2019-11-20 Nr. AB-21965-3-64-3-00522-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1327-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00522-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. L. (dabar V. Š.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja V. L. (dabar V. Š.) su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1877; 2) panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. PE_SP2-38; 3) pripažinti darbą Šiaulių odos gamykloje „Stumbras“ nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. odos pjaustytoja ir šlifuotoja darbu ypatingomis sąlygomis; 4) įpareigoti VSDFV Šiaulių skyrių skirti kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis, įtraukiant į darbo laiką ypatingomis sąlygomis Šiaulių odos gamykloje „Stumbras“ laikotarpį nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. odos pjaustytoja ir šlifuotoja bei laikotarpį nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. odos ištempėja ant rėmo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Šiaulių skyrius darbo laiką Šiaulių odos gamykloje „Stumbras“ odos ištempėja ant rėmų nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. įskaitė į darbo laiką kompensacijai gauti, tačiau dirbto laiko nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. odos pjaustytoja ir šlifuotoja neįskaitė kaip ypatingomis sąlygomis dirbto darbo. Pareiškėjos nuomone, VSDFV Šiaulių skyrius 2017 m. vasario 27 d. sprendime Nr. PE_SP2-38 formaliai vertino pateiktus dokumentus, neįsigilino į realiai dirbto darbo pobūdį ir apsiribojo tik formaliu pareigų pavadinimo įrašu darbo knygelėje. Taip pat neišsiaiškino aplinkybių, kurios reikšmingos skiriant kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, t. y., dirbant darbą Šiaulių odos gamykloje „Stumbras“ apdailos ceche nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. gavo pieno produktus. Ši aplinkybė turėjo būti vertinama kaip įrodymas, patvirtinantis, jog asmuo dirbo kenksmingomis sąlygomis. Nors konkretus profesijos pavadinimas – odos šlifuotoja nenurodytas TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 2 (toliau - ir Sąrašas Nr. 2), pareiškėjos teigimu, odos šlifavimo ir apipjaustymo darbai savo pobūdžiu yra darbai ypatingomis sąlygomis, kaip ir odos ištempimas ant rėmo, ir vien tai, kad pareigų pavadinimas neįtrauktas į Sąrašą Nr. 2, negali asmeniui sutrukdyti gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

3. Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 67 straipsnį teisę gauti kompensaciją turi asmenys, kurie iki 1995 m. sausio 1 d. dirbo šiame straipsnyje numatytomis ypatingomis sąlygomis. Kompensacija už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjai nebuvo skirta, nes ji neatitiko Pensijų įstatymo 67 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 „Dėl Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtinto tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 2 punkte nustatytų reikalavimų, t. y., neišdirbo nustatyto pensijai gauti laiko ypatingomis sąlygomis. Pagal Sąrašo Nr. 2 XI skyriaus „Chemijos pramonė“ 7 punktą „Paruošimo ir apdirbimo cechai“, teisę gauti kompensaciją turi asmenys, dirbę odų ir avikailių ištempėjais ant rėmų. Remiantis kompensacijos byloje esančiais dokumentais, nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. Valstybinės Šiaulių odos gamyklos „Stumbras“ apdailos ceche pareiškėja dirbo odų ir avikailių ištempėja ant rėmų (1993-11-03 įsakymas Nr. 103-K), t. y., ėjo pareigas, nurodytas Sąraše Nr. 2, todėl VSDFV Šiaulių skyrius laikotarpį nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. (t. y. 1 metus 1 mėnesį 29 dienas) įskaitė į jos darbo laiką kompensacijai gauti. Radioaparatūros ir prietaisų montuotojo, endokrininės žaliavos surinkėjo, odų apipjaustytojo, odų šlifuotojo bei gaminių, pusfabrikačių ir medžiagų šlifuotojo pareigybės Sąrašuose Nr. 1 ar Nr. 2 neįvardytos, todėl laikotarpių, kuriais pareiškėja ėjo minėtas pareigas, VSDFV Šiaulių skyrius pagrįstai neįskaitė į jos darbo laiką kompensacijai gauti. Kadangi pareiškėja, dirbdama iki 1994 m. gruodžio 31 d., neįgijo Pensijų įstatymo 67 straipsnyje nustatyto 10 metų stažo visai kompensacijai gauti arba 5 metų 1988–1994 metų laikotarpiu stažo kompensacijos daliai gauti, neįgijo ir teisės gauti kompensaciją, todėl VSDFV Šiaulių skyrius 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. PE_ SP2-38 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjos V. L. skundą tenkino visiškai bei priteisė 30 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipdamasi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių pateikė darbo knygelę iš kurios matyti, kad Šiaulių odos gamykloje ji pradėjo dirbti nuo 1987 m. gegužės 21 d. apdailos ceche odų apipjaustytoja mokine, 1987 m. birželio 2 d. pervesta į apdailos cechą šlifuotoja mokine, 1987 m. spalio 1 d. suteikta odų šlifuotojos 3 kategorija, nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. dirbo gaminių pusfabrikačių ir medžiagų šlifuotoja. Pareiškėja teismo posėdžio metu patvirtino, jog nuo 1987 m. gegužės 21 d. pradėjo dirbti odos gamykloje „Stumbras“ apdailos ceche, odų apipjaustytoja mokine, nuo 1987 m. birželio 2 d. šlifuotoja. Taip pat nurodė, jog odos į cechą patekdavo iš mirkimo ir rauginimo cechų, odos būdavo apipiltos sieros rūgštimi, amoniaku bei įvairiomis cheminėmis priemonėmis ant rankų būdavo išbėrimai, alergija. Šiame ceche dirbo odų apipjaustytojai, apretuotojai, ištempėjai, dažytojai. Odų šlifuotojai išlygindavo odą, ją šlifuodavo, kad odos paviršius būtų lygus. Taip pat pažymėjo, kad dirbo visus darbus, ką liepdavo meistras. Be to, kiekvieną rytą visi cecho darbuotojai gaudavo pieno produktus.

7. Teismas, atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, sprendė, kad atsakovas nepagrįstai neįskaičiavo į pareiškėjos darbo stažą, skaičiuojamą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėja visą laiką dirbo tą patį odų šlifuotojos, odų apipjaustytojos darbą.

8. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad iš AB „Stumbras“ archyvinės pažymos matyti, jog pareiškėja nuo 1990 m. kovo 30 d. iki 1990 m. balandžio 13 d. buvo išleista nemokamų vaiko atostogų (vaiko gimimas 1990 m. birželio 7 d.), nuo 1990 m. rugpjūčio 21 d. iki 1991 m. gruodžio 7 d. iš dalies apmokamų atostogų vaiko priežiūrai iki 1,5 metų amžiaus ir nuo 1991 m. gruodžio 8 d. iki 1993 m. birželio 7 d. buvo išleista atostogų vaiko priežiūrai (2005 m. vasario 8 d. „Šiaulių Stumbro“ pažyma Nr. 248, Įsakymas Nr. 417), todėl, atsakovo nuomone, pareiškėja nuo 1990 m. kovo 30 d. iki 1993 m. birželio 8 d. faktiškai nedirbo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kvestionuojama, kad laikotarpiu (nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d.) pareiškėjos dirbtas darbas AB „Stumbras“ neatitiko Sąraše Nr. 2 nurodytus darbus, taip pat kvestionuojama, kad pareiškėjai yra taikytinos Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punkto (ir paminėto šio įstatymo 56 straipsnio) nuostatos. Moterims, kurios ne mažiau kaip 10 metų dirbo darbus, numatytus Sąraše Nr. 2, kompensacija išmokama už 10 metų. Kai darbus, numatytus Sąraše Nr. 2, jos dirbo mažiau nei 10 metų, jos turi gauti kompensacijos dalį, jeigu tokius darbus dirbo ne mažiau kaip 5 metus 1988–1994 metų laikotarpiu. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog V. L. laikotarpiu nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. faktiškai dirbo odų šlifuotojos, odų apipjaustytojos darbą, todėl ji turi teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

III. 9. Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą

10. Atsakovas teigia, jog teisimo sprendimas yra neteisingas, priimtas pažeidžiant materialiosios teisės normas, jas neteisingai aiškinant bei neteisingai pritaikant jau suformuotą teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. Pareiškėja įrodė, kad laikotarpiu nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. Valstybinės Šiaulių odos gamyklos „Stumbras“ apdailos ceche dirbo odų ir avikailių ištempėja ant rėmų, t. y., 1 metus 29 dienas ėjo pareigas, nurodytas Sąraše Nr. 2, todėl VSDFV Šiaulių skyrius minėtą laikotarpį įskaitė į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai gauti, tačiau pagrįstai neįskaitė laikotarpio nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d.

11. Sąrašo Nr. 2 XI skyriaus „Chemijos pramonė“ 7 punkte „Paruošimo ir apdirbimo cechai“ yra išvardinti asmenys, turintys teisę gauti kompensaciją, t. y., dirbę odų ir avikailių ištempėjais ant rėmo. Taigi teisinis reguliavimas nustato, jog tam, kad būtų mokama atitinkamo dydžio kompensacija už ypatingas darbo sąlygas, pareiškėja turi būti dirbusi Sąraše Nr. 2 išvardintus darbus ir būtų dirbusi odų ir avikailių ištempėja ant rėmų 10 mėtų stažo visai kompensacijai gauti arba 5 metų 1988–1994 metų laikotarpiu stažo kompensacijos daliai gauti. Remiantis rašytiniais duomenimis, Šiaulių odos gamykloje pareiškėja pradėjo dirbti 1987 m. gegužės 21 d. apdailos ceche odų apipjaustymo mokine, o 1987 m. birželio 2 d. pervesta į apdailos cechą šlifuotoja mokine, 1987 m. spalio 1 d. suteikta odų šlifuotojos 3 kategorija, o nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. dirbo gaminių pusfabrikačių ir medžiagų šlifuotoja. Nei viena iš šių pareigybių nebuvo įtraukta į Sąrašą Nr. 1 ar Sąrašą Nr. 2. Šią aplinkybę patvirtino ir pateiktas Šiaulių odos gamyklos profesijų sąrašas, pagal kurį gamykloje dirbantys asmenys turi teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikotarpį nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. pripažino kaip darbą ypatingomis sąlygomis. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino, kad pareiškėja dirbo minėtose pareigybėse, tačiau teismas negalėjo remtis vien tik liudytojų parodymais nustatydamas pareiškėjos darbo sąlygas.

12. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015, nes bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Pareiškėja nuo 1990 m. kovo 30 d. iki 1990 m. balandžio 13 d. buvo išleista nemokamų vaiko atostogų, nuo 1990 m. rugpjūčio 21 d. iki 1991 m. gruodžio 7 d. iš dalies apmokamų atostogų vaiko priežiūrai iki 1,5 metų amžiaus ir nuo 1991 m. gruodžio 8 d. iki 1993 m. birželio 7 d. ji buvo išleista vaiko priežiūros atostogų, t. y., jai dirbant šlifuotojos darbą, kuris nebuvo įrašytas nei į Sąrašą Nr. 1, nei į Sąrašą Nr. 2, todėl nepagrįstai teismas šį laikotarpį įskaitė į darbą ypatingomis sąlygomis.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

14. Nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. pareiškėja dirbo radioaparatūros ir prietaisų montuotojo, endokrininės žaliavos surinkėjo, odų apipjaustytojo, odų šlifuotojo bei gaminių, pusfabrikačių ir medžiagų šlifuotojo darbus. Šios pareigybės Sąrašuose Nr. 1 bei Nr. 2 neįvardytos, todėl šio laikotarpio, kuriais pareiškėja ėjo minėtas pareigas, VSDFV Šiaulių skyrius teisėtai ir pagrįstai neįskaitė į jos darbo laiką kompensacija gauti. Kadangi dirbdama iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėja neįgijo Pensijų įstatymo 67 straipsnyje nustatyto 10 metų stažo visai kompensacijai gauti arba 5 metų 1988–1994 metų laikotarpiu stažo kompensacijos daliai gauti, ji neįgijo teisės gauti kompensaciją.

15. VSDFV atkreipia dėmesį, jog liudytojų parodymai patvirtina aplinkybę, jog į odos cechą, kuriame dirbo pareiškėja, patekdavo iš apačios, iš mirkimo ir rauginimo cechų, t. y., odas atveždavo iš kito cecho, kuriame jos buvo mirkomos cheminėse medžiagose, po to jas perkeldavo į viršų, kur odos buvo apipjaustomos. Liudytojų parodymai, kad jie odos gamykloje „Stumbras“ dirbdavo „visus“ darbus ir kad gaudavo pieną, dar nepatvirtina fakto, jog pareiškėjos darbo pobūdis būtų suteikęs jai galimybę pasinaudoti teise išeiti į pensiją anksčiau (iki 1994 m. gruodžio 31 d. galiojusia tvarka) arba suteikia teisę į kompensaciją (pagal nuo 1995 m. sausio 1 d. galiojančius teisės aktus).

16. Pareiškėja nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. dirbo odos šlifuotoja ir odos apipjaustytoja, o ne odų ir avikailių ištempėja ant rėmų, todėl teismas, neteisingai įvertinęs faktinius duomenis, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. faktiškai dirbo odų šlifuotojos, odų apipjaustytojos darbą, todėl ji turi teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

17. Pareiškėja V. L. atsiliepimuose į VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV apeliacinius skundus prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.

18. Pareiškėja nesutinka su atsakovo argumentu, kad jos darbas nuo 1987 m. iki 1993 m. lapkričio 2 d. nelaikytinas darbu ypatingomis sąlygomis. Pats atsakovas pateikė pažymą apie pareiškėjos darbą ypatingomis sąlygomis, kurioje nurodyta, jog ji laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo darbus pagal Sąrašą Nr. 2 (darbo trukmė metais – 4,1667). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015 sprendė klausimą dėl atostogų vaiko priežiūrai trukmės įskaitymo į darbo stažą, dirbtą ypatingomis sąlygomis.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į VSDFV Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

20. VSDFV atsiliepime pritaria visiems VSDFV Šiaulių skyriaus apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams ir motyvams.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2017 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. PE_SP2-38 ir VSDFV 2017 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1877 „Dėl teisės gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“, kuriais atsisakyta pareiškėjai V. L. skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino visiškai konstatavęs, kad pareiškėja V. L. laikotarpiu nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. faktiškai dirbo odų šlifuotojos, odų apipjaustytojos darbą, todėl ji turi teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

23. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniuose skunduose laikosi pozicijos, kad VSDFV Šiaulių skyrius pagrįstai neįskaitė laikotarpio nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. į darbo stažą dirbant ypatingomis sąlygomis. Be to, teismas negalėjo remtis vien tik liudytojų parodymais dėl pareiškėjos darbo pobūdžio. Atsakovo apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.

25. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintame Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo 6.1 ir 6.2 punktuose įtvirtintos specialiosios teisės normos bei šiose normose nurodyto buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtinto Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašų Nr. 1 ir Nr. 2 nuostatos.

26. Administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje surinktus įrodymus pagal ABTĮ 56 straipsnyje nurodytas taisykles. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, įrodymais administracinėje byloje laikytini visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes vertina byloje surinktų įrodymų visumą, neišskirdamas atskirų įrodymų prieš kitus byloje surinktus įrodymus ir neteikdamas pirmenybės kažkuriai įrodymų rūšiai (pvz., vertindamas tiek rašytinius įrodymus, tiek liudytojų parodymus).

27. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.) Pabrėžtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo argumentai nepagrįsti.

28. Teisėjų kolegija, susipažinusi su teismo sprendimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą.

29. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl ginčui aktualaus teisinio reguliavimo taikymo ankstesnėse bylose yra pasisakęs, kad Tvarkos aprašo V skirsnis reglamentuoja kreipimąsi į VSDFV teritorinį skyrių dėl kompensacijos skyrimo, todėl šio skirsnio 14 punktas, nustatantis kompensacijai skirti reikalingų dokumentų, įrodančių darbo ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį, sąrašą, yra skirtas aptariamo teisinio santykio šalims – iš vienos pusės, asmeniui, pretenduojančiam gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas ar jos dalį, iš kitos pusės, viešojo administravimo subjektui – atitinkamam VSDFV teritoriniam skyriui, skiriančiam bei mokančiam kompensaciją. Teismui, kuris nėra aptariamo teisinio santykio dalyvis, sprendžiant tarp nurodytų šalių kilusį ginčą dėl kompensacijos skyrimo ir mokėjimo Tvarkos aprašo 14 punkto nuostatos nėra privalomos, ir teismas šiomis nuostatomis vadovaujasi tik kaip papildomomis įrodymų vertinimo gairėmis, be jau minėtų ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų privalomų įrodymų vertinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2174-502/2015).

30. Dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teiginių, kad teismas nepagrįstai į pareiškėjos stažą įtraukė laikotarpį nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. pažymėtina, jog remiantis pareiškėjos darbo knygelės duomenimis, ji Šiaulių odos gamykloje pradėjo dirbti nuo 1987 m. gegužės 21 d., nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo odų ir avikailių ištempėja ant rėmų, t. y. darbą, įrašytą į Sąrašo Nr. 2 XI skyriaus „Chemijos pramonė“ 7 punktą „Paruošimo ir apdirbimo cechai“, ir šis laikotarpis pareiškėjai į darbo laiką kompensacijai gauti buvo įskaitytas. Tačiau pareiškėjai nebuvo įskaityti šie laikotarpiai: nuo 1987 m. gegužės 21 d. jai dirbant odų apipjaustytoja mokine apdailos ceche, nuo 1987 m. birželio 2 d. – šlifuotoja mokine, nuo 1987 m. spalio 1 d. – odų šlifuotoja, o nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. – gaminių pusfabrikačių ir medžiagų šlifuotoja. Pareiškėja patvirtino, kad dirbo minėtus darbus, taip pat nurodė, kad odos buvo apipiltos sieros rūgštimi, amoniaku bei kitomis medžiagomis. Šias aplinkybes patvirtino byloje apklaustos liudytojos S. M. ir G. P., kurios taip pat nurodė, jog dirbdavo visus joms nurodytus darbus, susijusius su odomis, kurios buvo mirkytos cheminėse medžiagose. Įvertinusi bylos duomenis teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja visą laiką dirbo tą patį odų šlifuotojos, odų apipjaustytojos darbą, todėl laikotarpis 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. turėjo būti įskaitytas į darbą ypatingomis sąlygomis.

31. Tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniuose skunduose teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015. Šiuo atveju pripažinus, kad pareiškėja dirbo darbą ypatingomis sąlygomis Pensijų įstatymo 62 straipsnio prasme iki 1990 m. kovo 30 d., laikytina, kad ir laikotarpis, kuriuo pareiškėja buvo išleista atostogų vaiko priežiūrai (nuo 1990 m. kovo 30 d. iki 1993 m. birželio 8 d.), vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat turi būti įskaitytas į darbą ypatingomis sąlygomis. Atsižvelgus į tai, atmestini apeliacinių skundų argumentai, kad šios ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-1137-143/2015 faktinės aplinkybės skiriasi.

32. Pažymėtina, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė