2022-10-12 Nr. AB-24534-3-63-3-01010-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-848-1047/2022

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01010-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal J. S. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2021 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 21R2-127(AG2-98/17-2021) (toliau – ir Komisijos sprendimas), 2021 m. gegužės 14 d. deklaraciją, išduotą Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija), ir įpareigoti atsakovą išduoti naują metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2020 metus su objektyviais duomenimis apie realiai gautas pajamas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. gruodžio 27 d. Inspekcijai pateikė prašymą išduoti metinę gyventojo turto deklaraciją už 2020 metus. Atsakovas vilkino deklaracijos išdavimą, ją išdavė tik 2021 m. birželio 14 d. Išduotoje deklaracijoje pateikti neobjektyvūs duomenys apie pareiškėjo gautas pajamas, todėl šios deklaracijos jis negalėjo pateikti kitoms valstybinėms institucijoms. Atsakovas į pareiškėjo prašymus išduoti tinkamą deklaraciją nereagavo. Pareiškėjo teigimu, dėl vilkinimo išduoti tinkamą deklaraciją jis negali gauti socialinės paramos, apmokėti komunalinių ir kitų mokesčių, iškilo grėsmė netekti socialinio būsto. Pareiškėjas 2021 m. birželio 14 d. kreipėsi į Komisiją su skundu, prašydamas panaikinti Inspekcijos 2021 m. gegužės 14 d. Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2020 metus bei įpareigoti išduoti naują metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2020 metus su objektyviais duomenimis. Komisija 2021 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Komisijos sprendimas nemotyvuotas, pažeidžiantis jo teises.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo vertinimu, Komisijos sprendimo nėra pagrindo naikinti. 2020 m. gruodžio 27 d. ir 2021 m. sausio 24 d. pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją su prašymais jam išduoti Metinę gyventojo (šeimos) turto (forma FR0001) (toliau – ir Turto deklaracija) ir Metinę pajamų (forma GPM311) deklaraciją (toliau kartu – ir deklaracijos) už 2020 metus, tačiau deklaracijos nebuvo išduotos, nes pareiškėjas šių deklaracijų už 2020 metus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) ir Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir GTD įstatymas) nustatyta tvarka nebuvo pateikęs. Į pareiškėjo 2020 m. gruodžio 27 d. prašymą jam buvo atsakyta 2020 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. (27.4E)-MPD2-7805, į 2021 m. sausio 24 d. prašymą pareiškėjui atsakyta 2021 m. vasario 8 d. raštu Nr. (27.4Mr)-D2-894, pareiškėją informuojant apie deklaracijų teikimo tvarką. 2021 m. balandžio 30 d. pareiškėjas elektroniniu paštu pateikė duomenis, kurių pagrindu prašė išduoti Metinę pajamų deklaraciją už 2020 metus.

Atsižvelgiant į pareiškėjo prašyme nurodytus duomenis apie gautas individualios veiklos pajamas ir patirtas išlaidas bei trečiųjų asmenų mokesčių administratoriui pateiktus duomenis, 2021 m. gegužės 3 d. Elektroninio deklaravimo sistemoje buvo suformuota ir pareiškėjo vardu pateikta Metinė pajamų deklaracija už 2020 metus. 2021 m. gegužės 10 d. raštu ši deklaracija buvo išsiųsta pareiškėjo prašyme nurodytu elektroniniu paštu. Atsižvelgiant į pareiškėjo 2021 m. gegužės 10 d. elektroniniu paštu pateiktą prašymą, 2021 m. gegužės 10 d. pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) informacinėse sistemose esančius duomenis buvo suformuota pareiškėjo Turto deklaracija už 2020 metų mokestinį laikotarpį, kuri 2021 m. gegužės 17 d. raštu išsiųsta pareiškėjo prašyme nurodytu elektroninio pašto adresu. 2021 m. birželio 7 d. pareiškėjas elektroniniu paštu pateikė pranešimą, į kurį buvo atsakyta 2021 m. birželio 14 d. raštu, pateikiant patvirtintas deklaracijas bei paaiškinant, kokiais duomenimis remiantis buvo užpildyta Turto deklaracija. 2021 m. birželio 10 d.

Inspekcijoje buvo gautas pareiškėjo skundas, kuriuo buvo prašoma išduoti tinkamai patvirtintas deklaracijas ir pateikti motyvuotą informaciją, dėl kokių priežasčių Inspekcija vilkino deklaracijų išdavimą. Pareiškėjui atsakymas pateiktas 2021 m. birželio 23 d. raštu Nr. (27.4Mr)-D2-7319. Atsakovo teigimu, pareiškėjui išduotose deklaracijose yra nurodyti objektyvūs faktiniai duomenys apie pareiškėjo mokestiniu laikotarpiu gautas pajamas. GPM įstatymo ir GTD įstatymo nustatyta tvarka deklaracijas gyventojas privalo užpildyti ir pateikti pats, t. y. savarankiškai.

Esant tam tikroms aplinkybėms, gyventojas gali kreiptis į teritorinį mokesčių administratorių dėl pagalbos užpildant nurodytas deklaracijas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio, GTD įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, teigdamas, kad Turto deklaracijoje nurodyti neteisingi duomenys, pareiškėjas turi teisę deklaraciją tikslinti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad 2021 m. birželio 14 d. pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti Inspekcijos 2021 m. gegužės 14 d. Turto deklaraciją už 2020 metus ir įpareigoti Inspekciją išduoti naują Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2020 metus su pilnais duomenimis apie priskaičiuotas ir realiai gautas pajamas. Komisijos 2021 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 21R2-127 (AG2-98/17-2021), vadovaujantis Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo (toliau – ir IAGNTĮ) 10 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

7. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), IAGNTĮ 2 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio nuostatas, sprendė, kad Komisijai ir jos teritoriniams padaliniams priskirta nagrinėti bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo Komisijoje objektu.

8. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 144 straipsnio, GTD įstatymo nuostatas, reglamentuojančias deklaracijų pateikimą ir pažymėjo, kad už neteisingai nurodytų duomenų pateikimą deklaracijoje atsako gyventojai, privalantys deklaruoti turtą ir pajamas (GTD įstatymo 9 str.).

9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo, deklaruojantis turtą ir pajamas (nutartys administracinėse bylose Nr. A146-769/2008, Nr. A146-755/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog faktinės asmens pajamos jo deklaruotu laikotarpiu yra visa jam priskaičiuota valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos suma, o ne tik ta pensijos dalis, kurią jis gavo atlikus išskaitas pagal antstolių vykdomuosius dokumentus (2008 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje A146-769/2008).

10. Teismas konstatavo, kad Turto deklaracija nelaikytina mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtu teisės aktu, darančiu įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, ji laikytina dokumentu, kuriame nurodoma informacija apie gyventojui nuosavybės teise priklausantį turtą ir turimas piniginės lėšas.

11. Teismas sprendė, kad nors 2021 m. gegužės 14 d. Turto deklaraciją pareiškėjo vardu užpildė Inspekcijos specialistė pagal VMI informacinėse sistemose esančius duomenis, ši aplinkybė nelaikytina esmine, sudarančia pagrindą aptartas turto ir pajamų deklaravimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas aiškinti kitaip.

12. Teismo vertinimu, kadangi Turto deklaracija nelaikytina mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtu teisės aktu, darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, konstatavus, jog iš esmės tarp šalių ginčo nėra, darytina išvada, jog Komisija sprendimu pareiškėjo skundą atsisakė priimti pagrįstai.

13. Teismas pažymėjo, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Iš bylos medžiagos matyti, jog 2021 m. birželio 10 d. pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją, be kita ko, prašydamas išduoti Turto deklaraciją už 2020 metus su tinkamais duomenimis. Išnagrinėjusi pareiškėjo 2021 m. birželio 10 d. skundą, Inspekcija 2021 m. birželio 23 d. raštu Nr. (27.4 Mr)-D2-7319 „Dėl J. S. skundo“ informavo pareiškėją, jog Turto deklaracija už 2020 metus ir Pajamų mokesčio deklaracija už 2020 metus Inspekcijos 2021 m. birželio 14 d. raštu Nr. (27.4 Mr)-D2-6920 buvo išsiųsta pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir jo elektroniniu paštu. Kadangi Turto deklaracija už 2020 metus Inspekcijos 2021 m. birželio 14 d. raštu Nr. (27.4 Mr)-D2-6920 buvo išsiųsta pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir jo elektroniniu paštu, atsakovo neveikimas nekonstatuotinas. Teismo vertinimu, atsakovas atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus – pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir jo elektroniniu paštu išsiuntė pareiškėjo Turto deklaraciją, reikalavimas atsakovą įpareigoti pareiškėjui išduoti naują Turto deklaraciją už 2020 metus laikytinas nepagrįstu, todėl netenkintinas.

III. 14. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir panaikinti Komisijos sprendimą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad 2000 m. gruodžio 27 d. pateikė prašymą Inspekcijai išduoti metinę gyventojo turto deklaraciją už 2020 metus. Prašymo nagrinėjimas akivaizdžiai buvo vilkinamas, o Turto deklaracija buvo išduota tik 2021 m. gegužės 14 dieną, su nepilnais duomenimis. Deklaracija buvo reikalinga pateikti kitoms valdžios institucijoms, todėl tai turėjo neigiamų pasekmių pareiškėjo teisėms ir interesams. Pareiškėjo vertinimu, Komisija sprendimu nepagrįstai atsisakė priimti jo skundą.

16. Pareiškėjas teigia, kad ginčo esmė – objektyvios metinės gyventojo turto ir pajamų deklaracijos neišdavimas už 2020 metus. Tyčinis atsakovo neveikimas pareiškėjui sukėlė negatyvias pasekmes ir didelę materialinę žalą. Pirmosios instancijos teismas ginčą nagrinėjo formaliai ir šališkai, teismo sprendimas nemotyvuotas ir neteisingas, todėl naikintinas.

17. Pareiškėjas nurodo, kad yra nukentėjęs nuo teisėjos E. K.. Dėl ilgalaikio nepagrįsto persekiojimo sutriko sveikata bei (duomenys neskelbtini), negali būti su teisėja vienoje patalpoje. Šiuo metu pareiškėjo sveikatos būklė kritiškai bloga, todėl paruošti motyvuoto apeliacinio skundo galimybių neturi, o valstybės garantuojama teisinė pagalba jam neteisėtai užblokuota.

18. Pareiškėjas teigia, kad siekiant atskleisti ginčo esmę ir objektyviai išnagrinėti bylą, byla nagrinėtina žodinio proceso tvarka.

19. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas pakartoja su ginču susijusias aplinkybes ir pažymi, kad pareiškėją informavus, dėl kokių priežasčių mokesčių administratorius negali išduoti deklaracijų, kokia yra jų pateikimo tvarka, taip pat paaiškinant, kokius veiksmus pareiškėjas turi atlikti, kad jam būtų išduotos deklaracijos, pareiškėjas laiku pats nesiėmė jokių veiksmų, kad mokesčių administratorius galėtų pareiškėjo pateiktą prašymą tenkinti. Tik 2021 m. balandžio 30 d. pareiškėjui pateikus mokesčių administratoriui reikalingus duomenis deklaracijos buvo išduotos. Inspekcijos vertinimu, ji nepažeidė teisės aktų.

21. Atsakovas nurodo, kad iš pareiškėjo skundo galima spręsti, jog jis nesutinka su gautų pajamų, susijusių su pensijos išmokėjimu, sumos dydžiu, nurodytu Turto deklaracijoje. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 30 d. elektroniniu paštu pateikė duomenis, kurių pagrindu prašė išduoti Metinę pajamų deklaraciją už 2020 metus. Atsižvelgiant į pareiškėjo 2021 m. gegužės 10 d. elektroniniu paštu pateiktą prašymą, pagal pareiškėjo 2021 m. balandžio 30 d. pateiktus duomenis bei mokesčių administratoriaus informacinėse sistemose esančius duomenis buvo suformuota ir pareiškėjo vardu pateikta Turto deklaracija už 2020 metų mokestinį laikotarpį. 2021 m. gegužės 17 d. raštu Nr. (27.4Mr)-D2-5301 ši deklaracija buvo išsiųsta prašyme nurodytu elektroniniu paštu. Pareiškėjas 2021 m. birželio 7 d. elektroniniu paštu pateikė pranešimą, į kurį buvo atsakyta 2021 m. birželio 14 d. raštu Nr. (27.4Mr)-D2-6920 pateikiant patvirtintas deklaracijas bei paaiškinta, kokiais duomenimis remiantis buvo užpildyta Turto deklaracija. Atsakovas pažymėjo, kad priskaičiuota senatvės pensija nėra apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu, nuo jos taip pat nėra skaičiuojamos privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokos, todėl Turto deklaracijos P priede priskaičiuota senatvės pensija įrašoma į P4 laukelį „Gauta pajamų suma neatėmus mokesčių“, į P6 laukelį „Gauta pajamų suma, atėmus mokesčius“, o į P5 laukelį „Sumokėta pajamų mokesčio suma“ įrašomas 0. Turimais mokesčių administratoriaus duomenimis, iš pareiškėjo gaunamos priskaičiuotos pensijos yra vykdomi piniginiai išieškojimai pagal valstybės institucijų ir teismų išduotus vykdomuosius dokumentus, kurie nėra susiję su Sodros pateiktais duomenimis ir laikytini jo asmeninėmis išlaidomis.

22. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad Turto deklaracija nelaikytina mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtu teisės aktu, darančiu įtaką asmens teisėms ir įstatymų saugomiems interesams, ji laikytina dokumentu, kuriame nurodoma informacija apie gyventojui nuosavybės teise priklausantį turtą ir turimas pinigines lėšas. Aplinkybė, kad Turto deklaraciją pareiškėjo vardu užpildė Inspekcijos specialistė pagal turimus duomenis, nelaikytina esmine, sudarančia pagrindą turto ir pajamų deklaravimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas aiškinti kitaip. Preziumuojama, kad deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi (MAĮ 73 str. 1 d.). Todėl pareiškėjas, manydamas, kad Turto deklaracijoje nurodyti duomenys neteisingi, turi teisę tikslinti deklaraciją (GTDĮ 5 str. 3 d., MAĮ 68 str.). Turto deklaracija pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas ir negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Byloje ginčas kilo dėl Komisijos sprendimo, Inspekcijos išduoto deklaracijos nuorašo ir reikalavimo įpareigoti Inspekciją išduoti metinę pajamų ir turto deklaraciją už 2020 m. teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka:

24.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų atskleista ginčo esmė ir objektyviai išnagrinėta byla.

24.2. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

24.3. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

25. Dėl byloje gauto apelianto pranešimo:

25.1. 2021 m. gruodžio 14 d. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme gautas pareiškėjo pranešimas, kuriame susipažinus su atsiliepimu, pareiškėjus dėsto savo paaiškinimus ir argumentus. ABTĮ nėra nustatyta proceso šalių galimybė teikti atsikirtimus į atsiliepimą į apeliacinį skundą, nenustatyta teisė teikti tokio pobūdžio procesinį dokumentą (ABTĮ suteikia teisę teikti pareiškėjui apeliacinį skundą ir šia teise pareiškėjas pasinaudojo). Pareiškėjo pateiktas naujas procesinis dokumentas laikytinas papildomais rašytiniais paaiškinimais, kurie teisine prasme yra įrodymai. Pareiškėjas nemotyvavo, dėl kokių priežasčių apeliacinės instancijos teisme turėtų būti priimami nauji įrodymai (pareiškėjo paaiškinimai). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, šiuos pareiškėjo pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti. Analogiškos praktikos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018).

26. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, iš esmės konstatavęs, kad Turto deklaracija nelaikytina mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtu teisės aktu, darančiu įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Teismas padarė išvadą, kad Komisija pagrįstai atsisakė priimti skundą ir nėra pagrindo tenkinti reikalavimą dėl įpareigojimo, nes atsakovo neveikimas nekonstatuotas.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad ginčą teismas nagrinėjo formaliai ir šališkai, sprendimas nemotyvuotas ir neteisingas, ginčo esmė – objektyvios metinės gyventojo turto ir pajamų deklaracijos neišdavimas už 2020 metus.

28. Dėl ginčo ribų:

28.1. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas apeliacinio skundo ribose. Taigi apelianto argumentai dėl kitų tarp šalių susiklosčiusių santykių nevertinami, nes jie nesusiję su šios konkrečios bylos ginčo dalyku, juo labiau, kad dėl jų yra išnagrinėtos kitos administracinės bylos (Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. birželio 23 sprendimas administracinėje byloje Nr. I2-5031-386/2021, kuris yra įsiteisėjęs).

29. Dėl metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos už 2020 m. ir Pajamų mokesčio deklaracijos už 2020 m.:

29.1. MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio Įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas (MAĮ 80 straipsnio 1 dalis).

29.2. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad: 1) 2021 m. gegužės 3 d. elektroninio deklaravimo sistemoje buvo suformuota ir pareiškėjo vardu pateikta pajamų deklaracija už 2020 m., kurios nuorašas 2021 m. gegužės 10 d. raštu Nr. (27.4Mr)-D2-5010 buvo išsiųstas pareiškėjui el. paštu; 2) 2021 m. gegužės 14 d. pareiškėjo vardu užpildyta Metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija už 2020 m. pagal VMI duomenų bazėse esančius duomenis, kurios nuorašas pareiškėjui buvo išsiųstas 2021 m. gegužės 17 d. raštu Nr. (27.4MR)-D2-5301; 3) 2021 m. birželio 14 d. raštu Nr. (27.4MR)-D2-6920 pareiškėjui buvo išsiųstos patvirtinta metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija už 2020 m. ir patvirtinta Pajamų mokesčio deklaracija už 2020 m.

29.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti 2021 m. gegužės 17 d. raštu Nr. (27.4MR)-D2-5301 pareiškėjui išsiųstą Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2020 m., nes byloje nėra jokių įrodymų, kad ji neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsakovas nurodo, kad ji suformuota pagal VMI duomenų bazėse esančius duomenis, kuriuos VMI pateikė pats pareiškėjas bei tretieji asmenys (darbdaviai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, draudimo bendrovės ir kt.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pasinaudojo teise tikslinti savo pateiktą deklaraciją (MAĮ 80 straipsnio 1 dalis), apeliaciniame skunde nėra argumentų, ginčijančių atsakovo paaiškinimus dėl senatvės pensijos dydžių, antstolio išskaitytų sumų ir t.t. Abstraktus nesutikimas su skundžiama deklaracija nesudaro pagrindo naikinti 2021 m. gegužės 17 d. raštu Nr. (27.4MR)-D2-5301 pareiškėjui išsiųstą Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2020 m. ir pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti pareiškėjo skundą.

29.4. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes (Nutarties 29.2 punktas) pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad į pareiškėjo prašymus pateikti jam deklaracijas buvo atsakyta, atsakovo neveikimas nenustatytas, įpareigoti atlikti veiksmus nėra teisinio pagrindo.

30. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu, bylos neišnagrinėjimu iš esmės, teismo sprendimo nemotyvuotumu yra abstraktaus pobūdžio, nedetalizuoti.

30.1. Dėl teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą:

30.1.1. Dėl teismo sprendimo motyvuotumo teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 dalis). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (2 dalies). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 dalis). ABTĮ 86 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

30.1.2. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).

30.1.3. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentų svorį ir reikšmę, nepritarė ir atmetė pareiškėjo poziciją, nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu.

30.1.4. Teismas įvertina įrodymus ir sprendimą priima pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis), o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

30.2. Dėl teismo nešališkumo:

30.2.1. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą negrindžia ABTĮ 44 straipsnyje numatytais teisėjo nušalinimo pagrindais. Teismas, nagrinėjantis bylą, turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.). Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas.

30.2.2. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, priėmė teisingą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Dainius Raižys