2020-10-28 Nr. AB-20331-3-61-3-03370-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3084-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03370-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas O. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 1 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., jam buvo užtikrinta galimybė praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, tačiau nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušais. Pataisos įstaigoje įrengtas bendras dušas, kuriame vienu metu maudosi 12 asmenų. Dėl neužtikrinto privatumo naudojantis dušu, pareiškėjas patyrė nuolatinį stresą, stiprius neigiamus vidinius išgyvenimus, sutriko miego ritmas, atsirado nepagrįstos panikos priepuoliai. Pagal teismų praktiką asmens buvimas duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Asmeniui, už vieną nusiprausimą duše neužtikrinant privatumo, priteisiama po 15 Eur neturtinės žalos.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. 2017 m. pradžioje Vilniaus I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis, turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis ar be jų. 2018 m. antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas yra grindžiamas vien tik abstrakčiais teiginiais, nesudarančiais pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų. Be to, pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimas jam atsirado neturtinė žala ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl, atsakovo įsitikinimu, reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo O. S. skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog jam buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, tačiau tvirtino, kad buvo priverstas maudytis duše su kitais kalinamais asmenimis, o tai žemino jo orumą, buvo pažeistas jo privatumas.

7. Teismas atkreipė dėmesį, jog nors teisės aktų nuostatos nenumato dušo kabinų atskyrimo, tačiau Vilniaus PN administracija, siekdama užtikrinti asmenų, besinaudojančių dušu, privatumą, dušo patalpoje yra įrengusi pertvaras. Įvertinęs byloje esančias nuotraukas, teismas nustatė, kad dušinėse tarp dušų yra pertvaros. Į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Taigi, nors teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše, ar atskirų kabinų įrengimu, nenustato, tačiau Vilniaus PN siekė sudaryti sąlygas suimtųjų ir nuteistųjų privatumui užtikrinti. Be to, dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus PN neturėjo įstatyminės pareigos dušo patalpoje įrengti atskirų kabinų nusiprausimui, teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė.

III. 8. Pareiškėjas O. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas pažymi, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušais. Taip pat pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog Vilniaus PN administracija dėjo pastangas užtikrinti privatumą dušuose. Pareiškėjo vertinimu, dušų įrengimas atskiriant juos 1,6 m pertvara neužtikrina besiprausiančio asmens privatumo ir tai laikytina pažeidimu. Pagal teismų praktiką toks dušų atskyrimas laikytinas asmens privatumo pažeidimu. Pareiškėjui nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, kad nebuvo pažeidimų, tenka atsakovui.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Jis visiškai neindividualizavo ir nepagrindė subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

12. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, atskleidė bylos esmę. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų bausmės atlikimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., atlyginimo priteisimo.

14. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušais iš esmės yra nepagrįstos. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus PN administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

17. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas (2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016), buvo pripažinta, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, tačiau vien pertvarų duše neįrengimas, nors ir neužtikrina visiško privatumo, nebuvo pripažintas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikėsi ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2335-556/2016; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1917-629/2019). Kitaip tariant, ginčui aktualiu laikotarpiu galioję Lietuvos Respublikos teisės aktai neįtvirtino reikalavimo pataisos įstaigų dušinėse įrengti pertvaras, o pertvarų dušinėse neįrengimas savaime nėra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis į bylą pateiktomis nuotraukomis, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl privatumo ir orumo pažeidimo vertintini kaip subjektyvus aplinkybių vertinimas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė nusiprausti duše kartą per savaitę, jo privatumas naudojantis dušu nebuvo pažeistas, o pareiškėjo teiginiai apie jo neigiamus išgyvenimus yra abstraktūs ir nepagrįsti įrodymais, taigi nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčijamu aspektu buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais.

19. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytas vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) – neegzistavimas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

20. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo O. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė