2020-02-12 Nr. AB-3144-3-62-3-00849-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-584-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00849-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Gadliausko, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (A. L.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. balandžio 22 d. atliko bausmę Alytaus PN baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, kur neteisėtai ir nepagrįstai buvo suvaržyta pareiškėjo religinė laisvė, nes uždarojoje zonoje nebuvo įrengta koplyčia, kunigas joje neatlikdavo religinių apeigų, o į koplyčią, įrengtą gyvenamojoje zonoje, pareiškėjas nebuvo vedamas. Pasak pareiškėjo, dėl to, kad nebuvo vedamas į koplyčią atlikti religinių apeigų, jis kreipėsi į pataisos namų administraciją, tačiau jo prašymai dažnai nebuvo registruojami, o į 2017 metais teiktą prašymą buvo atsakyta, kad kalėdamas kamerų tipo patalpose į koplyčią nebus vedamas. Kalėdamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas teigė patyręs didelį dvasinį sukrėtimą, dvasinių kančių, prarado pasitikėjimą savimi, turėjo periodiškai vartoti medikamentus.

3. Pareiškėjas taip pat prašė jo reikalavimui netaikyti ieškinio senaties termino, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką nusikaltimams žmoniškumui senaties terminas netaikomas. Be to, pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 5 dalį.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Alytaus PN nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje kalintiems nuteistiesiems teisė lankytis koplyčioje nėra nustatyta. Pareiškėjas galėjo melstis kamerų tipo patalpose. Alytaus PN yra įrengta koplyčia, nuteistiesiems sudaromos sąlygos ją lankyti, tačiau pareiškėjo padaryti bausmės atlikimo režimo pažeidimai (baustas 175 kartus) lėmė, kad, jam būnant kamerų tipo patalpose, dėl nustatytų apribojimų ir griežtesnių izoliavimo reikalavimų, jis negalėjo būti vedamas į koplyčią. Atsakovas pažymėjo, kad prašymų dėl koplyčios lankymo pareiškėjas neteikė. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų tariamai atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo atstovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas (teisė atlikti religines apeigas), tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

7. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo teisių pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. balandžio 30 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui priteisti neturtinės žalos, patirtos iki 2015 m. balandžio 29 d., atlyginimą pareikšti. Pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybių, kurios yra svarbios ieškinio senaties terminui atnaujinti, egzistavimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (pagal pareigas). Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą ir atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. balandžio 29 d., atlyginimo priteisimo.

8. Vertindamas, ar pareiškėjo teisės buvo pažeistos nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 22 d., pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog religijos laivė įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnyje. Tokia teisė ir jos įgyvendinimas nuteistiesiems įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 184–186 punktuose.

9. Remdamasis bylos duomenimis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalį ginčo laikotarpio (nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2016 m. kovo 4 d., nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2016 m. kovo 29 d., nuo 2016 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. gegužės 20 d., nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2017 m. sausio 13 d., nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. sausio 27 d., nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. vasario 10 d., nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2017 m. vasario 27 d., nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 8 d., nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. birželio 2 d., nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2017 m. liepos 4 d., nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d., nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. sausio 5 d., nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. sausio 26 d., nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. kovo 5 d., nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. balandžio 24 d.) dėl jam skirtų nuobaudų pareiškėjas bausmę atliko Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose.

10. Įvertinęs BVK 75, 86, 106, 142 ir 145 straipsniuose bei Taisyklių 184–186 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią pataisos namų administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems yra skirtos nuobaudos (perkėlimas į drausmės grupę, perkėlimas į kamerų tipo patalpas ir (ar) uždarymas į baudos izoliatorių), nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis / kamerų tipo patalpose / baudos izoliatoriuje, pati savaime nėra pagrindas spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Alytaus PN yra įrengta religinėms apeigoms atlikti skirta patalpa – koplyčia, todėl tai, kaip Alytaus PN turi užtikrinti nuteistųjų, kurie laikomi drausmės grupės sąlygomis, kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuje, teisę į religines apeigas, priklauso tik nuo organizacinio pobūdžio aplinkybių.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje pateiktas pareiškėjo 2017 m. gegužės 29 d. prašymas bei Alytaus PN direktoriaus 2017 m. birželio 23 d. atsakymas Nr. 363-920 patvirtina, kad pareiškėjas dėl to, jog negalėjo atlikti religinių apeigų koplyčioje, kreipėsi į atsakovo atstovą, tačiau šis jo prašymo netenkino. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, egzistavo, nes teisė dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo suteikta.

12. Pareiškėjo teiginius, kad dėl to, jog negalėjo atlikti religinių apeigų, jis ne kartą kreipėsi į Alytaus PN administraciją, tačiau pareigūnai jo prašymų nepriimdavo ir neregistruodavo, pirmosios instancijos teismas laikė deklaratyvaus pobūdžio, nes pareiškėjas konkrečiai ir aiškiai nenurodė, kada ir kokį konkretų pareigūną kreipėsi, į bylą nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl netinkamo pareigūnų elgesio nepriimant ir neregistruojant jo prašymų kreipėsi į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

13. Vertindamas byloje pateiktus medicininius duomenis apie pareiškėjo sveikatą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl psichinės sveikatos sutrikimų (jaučiamo spaudimo) į sveikatos priežiūros specialistus kreipėsi vieną kartą, jam buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Objektyvių duomenų apie nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo psichinei sveikatai byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų apie nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo emocinei, psichinei būklei, kuris galėtų būti reikšmingas sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

14. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau nesant duomenų, kad dėl to, jog negalėjo tinkamai atlikti religinių apeigų, pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, įvertinęs faktinę aplinkybę, kad buvimą kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje lėmė paties pareiškėjo valiniai veiksmai – bausmės atlikimo režimo pažeidimai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais, o pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 15. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priteisti pareiškėjui 18 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios 2010 m. rugpjūčio 13 d. – 2018 m. gegužės 29 d., atlyginimą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo neobjektyviai, nes neišsireikalavo visų duomenų iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos. Pareiškėjo teigimu, į Alytaus PN gydytoją dėl psichinės būklės pareiškėjas kreipdavosi visą bausmės atlikimo laiką, kiekvieną savaitę, o gydytojo–psichiatro Alytaus PN apskritai nebuvo.

17. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas buvo pažeista. Pareiškėjas teigia dėl to labai išgyvenęs, netgi turėjo minčių apie savižudybę, vartojo medikamentus, todėl vien tik jo teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, jam turėtų būti priteistas prašomas neturtinės žalos atlyginimas.

18. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad aplinkybę, jog pareiškėjas ne kartą su prašymais leisti atlikti religines apeigas kreipėsi į būrio viršininką E. Korsakovą, patvirtina pareiškėjo skundas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir pastarojo 2018 m. kovo 12 d. raštas Nr. 2S-496, taip pat tai, kad minėtas pareigūnas yra nušalintas nuo pareigų.

19. Pareiškėjas taip pat laikosi pozicijos, jog Alytaus PN padarytas pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio, todėl senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, prašo taikyti CK 1.131 straipsnio 2 dalį ir šį terminą atnaujinti.

20. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Alytaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir priėmė motyvuotą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nepagrindė žalos dydžio ir kaip ji pasireiškė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Byloje kilo ginčas dėl 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Alytaus PN nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. balandžio 22 d.

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog Alytaus PN pareiškėjui kalint baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2018 m. balandžio 22 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o nustatė, kad yra pakankama pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisė atlikti religines apeigas). Taip pat pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. (įskaitytinai), atlyginimą.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti jo skundą, t. y. atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais (18 000 Eur).

25. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, pirmiausia pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

26. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

27. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

29. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

30. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

31. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. balandžio 22 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. balandžio 30 d. (b. l. 9), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

32. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

33. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

36. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo žinomi teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo teises ir jo teisinę padėtį, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, pašydamas atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodo jokių svarbių priežasčių, dėl kurių turėtų būti atnaujintas jo praleistas terminas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl jo teisės pažeidimo nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. (įskaitytinai). Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde ypač akcentuoja jo patirtas kančias dėl to, kad ilgą laiką buvo suvaržyta jo teisė į religiją, todėl nėra suprantama, dėl kokių priežasčių pareiškėjas operatyviai (įstatymo nustatytu terminu) nesikreipė į teismą su skundu dėl žalos atlyginimo ar atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), o delsė labai ilgą laiką.

38. Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 22 d.

39. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti pažeidimo pripažinimu, pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

40. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

41. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.)

42. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui piniginės kompensacijos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pažeidimo mastas ir trukmė, taip pat tai, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo į Alytaus PN administraciją kreipėsi tik vieną kartą, kad pareiškėjo buvimą kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje lėmė paties pareiškėjo veiksmai – bausmės atlikimo režimo pažeidimai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas, negalėdamas tinkamai atlikti religinių apeigų, patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo skriauda tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pinigais.

43. Įvertinus nustatytą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o ne apsiribota pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimu. Pažymėtina, kad ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tokio pobūdžio teisės pažeidimu padaryta neturtinė žala turi būti atlyginama priteisiant piniginę kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-475-520/2017; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-442/2019).

44. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo pagal bylos duomenis (b. l. 13–14, 16–20) nustatytus laikotarpius, kai pareiškėjas kalėjo baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose ir jam tuo metu nebuvo užtikrinta BVK 106 straipsnyje įtvirtinta teisė, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, jog šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 1 200 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas prašo priteisti jam 18 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

45. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, nurodydama, kad pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, priteistina 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. L. (A. L.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė