2024-07-24 Nr. AB-11080-3-61-3-00546-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1877-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00546-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. N. (N. N.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. N. (N. N.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 24S39503, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 11 punktų, 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatomis, t. y. tais pagrindais, jog išnyko priežastys, dėl kurių užsienietis nebuvo grąžintas į užsienio valstybę, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, arba išnyko šio Įstatymo 1301 straipsnyje nurodytos priežastys arba aplinkybės, kai leidimas laikinai gyventi jam išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentas 2018 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-150 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką“ (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas), kurio netenkino pareiškėjo prieglobsčio prašymo ir šis sprendimas yra įsiteisėjęs. Migracijos departamentas 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. (15/6-2) 32PR-1 „Dėl Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-150 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką“ 3 punkto vykdymo (išsiuntimo vykdymo)“ (toliau – ir 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimas), atsižvelgdamas į tai, kad dėl COVID–19 pandemijos ir atšauktų tarptautinių oro linijų reisų nebuvo įmanoma organizuoti pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę, nusprendė dėl objektyvių aplinkybių sustabdyti Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo vykdymą. Migracijos departamentas 2022 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu (asmens išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra sustabdytas ir aplinkybės, dėl kurių išsiuntimas sustabdytas, per vienerius metus nuo sprendimo išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo neišnyko). Šiuo pagrindu pareiškėjui 2023 m. balandžio 24 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2024 m. balandžio 24 d., kuris šioje byloje ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas.

4. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalis dėl jo išsiuntimo į kilmės valstybę buvo priimta, atsižvelgiant į 2018 metais buvusias aplinkybes. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, nurodytos aplinkybės (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas) turi būti iš naujo įvertinti, priimant sprendimą vykdyti sustabdytą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, akivaizdu, kad nuo 2018 metų Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą dėl išsiuntimo, yra pasikeitusios. Pasak pareiškėjo, jis per šešerius metus teisėtai gyvendamas Lietuvos Respublikoje užmezgė glaudžius ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuva, tai patvirtina su skundu teikiami įrodymai: mažosios bendrijos (toliau – ir MB) „Eskedar kava“ rekomendacija; viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Nacionalinio socialinės integracijos instituto rekomendacija; kalbos mokymosi sutartis ir pareiškėjo įgyti įgūdžiai; Pabradės miesto kultūros centro raštas; VšĮ Menų agentūros „Artscape“ raštas; uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Dokana“ raštas; Lietuvos Raudonojo kryžiaus rekomendacija; nuomos sutartis.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors atsakovas ginčijamą Sprendimą grindė aplinkybėmis, jog Įstatymas suteikia galimybę panaikinti leidimą laikinai gyventi išnykus jo suteikimo sąlygoms, tačiau pareiškėjas nesutiko su tokiu įstatymo interpretavimu. Pareiškėjas teigė, kad bendra leidimo laikinai gyventi panaikinimo norma jo atveju negali būti taikoma. Pareiškėjui buvo išduoti trys leidimai laikinai gyventi, du iš jų pasibaigus COVID-19 pandemijai, todėl pareiškėjui nėra suprantamas priimto sprendimo atnaujinti jo išsiuntimo vykdymą pagrindas, nepasibaigus suteikto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikui.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad iš asmens, manančio, jog nebėra pagrindo jam taikyti išsiuntimą, negali būti atimta teisė prašyti panaikinti tokį sprendimą, pateikiant pasikeitusias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas pažymėjo, kad pasikeitus faktinėms aplinkybėms sprendimas panaikinti galiojantį leidimą laikinai gyventi ir atnaujinti išsiuntimą pažeidžia proporcingumo principą. Atsižvelgdamas į teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje laiką, gaunamas pajamas ir mokamus mokesčius, nuomojamą būstą ir socialinius ryšius, pareiškėjas prašė panaikinti ginčijamą Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes bei priimti naują sprendimą dėl jo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką.

7. Pareiškėjas mano, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, administracinio sprendimo motyvus. Nagrinėjamu atveju nebuvo vertintos pareiškėjo skunde nurodytos faktinės aplinkybės, kurios, pareiškėjo nuomone, laikytinos svarbiomis, sprendžiant dėl priimto Sprendimo proporcingumo. Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo, Sprendimą priėmė formaliais pagrindais. Sprendimas taip pat naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad jis ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. balandžio 24 d., nes išnyko priežastys, dėl kurių pareiškėjas nebuvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ir jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatyme nustatytu pagrindu. Atsakovas paaiškino, kad jis 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir nusprendė jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką, išsiuntimą pavedant vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT). Minėtas Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas yra įsiteisėjęs. Migracijos departamentas 2020 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo, atsižvelgus į tai, kad dėl COVID–19 pandemijos ir atšauktų tarptautinių oro linijų reisų nebuvo įmanoma organizuoti pareiškėjo išsiuntimo į Šri Lanką, nuspręsta sustabdyti Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo vykdymą. Šri Lankos ambasada pareiškėjui buvo išdavusi kelionės dokumentą, kurio galiojimas baigėsi 2020 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Šri Lankos ambasadą dėl naujo kelionės dokumento pareiškėjui išdavimo. Migracijos departamentas iš Šri Lankos 2023 m. lapkričio 14 d. gavo pareiškėjo vardu išrašytą kelionės dokumentą. Oro linijų reisai iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką, pasibaigus COVID–19 pandemijai, yra atnaujinti ir vykdomi.

10. Atsakovas teigė, kad įvertinęs tai, jog priežastys, dėl kurių pareiškėjas nebuvo išsiųstas į kilmės valstybę, yra išnykusios, sprendė, kad priežastys ir aplinkybės, dėl kurių jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, taip pat yra išnykusios, t. y. pareiškėjas gali būti išsiųstas į Šri Lanką ir jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, todėl pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo pagrįstai panaikintas.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad priimant ginčijamą Sprendimą nebuvo vertintos Įstatymo 128 straipsnio nuostatos. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino ir Įstatymo 128 straipsnyje nurodytas aplinkybes, t. y. pirmas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas 2022 m. balandžio 22 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, vėliau leidimai tuo pačiu pagrindu buvo tęsiami ir leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2024 m. balandžio 24 d.; pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskelbtini); dirbo Lietuvos Respublikoje nuo 2022 m gegužės 23 d. iki 2022 m. spalio 32 d., nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d. iki 2023 m. spalio 18 d., nuo 2023 m. gruodžio 28 d. iki šiol. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad jis tokių ryšių neturi, nes Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat buvo įvertinti pareiškėjo argumentai dėl jo neišsiuntimo (pareiškėjo teigimu, Šri Lankoje jis yra persekiojamas, nes (duomenys neskelbtini)) bei pagrįstai ir motyvuotai nurodyta, jog dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam jau yra pasisakyta Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendime. Pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė, o vien tai, kad jis dirbo, savanoriavo, įsitraukė į tam tikras veiklas Lietuvoje, atsakovo vertinimu, nekeičia sprendimuose nustatytų aplinkybių visumos.

12. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo argumentai dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo yra nepagrįsti. Pareiškėjas atvyko į Lietuvą, neturėdamas tam teisės. Nors pareiškėjas į policijos pareigūnus kreipėsi pats ir pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau šis prašymas buvo išnagrinėtas ir pareiškėjui prieglobstis nesuteiktas. Atsakovo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjui buvo žinoma jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, t. y. netenkinus jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, ir žinoma apie jo išsiuntimą į Šri Lanką. Be to, pareiškėjo išsiuntimas 2020 metais jau buvo pradėtas vykdyti VSAT, tačiau išsiuntimo procedūra dėl objektyvių priežasčių buvo sustabdyta Migracijos departamento 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimu.

13. Atsakovo vertinimu, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 14. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo N. N. skundą.

15. Teismas nurodė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir kas metus pratęstas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu dėl to, jog buvo priimtas 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimas, kuriuo sustabdytas pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę, nes jį įvykdyti nebuvo galima dėl objektyvių aplinkybių – pareiškėjas neturėjo galiojančio kelionės dokumento ir nebuvo galimybės gauti kelionės bilietų dėl atšauktų skrydžių. Pasibaigus COVID–19 pandemijai ir esant atnaujintiems oro linijų reisams į Šri Lanką bei gavus naują galiojantį pareiškėjo kelionės dokumentą, išnyko priežastys ir aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo nebuvo galima išsiųsti ir dėl kurių Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

16. Teismas akcentavo, kad tokiu atveju Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis numato pareigą pareiškėjui, turinčiam leidimą laikinai gyventi, gauti naują leidimą laikinai gyventi dėl pasikeitusių aplinkybių, lėmusių šio leidimo išdavimo pagrindą. Atitinkamai Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punktas įpareigoja Migracijos departamentą panaikinti leidimą laikinai gyventi dėl to, kad išnyko aplinkybės, kai leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, o Įstatymo 128 straipsnio 3 dalis įpareigoja sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos įvykdyti nedelsiant, kai išnyksta priežastys, nurodytos 128 straipsnio 2 dalyje (nagrinėjamu atveju išnyko Įstatymo 128 str. 2 d. 4 p. nurodytos priežastys).

17. Teismas pažymėjo, kad atsakovas tinkamai įvykdė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatytą imperatyvų įpareigojimą ir panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi išnykus aplinkybėms, dėl kurių jis buvo išduotas, o pareiškėjas nurodė kreipęsis į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu, kaip tai numato Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis. Teismo vertinimu, skunde keliami pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos arba jo teisės laikinai gyventi Lietuvoje klausimai nėra šios bylos dalykas, nes jie nebuvo spręsti skundžiamu Sprendimu. Šie klausimai bus sprendžiami priklausomai nuo to, kaip bus išspręstas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi kitu pagrindu (dėl darbo) ir priklausomai nuo to, ar bus pakeistas minėtas įsiteisėjęs sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo. Tuo tarpu skundžiamu Sprendimu nėra išspręstas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos, o konstatuota tik tai, kad nėra pagrindo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 128 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindais. Teismas atkreipė dėmesį, kad tai nevaržo pareiškėjo teisės prašyti leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu, ką jis ir yra padaręs, ir nereiškia, kad jis bus išsiųstas ginčijamo Sprendimo pagrindu. Teismas pabrėžė, kad teisinis pagrindas pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos yra 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas, kuris nėra šios bylos dalykas ir kurio teisėtumas jau yra patvirtintas įsiteisėjusiu apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu.

18. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl jo teisėtų lūkesčių ir teisės į privatų gyvenimą pažeidimo. Teismas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu panaikintu leidimu laikinai gyventi pareiškėjui buvo suteikta teisė laikinai gyventi tol, kol neišnyks pagrindas tokį leidimą suteikti, t. y. kol egzistuos objektyvios kliūtys pareiškėją išsiųsti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas žinojo ir turėjo tikėtis, kad tokios objektyvios kliūtys vieną dieną išnyks, o pasekmės šioms kliūtims išnykus bus tokios, kad jo teisė gyventi Lietuvoje galės būti vertinama tik kitu pagrindu. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinoma jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje. Teismas vertino, kad pareiškėjas nebuvo įgijęs teisėto lūkesčio likti Lietuvoje ilgiau nei išnyks kliūtys, trukdančios jį išsiųsti, jei neatsiras kitas pagrindas likti Lietuvoje. Teismas akcentavo, kad skundžiamas Sprendimas pats savaime teisėtų pareiškėjo lūkesčių nepažeidžia, nes ne šis Sprendimas, o galiojantis sprendimas dėl jo išsiuntimo ir būsimas sprendimas dėl jo galimybės gauti leidimą laikinai gyventi kitu pagrindu nulems jo išsiuntimo klausimą.

19. Teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, nes priimtas objektyviai ir tinkamai įvertinus jo priėmimui būtinas nustatyti aplinkybes, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir Sprendime teisingai nurodytomis Įstatymo normomis, kurios įpareigoja atsakovą priimti tokį sprendimą, esant tokioms aplinkybėms. Sprendimo motyvų išdėstymas yra aiškus ir pakankamas, todėl pareiškėjo teisių ginti savo interesus, skundžiant Sprendimą, nevaržo. Nenustatęs Sprendimo panaikinimo pagrindų, teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III. 20. Pareiškėjas N. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjas teigia, kad nuo 2018 metų, kai buvo priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo, yra pasikeitusios Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą dėl išsiuntimo. Pareiškėjas pažymi, kad pasikeitus faktinėms aplinkybėms sprendimas panaikinti galiojantį leidimą laikinai gyventi ir atnaujinti jo išsiuntimą pažeidžia proporcingumo principą. Taip pat ginčijamu Sprendimu yra apribota pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į jo teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje laiką, gaunamas pajamas ir mokamus mokesčius, nuomojamą būstą ir socialinius ryšius, prašo panaikinti skundžiamą Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes bei priimti naują sprendimą dėl jo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką.

22. Pareiškėjas pažymi, kad atsisakymas pakeisti sprendimą išsiųsti užsienietį, nepaisant to, jog pasikeitus aplinkybėms išnyko pagrindas taikyti išsiuntimą, iš esmės reikštų asmens, kurio atžvilgiu išsiuntimas pritaikytas, nepagrįstą, neteisėtą ir neproporcingą teisių suvaržymą. Pareiškėjo teigimu, atnaujindamas sprendimo išsiųsti pareiškėją vykdymą po penkerių metų sustabdymo, tačiau iš naujo nenagrinėdamas tokį išsiuntimą nulėmusių aplinkybių, atsakovas pažeidė viešojo administravimo principus, o priimtas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.

23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovas nurodo, kad teismas tinkamai ir motyvuotai pareiškėjui išaiškino, jog šioje byloje nagrinėjamas ne jo išsiuntimo klausimas, o jam išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neginčija faktų, jog jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo jau yra išnagrinėtas ir 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas nesuteikti jam prieglobsčio ir išsiųsti jį į kilmės valstybę yra įsiteisėjęs, o 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimu buvo nuspręsta dėl objektyvių priežasčių sustabdyti 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo vykdymą. Atsakovas teigia, kad 2020 m. lapkričio 18 d. sprendime nustatytos objektyvios negalėjimo pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę aplinkybės ir priežastys yra išnykusios, nes Migracijos departamentas iš Šri Lankos 2023 m. lapkričio 14 d. gavo pareiškėjo vardu išrašytą kelionės dokumentą, taip pat oro linijų reisai iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką, pasibaigus COVID–19 pandemijai, yra atnaujinti ir vykdomi, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai ir teisėtai panaikintas pareiškėjui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

25. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl jo teisėtų lūkesčio pažeidimo. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui buvo žinoma jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, t. y. kad netenkinus jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo jis Lietuvoje yra neteisėtai, ir žinoma apie jo išsiuntimą į Šri Lanką. Atsakovo teigimu, pareiškėjas vietoj toj, kad grįžtų į kilmės valstybę, teisėtu būdu kreiptųsi dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo, bando priversti Lietuvos Respubliką įteisinti jo buvimą, nors tai neįmanoma pagal Lietuvos teisės aktus.

26. Atsakovas mano, kad tiek jis, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 24S39503, kuriuo panaikintas pareiškėjui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, nes išnyko priežastys, dėl kurių jis nebuvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, ir pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, spręsdamas, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog išnyko priežastys, dėl kurių pareiškėjas nebuvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes buvo priimtas iš naujo neįvertinus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas mano, kad atnaujindamas sprendimo išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos vykdymą po penkerių metų sustabdymo, tačiau iš naujo nenagrinėdamas tokį išsiuntimą nulėmusių aplinkybių, atsakovas pažeidė viešojo administravimo principus, o priimtas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-190-552/2021 ir kt.).

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2018 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-150 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką“, kuriuo pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos bei nusprendė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Šri Lankos Demokratinę Socialistinę Respubliką, išsiuntimo vykdymą pavesdamas vykdyti VSAT. Šis Migracijos departamento sprendimas yra įsiteisėjęs, jo teisėtumą ir pagrįstumą patikrino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5611-261/2019.

Vykdydamas 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą, Migracijos departamentas 2020 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-2) 32PR-1 „Dėl Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-150 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką“ 3 punkto vykdymo sustabdymo“, kuriuo, atsižvelgdamas į tai, kad dėl COVID–19 pandemijos ir atšauktų tarptautinių oro linijų reisų neįmanoma organizuoti pareiškėjo išsiuntimą į Šri Lankos Demokratinę Socialistinę Respubliką ir vadovaudamasis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 4 punktu, nusprendė dėl objektyvių aplinkybių sustabdyti Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo 3 punkto vykdymą iki išnyks priežastys, dėl kurių išsiuntimo vykdymas buvo sustabdytas.

Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, nes neišnyko aplinkybės ir objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjas nebuvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į Šri Lankos Demokratinę Socialistinę Respubliką praėjus vieneriems metams po priimto sprendimo sustabdyti išsiuntimo vykdymą. Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 14 d. gavo iš Šri Lankos ambasados pareiškėjo vardu išrašytą kelionės dokumentą. Taip pat Migracijos departamentas nustatė, kad oro linijų reisai iš Lietuvos Respublikos į Šri Lankos Demokratinę Socialistinę Respubliką yra atnaujinti ir vykdomi.

Migracijos departamentas 2024 m. vasario 2 d. priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. balandžio 24 d., spręsdamas, kad išnyko priežastys, dėl kurių pareiškėjas nebuvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, ir pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 50 str. 1 d. 11 p., 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 14 p.).

33. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl šio Įstatymo 1301 straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdytas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų aplinkybių, šios aplinkybės per vienerius metus nuo sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo neišnyko ir užsienietis nėra sulaikytas, jam išduodamas leidimas laikinai gyventi. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju užsieniečiui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti (Įstatymo 132 str. 2 d.).

34. Įstatymo 128 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu: užsienietį atsisako priimti užsienio valstybė, į kurią jis gali būti išsiųstas (2 p.); užsieniečiui reikia suteikti būtinąją medicinos pagalbą, kurios suteikimo reikalingumą patvirtina sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinė komisija (3 p.); jo negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių (užsienietis neturi galiojančio kelionės dokumento, nėra galimybės gauti kelionės bilietų ir kita) (4 p.).

35. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu išnyko priežastys, dėl kurių užsienietis nebuvo grąžintas į užsienio valstybę, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, arba išnyko šio Įstatymo 1301 straipsnyje nurodytos priežastys arba aplinkybės, kai leidimas laikinai gyventi jam išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

36. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. tuo pagrindu, jog priežastys, dėl kurių Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo 3 punkto vykdymas (pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į Šri Lankos Demokratinę Socialistinę Respubliką) buvo sustabdytas (Įstatymo 128 str. 2 d. 4 p.), nėra išnykusios. Taigi pareiškėjo turėto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindas (jo galiojimas) buvo susijęs su priežasčių, nurodytų Migracijos departamento 2020 m. lapkričio 18 d. sprendime, kuriuo sustabdytas 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo 3 punkto vykdymas, neišnykimu. Byloje nustatyta ir dėl to taip pat nėra ginčo, kad Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 14 d. gavo iš Šri Lankos ambasados pareiškėjo vardu išrašytą kelionės dokumentą ir pasibaigus COVID–19 pandemijai yra atnaujinti ir vykdomi oro linijų reisai iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, buvo pagrindas vertinti, jog išnyko priežastys, dėl kurių buvo sustabdytas Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo 3 punkto vykdymas (pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į Šri Lankos Demokratinę Socialistinę Respubliką).

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog išnyko priežastys, dėl kurių buvo sustabdytas Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo 3 punkto vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 4 p.), ir pareiškėjas nebeatitinka sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p., 132 str. 1‒2 d.), pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 11 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

38. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, kad atsakovas ginčijamą Sprendimą priėmė, neįvertinęs Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas), akcentuoja, jog šioje byloje ginčijamu Sprendimu nebuvo spręstas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, taip pat nebuvo atnaujintas Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo 3 punkto vykdymas, todėl skundo argumentai dėl išsiuntimo pagrįstumo (pasikeitusių aplinkybių, į kurias atsižvelgtina priimant sprendimą dėl išsiuntimo) nėra susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamu Sprendimu nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai ir teisė į privatų gyvenimą. Pareiškėjas nebuvo įgijęs teisėto lūkesčio likti Lietuvoje ilgiau, nei išnyks objektyvios priežastys, dėl kurių jis nebuvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas žinojo, kokiu teisiniu pagrindu jam išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl neturėjo teisėto pagrindo (teisėto lūkesčio) tikėtis, jog minėtas leidimas nebus panaikintas, pareiškėjui nebeatitinkant leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas 2024 m. balandžio 17 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodė kreipęsis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu Įstatyme nustatytu pagrindu (darbo pagrindu), taigi pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos priklausys nuo atsakovo sprendimo išduoti ar neišduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal jo naujai paduotą prašymą.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Sprendimas tiek formos, tiek ir turinio prasme atitinka visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra pakankamai motyvuotas ir argumentuotas. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo priimto Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal pareiškėjo skunde nurodytą faktinį pagrindą, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Įrodymų vertinimo aspektu pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. N. (N. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė