2020-01-15 Nr. AB-968-3-61-3-03961-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-249-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03961-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (A. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė kalėdamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. liepos 30 d., nes buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas reikalavimas dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto, dėl ko patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Be to, nebuvo užtikrintas asmens privatumas naudojantis tualetu. Kameros neatitiko higienos normų reikalavimų – kamerose yra tarakonų, nevalyti langai, dėl grotų nėra galimybės prieiti prie langų. Taip pat nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti (būti gryname ore) ne mažiau kaip 8 valandas per dieną, nebuvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu dažniau kaip 1 kartą per savaitę, neveikė ventiliacija, todėl kamerose buvo drėgna, šalta ir tamsu, kameros apšvietimas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl skaudėdavo akis ir galvą, netinkamai įrengtas naktinis apšvietimas, duodamas maistas nėra skanus ir neatitinka kaloringumo, nustatyto teisės aktuose. Šie pažeidimai turėjo įtakos jo sveikatai ir psichikai, nes nuolat patirdavo emocinius ir psichologinius neigiamus išgyvenimus, sukrėtimus, sutriko nervų sistema, pastoviai jautė orumo pažeminimą ir kančią.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, skundo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros įrengtos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) III skirsnyje nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Sanitarinis mazgas įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus. Suimtieji ir nuteistieji vedami į lauką pasivaikščioti Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme nustatyta tvarka. Šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalą. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2017 m. lapkričio 27 d., jį išsiunčiant 2017 m. lapkričio 23 d., todėl jis praleido trejų metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos skunde nurodytu laikotarpiu. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą. Konkrečiu atveju nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administracijos vadovą nesikreipė. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog į teismą laiku pareiškėjas nesikreipė dėl sveikatos būklės.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas, akcentuodamas CK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymo ir atnaujinimo institutą, bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2017 m. lapkričio 27 d., jį išsiunčiant 2017 m. lapkričio 23 d., sprendė, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos laikant jį Lukiškių TI-K nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. liepos 30 d.

8. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administracijos vadovą nesikreipė. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo sveikatos būklė galėjo sukliudyti pateikti skundą teismui laiku.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 26 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl neteisėtų atsakovo veiksmų laikotarpyje nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. liepos 30 d.

10. Pareiškėjas nurodo, kad pirmą kartą į teismą su skundu kreipėsi 2017 m. liepos 18 d. administracinėje byloje Nr. I-4580-643/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02480-2017-7) bei atsižvelgdamas į teismo šioje byloje 2017 m. rugpjūčio 21 d. priimtą nutartį atsisakyti priimti skundą ir joje pateiktą išaiškinimą, jog ši nutartis neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus, susipažinęs su ABTĮ, 2017 m. lapkričio 23 d. išsiuntė skundą teismui.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

12. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, jos dydžio. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė neigiamą įtaką pareiškėjui ir sukėlė neigiamas pasekmes. Konkrečiu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

13. Atsakovo atstovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K, atlyginimo.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2017 m. lapkričio 27 d., jį išsiunčiant 2017 m. lapkričio 23 d., todėl laikytina, kad jis praleido trejų metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos laikant jį Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. liepos 30 d., atlyginimo priteisimo.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70).

Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis.

Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93) (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tarp jų ir reglamentuojančios ieškinio senatį.

18. Apeliantas teigia, kad pirmą kartą į teismą su skundu kreipėsi 2017 m. liepos 18 d. administracinėje byloje Nr. I-4580-643/2017. Teismas, susipažinęs su šios bylos medžiaga, konstatuoja, kad šioje byloje teismas 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi nutarė pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą laikyti nepaduotu. Ši aplinkybė nekeičia senaties termino skaičiavimo kitoje byloje, nes to nenumato įstatymas. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad paminėta nutartis neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, nepanaikina pareiškėjo, siekiančio palankaus rezultato, pareigos kreiptis į teismą laiku.

19. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylos medžiagą, vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog pareiškėjas skundu dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2017 m. lapkričio 27 d. (b. l. 1–2), jį išsiunčiant 2017 m. lapkričio 23 d., todėl jis praleido trejų metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos laikant jį Lukiškių TI-K nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. liepos 30 d.

20. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė