2020-09-16 Nr. AB-16771-3-61-3-00592-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1922-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00592-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 25 iki 2018 m. vasario 25 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo likusio ploto buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele. Kadangi pareiškėjas buvo kalinamas su dar vienu asmeniu, pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinamas privatumas. Be to, tualetas buvo prie kameros durų, kuriose yra langelis, todėl pareiškėjo privatumas nebuvo užtikrintas ir pataisos įstaigos pareigūnų, kurie matydavo pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu, atžvilgiu. Iš tualeto taip pat sklisdavo nemalonus kvapas. Pataisos įstaigos administracija dėl šio pažeidimo nieko nedarė, naujų pertvarų neįrengė. Pareiškėjas, naudodamasis tualetu, jausdavo baimę, kad yra stebimas ir matomas, o tai pareiškėjui sukeldavo neigiamus išgyvenimus, žemino jo orumą.

3. Pareiškėjas teismui pateikė papildomus paaiškinimus (atsikirtimą), kuriuose nurodė, kad sanitarinis mazgas neturi atskiros ventiliacijos sistemos, kad kamerose nebuvo veidrodžių. Be to, pareiškėjas nesutiko su atsakovo atstovo atsiliepime pateikiamais duomenis dėl kamerų ploto, kadangi nurodomas kamerų plotas, neatskaičius kameroje esančių baldų bei sanitarinio mazgo ploto. Dėl ploto stokos pareiškėjas negalėjo pailsėti, turėjo nuolat arba gulėti, arba sėdėti.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

5. Lukiškių TI-K nurodė, kad, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose. Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo I. V. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 470 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią dalį pareiškėjo skundo atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

8. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, ir pažymėjo, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. Iš šių duomenų teismas sprendė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neatitikimo teisės aktų reikalavimams atmesti kaip nepagrįsti.

9. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2019 m. vasario mėnesio pranešime „Dėl I. V. skundo“ nurodyta, kad dalyje Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 31–32). Iš šio pranešimo matyti, kad 2017 m. lapkričio 27 d. (dalį dienos) ir laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2018 m. vasario 28 d. pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 253 (b. l. 14–18), kurioje pagal pranešime pateiktą informaciją, sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Tačiau likusiose kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele arba užuolaidomis.

10. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas didžiąją laiko praleido kamerose kartu su kitais asmenimis, be to, buvo stebimas pareigūnų. Šią aplinkybę teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Kartu pažymėjo, kad dalį laiko pareiškėjas praleido kamerose vienas, todėl šiais laikotarpiais pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

11. Teismas pažymėjo, kad atskira vėdinimo sistema veikiančiam Lukiškių TI-K neturėjo būti įrengta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl vėdinimo sistemos neįrengimo nepagrįsti, nes atskiros sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas susijęs su Lukiškių TI-K kapitaliniu remontu. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas (b. l. 31–32) patvirtino, kad buvo sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas tokia galimybe galėjo pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad nesant įrengtos atskiros ventiliacijos sistemos sanitariniame mazge, pareiškėjui atsirado teisė į neturtinės žalos atlyginimą, atmesti kaip nepagrįsti.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, teigdamas, jog kamerose nebuvo veidrodžių, nenurodė nei konkrečių kamerų, kuriuose nebuvo veidrodžių, nei laikotarpių, kada pareiškėjas buvo laikomas jose. Skunde jis taip pat aiškiai neišdėstė su galimais pažeidimais susijusių aplinkybių, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginių išdėstymu. Atsižvelgęs į tai, taip pat nustatęs, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl veidrodžių kamerose nebuvimo kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, nedetalizavo, kada ir kokiose kamerose galimai buvo jo nurodytas pažeidimas, teismas sprendė, jog vien pareiškėjo subjektyvia nuomone grindžiami argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

13. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. su pertraukom (šią dieną pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K), 171,5 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

14. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, be kita ko, į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tokie pažeidimai lėmė ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl teismas vertino, kas pareiškėjo nurodoma 3 500 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 470 Eur suma.

III. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nagrinėjamu atveju nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir svarbesnių aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas neindividualizavo ir nepagrindė subjektyvių neigiamų pareiškėjo išgyvenimų ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam kilusios neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos ir kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų jam galimai padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas I. V. kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

18. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 470 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. su pertraukom (šią dieną pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K), 171,5 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde šios teismo nustatytos aplinkybės iš esmės neginčija, jokių konkrečių argumentų dėl teismo nustatyto pažeidimo nenurodo. Atsižvelgdama į tai bei įvertinusi bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

21. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04) 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03) 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

23. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad nėra pagrindo sumažinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo.

24. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė