2017-04-27 Nr. AB-9257-3-61-3-01591-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-353-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01591-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. B. 2015 m. kovo 10 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 17.2-1686; 2) priteisti iš atsakovo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 3 000,08 Eur (b. l. 1–3). Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 4–8).

Pareiškėja nesutiko su jai paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžio sumažinimu taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnius bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatos prieštaravo Konstitucijai. Mano, kad jos atžvilgiu taikytas teisinis reglamentavimas pažeidžia konstitucinius asmenų lygybės ir nuosavybės apsaugos principus.

Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 38–39).

Nurodė, kad atsakovas veikė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, todėl jo veiksmai buvo teisėti. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nebetaikomos. Mano, kad nėra pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra (b. l. 34–36).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo priteisti pareiškėjai G. B. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Kitą dalį pareiškėjos skundo tenkino iš dalies. Panaikino Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 17.2-1686 dalį, kuria atsisakyta išmokėti G. B. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatų taikymo. Priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, 773,56 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Likusią skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja prašė atnaujinti skundo padavimo terminą. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai.

Pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Pareiškėja skundą dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, laikytina, kad pareiškėjos skundas teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Tačiau terminas skundui dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. lapkričio 30 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo paduoti nėra praleistas.

Nustatyta, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. valstybinė pensija pareiškėjai mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Taigi, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas minėtu laikotarpiu remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Generalinė prokuratūra, skirdama valstybinę pensiją pareiškėjai, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., todėl šį pareiškėjos skundo dalis atmesta.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjai valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mažinama ir pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas nebuvo perskaičiuota.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-575-1831/2011, kurioje pažymėta, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Dėl nurodytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai, taikant šias nuostatas, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 773,56 Eur (2670,95 Lt) nepriemoka, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nes pareiškėjos teisės buvo pažeistos dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 d. liepos 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A552-2747/2012).

Teismas pažymėjo, kad situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos prieštarautų teisėtumo principui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A552-519/2013). Pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatų taikymo, todėl teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas naikinti ginčijamo Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 17.2-1686 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui šių nuostatų netaikyti.

III. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 69–71).

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino skundžiamo Generalinės prokuratūros sprendimo, priimto tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, teisėtumą (prieštaraudamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai), neteisėtai jį panaikino. Pažymi, kad savo turiniu panašioje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje konstatavo, kad pensijas išmokančios institucijos veiksmai / sprendimai buvo teisėti, ir kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumą.

Mano, kad teismas nepagrįstai vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu priteisė pareiškėjai iš Generalinės prokuratūros neišmokėtos pensijos dalį už laikotarpį iki nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjai pensija minėto įstatymo pagrindu nebemažinama nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl nėra teisinio pagrindo laikyti teisinius santykius tęstiniais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, kad pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pareiškėja G. B. su apeliaciniu skundu nesutinka, atsiliepime palaiko savo skunde išdėstytą poziciją ir prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (b. l. 73–75).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisinių santykių srityje.

Pareikšėja prašė priteisti jai valstybinės pensijos dalį neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų taikymo ir panaikinti atsakovo Generalinės prokuratūros sprendimą, kuriuo atsisakyta tenkinti atsakovui pateiktą prašymą dėl šios pensijos dalies išmokėjimo.

Teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, 773,56 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatų taikymo, bei panaikino atitinkamą atsakovo sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas paprastai netikrina tų sprendimo dalių, kurios apeliantui naudingos ir kurių jis neskundžia.

Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias nuostatas ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei argumentams, kuriais grindžiamas priimtas sprendimas, jų iš naujo nekartos, plačiau pasisakydama tik dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų.

Atsakovų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad Generalinė prokuratūra iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neturėjo teisinio pagrindo mokėti pareiškėjai jos reikalaujamo dydžio pensijos. Be to, teisiniai pensijų mokėjimo santykiai nelaikytini tęstiniais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, o Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pasisakydama dėl pastarojo atsakovų apeliacinio skundo argumento, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia (lot. be kita ko) Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjos teisė į valstybinę pensija turi būti ginama, todėl nurodytas apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme „sprendimų įvykdymu“ pripažįstamos situacijos, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentuojančios minėtus teisinius santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas laikomas neįvykdytu, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negalima konstatuoti sprendimo įvykdymo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A1-438/2005, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir kt.). Taigi kol viešojo administravimo subjekto sprendimas dėl ne visos paskirtos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Vertinant nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir atsakovų dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Pareiškėja, gindama savo teises dėl pensijos sumažinimo, kreipėsi į pensiją mokančią instituciją, be kita ko, prašydama panaikinti ir tą individualų administracinį aktą, kuriuo pensiją mokanti institucija netenkino pareiškėjos skundo dėl pensijos nepriemokos grąžinimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Atsižvelgus į tai, susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Ši teisės norma nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šiomis įstatymo nuostatomis ir įvertinusi nagrinėjamo ginčo specifiką, pažeistos teisės pobūdį bei asmenis, kurių teisės buvo pažeistos, sprendė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas.

Byloje nekyla ginčo dėl to, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mokama sumažinta pensija inter alia dėl to, kad buvo taikomos antikonstitucinėmis pripažintos įstatymų nuostatos, t. y. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis. Dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka (773,56 Eur už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) pareiškėjai išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pagrįstai pripažintas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas jį privalėjo pašalinti visa apimtimi.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas bei pagrįstai pareiškėjai priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, 773,56 Eur neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Be to, pirmosios instancijos teismas teisėtai panaikino Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 17.2-1686 dalį, kuria pareiškėjai atsisakyta išmokėti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatų taikymo.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą, remiantis jame nurodytais motyvais, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė