2017-03-14 Nr. AB-6105-3-61-3-01737-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-640-143/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01737-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad, atliekant bausmę drausmės grupės sąlygomis, Vilniaus pataisos namų administracija neteisėtai ir nepagrįstai neleido jam lankytis koplyčioje ar susitikti su kunigu. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 86 straipsnio ir 145 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis remiasi Vilniaus pataisos namai, nenustato draudimo nuteistiesiems, priskirtiems drausmės grupei, lankytis koplyčioje ar atlikti religines apeigas. Be to, Bausmių vykdymo kodekso IV skirsnis nustato režimo reikalavimus nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka kalėjimuose, o ne pataisos namuose. Pareiškėjo nuomone, jis buvo diskriminuojamas dėl socialinės padėties, pataisos namų administracija pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 1 ir 8 straipsnių nuostatas, nes apribojo galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Pareiškėjo teisė dalyvauti religinėse apeigose nustatyta Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnyje ir kildinama iš Konstitucijos 26 straipsnio bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 straipsnio nuostatų, todėl ji gali būti ribojama tik įstatymu. Atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo uždrausti jam lankytis religinėse apeigose ir susitikti su dvasininku. Dėl to, kad buvo uždrausta dalyvauti religinėse apeigose, išpažinti savo nuodėmes, jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, pareiga atlyginti dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų kilusią neturtinę žalą tenka Lietuvos valstybei.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į skundą (b. l. 15–18) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 28-908(1) pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda, todėl laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. bausmę jis atliko drausmės grupės sąlygomis. Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas kalėjime. Drausmės grupės sąlygomis laikomiems nuteistiesiems yra ribojama judėjimo laisvė, todėl pareiškėjas negalėjo dalyvauti religinėse apeigose ar lankytis pas dvasininką. Pataisos namų administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji laikytųsi bausmės atlikimo režimo reikalavimų, todėl, atliekant bausmę drausmės grupės sąlygomis, jam negalėjo būti leidžiama lankytis koplyčioje. Dvasininkas buvo informuotas apie pareiškėjo norą su juo susitikti, tačiau įpareigoti dvasininką jį aplankyti pataisos namų administracija neturi teisinio pagrindo. Sąlygas, būtinas valstybės civilinei atsakomybei kilti, turi įrodyti pareiškėjas. Šiuo atveju Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmuose negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK kilti, t. y. neteisėti veiksmai. Be to, pareiškėjas nepagrindė ir pačios žalos fakto bei priežastinio ryšio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu (b. l. 36–39) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad reikalavimai atlyginti žalą pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja CK, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais, atlyginimo (CK 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis yra specialioji teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Teismas pažymėjo, jog bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6, 7 p.). Pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas nustato nagrinėjamos bylos ribas bei pasirinktos gynybos būdą. Priimdamas sprendimą teismas negali pakeisti pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ir peržengti nagrinėjamos bylos ribų.

Teismas, remdamasis pareiškėjo skundu ir jo paaiškinimais teisminio bylos nagrinėjimo metu, nustatė, kad ginčas keliamas dėl to, jog Vilniaus pataisos namų administracija laikotarpiu, kai bausmę jis atliko drausmės grupės sąlygomis, neužtikrino jam Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnio, Konstitucijos 26 straipsnio ir Konvencijos 9 straipsnio garantuojamos teisės dalyvauti religinėse apeigose. Pareiškėjo nuomone, Bausmių vykdymo kodekso nuostatos neriboja nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę drausmės grupės sąlygomis, teisės dalyvauti religinėse apeigose.

Teismas vadovavosi Konstitucijos 26 straipsniu, Konvencijos 9 straipsniu, Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 2 dalimi, 110 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pažymėjo, jog nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą vykdant bausmę, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Teismas taip pat vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnio 1 dalimi, 75 straipsnio 1, 2 dalimis. Nurodytos nuostatos patvirtino, kad nuteistųjų, kurie laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atlieka drausmės grupėje, judėjimas pataisos įstaigos teritorijoje dienos metu nėra ribojamas, nes rakinamose kamerose tokie nuteistieji laikomi tik nakties metu, todėl laisvu metu jie turi teisę lankytis religinėse apeigose.

Teismas nustatė, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 28-908(1) pareiškėjui už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų pažeidimus, t. y. už narkotinių medžiagų vartojimą, buvo paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę 12 mėnesių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui paskirtos drausminės nuobaudos vykdymo tvarką ir ją atliekantiems asmenims taikomą režimą reglamentuoja specialiosios Bausmių vykdymo kodekso 144–145 straipsnių nuostatos. Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalimi, 86 straipsnio 1, 2 dalimis. Nurodytos nuostatos patvirtino, kad pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kurie į kamerų tipo patalpas perkeliami taikant drausminę atsakomybę, judėjimo laisvė ribojama tiek dienos, tiek nakties metu. Tokiomis sąlygomis laikomų nuteistųjų teisės reglamentuojamos Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnyje.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo tam tikrų asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01), 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą ir nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas padarė išvadą, jog nuteisti asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis, nes jas riboja Bausmių vykdymo kodekso nuostatos, nustatančios specialųjį nuteistų asmenų teisinį režimą.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją ir nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Vilniaus pataisos namų administracija turėjo teisinį pagrindą ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d.) riboti pareiškėjo teisę dalyvauti religinėse apeigose, nes jam buvo taikomas specialusis Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnyje nustatytas bausmės atlikimo režimas, t. y. jis buvo laikomas rakinamose kamerose, taip visiškai (išskyrus vieną valandą per dieną pasivaikščiojimui gryname ore) ribojant jo judėjimo laisvę.

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, todėl pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą nebuvo. Pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 45), kurį patikslino (b. l. 51), nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimu.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo pripažinta, jog pažeistos teisės, bet teismas nepriteisė moralinės žalos, todėl prašo priteisti 5 000 Eur moralinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucijos) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijų (šiuo atveju Vilniaus pataisos namų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Vilniaus pataisos namų administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į teisės aktų (Konstitucijos 26 str., Konvencijos 9 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 106 str.) nustatytą ir, jo teigimu, Vilniaus pataisos namų administracijos pažeistą jo teisę atlikti religines apeigas laikotarpiu, kai jam buvo pritaikytas bausmės atlikimas drausmės grupės sąlygomis, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d.

Pasisakydama dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kolegija pažymi, jog byloje nėra kvestionuojama, kad paminėtu laikotarpiu (nuo 2013-09-18 iki 2014-09-18) pareiškėjas, pagal Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarimą Nr. 28-908(1), atliko bausmę jam paskirtos drausminės nuobaudos – perkėlimo į drausmės grupę – sąlygomis. Pastebėtina, kad šioje administracinėje byloje taip pat nėra kvestionuojami nei šios nuobaudos paskyrimo pareiškėjui pagrįstumo klausimas, nei faktas, kad per nurodytą laikotarpį pareiškėjas siekė (kreipdamasis į Vilniaus pataisos namų administraciją 2014-02-05 raštu) leidimo lankyti koplyčią ir atlikti religines apeigas, tačiau jam tai nebuvo leista. Taigi byloje turi būti pateiktas pastarosios faktinės bylos aplinkybės įvertinimas valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo prasme.

Darant tai, pirmiausia turi būti pateiktas šios aplinkybės įvertinimas nacionalinės teisės taikymo požiūriu, nes Vilniaus pataisos namų administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje visu pirma privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatytu įstatymo viršenybės principu (šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais).

Pareiškėjo teisinė padėtis paminėtu nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu nacionalinės teisės požiūriu buvo reglamentuojama specialiuoju teisės aktu – Bausmių vykdymo kodeksu, kurio 75 straipsnyje yra nurodytos laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekančių ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos. Pagal šio straipsnio 2 dalį (bylai aktuali 2002-06-27 įstatymo Nr. IX-994 redakcija, galiojusi iki 2016-04-01), drausmės grupei priskirti nuteistieji nakties metu užrakinami gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Pasisakydama dėl šios teisės normos sąsajos su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo nagrinėjamai situacijai pritaikytais Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsniu bei su šio straipsnio 1 dalyje nurodytu Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsniu, kolegija pažymi, kad kodekso 145 straipsnis yra skirtas nustatyti kamerų tipo patalpose laikomų nuteistųjų specialųjį, kodekso 86 straipsnyje aptartą, režimą. Nusižengusių pataisos namuose laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas yra specialiai aptartas paminėtu Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarimu pareiškėjui pritaikytame Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte (2013-09-18 nutarimo priėmimo metu galiojusi 2012-06-27 įstatymo Nr. IX-994 redakcija) nurodyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomiems nuteistiesiems gali būti skirta nuobauda - perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki šešių mėnesių. O šio straipsnio 2 dalyje (bylai aktuali 2005-04-21 įstatymo Nr. X-164 redakcija) yra nurodyta, kad nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti <...> paskirtas perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę nuo šešių mėnesių iki vienerių metų.

Aiškinant nurodytas (kolegijos išskirtas) teisės normos sisteminiu bei lingvistiniu teisės aiškinimo metodais darytina išvada, kad nuteistojo (atliekančio bausmę pataisos namuose) perkėlimas į kamerų tipo patalpas (BVK 142 str. 1 d. 6 p.) ir jo perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę (BVK 142 str. 2 d.) yra dvi skirtingos, taikytinos skirtingomis sąlygomis, nuobaudos. Todėl konstatuotina, kad paminėtoje Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje (kurios taikymas yra sietinas su BVK 86 str. taikymu) yra kalbama apie situaciją, kai pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomiems nuteistiesiems yra paskirta nuobauda - perkėlimas į kamerų tipo patalpas, t. y. BVK 142 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2002-06-27 įstatymo Nr. IX-994 redakcija) numatyta situacija. Nagrinėjamu atveju (kaip matyti iš paminėto Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013-09-18 nutarimo) nuobauda - perkėlimas į drausmės grupę 12 mėn. – pareiškėjui paskirta pagal BVK 142 straipsnį (pastebėtina, kad nenurodžius šio straipsnio dalies) be nuorodos, kad jis yra perkeliamas į kamerų tipo patalpas. Tai leidžia daryti išvadą, kad, skiriant paminėtą nuobaudą („skirti 12 mėn. į drausmės grupę“), pareiškėjui buvo pritaikyta Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalis (2005-04-21 įstatymo Nr. X-164 redakcija), kuri, kaip jau buvo kolegijos aptarta, nėra siejama su BVK 142 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymu. Tai reiškia, kad pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti pritaikytos Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio (o per jį ir 86 straipsnio) nuostatos, kurios yra (ginčo laikotarpiu buvo) siejamos su kita BVK norma – 142 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuriame numatyta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas – tuo metu galėjo būti paskirta jau laikomiems pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis nuteistiesiems.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl sąsajos tarp Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio (2002-06-27 įstatymo Nr. IX-994 redakcija) ir šio kodekso 145 straipsnio, kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjui, atliekant paminėtą (Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013-09-18 nutarimu paskirtą) nuobauda, galėjo ir turėjo būti taikomi tik BVK 75 straipsnio (2002-06-27 įstatymo Nr. IX-994 redakcija) numatyti judėjimo apribojimai, kurie, kaip teisingai nurodė pats pirmosios instancijos teismas, savaime nesudarytų pareiškėjui kliūčių naudotis Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnio nustatyta teise dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu atlikti religines apeigas. Teisinio pagrindo taikyti pareiškėjui Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnio nuostatas tuo metu nebuvo.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs byloje nagrinėjamai situacijai Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalies (o per ją ir 86 straipsnio) nuostatas, neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti teismo priimtą sprendimą nepagrįstu ir jį panaikinti (ABTĮ 143 str.).

Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo klausimą, sprendė (ir, kolegijos konstatavimu, neteisingai išsprendė) tik vienos iš trijų CK 6.271 straipsnyje numatytų valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų klausimą (t. y. Vilniaus pataisos namų veiksmų teisėtumo CK 6.271 str. 4 d. taikymo prasme klausimą). Tačiau nesprendė kitų šios atsakomybės atsiradimo sąlygų buvimo (nustatymo) klausimų, kurių išsprendimas yra ne apeliacinės instancijos, o pirmosios instancijos teismo prerogatyva. Todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė