2022-03-30 Nr. AB-7477-3-61-3-01640-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1018-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01640-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2021 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. 4-171 „Dėl D. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į buvusias 2-ojo saugumo Valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto pareigas; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus PN vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad šis pasisakytų dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Vilniaus PN direktorius Įsakymu 2021 m. balandžio 15 d. atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos, Įsakymas priimtas remiantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktu, numatančiu, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka.

1.2. Konstitucinis Teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) pripažino, kad Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas Nutarime pasisakė, kad aiškindamas Konstituciją, be kita ko, jos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, šis teismas yra konstatavęs, kad valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje; konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai kaip sistemai suponuoja ir tam tikrus konstituciškai pagrįstus reikalavimus asmenims, kurie siekia įgyvendinti savo konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą arba jau yra tapę valstybės tarnautojais.

Konstitucinis Teismas, Nutarime padarydamas išvadą, kad Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, jog draudimas būti statutiniais valstybės tarnautojais – vidaus tarnybos sistemos pareigūnais – neterminuotai ne tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, be kita ko, Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai, bet ir visiems pripažintiems kaltais dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo asmenims, neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, negali būti pateisinamas statutinės valstybės tarnybos ypatumais, nes juo paneigiama teisės stoti į tokią valstybės tarnybą esmė.

Konstitucinis Teismas Nutarime sistemiškai pasisakė ne tik apie asmenų, norinčių stoti į valstybės tarnybą, bet ir jau tapusių valstybės tarnautojais lūkesčių pažeidimą. Todėl darytina išvada, kad Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas, kuriuo nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už bet kokio tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka, taip pat prieštarauja Konstitucijai.

1.3. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2282-1123/2020 buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalį (tas, kas davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas) ir jam skirta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-179-929/2021 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį paliko nepakeistą. BK 235 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkų nusikaltimų, o iš Konstitucinio Teismo Nutarimo išplaukia, kad draudimas būti statutiniais valstybės tarnautojais, visiems pripažintiems kaltais dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo asmenims, neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, negali būti pateisinamas statutinės valstybės tarnybos ypatumais. Be to, pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui yra pateikęs kasacinį skundą, todėl neatmestina, kad yra tikimybė, jog pareiškėjo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis gali būti panaikintas. Pripažinus Įsakymą neteisėtu, pareiškėjas turi būti grąžintas į eitas pareigas ir jo naudai iš atsakovo priteistas jo vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

1.4. Šiame ginče tiesiogiai taikytinos Konstitucijos nuostatos, Konstitucinio Teismo suformuota praktika ir Konstitucinio Teismo Nutarimas. Jei teismas šioje byloje nuspręstų netaikyti Konstitucijos bei Konstitucinio Teismo praktikoje išdėstytų nuostatų, tai teismas turėtų stabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis pasisakytų dėl Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto norma yra imperatyvi ir, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, nesuteikė atsakovui jokios pasirinkimo teisės, kaip tik atleisti pareiškėją. Įsakymą dėl atleidimo priėmė kompetentingas pareigūnas, Įsakymo turinys yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktais. Nors pareiškėjas nurodė, kad yra padavęs kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos skundžiamo Vilniaus PN direktoriaus Įsakymo galiojimui, kadangi kasacija baudžiamajame procese pagal savo pobūdį yra išimtinė įsiteisėjusio nuosprendžio peržiūrėjimo stadija, nesustabdanti ir neatidedanti šio nuosprendžio įsiteisėjimo bei vykdymo. Pareiškėjo padaryta veika yra akivaizdžiai nesuderinama su statutinio pareigūno pareiga visada saugoti pareigūno vardą bei su duota priesaika.

2.2. Konstitucinio Teismo Nutarimas neturi precedento galios nagrinėjamam ginčui, kadangi jame Konstitucinis Teismas pasisako dėl asmens nepriekaištingos reputacijos, stojant į valstybės tarnybą. Byla, kurioje yra priimtas Nutarimas, buvo inicijuota dėl asmenų, padariusių nesunkų tyčinį nusikaltimą, ir asmenų, padariusių neatsargų, bet galintį sukelti kur kas sunkesnius padarinius nusikaltimą, taip pat tyčinį baudžiamąjį nusižengimą, kurio atveju neteisėti veiksmai iš esmės yra tapatūs kaip nesunkaus tyčinio nusikaltimo atveju, galimo nevienodo traktavimo Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto normų kontekste. Nutarime nepasisakoma dėl Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto atitikties Konstitucijai, nepateikia pakankamai teisinių argumentų, kurie patvirtintų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, o apsiriboja bendro ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais dėl tariamo lygiateisiškumo principo pažeidimo. Todėl teismas neturi pagrindo spręsti pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymo dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Nesant teisinio pagrindo naikinti Vilniaus PN direktoriaus Įsakymą bei grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas, taip pat nėra ir teisinio pagrindo tenkinti ir iš šio prašymo kylančius kitus pareiškėjo reikalavimus, t. y. priteisti pareiškėjui iš Vilniaus PN vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus PN direktoriaus Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusio nuosprendžio pagrindu. Susipažinus su baudžiamosios bylos, kurioje pareiškėjas apkaltintas BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo įvykdymu, medžiaga, nustatyta, kad baudžiamojoje byloje pareiškėjas, apklausiamas kaip liudytojas, buvo įspėtas, jog už melagingų parodymų davimą liudytojas atsako pagal BK 235 straipsnį, tačiau davė žinomai melagingus parodymus. Šis faktas patvirtina, kad pareiškėjas, įvykdęs nusikalstamą veiką, sulaužė tarnybos pradžioje duotą priesaiką, savo poelgiu pakenkė geram pareigūno vardui. Pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktą pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka. Ši Statuto nuostata – imperatyvi, ji nesuteikia darbdaviui pasirinkimo teisės. Taigi, ir nagrinėjamu atveju, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, atsakovas privalėjo jį atleisti iš vidaus tarnybos, diskrecijos priimti kitokį sprendimą teisės aktai nesuteikė.

6. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. KT190-A-S175/2020 atsisakė priimti prašymą ištirti, ar Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas neprieštarauja Konstitucijai. Sprendime konstatuota, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2019 m. balandžio 5 d. įsakymo pašalinus nuorodą, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktą, pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu negalėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės jo nurodytu aspektu. Taigi, kaip matyti, jau buvo kreiptasi dėl aptariamos įstatymo normos atitikties Konstitucijai, tačiau, nustačius, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, prašymo Konstitucinis Teismas nesvarstė. Konstitucinis Teismas Nutarimu pasisakė dėl pretenduojančių į vidaus tarnybą asmenų atitikimo nepriekaištingos reputacijos reikalavimams ir proporcingumo principui, kad net ir išnykus teistumui bei asmeniui, baustam net už nesunkų tyčinį nusikaltimą, ribojama teisė visam laikui eiti pareigas vidaus tarnyboje. Akivaizdu, kad pareiškėjo atveju nėra aktuali Konstitucinio Teismo Nutarimu tikrinta Statuto nuostata (t. y. Statuto 9 str. 2 d. 1 p.), nes joje kalbama apie reikalavimus stojant į valstybės tarnybą. Pareiškėjas jau buvo ištarnavęs ne vienerius metus.

7. Teismui nekilo abejonių dėl Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto atitikties Konstitucijai, be to, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, argumentai deklaratyvūs, nepagrindžia kreipimosi pagrįstumo, nenurodyti teisiniai motyvai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, atmetami išvestiniai reikalavimai dėl grąžinimo į pareigas bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo. Teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, taip pat netenkino jo prašymo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

8.1. Jis teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodydamas, kad konstitucinis teisingumo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas, teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas, tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, spręsdami ginčus, be kita ko, dėl atleidimo iš valstybės tarnybos, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, be kita ko, iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais.

8.2. Konstitucinis Teismas nutarime padarė išvadą, kad Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas Nutarime pažymėjo, kad draudimas būti statutiniais valstybės tarnautojais – vidaus tarnybos sistemos pareigūnais – neterminuotai ne tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, be kita ko, Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai, bet ir visiems pripažintiems kaltais dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo asmenims, neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, negali būti pateisinamas statutinės valstybės tarnybos ypatumais, nes juo paneigiama teisės stoti į tokią valstybės tarnybą esmė. Konstitucinis Teismas sistemiškai pasisakė ne tik apie asmenų, norinčių stoti į valstybės tarnybą, bet ir jau tapusių valstybės tarnautojais, lūkesčių pažeidimą. Todėl darytina išvada, kad Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas, kuriuo nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už bet kokio tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka, taip pat prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas dėl to ir prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

9. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

10. Atsakovas nurodo, kad įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, teismas padarė teisingą išvadą, jog nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nagrinėjamoje byloje nėra abejonių dėl ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, t. y. Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto, atitikimo Konstitucijai. Lietuvos Respublikoje galioja įstatymų konstitucingumo prezumpcija, t. y. įstatymas laikomas atitinkančių Konstituciją tol, kol priešingai nėra konstatavusi vienintelė Lietuvos Respublikoje tai galinti padaryti institucija – Konstitucinis Teismas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo ginčijamas Vilniaus PN direktoriaus Įsakymas buvo priimtas laikantis Statuto nuostatų, yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo prašymą, be kita ko, sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Įsakymą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

12. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjas apeliacine tvarka ginčija vienu aspektu – jo manymu Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas prieštarauja Konstitucijos atitinkamoms nuostatoms. Pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas, kuriuo nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už bet kokio tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka, neprieštarauja Konstitucijai.

13. Pareiškėjas prieštaravimą Konstitucijai grindžia Konstitucinio Teismo argumentais, kuriuos jis išdėstė savo 2021 m. balandžio 14 d. Nutarime, pripažindamas Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

14. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos santykius ir siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumą, privalo nustatyti inter alia su šių asmenų reputacija susijusius stojimo į valstybės tarnybą reikalavimus, be kita ko, reikalavimą nebūti teistam už tam tikrus nusikaltimus; nustatant šį reikalavimą turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, pagal kurį negali būti nustatyti didesni konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimai, negu būtina valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumui užtikrinti, inter alia negali būti paneigta šios teisės esmė; tai reiškia, kad turi būti atsižvelgiama į nusikaltimų pavojingumą, todėl neterminuotas draudimas stoti į valstybės tarnybą gali būti nustatytas tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, inter alia Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai.

15. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Konstitucinio Teismo argumentai buvo siejami su teisės norma, reglamentuojančia pretenduojančių (stojančių į vidaus tarnybą) asmenų reikalavimu, kad neterminuotas draudimas stoti į valstybės tarnybą gali būti nustatytas tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, inter alia Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai.

16. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nustatant reikalavimą nebūti teistam už tam tikrus nusikaltimus, būtina paisyti konstitucinio proporcingumo principo, kai išnykus teistumui, bei asmeniui, baustam net už nesunkų tyčinį nusikaltimą, nebūtų ribojama teisė visam laikui eiti pareigas vidaus tarnyboje. Nagrinėjamu atveju, susiklostė kiti santykiai, kurie nėra tapatūs tiems santykiams ir tirtai normai Konstitucinio Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarime.

17. Pareiškėjo atveju netaikytina Statuto II skyriaus pirmojo skirsnio „Priėmimas į vidaus tarnybą“ 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, o Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas aiškiai nurodo atleidimo (ne priėmimo) iš tarnybos pagrindą. Šiuo atveju pareiškėjas nestoja į valstybės tarnybą (vidaus tarnybą) praėjus tam tikram laikotarpiui, o yra atleidžiamas iš tarnybos, kai padaro nusikaltimą (taigi, tam tikro laikotarpio praėjimas šioje byloje neaktualus).

18. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, eidamas pareigas vidaus tarnyboje, apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, būdamas įspėtas, kad už melagingų parodymų davimą liudytojas atsako pagal BK 235 straipsnį, davė žinomai melagingus parodymus, ir buvo pripažinta, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. BK 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo. Už pareiškėjo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, nustatyta maksimali bausmė – laisvės atėmimas iki dvejų metų. Taigi pareiškėjas padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, kuris patvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-90-788/2022, kurioje, be kita ko, konstatuota, jog „teismai pagrįstai, remdamiesi pakankamais įrodymais, nustatė faktines bylos aplinkybes, atitinkančias BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl kasacinio skundo prašymas nutraukti baudžiamąją bylą <...> D. G., nesant nusikalstamos veikos požymių, netenkintinas“. Paminėtina, jog, nors pareiškėjas padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, tačiau jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 str.), t. y. atleistas nuo 2 500 Eur baudos mokėjimo.

19. Atsižvelgiant į šios Nutarties 14–18 punktuose išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo cituojamais Konstitucinio Teismo argumentais negali būti grindžiamas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto prieštaravimas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kitų motyvų pareiškėjas dėl jo nurodyto Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto atitikties Konstitucijai nepateikė.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas, kuriuo, be kita ko, nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai „buvo padaręs tyčinę nusikalstamą veiką ir teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės“, nekelia abejonių dėl atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmuo, įgyvendinęs Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę stoti į valstybės tarnybą, privalo būti lojalus valstybei ir dirbti taip, kad jo ištikimybė valstybei ir patikimumas nekeltų jokių abejonių, kad piliečiai galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės tarnautojais (2019 m. balandžio 18 d., 2020 m. gruodžio 11 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai).

21. Netenkinus pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad Įsakymas pagrįstas teisėtai pritaikius Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Atitinkamai nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Įsakymą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nepanaikinęs Įsakymo, pagrįstai netenkino ir išvestinių pareiškėjo skundo reikalavimų.

22. Paminėtina, kad panašioje savo aplinkybėmis šiai bylai administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3941-1062/2021 panašiais argumentais atmetė pareiškėjo skundą.

23. Pareiškėjas 2022 m. kovo 29 d. pateikė prašymą sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki tol, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas neišnagrinės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo ištirti, ar Statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata „įstatymų nustatyta tvarka buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą) ir nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kadangi šioje byloje taikomas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas (žr., šios nutarties 17 punktą), o ne Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punktas, tai pareiškėjo prašymas stabdyti bylą, kaip stokojantis teisinio pagrindimo, netenkinamas.

24. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė