2016-04-18 Nr. AB-8770-3-61-3-01202-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1260-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01202-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal D. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja D. Ž. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. vasario 6 d. raštu Nr. 1D-1101(11) priimtą sprendimą atsisakyti kompensuoti pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalį; 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išmokėti neteisėtai neišmokėtą už 2012–2013 m. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 6 294 Lt, susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas.

Pareiškėja skunde nurodė, kad jai VRM sprendimu nuo 2005 m. rugsėjo 22 d. buvo paskirta ir mokama valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, pareiškėjos valstybinė pensija buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta. Pareiškėja su prašymu kreipėsi į VRM dėl valstybinės pensijos nepriemokos kompensavimo, tačiau atsakovas 2014 m. vasario 6 d. raštu Nr. 1D-1101 (11) informavo, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pagal atsakovo pateiktas pažymas apie 2012 m. ir 2013 m. pensijos dydį pareiškėjai priskaičiuotos, bet, vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, neišmokėtos valstybinės pensijos dalys už 2012 m. yra 3 147 Lt, už 2013 m. – 3 147 Lt (iš viso 6 294 Lt). Atsakovas atsisakė pareiškėjai kompensuoti neišmokėtos pensijos dalį. Pareiškėjos manymu, VRM sprendimas yra neteisėtas, nes pagrįstas teisės aktais, kurie prieštarauja konstitucinės teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Pareiškėja pažymėjo, kad kitų rūšių pensijos nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo visiškai atstatytos į 2009 metų buvusį lygį, tačiau Laikinojo įstatymo nuostatos liko galioti valstybinėms pensijoms.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti ar administracinę bylą nutraukti.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja praleido 6 mėnesių terminą kreiptis į teismą, todėl administracinė byla turi būti nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais nustatė, kad valstybinė pensija pareiškėjai paskirta nuo 2005 m. rugsėjo 22 d. Pareiškėja 2014 m. sausio 21 d. pateikė VRM prašymą, kuriame prašė informuoti, kokiais pagrindais 2013 m. jai buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, kiek valstybinės pensijos pareiškėjai buvo neišmokėta per 2013 m. VRM 2014 m. vasario 6 d. sprendime Nr. 1D-1101(11) nurodė, kad valstybinė pensija pareiškėjai sumažinta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, paaiškino neturinti teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką. Iš pateiktų pažymų apie pareiškėjai laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. apskaičiuotą ir išmokėtą valstybinę pensiją nustatė, kad iš viso dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjai susidarė 6 294 Lt dydžio valstybinės pensijos nepriemoka.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimo priteisti jai nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką teisėtumas ir pagrįstumas tiesiogiai susijęs su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumu. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimas buvo pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir Nr. XII-92 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, buvo vertinamas Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. KT15-N9/2015, kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 160-7573 ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimas 2012–2013 m. neprieštaravo Konstitucijai, konstatavo, kad pareiškėjai valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta teisėtai, todėl pareiškėjos prašymą priteisti 6 294 Lt dydžio pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmetė kaip nepagrįstą. Netenkinus pareiškėjos prašymo dėl valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimo, kaip nepagrįstą atmetė ir pareiškėjos prašymą panaikinti VRM 2014 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 1D-1101(11).

III. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: patenkinti skundą arba sustabdyti bylą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti preliminarų nutarimą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu, arba įsigaliojus 2015 m. birželio 11 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. XII-1774 4, 98 ir 99 straipsnių pakeitimams – į Europos Žmogaus Teisių Teismą konsultacinės išvados dėl principinių klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ir taikymu.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, kadangi jis pagrįstas teisės aktais, kurie prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams, yra diskriminacinis, pažeidžiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnio, Konvencijos 1-ojo protokolo 1 straipsnio ir 12-jo protokolo 1 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu, tačiau nesigilino į tai, kad 2014 m. gegužės 15 d. buvo priimtas Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas, kuris numatė šių pensijų gavėjams pensijų kompensavimą 2014–2016 metų laikotarpiu, taip pat 2015 m. birželio 30 d. priimtas Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo įstatymas, kuris nustatė dirbusiems minėtų pensijų gavėjams per krizę sumažintų pensijų kompensavimą 2016–2018 metų laikotarpiu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie per krizę nedirbo arba pensijos buvo mažintos remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, iki šiol prarastų pensijų kompensavimo mechanizmas nenustatytas.

Pareiškėja pažymėjo, kad iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimų galima teigti, jog senatvės pensininkai bei kitokie pensijų ar kompensacijų gavėjai yra geresnėje padėtyje nei vidaus tarnybos sistemos pareigūnai. Akcentavo, kad Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių Laikinajame įstatyme apriboti pareiškėjo nuosavybės teisės į valstybinę pensiją. Valstybei nustačius minėtą teisinį reguliavimą, pareiškėja negavo dalies pagrįstai įgytos valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavusi, jeigu neteisėtas valstybės diskriminacinis teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėja patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pensijos daliai, todėl tai sudaro teisinį pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėja dėl neteisėtų minėtų įstatymo nuostatų taikymo jos atžvilgiu dvasiškai išgyveno, pajautė emocinę depresiją, sumažėjo bendravimo galimybės, turėjo apriboti šeimos poreikius, pablogėjo reputacija, jaučia dvasinę skriaudą, kadangi neteisėti veiksmai jos atžvilgiu yra intensyvūs ir ilgalaikiai, pareigūnų pensija neišmokama nuo 2010 m. sausio 1 d. Minėtų padarinių nebūtų pajutusi ar galėjusi išvengti, jeigu nebūtų nustatytas ir jos atžvilgiu taikomas aukščiau nurodytas teisinis reguliavimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra diskriminacinis, todėl naikintinas.

Atsakovai pateiktame atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjos valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri nepripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, todėl VRM sprendimas perskaičiuoti valstybinę pensiją buvo teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai D. Ž. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas priteisimo, bei Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 1D-1101 (11) panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, iš esmės nustatė, jog pareiškėjai valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios teisės normos galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė, grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nepaisant to, teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo klausimas jau yra įvertintas Konstitucinio Teismo, kuris 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs aplinkybę, kad pensijos sumažinimas buvo teisėtas, turėjo pakankamą pagrindą nepriteisti pareiškėjai ginčo laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėja, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjos, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja buvo diskriminuojama.

Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia pareiškėjos teises, t. y. diskriminuoja ją kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015).

Pareiškėja taip pat skunde laikėsi pozicijos, kad šiuo atveju yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti, nes dėl neteisėto teisinio reglamentavimo pareiškėja patyrė žalą, t. y. negavo dalies pajamų, kurias turėjo gauti, o praradimų kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja paduotame skunde prašė įpareigoti VRM išmokėti neteisėtai neišmokėtą už 2012–2013 metus paskirtos valstybinės pensijos dalį pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas bei ginčijo VRM atsisakymą sumokėti šią nepriemoką, tačiau nereiškė reikalavimų priteisti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimą dėl jai sumažintos ir neišmokėtos pensijos ar reikalavimų, susijusių su tuo, kad Lietuvos valstybė nekompensuoja neišmokėtos pensijos dalies. Akcentuotina, kad pareiškėja ir apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų dėl žalos atlyginimo ir pensijos nepriemokos kompensavimo, todėl teisėjų kolegija dėl šių aspektų plačiau nepasisako.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėja prašo kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti preliminarų nutarimą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu, arba įsigaliojus 2015 m. birželio 11 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. XII-1774 4, 98 ir 99 straipsnių pakeitimams – į Europos Žmogaus Teisių Teismą konsultacinės išvados dėl principinių klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ir taikymu.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT kreiptis privalo tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje jokios Europos Sąjungos teisės normos nebuvo taikytos ir nėra taikomos, todėl nėra pagrindo kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti preliminarų nutarimą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimu. Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su teismo sprendime nurodytais argumentais dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, jų galiojimo pratęsimo, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą. Įvertinus šioje byloje nagrinėjamo ginčo pobūdį, ginčą reglamentuojančias ir taikytinas nacionalinės teisės normas, nagrinėjamoje byloje nekyla pagrįstų abejonių dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjos prašymas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, daro išvadą, kad VRM pagrįstai ir teisėtai pareiškėjai 2012–2013 metais mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė