2013-10-17 Nr. AB-6510-3-61-3-01186-2009-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-933/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01186-2009-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Hansa investicijų valdymas“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3–8, 42-44) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2009 m. birželio 30 d. sprendimą dėl pensijų kaupimo įmokų tarifo Nr. (10.10) 1-3982; 2) įpareigoti VSDFV pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta už 2009 m. I ketvirtį, t. y. 318,548 Lt; 3) įpareigoti VSDFV pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pareiškėjas nurodė, kad pensijų kaupimo sutartį su pensijų kaupimo bendrove UAB „Hansa investicijų valdymas“ sudarė 2004 m. vasario 18 d. Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu viena iš esminių pensijų kaupimo sutarties sąlygų buvo pensijų įmokų, kurias perveda VSDFV į pensijų fondą, dydis. Įstatymas atgal negalioja, todėl Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai neturi įtakos sudarytai iki šio įstatymo pakeitimų priėmimo pensijų kaupimo sutarčiai. Kadangi pensijų kaupimo sutartį sudarė iki pensijų įmokų dydžio pakeitimo (sumažinimo), mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 proc. nuo pajamų (nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas, nes tai prieštarauja sudarytai pensijų kaupimo sutarties nuostatoms bei teisės aktams, galiojusiems pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu. VSDFV nepagrįstai Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus taiko visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu. VSDF valdyba turi pervesti sumažintas įmokas tik tiems asmenims, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis po nurodytų Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų paskelbimo (įsigaliojimo). Sudarydamas pensijų kaupimo sutartį, pareiškėjas įgijo teisę į nustatyto dydžio įmokas ir pagrįstai tikėjosi, kad ši teisė bus valstybės saugoma ir ginama. VSDFV, pervesdama mažesnę įmoką į pensijų fondą, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtiną nuostatą, kad nuosavybė neliečiama. Pensijų kaupimo sutartis yra civilinė sutartis (sudaroma tarp privačių asmenų privataus asmens turtiniams interesams patenkinti), o pats pensijų kaupimo institutas turi daug privataus draudimo požymių, todėl vien tai, kad pensijų lėšos pagal kaupimo sutartį yra kaupiamos, panaudojant valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, nedaro sutarties socialinio draudimo sutartimi, kurios sąlygas valstybė gali nuolat keisti savo nuožiūra.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 18-20) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad patikrinusi apskaičiuotų ir pervestų pensijų įmokų dydžius, klaidų nenustatė, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigti, kad VSDFV asmenims, sudariusiems pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., turėjo ir po 2009 m. sausio 1 d. taikyti Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, galiojusias iki 2009 m. sausio 1 d., t. y. toliau pervedinėti 5,5 procento dalyvio pajamų pensijų įmokas. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2009 m. sausio 1 d., atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą, negu tą, kuris įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d., nebuvo jokio pagrindo. VSDFV, apskaičiuodama ir pervedinėdama pensijų įmokas pensijų fondams, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Pensijų kaupimo sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims, tuo tarpu VSDFV nėra ir negali būti laikoma šių sutarčių šalimi. Be to, tarpusavio susitarimu šalys negali įtakoti pensijų įmokų dydžio. Šių įmokų dydžius tvirtina įstatymų leidėjas imperatyviomis teisės normomis, t. y. atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis. Atsakovas nepažeidė Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių principo, nes Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. sausio 1 d., buvo nustatyta, kad pensijų įmokos dydis nuo 2007 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Toks pensijų įmokų tarifas ir buvo taikomas 2007 ir 2008 metais. Nepagrįstas skundo teiginys, kad nuo 2009 metų sumažinus pensijų įmokų dydžius, pažeistas pensijų kaupimo dalyvių nuosavybės neliečiamumo principas, nes mokėtinos pensijų įmokos nėra pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės objektas – pensijų kaupimo dalyviui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tik pensijų fondą sudarančio pensijų turto, t. y. už pensijų įmokų lėšas įsigyto turto bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, dalis, kuri nustatoma pagal jo pensijų sąskaitoje įrašytų apskaitos vienetų skaičių

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu (b. l. 71-75) pareiškėjo E. S. skundą tenkino iš dalies, įpareigojo VSDFV už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. kovo mėnesio pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 proc. pensijų fondo dalyvio (t. y. E. S.) pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos). Priteisė pareiškėjui iš VSDFV 50 litų žyminio mokesčio, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad šioje byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai VSDFV pareiškėjui į pensijų kaupimo fondo sąskaitą už 2009 m. I ketvirtį pervedė sumažintą pensijos įmokos dalį, taip pat dėl įpareigojimo pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį ir įpareigojimo pervesti ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Nurodė, jog pensijų įmokų, kurios turi būti pervedamos pensijų fondams, dydžiai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, kuri nustato, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento. Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 metais – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai) pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Iki 2009 m. liepos 1 d. minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (galiojo nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 31 d.) buvo nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad pareiškėjas 2004 m. vasario 18 d. su UAB „Hansa investicijų valdymas“ sudarė pensijų kaupimo sutartį Nr. HB00104093. 2009 m. birželio 19 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV su skundu dėl ne visos įmokos pervedimo į jo pensijų fondo sąskaitą. VSDFV 2009 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (10.10) I-3982 pareiškėjo reikalavimo pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijos įmokos dalį, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, netenkino .

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jo pensijų kaupimo sutartys yra sudarytos tarp pensijų kaupimo dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių, o VSDFV nėra šių sudarytų sutarčių šalimi. Todėl nepagrįstu laikė pareiškėjo teiginius, kad VSDFV turi vadovautis pensijų kaupimo sutartimis, o ne įstatymu. Pažymėjo, kad pensijų įmokų, kurios turi būti pervedamos pensijų fondams, dydžiai yra nustatomi ne pensijų kaupimo sutartimi ir tarpusavio šalių susitarimu, o yra patvirtinti Pensijų sistemos reformos įstatymu.

Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 bei 4 dalys neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai. Įstatymų leidėjas, Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, o 4 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) – tai, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos, nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų. Nagrinėjamuoju atveju teismas pažymėjo, kad teisės aktuose yra nustatytas dvejopas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas: išmokant didesnes valstybinio socialinio draudimo pensijas bei padidinant pensijų įmokų tarifą iki 6 procentų 2012–2014 metais, taip užtikrinant, kad nebūtų pažeistas pensijų kaupimo dalyvių teisėtų lūkesčių principas. Toks Konstitucinio Teismo nutarimas reiškia, kad įstatymu nustačius kitokį reglamentavimą – sumažinus kaupiamosios pensijų įmokos dydį – pareiškėjo teisės iš esmės nebuvo pažeistos.

Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybių visumą, konstatavo, kad VSDFV tinkamai įvertino ir taikė norminius teisės aktus, todėl VSDFV 2009 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. (10.10) I-3982 yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti teisinio pagrindo nėra.

Pabrėžė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarimu nustatė, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėto teisinio reguliavimo grįžtamoji galia. Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatęs šio įstatymo grįžtamąją galią, pažeidė iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies kylančius imperatyvus, konstitucinį teisinės valstybės principą. Todėl teismas sprendė, kad ši pažeista pareiškėjo teisė turi būti ginama, jis į teismą kreipėsi nepraleidęs termino. Atsižvelgiant į tai, atsakovą VSDFV įpareigojo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. kovo mėnesio pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 proc. pensijų fondo dalyvio pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos). Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalimi, atsižvelgęs į patenkintų skundo reikalavimų dalį, padarė išvadą, kad mažintinas ir pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis, todėl, pareiškėjui iš atsakovo priteistino žyminio mokesčio sumą sumažino iki 50 litų.

III. Pareiškėjas E. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 79-81), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą visiškai patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias susiklosčiusius teisinius santykius.

2. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad jo pensijų kaupimo sutartis buvo sudaryta iki pensijų įmokų dydžio pakeitimo (sumažinimo) ir todėl mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 proc. nuo pajamų (nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) pervedimas į pensijų fondų sąskaitą yra neteisėtas. Teismas nepagrįstai netaikė Civilinio kodekso 1.7 straipsnio 2 dalies, 6.157 straipsnio 2 dalies, 6.189 straipsnio 1 dalies ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų taikant šias Civilinio kodekso nuostatas.

3. Priešingai nei nurodė teismas, vien tai, kad pensijų lėšos pagal kaupimo sutartį yra kaupiamos, panaudojant valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, nedaro sutarties socialinio draudimo sutartimi, kurios sąlygas valstybė gali nuolat keisti savo nuožiūra.

4. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pažymėjo, kad į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos rezultatai būtų geri, todėl jeigu įstatymų leidėjas esant būtinumui nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą.

Atsakovas VSDFV pateikė apeliacinį skundą (b. l. 85-88), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas, motyvuodamas sprendimą rėmėsi vien tik Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu, tačiau šį nutarimą teismas vertino neatsižvelgdamas į kitus pensijų kaupimą reguliuojančius teisės aktus, netinkamai įvertino, kokius teisinius santykius reguliuoja Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnis.

2. Asmenų, dalyvaujančių valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis, pervedama į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus, yra nustatyta ir atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymais. 2008 m. gruodžio 18 d. priimtas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metu rodikliu patvirtinimo įstatymas (Žin. 2008, Nr. 149-5998) (toliau - Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas), kurio 3 straipsnio 11 dalyje buvo patvirtintas apdraustų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas. Todėl VSDFV, vadovaudamasi Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo straipsnio 11 dalimi ir vėliau su ja suderinta Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio dalimi, nuo 2009 m. sausio 1 d. privalėjo į asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis, pensijų fondų sąskaitas pervesti 3 proc. asmens draudžiamųjų pajamų dydžio kaupiamąsias pensijų įmokas.

3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos teisės sistemoje egzistavo kolizija tarp Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnis nustato pensijų įmokos tarifus skirtingais metais, bazę, nuo kurios taikant įstatymų nustatytą tarifą skaičiuojamas pensijų įmokos dydis, ir tai, kad bendras valstybinio socialinio draudimo įmokos tarifas šio straipsnio nustatytos pensijų įmokos dydžiu nedidinamas bei kad pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis neskaičiuojamos ir nemokamos. Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnis nustatė tik valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifus, greta kitų ir 2009 metais taikomą apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifą. Kadangi Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnis nustatė bendruosius su kaupiamosiomis pensijų įmokomis susijusius dalykus, o Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo straipsnis - konkrečius valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifus, pastarasis įstatymas laikytinas specialiuoju bendrojo įstatymo atžvilgiu. Todėl vadovaujantis teisės normų kolizijos sprendimo taisyklėmis, nustatant taikytiną valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms tarifo dydį, reikia vadovautis specialiuoju, Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymu, kuris nustatė 3 procentų dydžio tarifą.

4. Net jeigu ir būtų pripažinta, kad nustatant apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, tarifo dydį privalu vadovautis Pensijų sistemos reformos 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDFV nepagrįstai sprendimu įpareigota pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 proc. pensijų fondo dalyvio (t. y. pareiškėjo pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 kovo mėnesio. Jau nuo 2009 m. sausio 17 d. galiojančios redakcijos Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2009 ir 2010 metais - 3 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Nuo 2009 m. sausio 17 d. iki 2009 m. kovo 31 d. (ir vėliau) tiek Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi, tiek Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi buvo nustatytas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 proc. dydžio tarifas. Taigi teismas, pripažinęs, kad apskaičiuojant kaupiamąsias pensijų įmokas turėjo būti taikomas Pensijų sistemos reformos įstatymas, nepagrįstai nurodė VSDFV pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 proc. pensijų fondo dalyvio (t. y. pareiškėjo) pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) už laikotarpį nuo 2009 sausio iki 2009 m. kovo mėnesio, o ne už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 16 d.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 92-94) prašo jį atmesti ir tenkinti VSDFV apeliacinį skundą.

Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais:

1. Laiko nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad VSDFV privalo vadovautis ne Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymais ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, o pensijų kaupimo sutartimi, sudaryta tarp pareiškėjo ir pensijų kaupimo bendrovės. Pažymi, kad tokios sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims, tuo tarpu VSDFV nėra ir negali būti laikoma šios sutarties šalimi ir tokių sutarčių sudarymas VSDFV sukelia tik tas pareigas, kurias ji privalo vykdyti vadovaujantis galiojančiais įstatymais.

2. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog pensijų įmokų į pensijų fondus sumažinimas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą, kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimo į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus nuo 2009 m. sausio 1 d. dydžio bei dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su jam į pensijų fondą pervestos įmokos dalimi, į teismą su skundu kreipėsi prašydamas panaikinti VSDFV 2009 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (10.10) 1-3982 , įpareigoti VSDFV pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį už 2009 metų I-ąjį ketvirtį, t. y. 318,55 Lt bei įpareigoti VSDFV ateityje pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pirmosios instancijos teismas tenkino tik pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VSDFV pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį už 2009 metų I-ąjį ketvirtį.

Pareiškėjas savo apeliaciniu skundu prašo tenkinti visus jo skundo reikalavimus, o atsakovas prašo pakeisti teismo sprendimą ir visus pareiškėjo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Pasisakydama dėl kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-580/2013. Todėl teisėjų kolegija yra saistoma minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A502-580/2013 konstatavo, kad atsižvelgus į Konstitucinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų argumentu, kad sumažinus fiziniam asmeniui pervedamą kaupiamąją pensijos įmoką buvo pažeistas nuosavybės neliečiamumo imperatyvas, asmens teisė į pensiją ar teisė į nuosavybę. Analogiškai, atsižvelgiant į tai, jog kaupiamųjų pensijų įmokų dydis nėra vienintelis veiksnys, nuo kurio priklauso būsimos kaupiamosios pensijos dydis, nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti asmens lūkesčiai ateityje gauti tam tikro tikėtino dydžio pensiją ar Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A502-580/2013 pasisakė ir dėl imperatyvių teisės normų pasikeitimo įtakos asmenų sudarytoms pensijų kaupimo sutartims. Pensijų kaupimo dalyvis ir pensijų kaupimo bendrovė negalėjo susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laiką, nes ši sąlyga pateko į viešosios teisės reguliuojamą sritį (lot. ius publicum). Būtent – konkrečiu atveju šie dydžiai buvo vienvaldiškai nustatyti įstatymų leidėjo Valstybinio socialinio draudimo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2009 m. birželio 30 d. redakcijos). Taigi kaupiamų pensijų įmokų dydis, VSDFV pervedamas pensijų kaupimo bendrovėms pensijų kaupimo dalyvių naudai, negalėjo būti šalių susitarimo objektu. Be to, tokiems atvejams netaikytina CK 6.157 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.

Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą, konstatuoja, jog remiantis aukščiau nurodyta teismo praktika, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VSDFV pervesti į jo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl šio pareiškėjo reikalavimo pagrįstas ir teisėtas.

Taip pat pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas dėl pareiškėjo reikalavimo, susijusio su su kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimu už 2009 metų I-ąjį ketvirtį.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., nors jis buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. įsiterpė į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio-kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėta teisinio reguliavimo grįžtamoji galia. Analogiškų išvadų prieita ir dėl 2009 m. vasario 17 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija).

Todėl minėtuoju reguliavimu buvo pažeisti iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Vadovaujantis aukščiau nurodytais išaiškinimais, darytina išvada, jog minėtu teisiniu reguliavimu buvo nepagrįstai įsiterpta ir į pareiškėjo bei jo pasirinkto pensijų fondo 2009 metų I-ojo ketvirčio santykius. Tokia įstatymų leidėjo intervencija neabejotinai pažeidė teisėtus pareiškėjo lūkesčius, jog už jau prasidėjusį laikotarpį į jo pensijų fondo sąskaitą bus pervesta atitinkamo dydžio kaupiamoji pensijų įmoka. To nepadarius buvo sudarytos prielaidos pažeisti sėkmingą pensijų fondo, kaip ūkio subjekto, veiklą, nuo kurios ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatų priklauso ir pareiškėjo būsimos pensijos dydis. Tokios situacijos Konstitucija netoleruoja, todėl ir šioje administracinėje byloje neturėtų būti ginami iš jos kylantys padariniai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino pareiškėjo reikalavimą, susijusį su kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimu už 2009 metų I-ąjį ketvirtį. Kartu pažymėtina, kad vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančiu papildomo teisminio įsikišimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Vertinant teismo sprendimo rezoliucinę dalį šiuo aspektu, įpareigojimas atsakovui pervesti neapibrėžtą pinigų sumą nelaikytinas tinkamu ginčo išsprendimu, juolab kad administracinėje byloje buvo visi duomenys, reikalingi trūkstamai pensijos įmokos daliai apskaičiuoti. Pareiškėjas skunde nurodė bei pagrindė rašytiniais įrodymais, jog už minėtąjį laikotarpį, į kurį antikonstituciniu reguliavimu buvo neleistinai įsiterpta, jam iš viso nebuvo pervesti 318,55 Lt ((12 234,88 Lt (pajamos, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) * 5,5 proc.) – 354,57 Lt (faktiškai pervesta įmoka)). Šios sumos teisingumo neginčijo ir atsakovas. Todėl spręstina, jog šis pareiškėjo reikalavimas turi būti patenkintas, įpareigojant VSDFV į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą pervesti 318,55 Lt trūkstamą pensijų įmokos dalį už 2009 metų I-ąjį ketvirtį.

Pridurtina, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismo taip pat prašė panaikinti VSDFV 2009 m. birželio 30 d. sprendimą dėl pensijų kaupimo įmokų tarifo Nr. (10.10) I-3982, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo atsakovui išreikštą reikalavimą (b. l. 9 – 12). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas VSDFV į jo pensijų fondo sąskaitą prašė pervesti trūkstamą pensijų įmokų dalį tik už 2009 metų I-ąjį ketvirtį, o atsakovas tą padaryti atsisakė, minėtasis VSDFV sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir turi būti panaikintas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Priešingas situacijos aiškinimas savo ruožtu prieštarautų teisėtumo principui ir leistų nepašalinti iš teisės sistemos aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujančio administracinio akto, ginčijamo jam teisines pasekmes sukėlusio asmens (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, ši ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis taip pat keistina, naikinant skundžiamą atsakovo sprendimą ABTĮ 89 str. 1 d.1 p. pagrindu.

Be to, turint omenyje patenkintų pareiškėjo reikalavimų kiekį – 2 iš 3, atitinkamai iki 2/3 padidintina ir jam priteistino sumokėto žyminio mokesčio dalis.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau netiksliai išsprendė vieną iš ginčo reikalavimų bei nepanaikino ginčijamo atsakovo sprendimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„E. S. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (10.10) I-3982.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pervesti į E. S. pensijų fondo sąskaitą 318,55 Lt trūkstamą pensijų įmokos dalį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2009 m. kovo mėnesio imtinai.

Likusius E. S. reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Priteisti E. S. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 66 ( šešiasdešimt šešis) litus sumokėto žyminio mokesčio. “

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius