2020-12-09 Nr. AB-24543-3-61-3-03870-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2057-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03870-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. birželio 20 d. jis buvo laikomas Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis, t. y. buvo netinkamai įrengtas tualetas, dėl ko pareiškėjas turėjo didelių sveikatos problemų, teko kreiptis į medikus vaistų nuo skausmo. Nebuvo įrengto sėdimo tualeto. Gydytoja rekomendavo dažniau apsiplauti, tačiau kameroje tokių galimybių nebuvo. Pareiškėjas nurodė, jog Vilniaus PN trūksta privatumo norint nusiprausti ir palaikyti kasdieninę higieną. Keletas prausimosi vietų įrengta dideliam kiekiui nuteistųjų, tad iš kartu kalinčių asmenų sulaukdavo patyčių, o administracija į tai nekreipia dėmesio. Pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, fizinius skausmus ir kančią reputacijos pablogėjimą, fizinį skausmą.

3. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose dėl Vilniaus PN atsiliepimo pabrėžė, kad nėra nei vieno sėdimo tualeto, nors teisinis reguliavimas leidžia įrengti ir tupimus, ir sėdimus sanitarinius įrenginius. Vilniaus PN pažeidė jo teisę pilnavertiškai atlikti gamtinius reikalus be kančios, išgyvenimų ir fizinio skausmo.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad pataisos įstaigų įrengimo reikalavimus nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 buvo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos), higienos normos, taikomos pataisos įstaigoms, reglamentuotos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

6. Ginčui aktualiu laikotarpiu aukščiau nurodyti galiojantys teisės aktai nenustatė reikalavimo, kad pataisos namų lengvosios ir paprastosios grupės nuteistiesiems skirtuose sanitariniuose mazguose turi būti įrengti sėdimi unitazai. I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Iš pateikiamo I-o gyvenamojo korpuso 4-o aukšto, kuriame pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, plano matyti, kad aukšte įrengti du sanitariniai mazgai, kiekviename įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Vilniaus PN teigimu, kad tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Būriuose dirbantiems tvarkiniams administracija išduoda valymo priemones (biocidą – dezinfekuojantį šarminį ploviklį Jėga-2), taip pat išduoda universalų valiklį grindims ir sienoms valyti, gumines pirštines, kempinėles ir pan.

7. Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai su vandens nuleidimo mechanizmais. Aprūpinimo normose reglamentuota, jog sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai. Aukščiau minėtuose teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kad laisvės atėmimo įstaigos sanitariniuose mazguose turi būti įrengiami unitazai, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti.

8. Nuteistiesiems įstaigoje nustatytas naudojimosi dušu grafikas, pagal kurį šio korpuso nuteistieji duše prausiasi šeštadieniais. Kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai-prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi galimybes nuolat laikytis asmens higienos. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl tariamai jo atžvilgiu daromų teisės aktų pažeidimų (netinkamų kalinimo sąlygų) nesikreipė.

9. Pareiškėjo skundo teiginiai yra grindžiami abstrakčiais teiginiais, nepateikiami jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad skunde nurodomos aplinkybės įtakojo pareiškėjo fizinę ar psichinę sveikatą. Vilniaus PN administracija tvirtina, kad pareiškėjo teisių nepažeidė ir žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė.

11. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamų sanitarinių įrenginių, teismas nurodė, kad Higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai ar formai, o pagal Aprūpinimo normų 7.6 papunktį prausykloje, tualete įrengiamas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuarai tik vyrams. Teismo vertinimu, pagal galiojančius teisės aktus klozetas gali būti ir tupimas.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje esančios fotonuotraukos patvirtino, kad I gyvenamojo korpuso sanitariniame mazge įrengtos 5 tualeto vietos, kurios gali būti ir tupimos, todėl pareiškėjo argumentus dėl sėdimo klozeto neįrengimo atmetė. Įvertinęs Vilniaus PN pateiktus paaiškinimus, kad ginčo laikotarpiu sanitariniai mazgai buvo tvarkingi, nuolatos tvarkomi, teismas konstatavo, jog sanitariniai mazgai buvo įrengti tinkamai ir pareiškėjas galėjo jais naudotis. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų neįgalus ir būtų pripažinta, kad jis gali naudotis tik sėdimu klozetu, o iš asmens sveikatos istorijos nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjui buvo skiriamas gydymas, pati savaime nepatvirtino, kad pareiškėjo teisės naudojantis vien tupimu klozetu buvo pažeistos.

13. Kadangi teisės aktai imperatyviai neįtvirtino, kad unitazai turi būti tik sėdimi, todėl teismas sprendė, kad, nesant išskirtinių duomenų apie pareiškėjui skirtą ypatingą gydymą ar jo laikymo sąlygas, Vilniaus PN sanitarinių mazgų įrengimas buvo tinkamas ir šiuo aspektu jokių neteisėtų veiksmų nenustatė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl minėtų pažeidimų būtų kreipęsis į administraciją ir pateikęs atitinkamus medicininius duomenis, kad jis negali naudotis tupimu klozetu.

14. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jis negali apsiprausti, teismas nustatė, jog I gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įstaigoje nustatytas naudojimosi dušu grafikas, pagal kurį pastarojo korpuso nuteistieji duše prausiasi šeštadieniais, pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN užtikrino pareiškėjui teisę vieną kartą per savaitę naudotis dušu (Higienos normos HN 134:2015 44 punktas). Kadangi Vilniaus PN pateikė duomenis, kad kiekviename nuteistųjų būryje įrengtos prausyklos, kuriose nuolat tiekiamas vanduo, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus šiuo klausimu. Pareiškėjo argumentus, kad iš jo buvo tyčiojamasi, teismas vertino kaip abstrakčius ir neindividualizuotus.

15. Pažymėjęs, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

17. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Vilniaus PN sanitariniai mazgai nepažeidžia higienos normų, pareiškėjo garbės ir orumo. Naudojantis tupimu tualetu pareiškėjui skauda kelius, jis kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl kelių skausmo. Pareiškėjui reikia papildomų atramų rankom, kad būtų lengviau atsistoti.

18. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN negalioja teisės aktai, nes kitose įkalinimo įstaigose jau eilę metų įrengti sėdimi klozetai. Vilniaus PN turi vadovautis ir nacionaliniais, ir tarptautiniais teisės aktais. Toks Vilniaus PN neveikimas, neįrengiant higieniškų, tinkamų tualetų yra akivaizdi diskriminacija kitų nuteistųjų atžvilgiu, kurie laikomi kitose įkalinimo įstaigose.

19. Šiuo atveju konstatuotinas pažeidimas ir pripažintina, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą kaip ji apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Neturtinės žalos pareiškėjas įrodinėti neprivalo dėl jos specifikos – pareiškėjas patyrė nežmoniškas fizines kančias, dvasinius išgyvenimus, skausmą, buvo kankinamas gan ilgą laiką, todėl jo prašoma priteisti suma yra proporcinga patirtai žalai atlyginti.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Apeliantas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų

pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo

poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

21. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas

aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

22. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui 2020 m. lapkričio 13 d. pateikė atsikirtimus į Vilniaus PN atsiliepimą į apeliacinį skundą ir akcentuoja, kad atsakovo atstovas nesigilino į apeliacinį skundą, prašo pripažinti pažeidimus. Pareiškėjas kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl (duomenys neskelbtini) skausmų, (duomenys neskelbtini), tačiau iš jo buvo pasityčiota nurodant, jog gali pasistatyti kėdę su skyle ir bus sėdimas tualetas. Toks požiūris pareiškėją pažemino, neigiamas pasekmes jaučia iki šiol.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje kilo ginčas dėl 6 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas S. V. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2014 m. birželio 20 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2018 m. lapkričio 13 d.), atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybė kilimo sąlygų (CK 6.271 str.), pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su teismo išvadomis nesutinka, tvirtina, jog vien tupimų tualetų įrengimas neatitinka jokių higienos reikalavimų, pažeidžia jo teises, kelia fizinį skausmą ir dvasines kančias. Teismas privalėjo dėl Vilniaus PN neveikimo nustatyti pažeidimą ir priteisti reikalaujamą piniginę kompensaciją.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

29. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktyje numatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui), reikalavimai tokių mazgų įrengimui nedetalizuoti.

31. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 ir įsigaliojusių 2017 m. birželio 8 d., 7.6 papunktyje nurodoma, jog prausykloje, tualete turi būti klozetas (gali būti ir tupimas). Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 ir galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d., taip pat buvo numatyta, kad prausykloje, tualete įrengiamas klozetas arba unitazas.

32. Teisėjų kolegija iš aptarto teisinio reglamentavimo daro išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktuose nebuvo įtvirtintas imperatyvus reikalavimas bendrabučio tipo patalpose esančiame sanitariniame mazge įrengti unitazą (sėdimą tualetą). Priešingai – buvo tiesiogiai numatyta galimybė (alternatyva) įrengti tupimą tualetą. Tokios praktikos laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose panašiose teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis bylose (žr., pvz., 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-822/2020, 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3082-662/2020 ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmus šiuo aspektu.

33. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas tvirtina, kad jis patyrė kančių ir nepatogumų (skaudėjo kelius ir pan.) besinaudojant tupimu tualetu, tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas dėl tokio pobūdžio nusiskundimų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, prašydamas pagerinti kalinimo sąlygas. Byloje nenustatyta, kad Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai rekomendavo pareiškėjui dėl sveikatos būklės ar kitų svarbių aplinkybių naudotis būtent sėdimu sanitariniu įrenginiu.

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų – ribotų galimybių apsiprausti ir nepakankamo privatumo prausykloje ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

35. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

37. Pareiškėjo skunde nurodyti, jo teigimu, neteisėti Vilniaus PN veiksmai (neveikimas), kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nenustatyti. Kaip jau buvo nurodyta, nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kadangi atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) nenustatyti, todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat nebuvo pagrindo.

38. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. lapkričio 13 d. pateikė raštinius paaiškinimus dėl Vilniaus PN atsiliepimo į apeliacinį skundą, kuriuose reiškia nesutikimą su atsakovo atstovo argumentais, tęsia argumentaciją dėl pažeistų savo teisių Vilniaus PN neįrengiant sėdimo tualeto.

39. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ nuostatose, reguliuojančiose apeliacinį procesą, nėra įtvirtinta teisė tikslinti apeliacinį skundą pasibaigus jo padavimo terminui, t. y. vėliau nei po trisdešimt kalendorinių dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo. Apeliantas paaiškinime nurodo naujas aplinkybes dėl jo kreipimųsi į Vilniaus PN sveikatos priežiūros specialistus ir jų teiktų, pareiškėjo teigimu, jį įžeidusių bei pažeminusių atsakymų, tačiau šie rašytiniai paaiškinimai paduoti praleidus ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pirmosios instancijos teismo apskundimo terminą, todėl nelaikytini apeliacinio skundo dalimi ir juose nurodyti argumentai vertinami nebus.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys