra pašalintas iš tam tikrų viešojo pirkimo konkursų, galimai bus pašalintas ir iš kitų, negalės dalyvauti naujai skelbiamuose viešųjų pirkimų konkursuose, neįrodo pareiškėjo dėl skundžiamo nutarimo realiai patirtinos žalos, nes nėra aišku, ar minėtuose konkursuose pareiškėjas būtų pripažintas laimėtoju ir turėtų galimybę sudaryti sutartis. Be to, pažymi, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą dėl skundžiamo Nutarimo panaikinimo, pareiškėjas turėtų teisę dėl kilusios žalos dėl nesudarytų viešųjų pirkimų sutarčių, kurios nebūtų pasirašytos motyvuojant pareiškėjo neatitikimu Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir grindžiant skundžiamo Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktu, kreiptis į teismą bendra įstatymų nustatyta tvarka (LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-615/2012). Atsižvelgdamas į minėtą administracinių teismų praktiką, atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas galbūt bus pašalintas iš kai kurių viešųjų pirkimų, nesudaro pagrindo sustabdyti Nutarimo dalių, kuriomis UAB „G4S Lietuva“ buvo pripažinta pažeidusi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį ir SESV 101 straipsnį bei jai paskirta bauda, galiojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ atskirasis skundas atmestinas. Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutarties dalies, kuria teismas iš dalies patenkino pareiškėjo UAB „G4S Lietuva“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdė Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2S-15 rezoliucinės dalies 2.4 punkto, kuriuo UAB „G4S Lietuva“ paskirta (duomenys neskelbtini) bauda, galiojimą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dalyje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – minėto nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto, kuriame inter alia pripažinta, jog UAB „G4S Lietuva“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį, galiojimo sustabdymo.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria teismas netenkino UAB „G4S Lietuva“ prašymo sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies (1 punkto) galiojimą ta apimtimi, kuria pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė konkurencijos normas. Atsakovas apskundė tos pačios teismo nutarties dalį, kuria teismas sustabdė Nutarimo rezoliucinės dalies pareiškėjo atžvilgiu galiojimą ta apimtimi, kuria jam paskirta bauda, ir teigia, kad pareiškėjo prašymas turi būti atmestas visa apimtimi.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į abiejų atskirųjų skundų dalyką ir pagrindą, nagrinėjamu atveju patikrina visą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kiek ji yra susijusi su pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu/netaikymu.

Iškėlus ginčą administraciniame teisme, proceso dalyvių prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis. ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą susiejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių.

Atsižvelgdama į tai, kad atskirojo skundo, pateikto dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nagrinėjimo stadijoje pareiškėjas padavė apeliacinės instancijos teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo priėmimo ir sustabdyti bylą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pateiks preliminarų nutarimą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo prašyme keliami klausimai yra susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, todėl gali būti teikiami teismui nagrinėjant bylą iš esmės. ABTĮ 71 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad atskirojo skundo dėl nutarties užtikrinti reikalavimą padavimas nestabdo nutarties vykdymo ir bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiantį į šią įstatymo nuostatą yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Sprendžiant prašymą dėl reikalavimo priemonių taikymo (ABTĮ 71 str.), taip pat nagrinėjant atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria išspręstas prašymas dėl reikalavimo priemonių taikymo, bylą iš esmės nėra nagrinėjama (žr., pavyzdžiui, LVAT 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492‑233/2012 ir kt.). Reikalavimų užtikrinimo priemone tik laikinai fiksuojama esama padėtis atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai (žr., pavyzdžiui, LVAT 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442‑41/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus ir veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pareiškėjo pažeistų teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pavyzdžiui, LVAT 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5‑155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011 ir kt.). Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pavyzdžiui, LVAT 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006, 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15-622/2006, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas kilo specifinėje teisinių santykių srityje. Pareiškėjas iškėlė ginčą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kurio jam pritaikyta ekonominė sankcija (paskirta bauda) už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą. Konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus reglamentuoja specialus įstatymas - Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 30-856; 2012, Nr. 42-2041). Šiuo įstatymu, be kita ko, įgyvendinami šio įstatymo priede nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai, tarp jų 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose.

Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jeigu teismas nenusprendžia kitaip. Pagal Europos Sąjungos teisę šiuo aspektu yra aktualus Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 278 straipsnis (EB sutarties ex 242 straipsnis), kuriame nurodyta, kad bylos iškėlimas Europos Sąjungos Teisingumo Teisme nesustabdo ginčijamo akto galiojimo. Tačiau, jeigu Teismas mano, kad tai reikalinga dėl susiklosčiusių aplinkybių, jis gali sustabdyti ginčijamo akto taikymą. Taigi tiek pagal Europos Sąjungos teisę, tiek pagal nacionalinę teisę yra numatyta bendroji taisyklė, kad bylos iškėlimas dėl atitinkamo akto nestabdo ginčijamo akto galiojimo, jei bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į susiklosčiusias aplinkybes, nenusprendžia kitaip.

Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad ūkio subjektas Konkurencijos tarybos paskirtą baudą privalo sumokėti į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje dienos. To paties straipsnio 2 dalis suteikia Konkurencijos tarybai teisę baudos ar jos dalies mokėjimą atidėti iki šešių mėnesių, jeigu yra motyvuotas ūkio subjekto prašymas, kad sumokėti baudos laiku ūkio subjektas negali dėl objektyvių priežasčių. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad ūkio subjektas privalo įvykdyti jam pagal šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus skirtus Konkurencijos tarybos nutarime numatytus įpareigojimus nustatytomis sąlygomis ir terminais.

Motyvuotu ūkio subjekto prašymu Konkurencijos taryba turi teisę įpareigojimų įvykdymo terminą atidėti iki dvigubai ilgesnio termino, negu buvo numatytas nutarime, jeigu įvykdyti nustatytų įpareigojimų laiku ūkio subjektas negali dėl objektyvių priežasčių. Iš aptariamų Konkurencijos įstatymo normų matyti, kad įstatymų leidėjas nenustatė, jog ūkio subjekto pareiga mokėti Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtą baudą atsiranda tik įsigaliojus nutarimui, kuriuo pritaikyta ši sankcija. Specialiajame įstatyme expressis verbis įtvirtinta bendroji taisyklė, kad skundo dėl Konkurencijos tarybos nutarimo pateikimas neturi suspensyvinio efekto, o skundžiamo nutarimo galiojimas teismo gali būti sustabdytas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į specifines individualios situacijos aplinkybes, akivaizdžiai pagrindžiančias administracinio akto (ar jo dalies) galiojimo sustabdymo būtinumą.

Įstatymų leidėjui suteikiant ūkio subjektui teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl jo skundo reikalavimų užtikrinimo, o teismui – diskreciją išimties tvarka sustabdyti Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymą, t. y. taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą reikalavimo užtikrinimo priemonę, tuo yra užtikrinama ūkio subjekto (šiuo atveju – pareiškėjo) teisė į teisminę gynybą, proceso šalių interesų pusiausvyra bei įgyvendinamos Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos dėl būtinybės suteikti asmenims galimybę prašyti laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose.

Pažymėtina, ir tai, kad Tarybos reglamente (EB) Nr. 1/2003, kurio nuostatas, kaip jau buvo minėta, įgyvendina Konkurencijos įstatymas, nenumato privalomo nacionalinių valstybinių kompetentingų institucijų priimtų sprendimų dėl baudų už konkurencijos teisės pažeidimus sustabdymo tais atvejais, kai šie sprendimai ginčijami nacionaliniame teisme. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, ūkio subjekto skundas teismui dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, teismui per se nėra pagrindas taikyti Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį ir stabdyti Konkurencijos tarybos nutarimo (jo dalies) vykdymą, t.y. taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Ar yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kiekvienu atveju sprendžia, atsižvelgdamas į individualiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kurios turi būti išdėstytos motyvuotame prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir atitinkamai pagrįstos. Atsižvelgdama į Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas savo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę dėl Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymo, turi įrodyti specifines, išskirtines individualios situacijos aplinkybes dėl kurios teismas galėtų taikyti išimtį iš šios bendrosios taisyklės.

Savo poziciją pareiškėjas grindžia Europos Teisingumo Teismo praktika ir motyvuoja tuo, kad: jo skundas laikytinas pagrįstas prima facie argumentais; dėl ekonominės sankcijos paskyrimo už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą pareiškėjas negalės 3 metus dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, dėl to patirs nuostolius, kuriuos prisiteisti iš valstybės yra realiai neįmanoma; ginčijamas Nutarimas žemina pareiškėjo dalykinę reputaciją, dėl to klientai gali atsisakyti toliau pirkti pinigų tvarkymo ir inkasavimo paslaugas iš pareiškėjo; Nutarimo galiojimas turi būti sustabdytas siekiant išvengti grėsmės pareiškėjo teisėtiems interesams, kartu užtikrinti ginčo šalių interesų balansą; Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto galiojimas, teismui sustabdžius 2.4 punkto galiojimą, neturi jokios realios reikšmės atsakovo tikslų, susijusių su konkurencijos užtikrinimu, pasiekimui; skundžiamo Nutarimo galiojimas prieštarautų viešajam interesui.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, be kita ko, argumentuoja jam paskirtos baudos dydžiu, teigdamas, kad tokios ypatingai didelės baudos sumokėjimas iki bylos išnagrinėjimo sutrikdytų pareiškėjo veiklą. Dėl baudos dydžio teisėjų kolegija pabrėžia, kad tiek Reglamentas Nr. 1/2003, tiek nacionalinės teisės aktai įtvirtina baudos diferencijavimą. Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį, nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Europos Teisingumo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad nustatant baudų dydį, reikia atsižvelgti į pažeidimo trukmę ir visus veiksnius, svarbius įvertinant pažeidimų sunkumo laipsnį (žr. 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimą Dansk Rørindustri A/S ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją, 1983 m. birželio 7 d. sprendimą Musique Diffusion française prieš Komisiją).

Konkurencijos įstatymo 36 straipsnyje numatytos baudos diferencijuotos atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir nustatant kiekvienai konkurencijos taisyklių pažeidimų grupei (Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalys) maksimalią baudos dydžio ribą procentais nuo ūkio subjekto bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais (atitinkamai iki 10, 3, 1 ir 5 procentų). Minėto įstatymo 37 straipsnyje įtvirtinti baudų diferencijavimo kriterijai, į kuriuos Konkurencijos taryba turi atsižvelgti, nustatydama ūkio subjektui skirtinos baudos konkretų dydį prieš tai išsiaiškinusi kokio dydžio maksimali bauda procentais nuo ūkio subjekto bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais jam gali būti skiriama už atitinkamą Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Teisinis reguliavimas, kuriuo nėra nustatyti konkretūs baudų dydžiai (fiksuotos sumos), o įtvirtintas proporcingumo principas nustatant maksimalią galimos skirti baudos ribą, galimos skirti baudos maksimumo nustatymo kriterijumi apibrėžiant ūkio subjekto bendrąsias metines pajamas praėjusiais ūkiniais metais, taip pat nustatant papildomus baudos diferencijavimo kriterijus (Konkurencijos įstatymo 37 str.), suteikia viešojo administravimo subjektui, kuriam suteikti įgaliojimai taikyti ekonomines sankcijas už konkurencijos taisyklių pažeidimus, galimybę individualizuoti kiekvienam ūkio subjektui skiriamos baudos dydį, atsižvelgiant į jo finansinę padėtį, o tuo pačiu ir galimybes sumokėti skiriamą baudą. Konkurencijos įstatymo nuostatas dėl baudų diferencijavimo detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtintas Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Taigi, teisės aktais nustatyta Konkurencijos tarybos skiriamų piniginių baudų dydžių nustatymo sistema sudaro sąlygas tinkamai individualizuoti ūkio subjektui skiriamos baudos dydį. Pareiškėjui paskirta baudos dydis buvo diferencijuotas Konkurencijos įstatymo nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo argumentas, kad jam paskirta itin didelė bauda, per se negali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Europos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (žr., pavyzdžiui, 2002 m. spalio 15 d. sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją) akcentuotas už konkurencijos taisyklių pažeidimus skiriamų baudų atgrasomasis poveikis. Konkurencijos tarybos skiriamų baudų atgrasomasis poveikis akcentuotas ir Aprašo 14 punkte. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus, esą paskirta bauda prilygsta baudžiamajai sankcijai, nagrinėjamos bylos kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Europos Sąjungos teisę (žr. Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 5 dalį) kompetentingų institucijų priimti sprendimai, kuriais ūkio subjektams skiriamos baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimus, nelaikomi baudžiamojo pobūdžio patvarkymais. Remdamasi apžvelgtu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus, esą jam paskirta bauda prilygsta baudžiamajai sankcijai, atmeta kaip nepagrįstus. Konkurencijos tarybos skiriamos baudos yra diferencijuotos ūkio subjektų atžvilgiu taikomos ekonominės sankcijos, kurias šis viešojo administravimo subjektas pagal suteiktą kompetenciją skiria už konkurencijos taisyklių pažeidimus, remdamasis specialiomis teisės normomis. Nagrinėjamu atveju tarp ginčo šalių yra susiklostę administraciniai teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja specialiosios (konkurencijos teisės) normos, nustatančios ypatingus šios administracinės atsakomybės rūšies atsiradimo pagrindus ir taikymo tvarką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi taisyklės, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009), tačiau susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (LVAT 2010 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui, pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr. LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011, kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.4 punkte paskirtos UAB „G4S Lietuva“ baudos mokėjimą, inter alia dėl to, kad (duomenys neskelbtini) dydžio baudos sumokėjimas, nesulaukus galutinio teismo sprendimo dėl šio Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, sukels pareiškėjui didelių sunkumų vykdant turimus finansinius įsipareigojimus, todėl vėliau priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas. Šiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas yra pateikęs į bylą audituotą UAB „G4S Lietuva“ finansinę ataskaitą su balansu (V t., b. l. 106–109). Remdamasis nurodytu balansu, pareiškėjas teigė, jog Nutarimu skirtos baudos sumokėjimas sutrikdytų jo atsiskaitymus su darbuotojais ir kreditoriais, o nesant pakankamai likvidaus turto, pareiškėjas turėtų realizuoti dalį savo ilgalaikio turto (įrangos, įrengimų), kuris tiesiogiai naudojamas pagrindinei veiklai vykdyti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pabrėžia, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos vertinant aktualią faktinę situaciją, susiklosčiusią klausimo dėl tokių priemonių taikymo nagrinėjimo metu. Todėl, be kita ko, grįsdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo savo finansine padėtimi, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui faktinius duomenis, atspindinčius esamą (aktualią) šio asmens ekonominę padėtį, t. y. parodančius prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo padavimo metu asmens turimo turto ir įsipareigojimų vertes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikti duomenys apie UAB „G4S Lietuva“ finansinę padėtį už 2011 metus, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuteikia informacijos apie pareiškėjo dabartinę faktinę finansinę padėtį. Išsamių duomenų apie pareiškėjo kapitalo ir įsipareigojimų pokyčius 2012 metų laikotarpiu taip pat nenurodoma ir pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktoje 2013 m. sausio 8 d. pažymoje (V t., b. l. 73), kurioje pateikti tik fragmentiniai duomenys apie pareiškėjo 2012 m. sausio–lapkričio mėnesių pajamas, gautas iš valstybinio ir komunalinio ūkio paslaugų pirkėjų.

Šie pareiškėjo duomenys nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas įrodė jog egzistuoja išskirtinės aplinkybės, kurias teismas gali pripažinti pagrindu taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės ir sustabdyti Konkurencijos tarybos nutarimo dalies, kuria pareiškėjui skirta bauda, galiojimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas, jei jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku sumokėti baudos, kreipėsi į Konkurencijos tarybą su prašymu atidėti baudos (jos dalies) mokėjimą (Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstami pagrindžiančiais prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atvejai, kai ūkio subjektas, kuriam Konkurencijos tarybos nutarimu paskirta bauda ir kuris prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti administracinio akto dalies, kuriuo paskirta bauda galiojimą, pateikia banko garantiją tokiu būdu užtikrindamas, kad jam paskirta bauda bus sumokėta (žr. LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-205/2012). Atsižvelgdama į minėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo esama finansine padėtimi, taigi, teismo išvados dėl galimos neigiamos įtakos pareiškėjo ekonominei situacijai, galiojant skundžiamo Nutarimo rezoliucinės dalies 2.4 punktui, laikytinos nepagrįstomis.

Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais, nurodyta teismo nutarties dalis naikintina, patenkinant atsakovo atskirąjį skundą, o pareiškėjo prašymą laikinai sustabdyti Nutarimu paskirtos baudos mokėjimą atmetant kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio nuostatas eismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, ar atsiradus naujų įrodymų pareiškėjui išlieka galimybė prašyti bylą nagrinėjantį teismą iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą, pagrindžiant jį naujomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais (ABTĮ 71 str. 1 d.).

Taip pat pažymėtina, kad, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus ginčijamą Nutarimą, pareiškėjo sumokėta bauda privalo jam būti grąžinta iš valstybės biudžeto be papildomų teisminių procesų. Pareiškėjas, teigdamas, kad jam palankaus teismo sprendimo atveju visiškas patirtos žalos atlyginimas ir pareiškėjo galimybė būti grąžintam į padėtį, buvusią iki skundžiamo Nutarimo priėmimo, būtų sunkiai įmanomi, remiasi LVAT 2011 m. liepos 14 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011. Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus vertina kaip nepagrįstą prielaidą, kadangi skirtingų administracinių bylų faktinės aplinkybės negali būti tapatinamos, tuo labiau, kad byloje pagal pareiškėjo skundą dar nėra priimtas joks procesinis sprendimas. Pastebėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos ir faktinės situacijos bei kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (žr. LVAT 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-267/2009, 2009 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-338/2009).

Dėl nurodytos priežasties taip pat atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimas turėjo būti sprendžiamas analogiškai, kaip ir ESTT byloje Van den Bergh Foods Ltd v. Europos komisija, Nr. T-65/98. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios administracinės bylos ir nurodytos ESTT bylos teisinės ir faktinės aplinkybės nėra tapačios, be kita ko, skiriasi konkurencijos teisės normų pažeidimų aplinkybės, atitinkamų rinkų specifika, prekių, buvusių draudžiamų susitarimų objektu, ypatumai (sezoninės prekės), taikomos sankcijos už padarytus pažeidimus ir kt.

Pareiškėjas savo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – skundžiamo Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto galiojimo laikino sustabdymo inter alia motyvuoja tuo, jog dėl pripažinimo jį pažeidusiu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjas negalės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir dėl to patirs nepataisomą žalą. Dėl šių pareiškėjo argumentų atsižvelgtina į Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio nuostatas. Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, jog perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti, kad paraiška ar pasiūlymas atmetami, jeigu tiekėjas yra padaręs rimtą profesinį pažeidimą, kurį perkančioji organizacija gali įrodyti bet kokiomis teisėtomis priemonėmis.

Šiame punkte vartojama sąvoka „profesinis pažeidimas“ suprantama kaip profesinės etikos pažeidimas, kai nuo tiekėjo pripažinimo nesilaikančiu profesinės etikos normų momento praėjo mažiau kaip vieni metai, arba kaip konkurencijos, darbo, darbuotojų saugos ir sveikatos, aplinkosaugos teisės aktų pažeidimas, už kurį tiekėjui, kuris yra fizinis asmuo, yra paskirta administracinė nuobauda, o tiekėjui, kuris yra juridinis asmuo, – ekonominė sankcija, nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose, kai nuo sprendimo, kuriuo buvo paskirta ši sankcija, įsiteisėjimo dienos praėjo mažiau kaip vieni metai.

Jeigu pirkime dalyvaujantis tiekėjas, kuris yra juridinis asmuo, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, toks pažeidimas pagal šį punktą laikomas profesiniu, jeigu nuo sprendimo paskirti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme nustatytą ekonominę sankciją įsiteisėjimo dienos praėjo mažiau kaip 3 metai. Taigi minėtoje Viešųjų pirkimų įstatymo normoje expressis verbis įtvirtinta, kad aptariamas pažeidimas laikytinas profesiniu tik nuo sprendimo dėl ekonominės sankcijos skyrimo įsiteisėjimo dienos.

Konkurencijos Tarybos nutarimas pareiškėjo atžvilgiu neįsiteisėjęs, nes pareiškėjas iškėlė administracinį ginčą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamo Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto galiojimas iki teismo sprendimo dėl šio Nutarimo įsiteisėjimo de jure neapriboja pareiškėjo teisės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, pareiškėjo argumentai dėl galinčių atsirasti nuostolių vertintini kaip pareiškėjo prielaida, kurią jis sieja su galimais dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose rezultatais, o tai negali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad UAB „G4S Lietuva“ nutraukė visas sutartis su bankais, kurios kėlė abejonių Konkurencijos tarybai (t. y. nutraukė pažeidimą), todėl vienintelis valstybės interesas – užtikrinti konkurenciją – jau buvo visiškai patenkintas, taip pat nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Minėta, kad pagal bendrą taisyklę skundo teismui dėl Konkurencijos tarybos nutarimo pateikimas neturi suspensyvinio efekto, o skundžiamo nutarimo galiojimas gali būti sustabdytas teismo tik išimtiniais atvejais, taip pat minėta, kad tiek pagal Europos Sąjungos teisę, tiek pagal nacionalinę teisę pripažįstama, jog už konkurencijos normų pažeidimus skiriamos baudos turi atgrasomąjį poveikį, taigi, padeda užtikrinti viešuosius interesus saugant sąžiningos konkurencijos laisvę. Teisės aktai nenumato, kad konkurencijos taisyklių pažeidimo, kurį nustato kompetentingas tirti tokius pažeidimus viešojo administravimo subjektas, nutraukimas, atleidžia šias taisykles pažeidusį ūkio subjektą nuo pareigos mokėti paskirtą baudą.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas yra rekomendavęs teismams, sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertinti ir prima facie argumentus dėl skundžiamo akto galiojimo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo prašyme pirmosios instancijos teismui nurodytais prima facie argumentais dėl skundžiamo atsakovo Nutarimo neteisėtumo, nenustatė aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų Nutarimą esant neteisėtą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė išimtinio pobūdžio aplinkybių, kurios teismui suteiktų pagrindą taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – t. y. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies (kiek ji yra susijusi su pareiškėju) 1 punkto ir 2.4 punkto galiojimą. Remdamasi išdėstytų motyvų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nenustatyta. Todėl atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirasis skundas tenkintinas, o pareiškėjo UAB „G4S Lietuva“ atskirasis skundas atmestinas. Skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis keičiama, atmetant visa apimtimi pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ atskirąjį skundą atmesti. Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį atmetant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis