Legislator Case Law & Legislation
a9f0ed6e-9923-4f41-9fef-41d963fbb905 AI generated

a9f0ed6e-9923-4f41-9fef-41d963fbb905 · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number a9f0ed6e-9923-4f41-9fef-41d963fbb905
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

ieÅ¡kinį atsakovui Ergo Insurance SE, Lietuvoje veikiančiam per Ergo Insurance SE Lietuvos filialÄ , dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Jumaka“, uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Socialinės garantijos“. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė T. M. kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama priteisti iÅ¡ atsakovo Ergo Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per Ergo Insurance SE Lietuvos filialÄ , 43 443 Eur draudimo iÅ¡mokÄ , 5 procentų dydžio metines procesines palÅ«kanas bei bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Legislator headnote

AI generated

a9f0ed6e-9923-4f41-9fef-41d963fbb905 · Lietuvos apeliacinis teismas: Ä®vertinęs aplinkybes dėl nežymaus laiko intervalo tarp dviejų sutarčių galiojimo pabaigos ir pradžios, ilgalaikio tęstinio Å¡alių bendradarbiavimo, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad realÅ«s Å¡alių ketinimai buvo tęsti sutartinius santykius tomis pačiomis sÄ lygomis. Apibendrinęs Å¡ias iÅ¡vadas teismas konstatavo, kad draudimo sutartis iki apdraustojo mirties nepertraukiamai galiojo ilgiau kaip trejus metus. Tuo pagrindu atsakovo pozicijÄ dėl nedraudžiamojo įvykio teismas pripažino nepagrįsta.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

?Civilinė byla Nr.e2A-619-330/2018 Teisminio proceso Nr.2-55-3-01836-2017-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.1; 3.3.1.14. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. lapkričio 29 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų ArtÅ«ro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo Ergo Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per Ergo Insurance SE Lietuvos filialÄ , apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-5184-653/2017 pagal ieÅ¡kovės T.

M. ieÅ¡kinį atsakovui Ergo Insurance SE, Lietuvoje veikiančiam per Ergo Insurance SE Lietuvos filialÄ , dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Jumaka“, uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Socialinės garantijos“. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė T. M. kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama priteisti iÅ¡ atsakovo Ergo Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per Ergo Insurance SE Lietuvos filialÄ , 43 443 Eur draudimo iÅ¡mokÄ , 5 procentų dydžio metines procesines palÅ«kanas bei bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. IeÅ¡kovė nurodė, kad atsakovas (draudikas) su trečiuoju asmeniu UAB „Jumaka“ (draudėju) sudarė draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį. Apdraustuoju pagal Å¡iÄ sutartį buvo UAB „Jumaka” direktorius J. M.. Apdraustasis J. M. 2016 m. rugsėjo 16 d. mirė, mirties priežastis – savižudybė. J. M. kraujyje rasta 0,47 proc. etilo alkoholio.

3. Atsakovas atsisakė mokėti draudimo iÅ¡mokÄ vadovaudamasis Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 009 (toliau tekste – Draudimo taisyklių arba Taisyklių) 5.1.22 punktu, pagal kurį nedraudžiamaisiais įvykiais yra laikomi nelaimingi atsitikimai, kuriems įvykti turėjo įtakos alkoholio, narkotikų ar apsvaigimo tikslu panaudotų toksinių, psichotropinių ir kitų psichikÄ veikiančių medžiagų ar stipriai veikiančių vaistų vartojimas. Atsakovas 2017 m. birželio 5 d. sprendime konstatavo, kad apdraustojo J. M. neblaivumas turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui įvykti. 2017 m. liepos 18 d. sprendime atsakovas nurodė, kad įvykis yra nedraudžiamasis ne tik Draudimo taisyklių 5.1.22 punkto, bet ir 5.1.11 punkto pagrindu, nes nėra trejų metų nepertraukiamos draudimo apsaugos, kadangi laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. vasario 26 d. draudimo apsauga buvo nutrÅ«kusi.

4. IeÅ¡kovė su atsakovo sprendimais dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju nesutiko. PaaiÅ¡kino, kad dar nesibaigus draudimo apsaugai pagal draudimo liudijimÄ Nr. 770-2211608, kurios laikotarpis buvo nuo 2013 m. vasario 24 d. iki 2014 m. vasario 24 d., iÅ¡ draudimo brokerės buvo gauti dokumentai, patvirtinantys, kad draudėja UAB „Jumaka” pateikė praÅ¡ymÄ pratęsti draudimo sutarties galiojimÄ . Brokerė iÅ¡siuntė laiÅ¡kÄ atsakovui dėl draudimo sutarties pratęsimo. Atsakovas sutartį pratęsė ir iÅ¡davė draudimo liudijimÄ Nr. 770-2213691 (laikotarpis nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2015 m. vasario 26 d.). Atsakovas pateikė ieÅ¡kovei 2017 m. rugpjūčio 11 d. pažymÄ , kuri patvirtina, kad draudimo sutartis tarp UAB „Jumaka” ir atsakovo galiojo nuo 2007 m. vasario 23 d. iki 2017 m. vasario 26 d. Å ios aplinkybės, ieÅ¡kovės nuomone, įrodo, kad draudimo apsauga galiojo nepertraukiamai trejus metus.

5. IeÅ¡kovė nurodė, kad atsakovas neįvykdė prievolės laiku ir tinkamai iÅ¡duoti naujÄ draudimo liudijimÄ , todėl negali Å¡ia aplinkybe vadovautis įrodinėjant draudimo apsaugos galiojimo nutrÅ«kimÄ . IeÅ¡kovės teigimu, faktinės aplinkybės patvirtina, kad UAB „Jumaka” siekė, jog draudimo apsauga nenutrÅ«ktų ir prašė pratęsti draudiminės apsaugos galiojimÄ , draudikas neprieÅ¡taravo pratęsimui ir iÅ¡duodamas draudimo liudijimÄ nenurodė jokių pastabų, todėl laikytina, kad tikroji sutarties Å¡alių valia buvo nenutraukti draudimo apsaugos. IeÅ¡kovės nuomone, atsakovo draudimo taisyklių 5.1.11 punktas prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

6. IeÅ¡kovė nurodė, kad atsakovo Draudimo taisyklių 5.1.22 punkto nuostata taikytina tik nelaimingo atsitikimo atveju, tačiau negali bÅ«ti taikoma savižudybės atveju. IeÅ¡kovės aiÅ¡kinimu, atsakovas neįrodė, kad J. M. savižudybei įtakos turėjo alkoholio vartojimas. Akcentavo aplinkybę, kad daugelyje Europos SÄ jungos valstybių, esant tokiai alkoholio koncentracijai kraujyje, asmenims leidžiama vairuoti transporto priemones, tokiu bÅ«du laikoma, kad žmogus gali ne tik objektyviai vertinti situacijÄ , bet gali valdyti padidinto pavojaus Å¡altinį.

7. Atsakovas su ieÅ¡kiniu nesutiko. Nurodė, kad draudimo sutartis neatitinka vartojimo sutarties požymių. Pagal Draudimo taisykles savižudybė laikoma nelaimingu atsitikimu. Pasak atsakovo, medicinos praktika rodo, jog alkoholis palengvina apsisprendimÄ savižudybei. Apdraustojo sÅ«nus ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kad apdraustasis sirgo depresija, kad jam buvo iÅ¡raÅ¡yti vaistai. Atsakovui pareikalavus suteikti informacijÄ apie apdraustojo gydymÄ , ieÅ¡kovė tokios informacijos nesuteikė, tuo pažeisdama Draudimo taisykles.

8. Atsakovo vertinimu, savižudybė yra ilgalaikis ne vienerius metus trunkantis procesas, todėl su draudėja buvo susitarta dėl laikotarpio, kuriam suėjus būtų laikoma, kad apdraustasis neturėjo tyčinių ketinimų atimti sau gyvybę. Pateikti duomenys patvirtina, kad draudimo sutarčių galiojimas nesudarė nepertraukiamos laike trejų metų sekos.

9. Trečiasis asmuo UADBB „Socialinės garantijos“ su ieÅ¡kiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad draudėja UAB „Jumaka“ nuo 2007 metų nepertraukiamai buvo lojalus atsakovo klientas, o J. M. ir jo Å¡eimos nariai nuolat buvo draudžiami nuo 2002 metų. Trečiojo asmens žiniomis, J. M. 2014 m. vasario 24 d. ryte buvo nuvykęs į draudimo bendrovę ir prašė atsiųsti draudimo liudijimus darbuotojų draudimui pratęsti bei sÄ skaitÄ Ä¯mokoms sumokėti. Tos dienos vakare praÅ¡yti dokumentai nebuvo gauti, todėl J. M. kreipėsi į draudimo brokerį. Brokeris kreipėsi į atsakovÄ praÅ¡ydamas pateikti naujus draudimo liudijimus pagal tas pačias sÄ lygas ir pritaikyti nuolaidÄ už ilgametį draudimÄ . 2017 m. vasario 26 d. atsakovas pateikė draudimo liudijimų projektus. Brokeriui praÅ¡ant, draudimo liudijimai buvo gauti tomis pačiomis sÄ lygomis bei pritaikius draudimo tęstinumo nuolaidÄ .

10. Trečiasis asmuo UAB „Jumaka“ su ieÅ¡kiniu sutiko, prašė jį tenkinti. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 11. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieÅ¡kovės T. M. ieÅ¡kinį patenkino – ieÅ¡kovės naudai priteisė iÅ¡ atsakovo Ergo Insurance SE 43 443 Eur draudimo iÅ¡mokÄ , 5 procentų dydžio metines procesines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.

12. Atsakovo Draudimo taisyklėse numatyta, jog apdraustojo asmens savižudybė yra nedraudžiamasis įvykis, jeigu nepertraukiamos draudimo apsaugos galiojimo laikotarpis yra trumpesnis nei treji metai. CK 6.1014 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad draudikas neatleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, kai ji pagal draudimo sutartį turi būti mokama apdraustojo mirties atveju, o mirtis įvyko dėl savižudybės, bet draudimo sutartis galiojo daugiau kaip trejus metus. Teismas sprendė, jog šis teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju yra aktualus, kadangi apdraustojo mirties priežastimi tapo savižudybė, o tarp šalių kilo ginčas dėl draudimo apsaugos galiojimo termino nepertraukiamumo.

13. Vertindamas draudimo sutarties trukmę teismas atsižvelgė į trečiojo asmens UADBB „Socialinės garantijos“ atsiliepime į ieÅ¡kinį nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, kad apdraustojo valia buvo tęsti nuo 2007 metų susiklosčiusius draudimo santykius tomis pačiomis sÄ lygomis. IÅ¡analizavęs Å¡alių paaiÅ¡kinimus ir iÅ¡tyręs įrodymus, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ne dėl nuo draudėjos priklausančių aplinkybių, bet dėl atsitiktinių faktorių – draudimo brokerio, draudimo kompanijos ir galbÅ«t apdraustojo asmens nesusikalbėjimo – draudimo sutartis buvo sudaryta 2014 m. vasario 26 d., nors prieÅ¡ tai galiojusios sutarties terminas baigėsi 2014 m. vasario 24 d.

Ä®vertinęs aplinkybes dėl nežymaus laiko intervalo tarp dviejų sutarčių galiojimo pabaigos ir pradžios, ilgalaikio tęstinio Å¡alių bendradarbiavimo, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad realÅ«s Å¡alių ketinimai buvo tęsti sutartinius santykius tomis pačiomis sÄ lygomis. Apibendrinęs Å¡ias iÅ¡vadas teismas konstatavo, kad draudimo sutartis iki apdraustojo mirties nepertraukiamai galiojo ilgiau kaip trejus metus. Tuo pagrindu atsakovo pozicijÄ dėl nedraudžiamojo įvykio teismas pripažino nepagrįsta.

14. Ä®vertinęs aplinkybes dėl alkoholio vartojimo įtakos nelaimingam atsitikimui, teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog apdraustojo kraujyje nustatyta alkoholio koncentracija realiai turėjo įtakos savižudybei. Teismas pažymėjo, kad sutarties sÄ lygos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos ne formaliai, o atsižvelgiant į Å¡alių ketinimus, į tai kokiÄ prasmę tokiomis pat aplinkybėmis sutarties sÄ lygoms bÅ«tų suteikę analogiÅ¡ki Å¡alims protingi asmenys. Teismo vertinimu, sutarties sÄ lygÄ , pagal kuriÄ nedraudžiamaisiais įvykiais yra laikomi nelaimingi atsitikimai, kuriems įvykti turėjo įtakos alkoholio, narkotikų ar apsvaigimo tikslu panaudotų toksinių, psichotropinių ir kitų psichikÄ veikiančių medžiagų ar stipriai veikiančių vaistų vartojimas, Å¡alys numatė siekdamos kvalifikuoti įvykį nedraudžiamuoju tuo atveju, jei tarp apdraustojo veiksmų, pavartojus nurodytas medžiagas ar vaistus, ir įvykio bÅ«tų pakankamas priežastinis ryÅ¡is.

Teismo vertinimu, byloje neįrodyta, kad nagrinėjamu atveju alkoholis turėjo reikÅ¡mingÄ Ä¯takÄ Ä¯vykiui įvykti. Teismas nepagrįsta pripažino atsakovo pozicijÄ dėl Å¡ios nedraudžiamojo įvykio sÄ lygos egzistavimo.

15. Teismas nepagrįstais pripažino atsakovo argumentus dėl reikalautų duomenų apie apdraustojo gydymÄ si ir vartotus vaistus nepateikimo draudikui. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nenurodė, kokiÄ reikÅ¡mę galėtų turėti Å¡i informacija sprendžiant dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, jog praÅ¡omos informacijos nesuteikimas turėjo esminę įtakÄ atsakovo galimybei įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu. Teismas laikėsi nuostatos, kad reikalaujamų duomenų nepateikimas nesuteikia atsakovui teisės nemokėti draudimo iÅ¡mokos arba jÄ sumažinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 16. Apeliaciniu skundu atsakovas Ergo Insurance SE, Lietuvoje veiklÄ vykdantis per Ergo Insurance SE Lietuvos filialÄ , praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais esminiais argumentais: 16.1. Teismas nepagrįstai ginčo draudimo sutartį kvalifikavo vartojimo sutartimi. Ginčo draudimo sutartis neatitinka vartojimo sutarties požymių.

Draudimo objektu yra draudėjos UAB „Jumaka“ turtiniai interesai. Teisė į draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovei perėjo specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių draudimo iÅ¡mokos dėl apdraustojo mirties mokėjimÄ , pagrindu, tačiau tai nepaneigia draudimo sutartyje įtvirtintos sÄ lygos, kad Å¡ia sutartimi Å¡alys siekė apdrausti draudėjos – įmonės, o ne apdraustojo fizinio asmens turtinius interesus. 16.2. Teismas nepagrįstai modifikavo Draudimo taisyklių 5.1.11. punkto sÄ lygÄ .

Teismas be pagrindo pripažino draudimo apsaugos tęstinumo aplinkybę. Draudimo apsauga savižudybės atveju buvo siejama su iki savižudybės dienos galiojusių draudimo sutarčių nepertraukiamumu. Nedraudžiamajam įvykiui savižudybės atveju konstatuoti teisinės reikÅ¡mės neturi, dėl kokių priežasčių buvo nutraukta draudimo apsauga. Nagrinėjamu atveju yra svarbus tik faktas, kad draudimo apsauga buvo pertraukta. Dėl Å¡ios aplinkybės byloje nėra ginčo. 16.3. Draudėja turėjo žinoti apie draudiminės apsaugos pertraukimÄ , tačiau iki apdraustojo savižudybės dienos pastabų dėl Å¡ios aplinkybės (draudiminės apsaugos pertraukimo) nepareiÅ¡kė.

Å i aplinkybė patvirtina, kad draudimo sutarties Å¡alys neturėjo ketinimų turėti nepertraukiamÄ draudimo apsaugÄ . Kitaip aiÅ¡kindamas Å¡iÄ aplinkybę teismas įsiterpė į Å¡alių kompetencijÄ modifikuoti sutartį. 16.4. Teismas nepagrįstai netaikė Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalyje numatytų teisinių pasekmių dėl ieÅ¡kovės fiduciarinės pareigos glaudžiai bendradarbiauti su atsakovu pažeidimo. IeÅ¡kovė pagal Draudimo taisykles turėjo pareigÄ pateikti draudiko reikalautus dokumentus.

Ikiteisminio tyrimo metu specialistui nebuvo suformuluota užduotis iÅ¡tirti savižudybę lėmusius veiksnius. Atsakovas dėl ieÅ¡kovės nebendradarbiavimo negalėjo pasinaudoti Draudimo įstatymo 98 straipsnio 4 ir 5 dalyse įtvirtintomis teisėmis. Tokios ieÅ¡kovės pareigos nevykdymas leidžia sumažinti draudimo iÅ¡mokÄ arba jos nemokėti. Å i aplinkybė laikytina savarankiÅ¡ku pagrindu ieÅ¡kinį atmesti. 16.5. Teismas nepagrįstai nekonstatavo alkoholio įtakos apdraustojo savižudybei ir pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymÄ .

Teismas nepagrįstai vertino priežastinį ryšį tarp alkoholio vartojimo ir savižudybės, kai pagal Draudimo taisykles turėjo būti vertinamas alkoholio poveikis apdraustojo apsisprendimui įvykdyti savižudybę. Medicinos praktika rodo, kad didžioji dalis savižudybių susijusios su alkoholio vartojimu. Tai lemia, kad alkoholis turi įtakos savižudybei. Draudimo taisyklės dėl savižudybės įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju nereikalauja nustatyti, kad alkoholio vartojimas būtų lemiamas veiksnys savižudybei įvykti.

Nagrinėjamu atveju ne atsakovui, o nebendradarbiaujančiai ieÅ¡kovei kilo pareiga įrodyti, kad alkoholis neturėjo įtakos apdraustojo savižudybei. 16.6. Teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1014 straipsnio 4 dalies normÄ . Å ioje normoje įstatymų leidėjas draudiko pareigÄ mokėti draudimo iÅ¡mokÄ (suėjus trejų metų terminui iki savižudybės dienos) sieja su vienos ilgalaikės draudimo sutarties sudarymu. Nagrinėjamu atveju draudimo sutartys buvo sudaromos vienerių metų laikotarpiui.

17. IeÅ¡kovė T. M. atsiliepime į atsakovo Ergo Insurance SE apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o atsakovo apeliacinį skundÄ atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas tokiais argumentais: 17.1. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad teismas netinkamai modifikavo Draudimo taisyklių 5.1.11 punktÄ . Teismas teisingai konstatavo, jog draudimo apsauga galiojo daugiau kaip 10 metų. Ne nuo draudėjos priklausančių aplinkybių 2014 m. vasario 24 d. pasibaigusi sutartis buvo pratęsta 2014 m. vasario 26 d.

Nei draudėja, nei apdraustasis neiÅ¡reiÅ¡kė valios nutraukti sutartį. Teismas pagrįstai sprendė, kad laiko trukmė tarp draudimo sutarčių galiojimo pradžios ir pabaigos buvo nežymi, kad Å¡alių valia buvo tęsti draudimo apsaugÄ . Atsakovė nepateikė duomenų, paneigiančių Å¡iÄ teismo iÅ¡vadÄ . 17.2. Tikruosius Å¡alių ketinimus ir lÅ«kesčius patvirtino trečiasis asmuo UADBB „Socialinės garantijos“. Pateikti įrodymai ir paaiÅ¡kinimai patvirtina, kad atsakovas draudimo sutartis laikė tęstinėmis. 17.3.

Atsakovas nutyli ir nekomentuoja tarp Å¡alių susiklosčiusių teisinių santykių bei aplinkybių, dėl kurių susidarė vienos paros laiko tarpas, bei draudėjo pareigos informuoti apdraustÄ jį apie teisines pasekmes. Draudimo apsaugos galiojime dviejų dienų spraga susidarė iÅ¡imtinai dėl atsakovo kaltės. Atsakovas neįvykdė prievolės laiku ir tinkamai iÅ¡duoti naujÄ draudimo liudijimÄ , todėl Å¡ia aplinkybe negali vadovautis įrodinėdamas draudimo apsaugos nutrÅ«kimÄ . 17.4. Jeigu draudimo liudijimas neatitinka draudėjo raÅ¡ytinio praÅ¡ymo turinio, o sutartis buvo sudaryta akceptuojant draudėjo pasiÅ«lymÄ sudaryti draudimo sutartį, pirmenybė teikiama draudėjo raÅ¡ytiniam praÅ¡ymui.

Draudikas prisiimtos rizikos gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu neginčijamai įrodo, jog maksimaliai tinkamai vykdė savo veiklÄ ir iÅ¡aiÅ¡kino draudėjui teisines pasekmes dėl draudimo apsaugos nutraukimo. Atsakovas draudėjos neinformavo apie draudimo apsaugos nutrÅ«kimo pasekmes. 17.5. Atsakovas nepagrįstai tvirtina, kad teismas nesuteikė jam galimybės rinkti įrodymus, kurie padėtų nustatyti apdraustojo mirties priežastį. Atsakovas praÅ¡ymÄ apklausti liudytojÄ pateikė pavėluotai. 17.6.

Atsakovas ignoruoja CK 6.1014 straipsnio 4 dalyje įtvirtintÄ nuostatÄ . Atsakovo pastangos surasti pagrindus įvykio pripažinimui nedraudžiamuoju yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingos, nes įstatymas tokiu atveju nustatė tik vienÄ sÄ lygÄ â€“ draudimo sutarties galiojimas mažiau kaip tris metus. Atsakovo pateiktoje pažymoje nurodyta, kad draudimo sutartis galiojo nuo 2007 m. vasario 23 d. iki 2017 m. vasario 26 d. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 18.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Dėl esminių aplinkybių ir ginčo esmės 19. Pagal CK 6.987 straipsnio nuostatas draudimo sutartimi viena Å¡alis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytÄ draudimo įmokÄ (premijÄ ) sumokėti kitai Å¡aliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytÄ draudimo iÅ¡mokÄ , apskaičiuotÄ Ä¯statyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

Draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visÄ Ä¯manomÄ , bet ribotÄ draudimo rizikÄ ; suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje, kuri paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sÄ lygų, pagrindu prisijungimo bÅ«du (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2013).

20. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo iÅ¡mokÄ . Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiÅ¡kinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ . Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastÄ , draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau Å¡alys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiÅ¡kiai draudimo sutartyje nustatytų sÄ lygų Å¡is įvykis nelemia draudiko pareigos iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ .

Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sÄ lygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo iÅ¡mokÄ . Tokios sÄ lygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sÄ lygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai paÅ¡alina draudiko pareigÄ mokėti draudimo iÅ¡mokÄ ab initio (iÅ¡ anksto), o sÄ lygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo iÅ¡mokos, buvimas įpareigoja draudikÄ arba ginÄÄ sprendžiantį teismÄ vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumÄ , jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-316/2013).

21. Draudikas privalo užtikrinti sutarties sÄ lygų teisinį apibrėžtumÄ ir jų suderinamumÄ , draudimo taisyklėse pateiktos sÄ vokos turi bÅ«ti kiek įmanoma aiÅ¡kiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytÄ draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, Å¡ias sÄ lygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimÄ dėl draudimo iÅ¡mokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi bÅ«ti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sÄ lygose.

Jeigu sutarties sÄ lygos suformuluojamos nepakankamai aiÅ¡kiai, teismas, spręsdamas Å¡alių ginÄÄ dėl sutarties sÄ lygų vykdymo, jas aiÅ¡kina, vadovaudamasis sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014).

22. IÅ¡ byloje esančių duomenų nustatyta ir Å¡alių neginčijama, kad 2016 m. vasario 26 d. atsakovas Ergo Insurance SE (draudikas) ir trečiasis asmuo UAB „Jumaka“ (draudėja) sudarė draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, galiojusiÄ nuo 2016 m. vasario 26 d. 12.00 val. iki 2017 m. vasario 26 d. 12.00 val. Pagal Å¡iÄ sutartį UAB „Jumaka“ direktorius J. M. buvo apdraustasis asmuo. 2016 m. rugsėjo 16 d. apdraustasis mirė dėl savižudybės. Apdraustojo mirties priežasčiai nustatyti buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kurio metu, be kita ko, nustatyta, kad apdraustojo kraujyje buvo rasta 0,47 promilės, o Å¡lapime – 0,95 promilės etilo alkoholio.

Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad iki apdraustojo mirties momento trejų metų laikotarpiu galiojo ir šios UAB „Jumaka“ bei atsakovo sudarytos tapataus turinio draudimo sutartys: Nr. 770-2215930 (laikotarpis nuo 2015 m. vasario 26 d. 12.00 val. iki 2016 m. vasario 26 d. 12.00 val.); Nr. 2213691 (laikotarpis nuo 2014 m. vasario 26 d. 12.00 val. iki 2015 m. vasario 26 d. 12.00 val.) ir Nr. 770-2211608 (laikotarpis nuo 2013 m. vasario 24 d. 12.00 val. iki 2014 m. vasario 24 d. 12.00 val.).

23. Atsakovas atsisakė mokėti draudimo iÅ¡mokÄ nurodęs, kad įvykis (apdraustojo mirtis) yra nedraudžiamasis. Å iÄ pozicijÄ atsakovas grindė Draudimo taisyklių 5.1.22 ir 5.1.11 punktų nuostatomis, tvirtindamas, kad įvykiui (savižudybei) įtakos turėjo tai, jog įvykio metu apdraustasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kad nebuvo įvykdytas draudimo taisyklių reikalavimas iki savižudybės įvykio trejus metus nepertraukiamai galioti draudimo apsaugai. Atsakovas įžvelgė dar vienÄ savarankiÅ¡kÄ pagrindÄ nemokėti draudimo iÅ¡mokos remiantis tuo motyvu, jog ieÅ¡kovė (apdraustojo turto ir turtinių teisių paveldėtoja) atsisakė pateikti draudikui duomenis apie apdraustojo gydymÄ si ir vartotus vaistus, tokiu bÅ«du pažeisdama Draudimo įstatymo 98 straipsnio 1 dalyje ir Taisyklių 7.1.5 punkte įtvirtintas pareigas.

Dėl draudimo apsaugos nepertraukiamumo 24. Atsakovo parengtų Draudimo taisyklių 5.1 punkte iÅ¡vardinti atvejai, kuomet nelaimingi įvykiai nepripažįstami draudžiamaisiais. Taisyklių 5.1.11 punkte nurodyta, kad nedraudžiamuoju įvykių laikoma savižudybė, jeigu nepertraukiamos draudimo apsaugos galiojimo laikotarpis yra trumpesnis nei 3 metai. Å i nuostata iÅ¡ esmės atitinka CK 6.1014 straipsnio 4 dalies imperatyviÄ normÄ , pagal kuriÄ draudikas neatleidžiamas nuo draudimo iÅ¡mokos mokėjimo, kai ji pagal draudimo sutartį turi bÅ«ti mokama apdraustojo mirties atveju, o mirtis įvyko dėl savižudybės, bet draudimo sutartis galiojo daugiau kaip trejus metus.

Byloje vertinant trejų metų nepertraukiamos draudimo apsaugos galiojimo sÄ lygos egzistavimÄ , nustatyta, kad Å¡ioje trejų metų draudimo apsaugos sekoje yra įsiterpęs dviejų dienų laikotarpis, kuomet draudimo apsauga buvo nutrukusi – 2014 m. vasario 24 d. pasibaigus vienos sutarties galiojimui, kita sutartis buvo sudaryta 2014 m. vasario 26 d. Å i aplinkybė Å¡alių neginčijama, tačiau tarp Å¡alių kilo nesutarimas dėl Å¡ios aplinkybės vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, proceso dalyvių paaiÅ¡kinimus, suformulavo iÅ¡vadÄ , kad draudėja siekė turėti nepertraukiamÄ draudimo apsaugÄ , o nurodyto dviejų dienų laikotarpio be draudimo apsaugos atsiradimÄ sÄ lygojo nuo draudėjos nepriklausančios aplinkybės – draudiko ir draudimo brokerio nesusikalbėjimas, todėl nusprendė, jog atsakovas nepagrįstai įvykį laiko nedraudžiamuoju pagal Taisyklių 5.1.11 punktÄ .

Atsakovo (apelianto) aiÅ¡kinimu, pirmosios instancijos teismas tokiu bÅ«du neteisėtai modifikavo Å¡alių sudarytos sutarties sÄ lygas, o byloje nustatytos aplinkybės esÄ patvirtina, kad draudėja (trečiasis asmuo) nesiekė draudimo apsaugos nepertraukiamumo. Apelianto nuomone, teismas taipogi nepagrįstai ginčo santykiams taikė CK 6.1014 straipsnio 4 dalyje įtvirtintÄ teisės normÄ . Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su Å¡iais apelianto argumentais.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos ir pirmosios instancijos teismo akcentuotos aplinkybės patvirtina, kad draudėjos valia buvo tęsti dar nuo 2007 metų susiklosčiusius draudimo santykius tomis pačiomis sÄ lygomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Å¡iÄ aplinkybę patvirtina trečiojo asmens (draudimo brokerio) duoti paaiÅ¡kinimai, jog besibaigiant sudarytos sutarties terminui, draudėjos vadovas (kuris taip pat buvo ir apdraustasis), nedelsdamas kreipėsi į atsakovÄ , o draudikui neįvykdžius pareigos pateikti draudimo sutartį ir liudijimÄ , netrukus kreipėsi pagalbos ir į draudimo brokerį, kuriam tarpininkaujant buvo iÅ¡duoti draudimo dokumentai anksčiau galiojusių draudimo sutarčių sÄ lygomis ir atsižvelgiant į kliento lojalumÄ .

Tokių aplinkybių vertinimas lemia iÅ¡vadÄ , jog teismas turėjo pakankamÄ pagrindÄ konstatuoti draudimo santykių, o tuo pačiu ir draudimo apsaugos tęstinumÄ (nepertraukiamumÄ ). Kolegija pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , jog nežymų laikotarpį be draudimo apsaugos lėmė bÅ«tent atsakovo veiksmai (neveikimas).

26. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu teismo vertinimu, apeliaciniame skunde deklaratyviai tvirtina, kad draudėja nesiekė draudimo apsaugos nepertraukiamumo, kÄ esÄ patvirtina aplinkybė, jog gavusi draudimo dokumentus, dėl jų nereiÅ¡kė pastabų. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad tokiu bÅ«du apeliantas kvestionuoja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tinkamumÄ nagrinėjamoje byloje. Ä®rodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiÅ¡kinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė atsakovas, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai.

27. Nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, jog nagrinėjamu atveju nėra svarbios priežastys, lėmusios draudimo apsaugos trumpalaikį nutrÅ«kimÄ , kadangi reikÅ¡mingas tik pats Å¡ios esminės aplinkybės (apsaugos nutrÅ«kimo) faktas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad, kai kyla Å¡alių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sÄ lygų, sutartis turi bÅ«ti aiÅ¡kinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sÄ lygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslÄ , jos sudarymo aplinkybes, į Å¡alių derybas dėl sutarties sudarymo, Å¡alių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikÅ¡mingas aplinkybes.

Sutarties sÄ lygos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos taip, kad aiÅ¡kinimo rezultatas nereikÅ¡tų nesÄ Å¾iningumo vienos iÅ¡ Å¡alių atžvilgiu. AiÅ¡kinant sutartį, bÅ«tina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles, turi bÅ«ti kiek įmanoma tiksliau iÅ¡siaiÅ¡kinta Å¡alių valia, iÅ¡reikÅ¡ta joms sudarant sutartis ir prisiimant iÅ¡ tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus.

IÅ¡ nurodytų sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiÅ¡kinimo metodas, įpareigojantis aiÅ¡kintis tikruosius Å¡alių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiÅ¡kinimu (objektyviojo sutarties aiÅ¡kinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo bÅ«ti aiÅ¡kinama sÄ Å¾iningai. Å ie esminiai sutarčių aiÅ¡kinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties Å¡alių ketinimus ir aiÅ¡kinti sutartį sÄ Å¾iningai) lemia bÅ«tinybę aiÅ¡kinant sutarties sÄ lygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikÅ¡mę, tačiau įvertinti ir sutarties Å¡alių elgesį, jų subjektyviÄ nuomonę dėl sutarties sÄ lygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sÄ lygų suvokimÄ .

Dėl to reikÅ¡minga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiÅ¡kinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais Å¡alių veiksmais, nes faktiniai Å¡alių veiksmai reikÅ¡mingi siekiant nustatyti tikruosius Å¡alių ketinimus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2012 ir joje nurodytÄ kasacinio teismo praktikÄ ).

28. Apeliaciniame skunde pateikiami iliustraciniai pavyzdžiai (laimo, erkinio encefalito ir kitų ligų atvejais taikomi draudimo apsaugos įsigaliojimo terminai) yra reikÅ¡mingi aiÅ¡kinant ginčo sutarties sÄ lygos esmę. Apelianto pateiktuose pavyzdžiuose (konkrečių ligų, rizikų atvejais) draudimo apsaugos įsigaliojimo momentas siejamas su konkrečių ligų inkubaciniais laikotarpiais. Taigi, nustatant tokius apsaugos įsigaliojimo terminus, iÅ¡ esmės siekiama iÅ¡vengti draudiko rizikos, kuomet draudėjas arba apdraustasis asmuo, jau egzistuojant draudžiamajam įvykiui (nors tuo metu dar gali to objektyviai nesuvokti) siekia rizikÄ perkelti draudikui.

IÅ¡ esmės panaÅ¡iai ginčo sÄ lygos paskirtį atsakovas aiÅ¡kino ir pirmosios instancijos teisme, nurodęs, kad savižudybė yra ilgalaikis ne vienerius metus trunkantis procesas, todėl su draudėja buvo susitarta dėl laikotarpio, kuriam suėjus yra laikoma, kad apdraustasis neturėjo tyčinių ketinimų atimti sau gyvybę. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo Taisyklių sÄ lygÄ CK 6.1014 straipsnio 4 dalies normos, apelianto pateiktų paaiÅ¡kinimų ir pavyzdžių (dėl kitų rūšių rizikų) kontekste, daro iÅ¡vadÄ , jog tokia sÄ lyga užtikrinami draudiko interesai.

Nagrinėjamu atveju bÅ«tina įvertinti ginčo įvykio ypatumus – mirties įvykį sukelia sÄ moningi apdraustojo veiksmai atimant sau gyvybę. Tokiu bÅ«du tiek pagal įstatyme (CK 6.1014 straipsnio 4 dalis) įtvirtintÄ teisinį reguliavimÄ , tiek analizuojamÄ Taisyklių sÄ lygÄ , praėjus trejų metų laikotarpiui laikoma (daroma prielaida), jog draudėjui ir draudikui sukuriant sutartinius teisinius santykius, nebuvo ketinimo įvykdyti savižudybę ir toks įvykis laikytinas draudžiamuoju nelaimingu atsitikimu.

Analizuojamu atveju nustatytas itin nežymus draudimo apsaugos pertraukimas laike nepaneigia aptarto teisinio reguliavimo esmės ir paskirties, nesukelia draudikui didesnės atsakomybės, nei buvo susitarta Å¡alių. Juolab kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo suformuluotos iÅ¡vados, jog draudimo apsaugos pertraukimÄ lėmė bÅ«tent apelianto veiksmai, nesant tame draudėjos kaltės.

29. Pagal CK 6.991 straipsnio 3 dalyje įtvirtintÄ teisinį reguliavimÄ , jeigu draudimo liudijimas neatitinka draudėjo raÅ¡ytinio praÅ¡ymo turinio, o sutartis buvo sudaryta akceptuojant draudėjo pasiÅ«lymÄ sudaryti sutartį, pirmenybė suteikiama draudėjo raÅ¡ytiniam praÅ¡ymui. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad draudėja siekė ilgalaikių draudimo santykių tęstinumo – besibaigiant draudimo sutarties terminui pateikė praÅ¡ymÄ dėl draudimo sutarties pratęsimo. Nors formaliai ir atsirado draudiminės apsaugos dviejų dienų trukmės pertrÅ«kis, tačiau draudikas, bÅ«damas profesionaliÄ ja Å¡ių santykių Å¡alimi, dėl to nereiÅ¡kė pastabų, o naujÄ sutartį sudarė pagal draudėjos praÅ¡yme, pateiktame iki ankstesnės draudimo sutarties termino pabaigos, iÅ¡dėstytas sÄ lygas (tęsti sutartį, taikyti nuolaidÄ už lojalumÄ , leisti draudimo įmokÄ mokėti dalimis pagal anksčiau galiojusių sutarčių sÄ lygas).

Šiuo atveju teikiant pirmenybę draudėjos prašymui, konstatuotinas draudimo santykių tęstinumo ir nepertraukiamumo faktas.

30. Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog draudėjai buvo žinoma apie pertrÅ«kį draudimo apsaugoje, ir draudėjos neveikimas neva patvirtina, jog draudimo apsaugos nepertraukiamumo nebuvo siekiama. Viena vertus, dėl Å¡io argumento reikÅ¡mės įrodymų vertinimo procese pasisakyta ankstesnėje Å¡ios nutarties dalyje. Kita vertus, kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad draudikas prisiimtos rizikos gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu neginčijamai įrodo, kad maksimaliai tinkamai vykdė savo pareigÄ ir iÅ¡aiÅ¡kino draudėjui teisines pasekmes dėl draudimo apsaugos nutraukimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-797/2003).

Toks kasacinio teismo aiÅ¡kinimas lemia, jog bÅ«tent apeliantas, prieÅ¡ sudarydamas naujÄ draudimo sutartį, turėjo konstatuoti ir akcentuoti draudimo apsaugos pertraukimo faktÄ , įvertinti jo reikÅ¡mę draudimo apsaugai ir jÄ iÅ¡aiÅ¡kinti draudėjai. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės byloje nenustatytos. Tai papildomai patvirtina, kad apeliantas ginčo santykius laikė tęstiniais, o nereikÅ¡mingam draudimo pertrÅ«kiui neskyrė jokios teisinės ir juolab draudėjai nepalankios reikÅ¡mės.

31. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.1014 straipsnio 4 dalies norma, pagal kuriÄ draudikas neatleidžiamas nuo draudimo iÅ¡mokos mokėjimo, kai ji pagal draudimo sutartį turi bÅ«ti mokama apdraustojo mirties atveju, o mirtis įvyko dėl savižudybės, bet draudimo sutartis galiojo daugiau kaip trejus metus. Apelianto nuomone, Å¡ioje normoje įstatymų leidėjas draudiko pareigÄ mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , suėjus trejų metų terminui iki savižudybės dienos, sieja su vienos ilgalaikės draudimo sutarties sudarymu, kai nagrinėjamu atveju visos draudimo sutartys buvo sudaromos vienerių metų laikotarpiui.

Toks nurodyto teisinio reguliavimo aiÅ¡kinimas neturi pagrindo. Kolegija konstatuoja, jog įstatymų leidėjas nurodytÄ draudiko pareigÄ susiejo su draudimo apsaugos nepertraukiamumu, o ne su atskirų sutarčių termino trukme. Toks imperatyvus teisinis reguliavimas visiÅ¡kai atitinka apelianto Draudimo taisykles. Apelianto pageidaujamu bÅ«du vertinant Å¡iÄ Ä¯statymo normÄ , bÅ«tų sudarytos sÄ lygos iÅ¡vengti jos imperatyvumo, nes kiekvienÄ kartÄ draudimo santykių tęstinumo aiÅ¡kinimas priklausytų tik nuo draudiko valios ir geranoriÅ¡kumo, t. y. vertinimo, ar draudimo teisiniai santykiai yra tęstiniai, ar kiekvienu atveju ribojami sutarties terminu.

Dėl alkoholio vartojimo įtakos nelaimingam atsitikimui 32. Pagal apelianto Draudimo taisyklių 5.1.22 punktÄ , nedraudžiamaisiais įvykiais yra laikomi nelaimingi atsitikimai, kuriems įvykti turėjo įtakos alkoholio, narkotikų ar apsvaigimo tikslu panaudotų toksinių, psichotropinių ir kitų psichikÄ veikiančių medžiagų ar stipriai veikiančių vaistų vartojimas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsisakymÄ pripažinti nelaimingÄ atsitikimÄ draudžiamuoju įvykiu atsakovas grindžia Å¡ia Draudimo taisyklių sÄ lyga.

Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, jog mirusiojo kraujyje nustatytas alkoholio kiekis (0,47 proc. etilo alkoholio koncentracija kraujyje) realiai turėjo įtakos savižudybei. Teismas aiÅ¡kino, jog tokiÄ sÄ lygÄ Å¡alys numatė siekiant kvalifikuoti įvykį nedraudžiamuoju tuo atveju, jei tarp apdraustojo veiksmų, pavartojus nurodytas svaiginamÄ sias priemones (medžiagas) ar vaistus, ir įvykio bÅ«tų pakankamas priežastinis ryÅ¡ys.

33. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai vertino priežastinį ryšį tarp alkoholio vartojimo ir savižudybės, kai pagal Draudimo taisykles turėjo būti vertinamas alkoholio poveikis (įtaka) apdraustojo apsisprendimui įvykdyti savižudybę. Pasak apelianto, medicinos praktika rodo, kad didžioji dalis savižudybių susijusios su alkoholio vartojimu. Tai lemia, kad alkoholis turi įtakos savižudybei. Draudimo taisyklės dėl savižudybės įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju nereikalauja nustatyti, kad alkoholio vartojimas būtų lemiamas veiksnys savižudybei įvykti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šia apelianto pozicija.

34. Teisėjų kolegija pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , jog Draudimo taisyklėse tokia sÄ lyga (5.1.22 punktas) numatyta siekiant kvalifikuoti įvykį nedraudžiamuoju tuo atveju, jei tarp apdraustojo veiksmų, pavartojus psichikÄ veikiančias medžiagas, ir nelaimingo atsitikimo (analizuojamu atveju – mirties, įvykusios dėl savižudybės) bÅ«tų pakankamas priežastinis ryÅ¡is. Kolegijos vertinimu, tokios teismo iÅ¡vados formulavimui reikÅ¡mės turėjo tinkamai ir iÅ¡samiai atliktas Å¡ios Draudimo taisyklių sÄ lygos aiÅ¡kinimas pagal kasacinio teismo suformuluotus kriterijus (žr.

Å¡ios nutarties 27 punktÄ ). IÅ¡ analizuojamos Draudimo taisyklių sÄ lygos turinio akivaizdu, jog pats alkoholio vartojimas nesudaro pagrindo kiekvienu atveju nelaimingo atsitikimo laikyti (pripažinti) nedraudžiamuoju įvykiu. IÅ¡ tiriamosios sÄ lygos matyti, kad ja siekiama įtvirtinti aiÅ¡kų loginį ryšį tarp alkoholio vartojimo ir nelaimingo atsitikimo. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas, konstatavęs priežastinio ryÅ¡io (tarp alkoholio vartojimo ir nelaimingo atsitikimo) poreikį, neva modifikavo taisyklių sÄ lygÄ , pagal kuriÄ pakanka nustatyti alkoholio įtakÄ .

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vartodamas sÄ vokÄ â€žpakankamas priežastinis ryÅ¡ys“, nepaneigė „įtakos“ sÄ vokos reikÅ¡mės, kadangi ginčui aktuali Taisyklių sÄ lyga teismo nebuvo iÅ¡aiÅ¡kinta tokiu bÅ«du, jog alkoholio vartojimas bÅ«tų tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su nelaimingu atsitikimu. PrieÅ¡ingai, tai reikalavo konkretaus ryÅ¡io tarp Å¡ios medžiagos (alkoholio) vartojimo ir apdraustojo valios atimti sau gyvybę.

35. Nors ir apeliantas, vadovaudamasis lingvistine analize, pagrįstai įžvelgia skirtumÄ tarp „priežastinio ryÅ¡io“ ir „įtakos“ sÄ vokų, visgi konstatuotina, jog teismas Draudimo taisykles aiÅ¡kino taip, kad ginčo situacijoje turi bÅ«ti nustatytas pakankamas ryÅ¡ys tarp alkoholio vartojimo ir apdraustojo apsisprendimo nutraukti sau gyvybę (o ne tokiu bÅ«du, jog apdraustojo mirtį sukėlė alkoholio vartojimas), taigi pakankamo priežastinio ryÅ¡io sÄ vokai iÅ¡ esmės buvo suteikta įtakos reikÅ¡mė. Toks draudimo sÄ lygos aiÅ¡kinimas teisėjų kolegijos pripažįstamas teisingu.

36. Tarp Å¡alių iÅ¡ esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog apdraustojo kraujyje nustatyta alkoholio koncentracija atitinka lengvÄ apsvaigimo laipsnį. Teisėjų kolegija pritaria ieÅ¡kovės argumentams, jog teoriÅ¡kai tokia alkoholio koncentracija nepaveikia asmens galimybių adekvačiai vertinti situacijas. Tuo tarpu apelianto pozicija ir pateikti duomenys, jog alkoholis palengvina savižudybę, neleidžia Å¡ioje konkrečioje situacijoje padaryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog alkoholis turėjo įtakos apdraustojo mirčiai.

Pirmiausia kolegija pažymi, jog apelianto pateikto įrodymo – Valstybinio psichikos sveikatos centro paaiÅ¡kinimo vertinimas neleidžia daryti apelianto pageidaujamos iÅ¡vados. Ä®vertinus Å¡io dokumento turinį, akivaizdu, jog apeliantas selektyviai cituoja iÅ¡ esmės tik vienÄ jam palankiÄ tezę, jog alkoholis palengvina savižudybę (nors apeliantas procesiniuose dokumentuose interpretuoja Å¡ios tezės formuluotę aiÅ¡kindamas, jog alkoholio vartojimas palengvina apsisprendimÄ nusižudyti), kai bendras Å¡io įrodymo turinys neatspinti Å¡ios tezės esmingumo.

Kitos dokumente esančios iÅ¡vados apeliantui nėra palankios: raÅ¡te nurodyta, kad nėra statistinių duomenų apie nusižudžiusių apsvaigimÄ alkoholiu, kad nėra vienos savižudybių priežasties, kad alkoholis nėra didžiausias ir negali bÅ«ti lemiamas rizikos veiksnys, kad savižudybę lemia veiksnių visuma, o alkoholis Å¡iame kontekste gali bÅ«ti tik priemonė, kuri palengvina savižudybę. Todėl sistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant visas pateiktame dokumente suformuluotas pastabas ir paaiÅ¡kinimus, galima daryti iÅ¡vadÄ , kad alkoholis tik palengvina savižudybės aktÄ , tačiau neturi reikÅ¡mingos įtakos asmens apsisprendimui atimti sau gyvybę.

Todėl nėra pagrindo iÅ¡vadai, jog visiÅ¡kai alkoholio nevartojantis arba lemiamu momentu nepavartojęs asmuo nepriimtų sprendimo atimti sau gyvybę, o priėmęs tokį sprendimÄ , jo neįvykdytų. Aplinkybė, jog alkoholis nelemia, o tik palengvina savižudybės aktÄ , patvirtina, kad ryÅ¡ys tarp alkoholio pavartojimo ir asmens mirties nėra pakankamas, todėl neleidžia kiekvienu atveju tokiÄ aplinkybių sutaptį pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu. Kita vertus, toks teorinis aplinkybių vertinimas leidžia kelti hipotezes dėl nelaimingo atsitikimo priežasčių, ko įrodymų vertinimo procese akivaizdžiai nepakanka formuluoti atitinkamas iÅ¡vadas, jas siejant su konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto parengtose Draudimo taisyklėse nurodyta, jog neblaivumas Taisyklių prasme yra apdraustojo, apsvaigusio nuo alkoholio, bÅ«sena, kuriÄ patvirtina nelaimingo atsitikimo aplinkybes ir pasekmes nustatantys dokumentai. Jeigu minėtuose dokumentuose yra nurodyta, kad buvo atliktas alkoholio koncentracijos apdraustojo biologinėse organizmo terpėse matavimas ir alkoholio koncentracija nevirÅ¡ijo 0,40 promilės, apdraustasis yra laikomas blaiviu (taisyklių 24.28 punktas). Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju leistina alkoholio koncentracija virÅ¡yta labai nežymiai (7/100 promilės).

Toks teisinis reguliavimas lemia, kad pagal Draudimo taisykles bet kuriuo atveju pats alkoholio vartojimo faktas savaime nelemia nedraudžiamojo įvykio konstatavimo. Apeliantui kilo pareiga pagrįsti, kokiÄ Ä¯takÄ nelaimingam atsitikimui turėjo draudiko toleruojamos alkoholio koncentracijos virÅ¡ijimas tokia nežymia dalimi. Ä®vertinus byloje surinktus duomenis konstatuotina, kad Å¡ios pareigos apeliantas neįvykdė, o savo pozicijÄ grindė deklaratyvaus pobÅ«džio ir nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių pernelyg nutolusiais argumentais.

Apibendrinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas neįrodė Draudimo taisyklių 5.1.22 punkte įvardinto nedraudžiamojo įvykio egzistavimo. Dėl bendradarbiavimo pareigos nevykdymo 38. Apelianto parengtose Draudimo taisyklėse įtvirtinta apdraustojo pareiga teisingai ir iÅ¡samiai užpildyti draudiko atsiųstÄ praneÅ¡imÄ (anketÄ ) dėl nelaimingo atsitikimo ir nedelsiant jÄ iÅ¡siųsti, taip pat suteikti draudikui visÄ ir teisingÄ informacijÄ dėl nelaimingo atsitikimo (Taisyklių 7.1.5 punktas).

Atsakovas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad mirusio apdraustojo asmens sÅ«nus ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie tai, jog apdraustasis sirgo depresija, gydėsi ir jam buvo iÅ¡raÅ¡yti vaistai, tačiau draudikui pareikalavus suteikti informacijÄ apie apdraustÄ jį gydžiusiÄ gydytojÄ , ieÅ¡kovė tokios informacijos nesuteikė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas nenurodė, kokiÄ reikÅ¡mę galėtų turėti Å¡i informacija sprendžiant dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo.

Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, jog praÅ¡omos informacijos nesuteikimas turėjo esminę įtakÄ atsakovo galimybei įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu. Nesutikdamas su Å¡iomis pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis apeliantas nurodė, kad ieÅ¡kovei nevykdant atsakovo (draudiko) reikalavimo, buvo pažeistos Draudimo taisyklės, kas sudaro savarankiÅ¡kÄ pagrindÄ nemokėti draudimo iÅ¡mokos. Taip pat nurodė, jog nagrinėjamu atveju ne apeliantui, o nebendradarbiaujančiai ieÅ¡kovei kilo pareiga įrodyti, kad alkoholis neturėjo įtakos apdraustojo savižudybei.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

39. IÅ¡ bylos duomenų nustatyta, kad apeliantas 2017 m. vasario 7 d. kreipėsi į ieÅ¡kovę praÅ¡ydamas pateikti žalos administravimui reikalingus duomenis: apdraustojo darbo sutarties kopijÄ , duomenis, ar apdraustasis kreipėsi / gydėsi privačiai, ar vartojo kokius nors vaistus, koks gydytojas paskyrė vaistus (elektroninės bylos t. 1, b. l. 75). Atsakydama į draudiko paklausimÄ , ieÅ¡kovė pateikė darbo sutarties kopijÄ bei nurodė, kad apdraustasis privačiai į medikus nesikreipė ir nesigydė, paskutiniu metu nevartojo jokių vaistų (elektroninės bylos t. 1, b. l. 74).

Ä®vertinusi Å¡iuos įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto argumentai dėl bendradarbiavimo pareigos nevykdymo neturi pakankamo pagrindo, kadangi ieÅ¡kovė įvykdė draudiko reikalavimus dėl informacijos pateikimo. Byloje nėra pagrindo iÅ¡vadai, jog ieÅ¡kovės pateikti duomenys (informacija) buvo klaidingi. Nepateikus ieÅ¡kovės paaiÅ¡kinimus draudikui paneigiančių objektyvių duomenų, vien tai, jog, apdraustojo sÅ«naus žiniomis, apdraustasis sirgo ir gydėsi, nesudaro pagrindo konstatuoti Draudimo taisyklių pažeidimo, juolab apelianto nurodytos Taisyklių sÄ lygos pagrindu.

40. Nenustačius Taisyklių sÄ lygos pateikti draudikui duomenis, bÅ«tinus žalos administravimui, pažeidimo ar nevykdymo, teisinės reikÅ¡mės netenka apelianto argumentas, jog nurodytas apdraustojo pareigos nevykdymas transformavo įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymÄ tokiu bÅ«du, jog pareiga paneigti nedraudžiamojo įvykio egzistavimÄ teko ieÅ¡kovei. Kita vertus, net ir pritarimas tokiai apelianto pozicijai (ko aptariamu atveju nėra), nesudaro pagrindo modifikuoti draudimo teisiniuose santykiuose galiojančios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės.

41. Pažymėtina, jog pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena Å¡alis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, iÅ¡skyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Tai yra bendro pobÅ«džio proceso teisės normos, nustatančios bendrÄ jÄ Ä¯rodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokiÄ Ä¯rodinėjimo tvarkÄ , nurodydamos, kuri Å¡alis ir kÄ konkrečiai turi įrodyti. Viena tokių materialiosios teisės normų – Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis, kurioje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo iÅ¡mokÄ .

Dėl to teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas Å¡alims įrodinėjimo pareigas, neteisingai taikė Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 ir 8 dalis, CPK 12, 178 ir 179 straipsnius. Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia prielaidų iÅ¡vadai, jog apelianto teisės įrodinėti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo pareigos mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , buvo apribotos arba paneigtos. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų 42.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo sutartį kvalifikavo vartojimo sutartimi. Nurodė, kad ginčo draudimo sutartis neatitinka vartojimo sutarties požymių, kadangi draudimo objektu buvo draudėjos UAB „Jumaka“ turtiniai interesai. Teisėjų kolegija nevertina, ar ginčo santykiai atitinka vartojimo teisinių santykių požymius. Apeliantas nenurodė ir nepaaiÅ¡kino, kokiÄ reikÅ¡mę Å¡alių ginčo sprendimui turėjo (galėjo turėti) galimas netinkamas teisinių santykių kvalifikavimas.

CK 6.2284 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad bet kuri vartojimo sutarties raÅ¡ytinė sÄ lyga turi bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡ta aiÅ¡kiai ir suprantamai. Å io reikalavimo neatitinkančios sÄ lygos laikomos nesÄ Å¾iningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sÄ lygų turinio, sutarties sÄ lygos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos vartotojų naudai. Be to, kai sutartis kvalifikuota kaip vartojimo, teismas turi pareigÄ jos sÄ lygų atitiktį nesÄ Å¾iningumo kriterijams vertinti ex officio (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad ginčo sutarties sÄ lygų sÄ Å¾iningumo kontrolė nebuvo atliekama, o Draudimo taisyklių sÄ lygų turinys buvo vertinamas pagal bendrÄ sias sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles.

Dėl Å¡ios priežasties teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentÄ pripažįsta teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingu ir iÅ¡samiau jo nevertina.

43. Kiti atsakovo apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai taipogi nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ . Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį (atskirÄ jį) skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

44. Remdamasi iÅ¡dėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigÄ , teismo iÅ¡vados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu iÅ¡tirtais įrodymais. Å ios apeliacinio teismo iÅ¡vados pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai ArtÅ«ras Driukas Romualda Janovičienė Gintaras Pečiulis