N-575-1342-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-1342/2012

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-01246-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo N. M. M. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. (duomenys neskelbtini) pilietis N. M. M. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) į Lietuvos Respubliką pirmą kartą atvyko 2012 m. birželio 7 d. nelegaliai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną bei kreipėsi dėl prieglobsčio (b. l. 1-2). Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2012 m. liepos 5 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo.

2012 m. rugsėjo 28 d. užsienietis pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro, todėl 2012 m. lapkričio 6 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo nutraukimo.

2012 m. lapkričio 22 d. pagal Dublino II-ąjį reglamentą pareikėjas buvo grąžintas iš Helsinkio į Lietuvos Respubliką kaip J. G. ir pateikė naują prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2012 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo.

2012 m. lapkričio 26 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (toliau – Užsieniečių registracijos centras) Operatyvinės veiklos grupės sprendimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 71 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 113 straipsnio 2 dalimi, 114 straipsnio 1 dalimi bei 135 straipsniu, užsienietis buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms.

2012 m. lapkričio 26 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas Užsieniečių registracijos centro teikimas (b. l. 1-2), kuriame prašoma, vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 2 dalimi, sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį N. M. M. Užsieniečių registracijos centre iki 2013 m. gegužės 26 d., bet ne ilgiau iki kol bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl prieglobsčio jam suteikimo ar nesuteikimo Lietuvos Respublikoje.

Užsieniečių registracijos centras teikime nurodė, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog pareiškėjo tikslas yra patekti į kitas Europos Sąjungos šalis – nesulaukęs galutinio sprendimo dėl pateikto prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje jis neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, savo veiksmais tyčia, piktybiškai pažeisdamas Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ III skyriaus 18.4 punkto bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 m. sausio 19 d. įsakymu patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių tvarkos taisyklių“ V skyriaus 8 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad pareiškėjas piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis, o prieglobsčio prašymas tėra būdas nevaržomai keliauti į kitas Europos Sąjungos šalis; užsienietis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus bei nevykdydamas kompetentingų institucijų sprendimų, negerbia Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos įstatymų, piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra; užsieniečiui neturint galiojančio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento nėra aišku, kuris yra jo tikrasis vardas – ar N. M. M., kuriuo jis pateikė prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, ar J. G., kuriuo jis prisistatė Suomijos institucijoms. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ir nurodė, jog šiuo konkrečiu atveju yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo pareiškėjas, pasinaudojęs laisvu judėjimu Šengeno erdvėje, vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus.

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs Užsieniečių registracijos centro teikimą, 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 9-10), vadovaudamasis Įstatymo 118 straipsniu, nusprendė Užsieniečių registracijos centro teikimo netenkinti.

Teismas nurodė, kad Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, jog užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje be galiojančio kelionės dokumento, išskyrus prieglobsčio prašytojus, o 2012 m. lapkričio 23 d. Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje, todėl laikytina, kad po šio Migracijos departamento sprendimo priėmimo, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje yra įteisintas. Citavo įstatymo 112 straipsnį, 113 straipsnio 1 dalies 2 punktą, vertino Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies taikymo galimumą pareiškėjo atžvilgiu ir sprendė, jog byloje nėra kompetentingų institucijų sprendimų išsiųsti N. M. M. iš Lietuvos Respublikos, todėl Užsieniečių registracijos centro nurodytais pagrindais ir atsižvelgiant į tai, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje yra įteisintas, jis negali būti sulaikytas.

II. Užsieniečių registracijos centras apeliaciniu skundu (b. l. 14-16), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi bei formuojama LVAT praktika, prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą.

Nurodo argumentus, tapačius išdėstytiems teikime sulaikyti užsienietį. Papildomai nurodo, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas, persvarstydamas administracinio sulaikymo pagrįstumą, turėjo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei spręsti iš esmės užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimą, o nuspręsdamas netaikyti pareiškėjui sulaikymo, teismas visiškai neatsižvelgė į jau minėtus argumentus bei tai, kad jog užsienietis slepia savo asmens duomenis ir nėra nustatyta jo tapatybė. Daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas, apsunkinantis Užsieniečių registracijos centro, kurio funkcija yra Migracijos departamentui priėmus bei įsigaliojus sprendimui dėl išsiuntimo jį įvykdyti. Pažymi, jog akivaizdu, kad užsienietis gali pasislėpti – jis jau buvo pabėgęs iš Užsieniečių registracijos centro, neteisėtai keliavo į kitas Europos Sąjungos šalis, prisistatydamas kitokiu, nei buvo prisistatęs Lietuvos Respublikoje, vardu. Tokiais savo veiksmais jis pažeidžia Europos Sąjungos valstybių migracijos įstatymus ir siekia ne gauti prieglobstį būtent Lietuvos Respublikoje, o tiesiog ieško galimybių įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos šalyse.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos teisėje su užsieniečių teisine padėtimi bei prieglobsčio suteikimu jiems susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei jo pagrindu 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas“. Kaip matyti iš Įstatymo priedo, juo įgyvendinamos ir 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalius prieglobsčio prašytojų priėmimo standartus (toliau – Direktyva 2003/9/EB), 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2005/85/EB) bei 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatos (toliau – Direktyva 2008/115/EB).

Šioje byloje svarbu išsiaiškinti, ar Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečių sulaikymo pagrindai yra taikytini prieglobsčio prašytojui, ir jei taip – kokiomis sąlygomis. Įstatymo 113 straipsnio 1 dalis numato pagrindus, kuomet užsienietis gali būti sulaikytas:

1) kad užsienietis negalėtų be leidimo atvykti į Lietuvos Respubliką;

2) kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, išskyrus atvejus, kai jis yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje;

3) kai siekiama užsienietį, kuris neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką, grąžinti į valstybę, iš kurios jis atvyko;

4) kai įtariama, kad užsienietis naudojasi suklastotais dokumentais;

5) kai priimamas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo;

6) kai siekiama užkirsti kelią pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms plisti;

7) kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai.

Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas priimti atitinkamą sprendimą ar jį vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).

Įstatymo 113 straipsnyje vartojamas terminas „užsienietis“, o Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje numatyta: „Užsienietis – asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios.“ Taigi, analizuojant šias Įstatymo nuostatas lingvistiniu ir sisteminiu metodais, darytina išvada, jog 113 straipsnyje numatyti sulaikymo pagrindai yra taikytini visiems užsieniečiams, nepaisant to, ar jie yra pateikę prieglobsčio prašymą, ar ne. Tokią išvadą leidžia daryti ir tai, kad buvimas prieglobsčio prašytoju yra numatytas kaip Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo išlyga, kas suponuoja, jog kiti sulaikymo pagrindai yra taikytini visiems užsieniečiams, kaip šie apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis numato, jog kai yra sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas priimti atitinkamą sprendimą ar jį vykdyti. Taigi, sprendžiant dėl užsieniečio sulaikymo, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, turi egzistuoti joje numatyta sulaikymo sąlyga – būtinumas priimti ar vykdyti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo.

Lietuvos Respublikoje klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo neišsiuntimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu (tai atitinka Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią valstybėms narėms vienu administraciniu aktu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti). Šį klausimą sprendžia Migracijos departamentas.

Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad užsienietis yra laikomas prieglobsčio prašytoju, kai jis įstatymo nustatyta tvarka yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamento sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nėra galutinis (jis gali būti skundžiamas teismui), laikytina, kad visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu (tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tada, kai šis sprendimas yra apskųstas teismui) yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Iš to išplaukia, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje šios procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos – užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir panašiai. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad šios Įstatymo nuostatos taikymo sritis yra platesnė nei vien tik neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas, nes kaip jau minėta, ši norma taikoma visiems užsieniečiams (normoje nenurodyta, kad ji nėra taikoma prieglobsčio prašytojams – Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje vartojamas bendrasis terminas – „užsienietis“, aprėpiantis ir prieglobsčio prašytojus), be to, ji taikoma kalbant tiek apie jų grąžinimą, tiek apie jų išsiuntimą, tiek ir apie įpareigojimą išvykti.

Atsižvelgiant į tai, ši norma įgyvendina ne vien tik Direktyvą 2008/115/EB, tačiau ir kitas direktyvas.

Direktyvos 2003/9/EB 7 straipsnyje numatyta, kad prieglobsčio prašytojai gali laisvai judėti priimančios valstybės narės jiems paskirtoje zonoje; kai yra tikslinga, pavyzdžiui, dėl teisinių priežasčių arba viešosios tvarkos sumetimais; valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka gali izoliuoti prieglobsčio prašytoją tam tikroje konkrečioje vietoje. Direktyvos 2005/85/EB 18 straipsnis numato, jog „Valstybės narės nesulaiko asmens tik dėl priežasties, kad jis yra prieglobsčio prašytojas. Kai prieglobsčio prašytojas yra sulaikomas, valstybės narės užtikrina greito teisminio proceso galimybę.“ Iš paminėtų direktyvų nuostatų matyti, kad šios direktyvos nedraudžia sulaikyti prieglobsčio prašytojų. Nustatomas tik draudimas sulaikyti asmenis vien dėl to, jog jie yra prieglobsčio prašytojai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja minėtų Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu.

Paminėtina, jog užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių. Reikalingumą taikyti užsieniečio sulaikymą siekiant minėtų tikslų, teismai privalo nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdami į susiklosčiusias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos (b. l. 1-2, asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)) matyti, jog užsienietis savavališkai pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro, nustatytu laiku į jį negrįžo ir pasišalino iš Lietuvos Respublikos nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo ir buvo grąžintas iš Suomijos, kurioje prisistatė kitu vardu, pagal Dublino II-ąjį Reglamentą. Šie faktai rodo, kad užsienietis trukdo priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinio statuso ir gali pasislėpti. Akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietis vėl bandys išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus. Nurodytos faktinės bylos aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos priimant Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos medžiaga ir faktinės aplinkybės turi būti iš naujo įvertintos pirmosios instancijos teismo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą tenkinti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas