2022-04-27 Nr. AB-15603-3-61-3-04826-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2031-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04826-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. R. H. A. H. A., R. A. A. A., R. H. H. H., R. H. H. H., R. H. H. H. ir H. H. H. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. R. H. A. H. A., R. A. A. A., R. H. H. H., R. H. H. H., R. H. H. H. ir H. H. H. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai K. R. H. A. H. A., R. A. A. A., R. H. H. H., R. H. H. H., R. H. H. H. ir H. H. H. H. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 21M37075 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2072 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nesaugu kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjo R. A. A. A. brolis užmušė jų kaimo seniūną (kitoje vietoje minimas seniūno sūnus) ir, pagal tradicijas, turės atsakyti visa šeima, t. y. turės būti nužudytas kas nors iš šeimos narių. Sužinoję apie įvykį, pareiškėjai pabėgo į (duomenys neskelbtini) ir ten sužinojo, jog jų namas sudegintas. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą keitė 3 kartus. Pareiškėjai nesikreipė į policiją, nes seniūnas priklauso (duomenys neskelbtini) ir yra labai įtakingas. Būdamas (duomenys neskelbtini), pareiškėjas bandė taikytis su nužudytojo šeima, tiek asmeniškai, tiek per dėdę, tačiau nepavyko susitarti. Pareiškėjo dėdė telefonu pranešė, kad seniūno giminės žino, kur jie gyvena, todėl jie pradėjo ieškoti būdų išvykti iš šalies. Kitas pareiškėjo brolis gyvena (duomenys neskelbtini), jis informavo apie galimybę nebrangiai atvykti į Lietuvą. Pareiškėjai planavo vykti į (duomenys neskelbtini) pas brolį, kelionė per (duomenys neskelbtini) buvo saugesnė nei plaukimas jūra. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas nepasirūpino jų pateiktų įrodymų – pasų nuotraukų telefone – įtraukimu į bylą, netikrino pateiktos informacijos autentiškumo. Pareiškėjai nurodė konkrečias individualias aplinkybes, patvirtinančias realią grėsmę jų gyvybei ir sveikatai, tačiau atsakovas jų tinkamai neįvertino. Pareiškėjų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, pagal kurią (duomenys neskelbtini) būna grasinimų kraujo keršto motyvais. Be to, pareiškėjai manė, kad skundo išnagrinėjimas Komisijoje rašytinio proceso tvarka pažeidė jų teisę būti išklausytiems. Komisija nepasisakė dėl kai kurių jų argumentų, pavyzdžiui, dėl išsiuntimo ir draudimo atvykti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes. Manė, kad skundo išnagrinėjimas Komisijoje rašytinio proceso tvarka atitiko teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjai nenurodė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių žodinis nagrinėjimas buvo būtinas. Teigė, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjų pasakojimas apie tai, jog nusikaltimą įvykdė pareiškėjo brolis ir dėl šios priežasties jų ieško nukentėjusi šeima, norėdami atkeršyti, nėra laikytini atitinkančiais tikrovę duomenimis, todėl pareiškėjai nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini) ir jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Pasakojimas grindžiamas ne asmenine pareiškėjų patirtimi, o išimtinai trečiųjų asmenų pateikta informacija (patys pareiškėjai nebuvo sulaukę jokių grasinimų, apie tai, kad jiems yra grasinama, jie sužinodavo tik iš dėdės), ir nebuvo suderinamas su kilmės valstybės informacija, pagal kurią tuo atveju, jeigu kiltų grėsmė plisti konfliktui tarp genčių, būtų dedamos visos įmanomos pastangos, kad šis konfliktas būtų išspręstas taikiai, priimtinomis sąlygomis. Atsakovas tinkamai įvertino tiek pareiškėjų nurodytas aplinkybes, tiek kilmės valstybės informaciją. Atsakovas palaikė savo sprendimus išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką, tvirtino, kad pastarojo draudimo terminas atitinka teisės aktų reikalavimus. Akcentavo, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio paprašė tik kai buvo sulaikyti pareigūnų, neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti valstybės sieną.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 14 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjų K. R. H. A. H. A., R. A. A. A., R. H. H. H., R. H. H. H., R. H. H. H. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 21M37075 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti K. R. H. A. H. A. ir R. A. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi R. A. A. A., K. R. H. A. H. A. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 6K-2072 dalį.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjai pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

7. Pareiškėjai 2021 m. rugsėjo 3 d. ir 2021 m. spalio 12 d. apklausose papasakojo, kad 2021 m. liepos 5 d. pareiškėjo brolis konflikto metu užmušė kaimo seniūną. (duomenys neskelbtini) vyrauja tokios tradicijos, jog už nužudymą turi atsakyti visa šeima. Pareiškėjo dėdė skambino ir pranešė, kad kaimo seniūno giminės žino, kur jis gyvena. Į policiją nesikreipė, nes kaimo seniūnas priklauso (duomenys neskelbtini). Visais būdais bandė taikytis su nužudytojo šeima, asmeniškai ir per dėdę bendravo su kaimo seniūno šeima, tačiau susitarti nepavyko.

8. Atsakovas ginčijamu 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 21M37075 sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti juos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjams R. A. A. A., K. R. H. A. H. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjams R. A. A. A., K. R. H. A. H. A. 3 metams nuo išsiuntimo dienos; pareiškėjams H. H. H. H., R. H. H. H., R. H. H. H., R. H. H. H. neuždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Komisija ginčijamu 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 6K-2072 atmetė pareiškėjų skundą dėl Sprendimo panaikinimo.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Teismo įsitikinimu, pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai išanalizuoti visi jų nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojų prašymo. Departamentas nustatė, kad, vadovaujantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB; nuo 2022 m. sausio 19 d. – Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) išvadomis apie bendrą situaciją (duomenys neskelbtini), beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nėra realaus pavojaus, jog civilis asmeniškai nukentės dėl beatodairiško smurto. Pareiškėjai nepriklauso nė vienai iš grupių, kurios, anot EPBB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jie taip pat nėra pažeidžiami asmenys. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai savo prašymui pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Atsakovas vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. turėjo nustatyti, ar kiekviena prieglobsčio prašytojų nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Teismui nekilo abejonių, jog atsakovas pareiškėjų prašymą išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai.

10. Teismas sutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjų pasakojimas apie kaimo seniūno šeimos grasinimus yra neišsamus ir abstraktus, grindžiamas prielaidomis bei bendro pobūdžio teiginiais, vengiant detalių ir išsamiai neatsakant į patikslinančius klausimus. Pareiškėjas galėjo pasakyti tik tai, ką jam pasakojo jo dėdė. Pareiškėjų nurodytas persekiotojas yra ne valstybinis subjektas, o pareiškėjai dėl santykių su kaimo seniūno šeima į teisėsaugos institucijas nesikreipė ir nesutarimų savo kilmės šalyje nesprendė. Pareiškėjai nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Konstatuota, kad pareiškėjų baimė grindžiama išimtinai jų pačiu subjektyviu situacijos suvokimu, ši baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

11. Teismas nepritarė pareiškėjų pozicijai, jog jų skundas Komisijoje turėjo būti nagrinėjamas žodine tvarka. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 222 punkte įtvirtinta bendra taisyklė, jog sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjai skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas buvo būtinas. Pareiškėjai buvo žodžiu išklausyti Departamento apklausose, jose jiems buvo sudarytos galimybės išsakyti visas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, pateikti žodinius paaiškinimus, atsakyti į užduodamus klausimus. Pareiškėjai taip pat dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus, tačiau jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs atsakovas, teismo posėdyje nenurodė.

12. Teismas akcentavo, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

13. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjų bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jų prašymas buvo pagrįstai netenkintas.

14. Teismas sutiko su atsakovo sprendimu išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Teismas vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Akcentavo, kad pareiškėjai prieglobsčio pasiprašė tik tada, kai buvo sulaikyti pareigūnų. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sutiko su atsakovo pozicija, kad, atsisakius suteikti pareiškėjams prieglobstį, vengdami grąžinimo, jie gali pasislėpti. Kaip matyti, prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Byloje nėra duomenų, kad iki ginčijamų sprendimų priėmimo pareiškėjai pareiškė norą savanoriškai išvykti.

15. Teismas akcentavo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą, ypač pareiškėjų keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, paskyrė pareiškėjams R. A. A. A., K. R. H. A. H. A. maksimalų draudimo atvykti terminą – 5 metai. Teismo vertinimu, toks terminas nėra proporcinga priemonė padarytam pažeidimui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjai yra išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos, o jų prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Taigi, Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjams atvykti 5 metus nuo jų išsiuntimo, keistina, nustatant, jog R. A. A. A., K. R. H. A. H. A. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo dienos. Atsižvelgiant į šį pakeitimą, atitinkamai keistina ir Sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo pareiškėjams R. A. A. A., K. R. H. A. H. A. atvykti ir apsigyventi įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, nurodant įvesti perspėjimą 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 16. Pareiškėjai K. R. H. A. H. A., R. A. A. A., R. H. H. H., R. H. H. H., R. H. H. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

17. Pareiškėjai pakartotinai teigia, kad buvo pažeista jų teisė būti išklausytiems, netinkamai įvertintos jų nurodytos aplinkybės bei kilmės valstybės informacija. Nagrinėjamu atveju tiek iš pareiškėjų pasakojimo, tiek iš Departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjams kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama valstybinio subjekto. Aplinkybė, kad apreiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Pareiškėjų nuomone, jų pasakojimas neturi formos ar turinio trūkumų, o jų baimė grįžti į kilmės šalį nėra hipotetinio pobūdžio. Pareiškėjai taip pat tvirtina, kad atsakovo surinkta informacija ribota, neobjektyvi ir prieštarauja kilmės šalies realybei, todėl teismas buvo suklaidintas.

18. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.

19. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad jis surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjų kilmės valstybėje yra esmingai pasikeitusi, tokių duomenų nepateikė ir patys pareiškėjai. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai nėra pateikę prašymo leisti jiems savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2022 m. vasario 21 d. teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjai K. R. H. A. H. A., R. A. A. A. ir jų atstovas advokatas), o apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (nurodyta tik tai, kad jis norėtų ir turėtų būti išklausytas tiesiogiai), ar kliūtys, dėl kurių pareiškėjas negali savo paaiškinimų, argumentų išdėstyti raštu, konstatuoja, jog minėtas prašymas yra atmestinas.

22. Teisėjų kolegija pastebi, kad Sprendimas ir Komisijos sprendimas buvo priimti dėl K. R. H. A. H. A., R. A. A. A., R. H. H. H., R. H. H. H., R. H. H. H. ir H. H. H. H.. Skundą teismui padavė taip pat K. R. H. A. H. A., R. A. A. A., R. H. H. H., R. H. H. H., R. H. H. H. ir H. H. H. H., skundą teismui padavė minėti asmenys. Nepaisant to, nei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartyje, kuria skundas priimtas nagrinėti, nei skundžiamame teismo sprendime nėra minimas H. H. H. H. (atstovaujamas atstovų pagal įstatymą K. R. H. A. H. A. ir R. A. A. A.). Teismo posėdyje teisėja įvardijo, kad pareiškėjas šioje byloje yra ir H. H. H. H.. Apeliacinį skundą teismui padavė vėlgi K. R. H. A. H. A., R. A. A. A., R. H. H. H., R. H. H. H., R. H. H. H. ir H. H. H. H., tačiau apeliacinis skundas buvo priimtas kaip pateiktas tik pareiškėjų K. R. H. A. H. A., R. A. A. A., R. H. H. H., R. H. H. H., R. H. H. H.. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nepilnamečiui H. H. H. H. prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūroje atstovauja tėvai K. R. H. A. H. A. ir R. A. A. A., kurie dalyvavo teismo posėdyje, bei kad teismo posėdyje buvo pripažinta, jog H. H. H. H. taip pat yra pareiškėjas nagrinėjamoje byloje, sprendžia, jog H. H. H. H. realiai buvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, byloje nėra duomenų apie kokį nors jo procesinių teisių suvaržymą (apeliaciniame skunde neužsiminta apie šį pirmosios instancijos teismo neapsižiūrėjimą), todėl minėtas teismo proceso trūkumas nėra esminis ir gali būti ištaisytas šia nutartimi, nurodant, kad H. H. H. H. irgi yra pareiškėjas nagrinėjamoje byloje.

23. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjų nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio ir papildomos apsaugos, išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos ir laikinai uždrausti K. R. H. A. H. A. ir R. A. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi K. R. H. A. H. A. ir R. A. A. A.. Apeliaciniame skunde pareiškėjai iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus, deklaratyviai tvirtindami, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

25. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

26. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

27. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

28. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

29. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

30. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

31. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

32. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

33. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

34. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai išvykimą iš kilmės valstybės – (duomenys neskelbtini) – aiškina tuo, kad bijo kraujo keršto, nes pareiškėjo R. A. A. A. brolis nužudė kaimo seniūno sūnų, todėl dabar turės sumokėti arba vienas brolis, arba kitas. Pareiškėjo brolis yra pabėgęs į (duomenys neskelbtini), laikomas uždaroje pabėgėlių stovykloje (motinos teigimu). Jei pareiškėjo brolis nueis į policiją ir prisipažins, jų šeimos vis tiek nepaliks ramybėje, nes jam nurodyta, kad „tik kraujas gali nuplauti šitą nužudymą“, pavyzdžiui, brolis gali būti nužudytas kalėjime arba išėjęs iš jo. Pareiškėjas teigė, kad jis pabėgo į (duomenys neskelbtini) liepos 5 d., 3 kartus turėjo persikraustyti. Vėliau sužinojo, kad jo namas buvo sudegintas, gyvuliai paimti, todėl jis nebeturi kur grįžti. Pareiškėjas bandė susitarti su nukentėjusiųjų šeima, bet nesėkmingai. Pareiškėjas bijojo eiti į policiją, nes seniūno šeima įtakinga, priklauso (duomenys neskelbtini) partijai.

37. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjų istorija turi vidinių trūkumų, yra neišsami, abstrakti, grindžiama bendro pobūdžio teiginiais. Pareiškėjo pateikti faktai grindžiami tik jo dėdės pasakojimu, pats pareiškėjas konflikte nedalyvavo ir nužudymo nematė, jam asmeniškai nebuvo grasinta. Prieglobsčio prašytojų istorija nėra įtikinama, kadangi, vadovaujantis kilmės valstybės informacija, tuo atveju, jei kiltų grėsmė plisti konfliktui tarp genčių, būtų dedamos visos įmanomos pastangos, kad konfliktas būtų išspręstas taikiai, abiem pusėms priimtinomis sąlygomis.

38. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį nepagrįstas jokiais įrodymais, tik iš trečiųjų asmenų gauta informacija. Pareiškėjas galėjo pasakyti tik tai, ką jam pasakojo jo dėdė. Be to, pareiškėjų nurodytas tariamas persekiotojas yra nevalstybinis subjektas ir jie nepateikė konkrečių argumentų, patvirtinančių, jog valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Pareiškėjas tik abstrakčiai paminėjo, kad seniūno šeima yra įtakinga, nes priklauso (duomenys neskelbtini) partijai. Pats pareiškėjas buvo nurodęs, kad „policija buvo įtraukta į šitą reikalą“, bet šios aplinkybės nedetalizavo, nenurodė konkrečių faktų, keliančių abejonių dėl valstybės institucijų pajėgumų suteikti apsaugą pareiškėjų šeimai. Pastebėtina ir tai, kad, vadovaujantis pareiškėjo paaiškinimais, jei jo brolis nueitų į policiją, jis būtų pasodintas į kalėjimą ir nužudytas išėjus, kas sudaro prielaidas manyti, jog, būdamas valstybės institucijų žinioje, pareiškėjo brolis turėtų tam tikrą apsaugą ir nebūtų atiduotas kraujo kerštui įvykdyti, bei abejoti deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo teiginiais apie jo baimę pačiam kreiptis į policiją dėl jo turto sunaikinimo, nukentėjusiojo šeimos persekiojimo.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai tik deklaratyviai tvirtina, jog atsakovas nesurinko aktualių, naujausių duomenų apie kilmės valstybę. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovo surinkta informacija ribota, prieštarauja kilmės šalies realybei, tačiau jokie konkretūs prieštaringi duomenys, jų šaltiniai nėra įvardyti. Sprendime vadovaujamasi informacija iš (duomenys neskelbtini) ir kt., o pareiškėjai nekvestionuoja nė vieno konkretaus šaltinio patikimumo ar aktualumo nagrinėjamai bylai. Pareiškėjai nepateikia jokių argumentų, sudarančių pagrindą abejoti atsakovo surinktos informacijos patikimumu ar pakankamumu arba manyti, kad situacija kilmės valstybėje yra reikšmingai pasikeitusi.

40. Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuris įsteigtas siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių. EPPB 2021 m. sausio mėnesį paskelbtos (duomenys neskelbtini) duomenimis spręstina, kad, rengiant pastarąją ataskaitą, nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Vėliau skelbtuose EPPB pranešimuose ((duomenys neskelbtini)), kuriuose dėl saugumo situacijos (duomenys neskelbtini) taip pat pasisakoma, nėra nurodoma, kad beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) yra tokio aukšto lygio, kaip iš esmės yra teigiama apeliaciniame skunde. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų K. R. H. A. H. A., R. A. A. A., R. H. H. H., R. H. H. H., R. H. H. H. ir H. H. H. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Neringa Švedienė