2016-06-15 Nr. AB-12692-3-61-3-00554-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1294-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00554-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Z. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2014 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 12-01-55 bei priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2012 m.

Pareiškėjos nuomone, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimo pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį pratęsimas 2012–2013 m. pažeidžia teisinės valstybės, lygiateisiškumo ir proporcingumo principus.

Atsakovas KAM su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 17–19) prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o šių nuostatų galiojimo pratęsimas 2012 m. taip pat yra teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 16 d. sprendimu (b. l. 68–70) pareiškėjos Z. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčas kilęs dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., išmokėjimo pareiškėjai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo pirminės redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 str., įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra galimas, t. y. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstitucinis Teismas nusprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, priimtais 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos teiginiai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimo nepagrįstumo 2012–2013 m. vertintini kritiškai. Konstituciniam Teismui 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavus, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, darytina išvada, kad pareiškėjai 2012 m. mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai, todėl nėra pagrindo išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią pensijos nepriemoką.

Pareiškėja taip pat prašo panaikinti KAM 2014 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 12-01-55 (b. l. 8–9), kuriuo KAM atsisakė pareiškėjai išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Kaip minėta, pareiškėjos pensija buvo mažinama pagrįstai, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą KAM sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja Z. P. apeliaciniu skundu (b. l. 73–76) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Valstybinė pensija jai paskirta, todėl ji įgijo teisėtą lūkestį ją gauti viso dydžio. Be to, pareiškėja mano, kad ji, kaip pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėja, buvo diskriminuojama kitų pensininkų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai Z. P. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėtu teismo sprendimu sutinka.

Kiek tai susiję su pensijos nepriemoka nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, t. y. tuo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nustatė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pažymėjo, jog ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimas 2012–2013 metams Konstitucijai neprieštaravo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja ir papildomai pažymi tik tai, kad anksčiau pirmosios instancijos teismo sprendime aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią LVAT praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1099-520/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1090-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. balandžio 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A-993-525/2016 ir kt.).

Dėl apeliantės teiginio, kad teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia jos teises, t. y. diskriminuoja ją kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškino, jog valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims;

įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas.

Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, be kita ko, valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (taip pat ir senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1101-525/2016).

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėja, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjos, taigi nėra duomenų, kad pareiškėja buvo diskriminuojama.

Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Kadangi pirmosios instancijos teismas nuosekliai laikėsi LVAT šios kategorijos bylose suformuotos praktikos, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Z. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė