a9bb0ea2-5eb0-4be1-a7cb-30cdfb3fa3ad · Lietuvos apeliacinis teismas

UŽDAROJI AKCINĖ BENDROVĖ „SENAMIESČIO ŪKIS" Civilinė byla Nr. 2A-713/2013(Proceso Nr. 2-55-3-02708-2011-6)                                                                             Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.4; 44.5.2.8; 73.2.5.5; 121.21 (S)                                            LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS                                                  N U T A R T I S                                          LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                           2013 m. kovo 20 d.                                                                     Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Algirdo GailiÅ«no (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės GasiÅ«nienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovės „If P&C Insurance AS“, veikiančios per filialÄ Lietuvoje, apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-359-656/2012 pagal ieÅ¡kovės „If P&C Insurance AS“, veikiančios per filialÄ Lietuvoje, ieÅ¡kinį atsakovėms UAB „Eika“, UAB „Dokaras“ ir UAB „SantariÅ¡kių namai“ (trečiasis asmuo M.

L.) dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė Byloje ginčas kilo dėl iÅ¡mokėjusio draudimo iÅ¡mokÄ draudiko teisės reikalauti atlyginti žalÄ iÅ¡ už žalÄ atsakingo asmens dėl 2008 m. sausio 12 d. (duomenys neskelbtini), įvykusio autoįvykio, kurio metu automobilis atsitrenkė į kelyje gulėjusį gelžbetoninį pamatų blokÄ ir buvo apgadintas. IeÅ¡kovė automobilio savininkui sumokėjo 105 700 Lt draudimo iÅ¡mokÄ ir papildomai turėjo 660,80 Lt iÅ¡laidų, susijusių su žalos įvertinimu.

IeÅ¡kovės tvirtinimu, ji, sumokėjusi draudimo iÅ¡mokÄ , įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalos atlyginimÄ iÅ¡ už žalÄ atsakingo asmens. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas, iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės „If P&C Insurance AS“, veikiančios per filialÄ Lietuvoje, ieÅ¡kinį atsakovėms UAB „Eika“, UAB „Dokaras“ ir UAB „SantariÅ¡kių namai“ (trečiasis asmuo M. L.) dėl žalos atlyginimo ir nustatęs: kad UAB „SantariÅ¡kių namai“, kuri turėjo statybos leidimÄ gyvenamųjų namų statybai, statybvietė buvo aptverta tvora; vieta, kurioje planuojama tiesti gatvę ir gulėjo betoninis blokas, yra už aptvertos statybvietės ribos; statybos darbai nebuvo vykdomi;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytos aplinkybės apie galimÄ atsakovių atsakomybę už žalÄ Å¡ioje civilinėje byloje negali bÅ«ti laikomos prejudiciniu faktu, nes joje pateiktas tam tikras sutarčių ar faktų aiÅ¡kinimas negali atleisti ieÅ¡kovės nuo pareigos iÅ¡ naujo Å¡ioje civilinėje byloje įrodyti visas atsakovių civilinės atsakomybės sÄ lygas bei aplinkybę, kad gatvės dalis, kurioje įvyko autoįvykis buvo perduota valdyti atsakovėms; eismo įvykio metu faktinę situacijÄ atspindi eismo įvykio schema, iÅ¡ kurios aiÅ¡kiai matyti, kad pamatinis blokas yra tiesiai už kelio ženklo, žyminčio gatvės susiaurėjimÄ , t. y. už (duomenys neskelbtini) ribų;

žala ne tik atsirado, tačiau ir žymiai padidėjo dėl vairuotojos didelio neatsargumo (akseleratoriaus pedalo paspaudimas po smÅ«gio yra aiÅ¡kus elementarių saugumo, vairavimo ir elgesio taisyklių pažeidimas); Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu ieÅ¡kovės reikalavimas priteisti žalÄ iÅ¡ ankstesnės atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės buvo iÅ¡ dalies atmestas tuo pagrindu, kad trečiojo asmens M. L. veiksmuose buvo didelio neatsargumo požymiai, Å¡i teismo sprendimo dalis įsiteisėjo ir kasacine tvarka nagrinėjant bylÄ nebuvo keičiama, priėjo prie iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovė, kaip nukentėjusiojo asmens teisių perėmėja, neįrodė, kad jos žala atsirado dėl pamatinio bloko (kuris nėra didesnio pavojaus Å¡altinis) valdytojo (kuris, beje, nėra žinomas) tyčios ar didelio neatsargumo, ar nenugalimos jėgos.

Teismas sprendė, kad apdrausto automobilio valdytojos M. L. kaltė kvalifikuotina kaip didelis neatsargumas ir tai sudaro savarankiÅ¡kÄ pagrindÄ atmesti ieÅ¡kinį (CK 6.266 str. ir 6.270 str.). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai IeÅ¡kovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, padavė teismui apeliacinį skundÄ , kuriame praÅ¡o jį panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ apelianto ieÅ¡kinį patenkinti visiÅ¡kai, priteisti solidariai iÅ¡ atsakovių jos naudai 106 360,80 Lt žalos atlyginimÄ , 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, pagal CPK taisykles perskirstyti bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme iÅ¡laidas bei priteisti atstovavimo iÅ¡laidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.

Apeliacinį skundÄ pagrindė Å¡iais argumentais:Lietuvos Aukščiausias Teismas nutartyje konstatavo, kad bylÄ nagrinėję teismai nepagrįstai atsakomybės subjektu pripažino savivaldybę, nes žemės ploto, kuriame buvo atliekami statybos darbai, valdymo ir naudojimosi teises ji perdavė tretiesiems asmenims (atsakovėms UAB „Dakaras“ ir UAB „Eika“) pagal 2007 m. vasario 13 d. sutartį Nr. A326-39-(7.7-EUD-2). Å i aplinkybė laikytina prejudiciniu faktu. Prejudicinais faktais laikytinos ir kitos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytos aplinkybės:

1) kelias, kuriame įvyko įvykis, buvo pradėtas, bet neužbaigtas statyti ir nebuvo perduotas naudoti savivaldybei;

2) eismo įvykio vietoje esanti teritorija yra laikytina statybvietės teritorija, kuri iÅ¡eina už aptverto statybos sklypo ribų ir už Å¡ios statybvietės teritorijos apsaugÄ buvo atsakingi statytojai (atsakovės);

3) Vilniaus miesto savivaldybė nevaldė ir nesinaudojo statybos objektu (susisiekimo komunikacijomis), nes valdymo teises buvo perdavusi atsakovėms. Teismas netinkamai taikė ir aiÅ¡kino CPK 182 straipsnio 2 dalį, dėl to priėmė neteisingÄ ir neteisėtÄ sprendimÄ . Ginčo atveju valdymo fakto įrodinėti nereikia, nes Vilniaus miesto savivaldybė ginčo gatvės ruoÅ¾Ä , kuriame įvyko eismo įvykis, perdavė valdyti atsakovėms. Teismo padarytas trečiojo asmens kaltės laipsnio įvertinimas – 100 procentų, yra aiÅ¡kiai per didelis.

Policijos pareigÅ«nai, tyrę administracinio teisės pažeidimo bylÄ , jokiais įrodymais (specialiomis priemonėmis) neįrodė, kad trečiasis asmuo eismo įvykio metu virÅ¡ijo leistinÄ greitį. M. L. nevirÅ¡ijo leistino greičio ir jos veiksmai negali bÅ«ti traktuojami kaip didelis neatsargumas. Trečiasis asmuo, apvažiuodamas kelio ženklÄ iÅ¡ kairės pusės ir įvažiuodamas į susiaurėjusiÄ kelio dalį, negalėjo tikėtis, kad kelio viduryje gulės didelis gelžbetoninis pamatinis blokas.

Esant tamsiam paros metui, kelio ženklai, apÅ¡vietus juos automobilio žibintais, matosi puikiai, todėl M. L., pastebėjusi kelio ženklÄ , jį apvažiavo, o gelžbetoninio bloko nepastebėjo arba pastebėjo per vėlai, kad bÅ«tų galima iÅ¡vengti eismo įvykio ir žalos. Trečiojo asmens atžvilgiu negali bÅ«ti taikomas CK 6.253 straipsnis. Eismo įvykis nebÅ«tų įvykęs, jeigu kelyje nebÅ«tų buvusios kliÅ«ties, t. y. pamatinio statybinio bloko. M. L., nesant kitų ženklų, negalėjo numatyti, kad jos važiuojamame kelyje bus niekaip nepažymėta kliÅ«tis.

Nėra jokio pagrindo teigti, kad ji buvo nepakankami atsargi, jog pastebėtų kliÅ«tį laiku. Teismas, pažeisdamas CPK 182 straipsnio 2 dalį ir nepripažindamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatytų aplinkybių prejudiciniais faktais, iÅ¡ esmės pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktÄ , o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Jeigu ginčo atveju bÅ«tų konstatuota, kad teismas, nepripažindamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatytų aplinkybių prejudiciniais faktais, buvo teisus, vadinasi teismas skundžiamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialinių teisių ir pareigų, nes pasisakė, kad gatvės atkarpos valdytoja buvo Vilniaus miesto savivaldybė.Atsakovės UAB „Eika“ ir UAB „SantariÅ¡kių namai“ su paduotu apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Atsakovė UAB „SantariÅ¡kių namai“ prašė iÅ¡ ieÅ¡kovės priteisti 1 815 Lt patirtų iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. AtsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ pagrindė Å¡iais motyvais:Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra konstatavęs jokių faktinių aplinkybių žalos atlyginimo klausimu Å¡ioje civilinėje byloje.Teismas visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai iÅ¡tyrė bylos raÅ¡ytinių įrodymų visumÄ bei priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ . Teismo iÅ¡vados, kad atsakovės nebuvo įvykio vietos teritorijos valdytojos, yra pagrįstos byloje esančiais raÅ¡ytiniais įrodymais bei nenuginčytos, o tai yra savarankiÅ¡kas pagrindas ieÅ¡kinį atmesti.

Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad M. L. 2008 m. sausio 12 d. eismo įvykio metu pažeidė KET 172 ir 173 punktus, dėl to jai buvo paskirta administracinė nuobauda pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį. Ji važiavo nesaugiu greičiu ir elgėsi neatsargiai. Byloje yra visos sÄ lygos, bÅ«tinos pripažinti lengvojo automobilio vairuotojos atsakomybę atlyginti ieÅ¡kinyje nurodytÄ sumÄ . Atsakovė UAB „Dokaras“ su paduotu apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Taip pat prašė iÅ¡ ieÅ¡kovės priteisti patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. AtsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ pagrindė Å¡iais argumentais:Teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad apeliantas privalėjo įrodyti valdymo perdavimo faktÄ ir atsakovių civilinės atsakomybės sÄ lygas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas iÅ¡samiai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad jie patvirtina, jog gatvės atkarpos valdymo teisės nebuvo perduotos atsakovėms.

Teismas pagrįstai ir teisėtai M. L. veiksmus kvalifikavo kaip didelį neatsargumÄ . Apeliantas savo skunde nenurodė jokių kitų aplinkybių ir nepateikė argumentų ar įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados pagrįstumÄ ir teisėtumÄ . PrieÅ¡ingai, pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad vairuotoja virÅ¡ijo leistinÄ ir saugų greitį. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylÄ bei priimdamas sprendimÄ , privalo tinkamai taikyti, aiÅ¡kinti įstatymus tam, kad tarp ginčo Å¡alių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, bÅ«tų teisinga.

Remiantis CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Vadovaujantis CPK 12 ir 178 straipsniais, Å¡alys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, iÅ¡skyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Teisėjų kolegija, ad hoc, pažymi, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginÄÄ yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiÅ¡kai reikÅ¡mingus faktus, kurie yra bÅ«tini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali bÅ«ti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.), tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nes teismas neteisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, iÅ¡ esmės netinkamai iÅ¡aiÅ¡kino ir pritaikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos, dėl to padarė nepagrįstas iÅ¡vadas.Å ios apeliacijos objektas yra statinių savininko (valdytojo) deliktinės atsakomybės sÄ lygos.Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimÄ nustato įstatymas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves, inter alia, žmogaus orumÄ , ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). BÅ«tinumas atlyginti asmeniui padarytÄ materialinę ir moralinę žalÄ yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai). Ä®tvirtinant šį konstitucinį principÄ siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalÄ , ji bus atlyginta (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas asmeniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę ir moralinę lemia su atitinkamos rÅ«Å¡ies žalos atlyginimu susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatumus. Vienas iÅ¡ Å¡ių ypatumų yra susijęs su padarytos žalos dydžio nustatymu (įvertinimu) ir atlyginimo už tÄ Å¾alÄ forma. Atlyginant materialinę žalÄ visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiÅ¡ko (adekvataus) žalos atlyginimo principu (restitutio in integrum), kai padarytos žalos dydis gali bÅ«ti iÅ¡reiÅ¡kiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali bÅ«ti atlyginama pinigais (tai nepaneigia galimybės materialinę žalÄ atlyginti ir kitu turtu ar dar kitaip); taigi už materialius praradimus atlyginama materialiomis vertybėmis.

BÅ«tinumas atlyginti asmeniui padarytÄ materialinę ir moralinę žalÄ yra konstitucinis principas ir Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėjÄ nustatyti pakankamas asmens teisės į jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimÄ Ä¯gyvendinimo priemones. Ä®statymais turi bÅ«ti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytÄ Å¾alÄ atlyginti teisingai; konstitucinis teisingumo principas suponuoja ir tai, kad žalÄ paprastai turi atlyginti jÄ padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo.Byloje ginčo dėl to, kad ieÅ¡kovė, kaip draudimÄ iÅ¡mokėjęs draudikas, turi teisę reikalauti atlyginti žalÄ iÅ¡ už žalÄ atsakingo asmens dėl 2008 m. sausio 12 d. (duomenys neskelbtini), įvykusio autoįvykio, kurio metu automobilis atsitrenkė į kelyje gulėjusį gelžbetoninį pamatų blokÄ ir buvo apgadintas, nėra.

Byloje ginčo dėl žalos dydžio taip pat nėra. Byloje iÅ¡ esmės kilo ginčas dėl to, ar Å¡ioje byloje atsakovės yra tinkami civilinės (deliktinės) atsakomybės subjektai pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismo priedermė teisingai iÅ¡spręsti bylÄ ir nustatyti objektyviÄ tiesÄ kyla iÅ¡ Konstitucijos. Taigi teismas, nagrinėdamas konkrečiÄ bylÄ , turi siekti nustatyti tikrÄ jÄ tiesÄ , iÅ¡samiai, visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡tirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus.

Kaip jau minėta, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.), jokie įrodymai teismui neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios, iÅ¡skyrus CPK numatytas iÅ¡imtis. Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiÅ¡kia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumÄ ir sÄ sajumÄ (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 str.).Vienodos teismų praktikos formavimÄ Ä¯statymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo iÅ¡aiÅ¡kinimus (CPK 4 str.).

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausias teismas, iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir ieÅ¡kovės „If P&C Insurance” kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 4 d. nutarties peržiÅ«rėjimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės „If P&C Insurance” ieÅ¡kinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims UAB „Eika“, UAB „Hanner development“ (Å¡iuo metu UAB „Dakaras“), UAB „SantariÅ¡kių namai“ ir M.

L. dėl žalos atlyginimo, 2011 m. birželio 28 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimÄ ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 4 d. nutartį bei priėmė naujÄ sprendimÄ , kuriuo ieÅ¡kovės „If P&C Insurance” ieÅ¡kinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei atmetė, nes teismas konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai pripažino atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę atsakomybės subjektu.Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiÅ¡kino CPK 182 straipsnio 2 punktÄ , o minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės ir pateiktas teisės taikymo iÅ¡aiÅ¡kinimas nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikÅ¡mę, nes civilinėje byloje Nr. 2-2611-585/2010 ir nagrinėjamoje byloje nors ir skirtingu procesiniu statusu, tačiau dalyvauja tie patys asmenys, abejose civilinėse bylose bylai reikÅ¡mingos aplinkybės yra/buvo įrodinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 str. 4 d.). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti.

Tam, kad teismo sprendimui bÅ«tų pripažinta prejudicinė reikÅ¡mė, turi bÅ«ti konstatuotas visetas reikÅ¡mingų prielaidų: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galiÄ tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, iÅ¡skyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas bÅ«tų reikÅ¡mingas abejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno žydų religinė bendruomenė v.

Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-554/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Interbolis v. VÄ®Registrų centro Kauno filialas, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB ,,Rasa“ v. VÅ¡Ä® Klaipėdos jÅ«rininkų ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-408/2012; kt.). Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, vertina, kad ginčo atveju nereikia įrodinėti Å¡ių bylai reikÅ¡mingų aplinkybių, jos laikytinos įrodytomis:

1) valdydami statybvietėje esančiÄ nebaigtÄ statyti (duomenys neskelbtini) atkarpos dalį tretieji asmenys (Å¡ioje byloje – atsakovės) privalėjo užtikrinti kitų (atsitiktinių) asmenų apsaugÄ nuo statybvietės teritorijoje atliekamų statybos darbų keliamo pavojaus;

2) Vilniaus miesto savivaldybė žemės ploto, kuriame buvo atliekami statybos darbai, valdymo ir naudojimosi teises perdavė tretiesiems asmenims (ginčo atveju – atsakovėms) pagal 2007 m. vasario 13 d. sutartį, ir Å¡ie asmenys tapo atsakingi už statybvietės apsaugÄ ;

3) Vilniaus miesto savivaldybė nevaldė ir nesinaudojo statybos objektu (susisiekimo komunikacijomis), nes valdymo teises buvo perdavusi tretiesiems asmenims 2007 m. vasario 13 d. sutartimi. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė buvo kelio atkarpos greta statybvietės savininkas (valdytojas), negali lemti jos atsakomybės, kai žala turtui padaroma statybvietėje, už kurios eksploatavimo saugumÄ ji neatsakė.Civilinę (deliktinę) atsakomybę reglamentuojančio CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žalÄ , padarytÄ dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trÅ«kumų, privalo atlyginti Å¡ių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo Å¡io Kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Pagal aptariamÄ teisės normÄ statinių (tarp jų ir tiesiamų ar nutiestų kelių) atsakomybės subjektu įvardytas savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam Å«kinį bei fizinį poveikį.

Valdytoju gali bÅ«ti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiÅ«rėti ar tvarkyti objektÄ . Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį, pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas vieÅ¡ajame registre. Tai nuginčijama prezumpcija. Dėl to, esant registracijos duomenims vieÅ¡ajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalÄ asmuo iÅ¡ tikrųjų yra kitas. Juo gali bÅ«ti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebÅ«tų įregistruotos vieÅ¡ajame registre.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartyje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, valstybės įmonė „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-3-62/2009, konstatuota, kad CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sÄ lygos:

1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas;

2) žalos asmeniui padarymas;

3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trÅ«kumų ir padarytos žalos priežastinis ryÅ¡ys. Kaltė Å¡iuo atveju yra formaliai paÅ¡alinta iÅ¡ civilinės atsakomybės sÄ lygų. Statinių savininko (valdytojo) deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti kaltė, kaip civilinės atsakomybės sÄ lyga, nenustatinėjama (CK 6.248 str. 1 d., 6.266 str. 1 d.). Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rÅ«pestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trÅ«kumais valdymo fakto.

Anksčiau nurodytų bylai reikÅ¡mingų faktinių aplinkybių visuma ir nurodytų teisės normų sisteminė analizė, Lietuvos Aukščiausiojo teismo pateikti iÅ¡aiÅ¡kinimai, teisėjų kolegijai suponuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra visos atsakovių civilinės (deliktinės) atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį sÄ lygos. Ginčo teritorija, kurioje įvyko eismo įvykis ir dėl kurio ieÅ¡kovei buvo padaryta žala, buvo atsakovių žinioje ir jos turėjo teisę Å¡iai teritorijai daryti Å«kinį bei fizinį poveikį, t. y.

Vilniaus miesto savivaldybė pagal 2007 m. vasario 13 d. sutartį pavedė UAB „Eika“ ir UAB „Dakaras“ (buvusi UAB „Hanner development“) atlikti susisiekimo komunikacijų projektavimo ir plėtros darbus, o UAB „SantariÅ¡kių namai“ 2007 m. birželio 20 d. buvo iÅ¡duotas statybos leidimas gyvenamųjų namų statybai. Atsakovės privalėjo užtikrinti kitų (atsitiktinių) asmenų apsaugÄ nuo statybvietės teritorijoje atliekamų statybos darbų keliamo pavojaus, tačiau to nepadarė, t. y. neatitvėrė paÅ¡alinių asmenų ir eismo dalyvių, judančių besiribojančia (duomenys neskelbtini) atkarpa, patekimo į statybvietės teritorijÄ , nesiėmė kokių nors kitų pakankamų apsaugos priemonių, siekdamos iÅ¡vengti nelaimingų atsitikimų statybvietėje ir sumažinti jų potencialius neigiamus padarinius (žalÄ ).

Eismo įvykis, dėl kurio buvo padaryta žala, įvyko ir žala atsirado dėl transporto priemonės susidÅ«rimo su kelio važiuojamojoje dalyje buvusia nepažymėta kliÅ«timi – statybiniu bloku. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad paÅ¡alinė kliÅ«tis, kurios pagal paskirtį neturi bÅ«ti važiuojamojoje dalyje, yra kelio trÅ«kumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-362/2009). Eismo įvykio priežastimi buvo kelio trÅ«kumas, dėl kurio ieÅ¡kovei kilo žalingos pasekmės. Ginčo atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryÅ¡ys tarp kelio trÅ«kumo ir kilusios žalos.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju žalos atsiradimÄ nulėmė CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės ir ieÅ¡kovei padaryta žala Å¡ioje teisės normoje nustatytu bÅ«du, nes žala atsirado dėl kelio trÅ«kumo.

Atsakovės nevykdė joms įstatymais nustatytų pareigų ir dėl tokio jų bendro neveikimo ieÅ¡kovei buvo padaryta žala, kuriÄ atsakovės, pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį ir 6.279 straipsnio 1 dalį, turi atlyginti solidariai, kaip bendrai žalÄ padarę asmenys.Kaip minėta, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, už žalÄ , padarytÄ dėl pastatų, statinių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trÅ«kumų, privalo atlyginti Å¡ių objektų savininkas (valdytojas), kuris atsako be kaltės, tačiau gali bÅ«ti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad žala atsirado dėl force majeure aplinkybių arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.266 str. 1 d., 6.270 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad trečiojo asmens atžvilgiu netaikytinos CK 6.253 straipsnio nuostatos. Civilinės atsakomybės sÄ lygų egzistavimÄ /nebuvimÄ galima įrodinėti visomis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu bylose iÅ¡ administracinių teisinių santykių ir administracinės teisenos bylose, pareigÅ«no nutarimu administracinės teisės pažeidimo bylose neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje, tačiau jei vertintini kartu su kitais raÅ¡ytiniais įrodymais (CPK 185 str. 2 d.).

IÅ¡ 2008 m. sausio 12 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, kad M. L. neatsižvelgė į eismo sÄ lygas, nepasirinko saugaus greičio, atsiradus kliūčiai nesugebėjo automobilio sustabdyti, atsitrenkė į gelžbetonio pamatinį blokÄ ir sugadino automobilį. Nutarime dėl administracinio teisės pažeidimo konstatuota, kad trečiasis asmuo nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į oro sÄ lygas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo vairuotojos padarytÄ kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimÄ bei didelį jos neatsargumÄ .

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ , kiekvienam vairuotojui, kaip didesnio pavojaus Å¡altinio valdytojui, yra keliami padidinto atsargumo ir atidumo standartai, ir kelių eismo įvykių metu didesnio pavojaus Å¡altinio kaltė nustatoma pagal tai, ar transporto priemonę vairavęs asmuo pažeidė kelių eismo taisykles, ir kiek tai sÄ lygojo eismo įvykį bei žalos atsiradimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-744/2003; 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2008).

Teismo iÅ¡vadÄ apie vairuotojos didelį neatsargumÄ patvirtina bylos įrodymai. Nagrinėjamu atveju, vairuotoja jai nepažįstamoje vietovėje tamsiu paros metu turėjo bÅ«ti ypatingai atidi, pasirinkti saugų greitį, tačiau ji neįvertino kelio bÅ«klės ir nepasirinko saugaus greičio, o tai turėjo įtakos eismo įvykio sukėlimui. Policijos tarnybiniame praneÅ¡ime apie eismo įvykį nurodyta, kad vairuotoja nepastebėjo įspėjamųjų kelio ženklų, nurodančių, kad kelias susiaurėja, o administracinio teisės pažeidimo protokole, kaip jau minėta, konstatuota, kad vairuotoja virÅ¡ijo saugų greitį, ir tai taip pat buvo avarijos priežastimi.

Nors faktai, nustatyti pareigÅ«no nutarimu administracinio pažeidimo byloje, neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje, bet nagrinėjamoje byloje nėra ir įrodymų, paneigiančių nurodytais dokumentais užfiksuotÄ faktÄ , kad vairuotoja nesilaikė paminėtų reikalavimų, nepasirinko saugaus greičio (CPK 178 str., 185 str.). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad trečiojo asmens – M. L. – veiksmuose nustatytas didelis neatsargumas sudaro savarankiÅ¡kÄ pagrindÄ ieÅ¡kinį atmesti vadovaujantis CK 6.266 ir 6.270 straipsniais.

Bylai reikÅ¡mingų faktinių aplinkybių visuma suteikia pagrindÄ teisėjų kolegijai daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad vairuotoja (trečiasis asmuo) nesiėmė reikiamų atsargumo priemonių, važiavo akivaizdžiai buvusioms sÄ lygoms nesaugiai, per dideliu greičiu, ir tai pripažintina dideliu jos neatsargumu, o pripažinus nukentėjusiosios didelį neatsargumÄ , ginčo atveju yra pagrindas sumažinti ir atsakovių atsakomybę (CK 6.270 str. 1 d.). Remdamasi teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, teisėjų kolegija mano, kad ginčo atveju atsakovių atsakomybė mažintina 50 procentų.Taigi, atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, vadovaudamasi iÅ¡tirtų bylos raÅ¡ytinių įrodymų visuma, nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika bei pateiktais teisės taikymo iÅ¡aiÅ¡kinimais, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino CPK 182 straipsnio 2 punktÄ ir aptartÄ teismų praktikÄ , todėl be pagrindo nepripažino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 2-2611-585/2010 nustatytų aplinkybių prejudiciniais faktais Å¡ioje byloje.

Kadangi pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylai reikÅ¡mingas faktines aplinkybes ir iÅ¡ esmės netinkamai jas kvalifikavo, todėl skundžiamas sprendimas keistinas. Patenkinus apeliacinį skundÄ iÅ¡ dalies, pagal CK 6.37 ir 6.2010 straipsnius, priteistinos ir 6 procentų procesinės palÅ«kanos už priteistÄ sumÄ nuo bylos teisme iÅ¡kėlimo dienos iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo (CPK 329 str. 1 d.ir 330 str.).Nurodytais motyvais patenkinus ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ iÅ¡ dalies dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nagrinėjamos bylos kontekste pripažintini teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingais.

 Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų. CPK 93 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ . Nagrinėjamu atveju bylos baigtis yra naudinga ieÅ¡kovei. Patenkinus apeliacinį skundÄ iÅ¡ dalies, remiantis CPK 93 straipsnio 1-3 ir 5 dalimis, proporcingai perskirstytinos ir bylinėjimosi iÅ¡laidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, bei proporcingai patenkintiems reikalavimas priteistinos bylinėjimosi iÅ¡laidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.IeÅ¡kovė pirmosios instancijos teisme prašė priteisti 3 127 Lt žyminio mokesčio ir 2 420 Lt advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir patenkinus ieÅ¡kinį iÅ¡ dalies, iÅ¡ atsakovių ieÅ¡kovei priteistina po 521,17 Lt žyminio mokesčio ir po 320 Lt už advokato padėjėjo suteiktÄ teisinę pagalbÄ (3x800=2 400; 2 400x0,80/3=640; 640x0,5) (CPK 93 str. 1 d., 98 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalių dydžių 2 , 5 ir 8.3 p.).Pirmosios instancijos teismas iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovėms UAB „Eika“ ir UAB „SantariÅ¡kių namai“ buvo priteisęs po 3 025 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Patenkinus ieÅ¡kinį iÅ¡ dalies, iÅ¡ ieÅ¡kovės proporcingai atmestiems reikalavimas atsakovėms UAB „Eika“ ir UAB „SantariÅ¡kių namai“ priteistina po 1 512,50 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.IeÅ¡kovė apeliacinėje instancijoje prašė priteisti 3 127 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 1 800 Lt advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Taigi patenkinus apeliacinį skundÄ iÅ¡ dalies, ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovių priteistina po 521,17 Lt ieÅ¡kovės sumokėto žyminio mokesčio ir po 300 Lt (1 800x0,5/3=300) už advokato padėjėjo suteiktÄ teisinę pagalbÄ (CPK 93 str. 1 d., 98 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalių dydžių 2 , 5 ir 8.9 p).Atsakovė UAB „SantariÅ¡kių namai“ prašė priteisti 1 815 Lt patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalių dydžių 2 ir 8.11 punktais, iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovės UAB „SantariÅ¡kių namai“ priteistina 600 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti.Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,                n u t a r ė: pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimÄ .IeÅ¡kovės „If P&C Insurance AS“, veikiančios per filialÄ Lietuvoje, ieÅ¡kinį patenkinti iÅ¡ dalies.Priteisti ieÅ¡kovei „If P&C Insurance AS“, veikiančiai per filialÄ Lietuvoje (į. k. 302279548), solidariai iÅ¡ atsakovių UAB „Eika“ (į. k. 121191079), UAB „Dokaras“ (į. k. 111474036 (buvusi UAB „Hanner development“) ir UAB „SantariÅ¡kių namai“ (į. k. 300142629) po 17 726,80 Lt (septyniolika tÅ«kstančių septynis Å¡imtus dvideÅ¡imt Å¡eÅ¡is litus ir 80 cnt) žalai atlyginti bei po 6 procentus procesinių palÅ«kanų už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.KitÄ sprendimo dalį palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ atsakovių UAB „Eika“ (į. k. 121191079), UAB „Dokaras“ (į. k. 111474036 (buvusi UAB „Hanner development“) ir UAB „SantariÅ¡kių namai“ (į. k. 300142629) ieÅ¡kovei If P&C Insurance AS“, veikiančiai per filialÄ Lietuvoje (į. k. 302279548), po 521,17 Lt žyminio mokesčio pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, iÅ¡ viso 3 127 Lt (tris tÅ«kstančius vienÄ Å¡imtÄ dvideÅ¡imt septynis litus), ir po 320 Lt (tris Å¡imtus dvideÅ¡imt litų) už advokato padėjėjo suteiktÄ teisinę pagalbÄ pirmosios instancijos teisme ir po 300 Lt (tris Å¡imtus litų) už advokato padėjėjo suteiktÄ teisinę pagalbÄ apeliacinės instancijos teisme.IÅ¡ ieÅ¡kovės If P&C Insurance AS“, veikiančios per filialÄ Lietuvoje (į. k. 302279548), atsakovėms UAB „Eika“ ir UAB „SantariÅ¡kių namai“ priteisti po 1 512,50 Lt (tÅ«kstantį penkis Å¡imtus dvylika litų ir 50 cnt) bylinėjimosi iÅ¡laidų pirmosios instancijos teisme, o atsakovei UAB „SantariÅ¡kių namai“ 600 Lt (Å¡eÅ¡is Å¡imtus litų) advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                            Algirdas Gailiūnas                                           Danutė Gasiūnienė                                                                                                                                  Egidijus Žironas