2021-05-12 Nr. AB-10487-3-62-3-01267-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-292-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01267-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. birželio 15 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) laisvės atėmimo bausmę periodiškai atliko Alytaus PN kamerų tipo patalpose. Alytaus PN yra 7 pasivaikščiojimų kiemeliai, kurių būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų: kiemeliai netvarkingi, nesaugūs, iš sienos plyšių byra tinkas ir veisiasi pelėsis, vabzdžiai, kiemelių grindys betoninės, nelygios, duobėtos, po kojomis pilna akmenų ir dulkių, todėl yra galimybė susižeisti. Pasivaikščiojimų metu nerūkantys nuteistieji vedami kartu su rūkančiais, kiemeliuose nėra įrengtos šiukšlių dėžės, rūkantys nuteistieji nuorūkas meta ant grindų, todėl pareiškėjas privalo kęsti nuorūkų ir dūmų kvapą. Kvėpavimas užterštu oru kenkia jo sveikatai, atsiranda miego sutrikimų, kankina nemiga, taip pat yra rizika susirgti kvėpavimo takų ligomis. Alytaus PN įrengtas sporto inventorius yra nesaugus, techniškai netvarkingas, su defektais.

2.2. Nurodytos netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, sveikatos problemų, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 5 000 Eur sumą ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Alytaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai savo konstrukcijoje neturi stogo (yra tik 1,2 metro pločio stogelis nuo kritulių) ir jie nėra priskiriami gyvenamosioms patalpoms, todėl kiemeliuose leidžiama rūkyti. Alytaus visuomenės sveikatos centrui 2019 m. balandžio 10 d. atliekant kiemelių būklės patikrinimą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 7 punkto pažeidimų nenustatyta. Nuteistieji gali teikti prašymą dėl buvimo kitame kiemelyje, atskirai nuo rūkančiųjų. Atsižvelgdami į prašymus, pareigūnai nerūkančius nuteistuosius atskiria nuo rūkančiųjų, tačiau tokio pobūdžio prašymų pareiškėjas neteikė.

3.2. Alytaus PN yra įrengti 7 pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių būklė yra gera, atitinka higienos normų reikalavimus, juose palaikoma švara ir tvarka (juos valo nuteistieji, įdarbinti tvarkinių pareigose). Atsižvelgiant į gamtinių veiksnių įtaką, sezoniškai atliekamas kiemelių sienų dažymas. Galiojantys teisės aktai nenumato suoliukų ir sporto inventoriaus įrengimo kiemeliuose.

3.3. Pareiškėjas savo skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nepagrindė Alytaus PN neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp jų ir kilusių pasekmių.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. birželio 15 d. pareiškėjui kalint Alytaus PN buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis (Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir HN 134:2015 7 punkte numatytas draudimas rūkyti yra skirtas tik uždarosioms gyvenamoms patalpoms, tačiau nėra taikomas pasivaikščiojimo kiemeliams; nuteistiesiems, kalintiems Alytaus PN uždarojoje zonoje, rūkyti leidžiama tik pasivaikščiojimų metu, kurie pagal Nuteistųjų, atliekančių bausmę kamerų tipo patalpose, dienotvarkę, patvirtintą Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-52, vyksta nuo 8.30 val. iki 12.30 val.; Alytaus PN pasivaikščiojimo kiemeliuose HN 134:2015 7 punkto pažeidimų nenustatyta), pareiškėjo aplinkybės dėl teisės į tabako dūmais neužterštą aplinką užtikrinimo skunde išdėstytos abstrakčiai, nekonkretizuotos. Teismas vertino, kad šiuo atveju tikslinga nustatyti, ar pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų, bei ar yra duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo.

6. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nenustatė, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus atskirti jį nuo rūkančiųjų asmenų pasivaikščiojimų metu. Atsakovo atstovas kartu su atsiliepimu pateikė pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 3 d. pareiškimą Nr. 97/2463 dėl tabako dingimo, kuris sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjas buvo rūkantis asmuo. Taip pat 2019 m. balandžio 16 d. pateikė jo prašymą dėl vedimo pasivaikščioti kitu laiku dėl gaunamų grasinimų iš kitų nuteistųjų. Nei viename prašyme nebuvo pateikiama informacija apie tai, kad pareiškėjas pasivaikščiojimų metu nori būti atskirtas nuo rūkančiųjų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog pareiškėjas buvo rūkantis asmuo, taip pat neišreiškė valios pasivaikščiojimų metu būti atskirai nuo rūkančiųjų. Teismas vertino, jog šiuo aspektu pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista ir pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti.

7. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimų kiemelių ir jų įrenginių netinkamos būklės, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20–21 punktais, HN 134:2015 12 punktu, taip pat įvertino byloje pateiktas pasivaikščiojimų kiemelių nuotraukas. Teismas iš pateiktų nuotraukų nustatė, kad pasivaikščiojimo kimelių grindų danga netvarkinga, sienų dažai nutrupėję, grindys nelygios. Teismas sprendė, kad pagal pateiktus įrodymus yra pagrindas konstatuoti Taisyklių 20, 21 punktuose ir HN 134:2015 12 punkte įtvirtintų reikalavimų pažeidimus.

8. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo (dydžio) teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dėl ginčo kiemelių būklės, jos keliamų nepatogumų ginčo laikotarpiu nesikreipė į Alytaus PN administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar kita kompetentingas institucijas, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl nustatyto pažeidimo būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, pvz.: duomenų apie šio pažeidimo sąlygotus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 9. Pareiškėjas N. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš atsakovo atstovo papildomus įrodymus; taip pat pats pateikia teismui naujus įrodymus (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro raštus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštus, pasivaikščiojimo kiemelių fotonuotraukas, medicininių dokumentų išrašus ir pažymas, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus raštus, Alytaus PN raštus, Alytaus PN nuteistųjų, laikomų uždarojoje zonoje, dienotvarkę, Alytaus PN direktoriau 2019 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. 1-279).

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja nusiskundimus dėl blogos Alytaus PN pasivaikščiojimo kiemelių būklės, nurodo, kad nuo 2018 m. gegužės 17 d. patiria didelius išgyvenimus, kančią būdamas pasivaikščiojimo kiemelyje, kuris yra netvarkingas ir kuriame jaučiamas tabako dūmų kvapas. Pareiškėjas nuo dūmų kvapo pradėdavo dusti, jį pykindavo, svaigo ir skaudėjo galvą, nuo netvarkos kiemeliuose jis galėjo susižeisti. Pareiškėjas daug kartų atsisakė eiti pasivaikščioti, teikė skundus dėl to, kad yra nerūkantis, tačiau Alytaus PN administracija į jo skundus nereaguodavo. Dėl teisės aktų reikalavimus neatitinkančios pasivaikščiojimo kiemelių būklės buvo pažeista pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore.

11. Pareiškėjas teigia, kad jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą, o tai prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (toliau – CPT) rekomendacijoms, pagal kurias suimtasis ar nuteistasis turi teisę į aštuonių valandų pasivaikščiojimą gryname ore.

12. Pareiškėjo nuomone, jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti teismui ir teismo buvo tinkamai išnagrinėti ir įvertinti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš teisės aktų reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų Alytaus PN, atlyginimo priteisimo.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad pareiškėjo teisė į Taisyklių 20, 21 punkte ir HN 134:2015 12 punkte įtvirtintas kalinimo sąlygas Alytaus PN nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. birželio 15 d. buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

17. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

18. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, taip pat prašymą išreikalauti iš atsakovo atstovo papildomus duomenis (žr. nutarties 9 p.). Pareiškėjas nenurodė, dėl kokių priežasčių nauji įrodymai ir toks prašymas nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netankina prašymo dėl papildomų duomenų išreikalavimo ir nevertina pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumo, pirmiausiai pažymi, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1640-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.).

20. Pareiškėjas skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, negrindė argumentais, kad jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą, o tai prieštarauja CPT, pagal kurią suimtasis ar nuteistasis turi teisę į aštuonių valandų pasivaikščiojimą gryname ore. Taigi pareiškėjas apeliacinės instancijos procese neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo faktinio pagrindo, todėl teisėjų kolegija nevertins tokių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo išvada, kad nustatyti jo teisių pažeidimai Alytaus PN pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais. Pareiškėjas taip pat teigia, kad yra nerūkantis, tačiau buvo priverstas pasivaikščiojimo metu kvėpuoti tabako dūmus, kas jam sukėlė sveikatos sutrikimus.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, konstatuojant atsakovo atstovo pažeidimus, susijusius su Taisyklių 20, 21 punktų ir HN 134:2015 12 punkto reikalavimų nesilaikymu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo argumentus, kad jis yra nerūkantis asmuo ir dėl vedimo į pasivaikščiojimo kiemelį kartu su rūkančiais asmenimis jis teikė skundus Alytaus PN administracijai, tačiau administracija į jo skundus nereaguodavo. Byloje pateikti medicininiais dokumentai taip pat nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad dėl tabako dūmų kvapo jis dusdavo, jam svaigo ir skaudėjo galvą, jį pykino. Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas skųsdavosi nugaros skausmais, prastu regėjimu, jam diagnozuota stuburo išvarža, atlikta operacija (b. l. 41–44, 47, 72), tačiau šie duomenys nepatvirtina aukščiau minėtų pareiškėjo nusiskundimų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nustatyti pažeidimai nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

23. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1046-624/2017 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus Teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus PN administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės, prašymus užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, ar kad Alytaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

25. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė